KLASIKINĖ POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLA

Klasikinė politinės ekonomijos mokykla

5.1. A.Smith’o ekonomikos teorija

A.Smith’as (1723-1790 m.) - garsusis škotų ekonomistas, tapo vienų iš svarbiausių klasikinės ekonomikos mokyklos atstovų, apibendrinusių manufakūrinį period¹. A.Smith’o gyvenamasis metas ( XVIII a.) subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir įsigalinčiam ūkinio gyvenimo būdui, politinių, kultūrinių ir net etinių santykių pagrindui.

A. Smith’as visuomenź nagrinėjo pirmiausia kaip mainų s¹jung¹, kurioje žmonės vis plačiau tarpusavyje keičiasi įvairių darbo rūšių produkcija.

A. Smith’as parašė du veikalus - Moralinių jausmų teorij¹ (1759 m.) ir Tautų turt¹ (l 976 m,), kuriuose išanalizavźs dvi svarbiausias visuomenės ir individo gyvenimo sritis - dvasinź ir materialinź - siekė filosofiškai pagrįsti naujus epochos pokyčius kaip geriausiai atitinkančius žmogaus prigimtį, tautų dvasinį būvį ir užtikrinančius materialinź gerovź. A.Smith’o Tautų turtas - tai pirmasis visavertis ekonomikos mokslo darbas, kuriame pateikiamas bendras mokslo pagrindas: gamybos ir paskirstymo teorija, po to šių abstrakčių principų veikimo analizė remiantis istorine medžiaga, ir, galiausiai, daug jų taikymo ekonominėje politikoje pavyzdžių. Didžiausias jo nuopelnas tas, kad jis visa tai, k¹ merkantilistai ir fiziokratai laikė atskirais visuomenės ūkio klausimais, sujungė ir papildė.

Pats A.Smith’o veikalas Tautų turtas susideda iš penkių knygų. Pirmoji, kuri vadinasi “Apie darbo gamybinės galios didėjimo priežastis ir apie tvark¹, kuria darbo produktai natūraliai pasiskirsto įvairiems visuomenes sluoksniams”,, Antroji, kuri vadinasi “Apie kapitalo prigimtį, jo kaupim¹ ir panaudojim¹”. Trečioji, kuri vadinasi “Apie nevienod¹ įvairių tautų gerovės plėtr¹”, parodoma ekonominė plėtra Europoje feodalizmo ir kapitalizmo formavimosi epochoje. Ketvirtoji, kuri vadinasi “Apie politinės ekonomijos sistemas” atskleidžia kritišk¹ savo požiūrį į merkantilizm¹. Penktoji, kuri vadinasi “Apie valdovo arba valstybės pajamas“, išsamiai apibūdinami valstybės finansai.

A.Smith’o metodologinių tyrimų centrinź viet¹ užima ekonominio liberalizmo koncepcija, kurios pagrind¹, kaip ir fiziokratų mokyme, sudarė natūralios tvarkos, t. y. rinkos ekonominių santykių, idėja. Ekonominiame mokyme jis logiškai vėliau gynė idėj¹, kad žmogui iš prigimties būdingas egoizmas.

A. Smith’as iškėlė ir įtikinamai išdėstė idėj¹, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais teikia didžiausios naudos vieni kitiems.

Pagal natūralios tvarkos idėj¹, jis rašo apie nematom¹ rank¹, kuri užtikrina daugybės žmonių ūkinės veiklos sudėting¹ s¹veik¹, visuomeninio darbo paskirstym¹.

A. Smith’as buvo religingas žmogus ir nematom¹ rank¹ matė kaip Dievo valdymo rezultat¹, dėl kurio žmogaus gerovė žemėje bus maksimali. Savo darbuose jis aiškiai apibrėžė ir tai, ko reikia, kad nematomos rankos mechanizmas galėtu sėkmingai funkcionuoti: a) nuosavybės teisės turi būti stiprios, b) moralinės normos turi būti plačiai paplitusios ir griežtai jų laikomasi bei c) turi būti kovojama su nusikalstamumu, ypač vagystėmis, nes vagystė jam buvo didžiausias nusikaltimas.

Pagrindinis A.Smith'otyrimų metodologijos leitmotyvas - kad kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje veikia visuotiniai ir neįveikiami ekonominiai dėsniai.

A.Smith’o tyrimai atspindėjo didelź pažang¹ politinės ekonomijos metodologijos srityje ir aiškiai įvardijo dvejop¹ politinės ekonomijos kaip mokslo uždavinį: 1) analizuoti objektyvi¹ ekonominź realybź, išsiaiškinti jos plėtros dėsningumus (pozityvinis aspektas); 2) teikti rekomendacijas firmų ir valstybės ekonominės politikos vykdymui (normatyvinis aspektas).

Smith’o mokymas apie darbo pasidalijim¹. A. Smith’as ne kart¹ pabrėžė, kad darbo pasidalijimo dydis labai glaudžiai susijźs su rinkos apimtimi: kuo rinka platesnė, tuo gamintojų specializacija gali būti siauresnė. A. Smith’as pastebėjo, kad darbo pasidalijimas kelia darbo našum¹ trimis būdais: a) jis didina pavienio darbuotojo įgūdžius ir meistriškum¹, b) taupo darbo laik¹, nes nebereikia nuolat pereiti nuo vienos darbo vietos prie kitos (nuo vienos darbo rūšies prie kitos), c) darbo pasidalijimas skatina naujoves, naujų mašinų išradim¹ ir patobulinimus, kurie darbininkui greičiau ateina į galv¹ dirbant vienod¹ darb¹. Jis teigė, kad produktų gamybos ir vartojimo apimtys yra nulemtos dviejų pagrindinių veiksnių: a) dalies gyventojų, užimtų produktyviu darbu, ir b) darbo našumo lygio.

Jis nematė esminio skirtumo tarp darbo pasidalijimo manufaktūros viduje ir darbo pasidalijimo visuomenėje, tarp įmonių ir ekonomikos šakų.

Smith’o pinigų koncepija. Jo mokymo sistemoje pinigai yra priemonė, kuri padeda įveikti tiesioginius prekių mainų sunkumus. A.Smith’o nuomone, pinigai atsirado kaip stichiškas procesas, nulemtas prekių mainų poreikio. Pinigai tapo sėkmingai atrasta technine priemone, lengvinančia prekių gamintojų mainus savo darbo produktais. A. Smith’ui pinigai - pirmiausia mainų priemonė.

Pinigus jis buvo linkźs nagrinėti kaip techninį įrankį, lengvinantį ekonominius procesus, ir juos vadino didžiuoju apyvartos ratu.

Pinigai, pagal A. Smith’¹, yra “didysis apyvartos ratas” ir visuomenė suinteresuota, kad cirkuliacijos kaštai būtų kiek įmanoma mažesni. A. Smith’as teigė, kad tikslinga pakeisti auks¹ ir sidabr¹ popieriniais pinigais. Teigė, kad bankai turi leisti į apyvart¹ ribot¹ kiekį popierinių pinigų.

Patį kredit¹ A Smith’as nagrinėjo tik kaip kapitalo aktyvinimo priemone, ir skyrė jam gana kukli¹ viet¹, traktuodamas kredit¹ kaip jau esamų kapitalų perskirstymo form¹.

Vertės  teorija ir prekių kaina. Labai svarbus A.Smith’o indėlis į vertės teorijos plėtr¹. A.Smith’o tyrimų pagrindu tapo darbinė vertės teorija, kadangi vertź jam lėmė prekės gamybai sunaudotas darbas, o prekių mainai turėjo vykti pagal jose įkūnyt¹ darbo kiekį.

A.Smith’o laikais ekonomistai neigė vertės teorij¹, pagrįst¹ naudingumo samprata, nes atrodė neįmanoma nustatyti kiekybinį ryšį tarp naudingumo ir kainos.

A. Smith’as ieškojo atsakymo į dvigub¹ klausim¹: koks yra tikrasis vertės matas arba kas sudaro tikr¹j¹ prekių kain¹? A Smith’as tiksliau nei bet kas iki jo nustatė bei išskyrė du prekės aspektus: vartojam¹j¹ ir mainom¹j¹ vertź. Jų skirtumus A. Smith’as paaiškino pagal vandens ir deimanto vertingumo paradoks¹: naudingi dalykai, pavyzdžiui, vanduo nekainuoja nieko, t. y. turi maž¹ ar neturi jokios mainomosios vertės, o deimantai yra brangūs, taigi turi didžiulź mainom¹j¹ vertź. Jis pirmasis skirtumus tarp vartojamosios ir mainomosios vertės naudojantis šiuo paradoksu išryškino iki logiškos išvados: mainomoji vertė ir yra tikrasis analizės objektas. A. Smith’as nurodė, kad vienintelis vertės šaltinis ir galutinis matas yra darbas, kuris reikalingas j¹ pagaminti, be to, ne pavienio prekės gamintojo faktinės s¹n, o tik tos darbo s¹n, kurios vidutiniškai reikalingos visuomenei, esant tam tikrai gamybos būklei.

A.Smith’as išskiria natūrali¹ ir faktinź prekių kainas. Faktiškai A. Smith’as pirmasis pradėjo nagrinėti konkrečius veiksnius, kurie sukelia kainos nukrypimus nuo vertės. Tai, be viso kito, atvėrė galimybes tirti paklaus¹ ir pasiūl¹ kaip kainodaros veiksnius, bei išsiaiškinti įvairių monopolijų vaidmenį. A. Smith’as nurodė, kad efektyvi prekės paklausa - tai paklausa tų, kurie pasiruošź už j¹ sumokėti natūrali¹ kain¹..

A.Smith’o iškėlė ir kit¹ vertės teorij¹, pagal kuri¹ vertź lemia darbo kiekis, kurį reikia sunaudoti tam, kad galima būtų nusipirkti ši¹ prekź. Vertės nustatymas pagal perkam¹jį darb¹, A.Smith’o nuomone, neprieštaravo jo anksčiau pateiktam vertės nustatymui pagal darb¹, sunaudot¹ šios prekės gamybai.

A.Smith’o teorijoje greta dviejų minėtų vertės nustatymo būdų, pateikiamos dar dvi vertės koncepcijos. Jis manė, kad kapitalizme mainai vykdomi jau ne pagal darbo s¹n. Prekės vertź lemia ir kiti prekės savikainos veiksniai - kapitalas bei žemė.

Smith’o mokymas apie pajamas. Pajamų augim¹ jis pirmiausia siejo su darbo pasidalijimo dydžiu visuomenėje. A.Smith’o pateikta pajamų teorija akivaizdžiai grįsta klasiniu požiūriu. Jis išskyrė tris pagr klases pagal jų santykį su gamybos priemonėmis; darbininkus, kapitalistus ir žemvaldžius. Kiekviena visuomenės klasė gauna pagrindines savo pajamas.

A. Smith as skyrė tris visuomenės būkles: a) progresuojanči¹, b) stacionari¹, ir c) regresuojanči¹. Progresuojančiai būklei būdingas turto didėjimas ir paklausos darbui augimas. Darbininkų padėtį esant stacionariai būklei A. Smith’as vadino sunkia, o esant nuosmukio būklei - apverktina.

Labai reikšminga A.Smith’o DU struktūros analizė. A. Smith’as išnagrinėjo dieninio ir savaitinio DU santykinius lygius nuolat atsižvelgdamas į: 1) įvairių žinių priimtinum¹; 2) atitinkamų įgūdžių įgijimo s¹naudas; 3) samdomo darbo pastovumo laipsnį; 4) pasitikėjim¹ samdomu darbuotoju ir jo atsakomybź; 5) tikimybź gauti laukiam¹ uždarbį s¹lygomis, kai kitų profesijų atstovams jis visiškai negarantuotas.

A.Smith’as Tautų turte atskleidė pelno kaip pajamų prigimtį. Pagal darbinės vertės teorij¹, peln¹ A. Smith’as nagrinėjo kaip samdomo darbuotojo neapmokėto darbo produkt¹. A.Smith’o traktavime vienu atveju pelnas - tai visas skirtumas tarp naujai darbu sukurtos (pridėtos) vertės ir DU. Pagal darbinź vertes teorij¹, jis kalbėjo, kad Iš darbu sukurtos prekės vertės darbininkui DU forma tenka tik tam tikra jos dalis, o likusi darbu pridėtos vertės dalis yra kapitalisto pajamos. Jis pabrėžė, kad galutinis kapitalistinės gamybos tikslas yra pelno gavimas.

A. Smith’as aptardamas rent¹, atmetė požiūrį, kad renta yra teisėtas mokėjimas, savotiškas procentas nuo kapitalo, kažkada žemvaldžių įdėto į žemź j¹ pagerinti. Rent¹ jis nagrinėjo kaip vien tik žemvaldžio pajamas, atskirdamas jas nuo pelno ir kapitalo procento. A. Smith’as skyrė rent¹ nuo nuomos mokesčio ir įrodinėjo, kad renta nesusijusi su kapitalo s¹n žemei gerinti, nes j¹ neretai gerina nuomininkas.

Smith’o mokymas apie produktyvų ir neproduktyvų darb¹. A Smith’as laikė, kad turt¹ didina gamyba, o jo šaltinis yra darbas. Pirmiausia jis produktyviu laikė darb¹, kuris kuria vertź, t. y. didina medžiagų, kurias jis perdirba, vertingum¹. A. Smith’as pabrėžė, kad pagrindinis skirtumas tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo yra tas, kad pirmasis yra mainomas į kapital¹, o antrasis - į pajamas.

Smith’o mokymas apie kapital¹ ir reprodukcij¹. Jis kapital¹ daugiausia vertino kaip daiktiniu gamybos priemonių atsargas, būtinas gamybos procesui tźsti. Tačiau jo pasiūlytos kapitalo koncepcijos trūkumas tas, kad buvo painiojamos visos kapitalo rūšys, nepastebima esminio skirtumo tarp kapitalo, naudojamo gamybos sferoje, ir kapitalo, funkcionuojančio cirkuliacijos sferoje (prekybinio kapitalo). Apyvartiniu kapitalu jis laikė prekinį ir piniginį kapital¹. A. Smith’as, įvardydamas daiktinius elementus, sudarančius apyvartinį kapital¹, čia išskyrė: 1) maisto produktų atsargas (išskyrus esančias tiesiogiai pas vartotojus); 2) žaliavas ir pusgaminius, dar nebaigtus gamybos proceso; 3) pagamintas, bet dar nerealizuotas prekes, esančias pas pardavėjus; 4) pinigus, būtinus visų kitų apyvartinio kapitalo dalių apyvartai ir paskirstymui.

Prie pagrindinio kapitalo A. Smith’as priskyrė: 1) mašinas ir kitus būtinus darbo įrankius; 2) statinius ir pastatus, skirtus prekybiniams-gamybiniams tikslams; 3) žemės pagerinimo priemones darančias j¹ tinkama apdirbti; 4) visų visuomenės narių mokymusi ir treniravimusi įgytus darbinius įgūdžius bei naudingus gebėjimus.

Ekonominės politikos problemos. A. Smith’as skyrė daug dėmesio Anglijos ekonominės politikos pagrindimui tobulos konkurencijos epochoje. Dėl to pagrindinis jo keltas reikalavimas - užtikrinti ekonominź laisvź, valstybės nesikišim¹ į ekonominį gyvenim¹.

A Smith’as labai neigiamai žiūrėjo į merkantilizm¹ ir aštriai kritikavo jo teorij¹ bei praktik¹.

Ypating¹ reikšmź A. Smith’as skyrė valstybės finansinei veiklai. Jis pateisino tik tas valstybės išl, kurios daromos visos visuomenės interesų vardan. A. Smith’as iškėlė “pigios valstybės” tezź, kuri¹ propagavo ir visi kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai. Tautų turte A.Smith’as padėjo pagrindus valstybės mokesčių politikai, aptardamas garsiuosius keturis apmokestinimo principus: mokesčiai turi atitikti valstybės piliečių jėgas ir galimybes, t. y. priklausyti nuo to, kiek jie gauna pajamų, saugomi šios valstybės; būti tiksliai ir nedviprasmiškai nustatyti kiekvienam veikliam žmogui; be to, mokesčių rinkimas turi būti kiek įmanomai pigiausias; o šio rinkimo laikas ir forma turi maksimaliai atitikti mokėtojų interesus.

A. Smith’as merkantilizmo teorinź kritik¹ papildė protekcionizmo politikos kritika. Jis prieštaravo prieš bet kokius užsienio prekybos suvaržymus ir teigė, kad prekybos laisvė naudinga visų visuomenės narių interesams.

5.2. D. Ricardo ekonomikos teorija

Vienas žymiausių (ar net žymiausias) Anglijos klasikinės politinės ekonomijos atstovų - D. Ricardo (1772-1823 m.). Jis moksliškai kritikavo savo garsiojo pirmtako A.Smith’o klaidas ir, išanalizavźs ekonominius reiškinius bei procesus, suformulavo daug ekonominių dėsnių. Faktiškai A Ricardo buvo paskutinis žymus klasikinės politinės ekonomijos atstovas.

Metodologija. D. Ricardo žengė didelį žingsnį į priekį kuriant mokslinį ekonominių reiškinių tyrimo metod¹. Jis pirm¹ kart¹ politinės ekonomijos istorijoje kaip ekonominės teorijos pagrind¹ s¹moningai pasirinko darbinź vertės teorij¹, atspindėjusi¹ visuotinius, tipiškiausius kapitalistinius santykius - t. y. prekinius santykius. D. Ricardo teorinės sistemos pagrindas - vertės dėsnis, vertės nustatymas pagal prekės gamybai sunaudot¹ darb¹. D. Ricardo metodologijos stiprybė - gilesnė lyginant su pirmtakais ekonominių reiškinių ir procesų analizė.

D. Ricardo jau knygos “Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai” pratarmėje lakoniškai išdėstė savo nuomonź apie dvi, jo požiūriu, esmines ekonomikos teorijos problemas. Pirma, jis visuomenėje taip pat išskyrė tris pagrindines klases (žemės savininkus; pinigų ir kapitalo, būtino jam padirbti, savininkus; darbininkus, kurių darbu ji apdirbama) ir tris pajamų rūšis (rent¹, peln¹ ir darbo užmokestį). Antra, pateikė „politinės ekonomijos pagrindinio uždavinio” traktuotź, pagal kuri¹ reikalaujama, kad būtų nustatyti dėsniai, kurie valdo „žemės pajamų' paskirstym¹ tarp trijų pagrindinių visuomenės klasių.

D. Ricardo savo darbuose iš esmės mėgino išskirti žmonių gamybinius santykius, skirtingai nuo visuomenės gamybinių jėgų ir paskelbti šiuos santykius politines ekonomijos nagrinėjimo objektu.

D. Ricardo vertės ir pinigų teorija. D. Ricardo aiškiau atskyrė du prekės veiksnius: mainom¹j¹ ir vartojam¹j¹ vertes. Vartojam¹j¹ (naudingum¹) jis laikė pirmosios prielaida, bet jam buvo svarbi tik mainomoji vertė. Didelis D. Ricardo nuopelnas yra tas, kad jis aiškiai atskyrė darb¹ kaip vertės pagrind¹ ir darb¹ kaip vertės vidinį mat¹.

D. Ricardo aiškiai skyrė kain¹ ir vertź. Kain¹ jis nagrinėjo kaip mainomosios vertės piniginź išraišk¹. Rinkos kainų svyravimus jis laikė laikinais ir nepaneigiančiais vertės dėsnio. Jis taip pat manė, kad kaina bei vertė pavieniais atvejais gali kisti ir priešingomis kryptimis.

D. Ricardo pinigus (auks¹) nagrinėjo kaip prekź, pasižyminči¹ vidine verte. Pinigų (aukso ir sidabro), kaip ir visų kitų prekių, vertź, jo nuomone, lėmė pagaminti sunaudoto darbo kiekis.

Tźsiant kalb¹ apie D. Ricardo indėlį bankininkystės srityje, reikia pažymėti jo siūlymus įsteigti Nacionalinį bank¹, popierinių pinigų emisijos leidimo proces¹ perimant iš centrinio Anglijos banko ir pavedant vyriausybės paskirtos komisijos nariams.

Darbo užmokesčio ir pelno teorija. D. Ricardo stengėsi nustatyti DU ekonominį dėsnį, kuriam paj paskirstymo sistemoje jis skyrė svarbų vaidmenį.

Pelnas, pagal jį, yra dalis prekės vertės atskaičiavus DU. Kuo žemesnė darbo vertė, išreikšta DU, tuo bus aukštesnis pelnas. Kadangi darbo dienos ilgum¹ D. Ricardo laikė pastoviu dydžiu todėl jis pripažino tik vien¹ pelno didinimo būd¹ - darbo našumo didinim¹.

Žemės rentos teorija. D. Ricardo teigia, jei žemė nepasižymėtų fiziniu produktyvumu, sugebėjimu tiekti perteklių, lyginant su žemės savininko jos eksploatacijos kaštais, jokios rentos nebūtų. Tačiau jei žemė nebūtų deficitine paklausos atžvilgiu, fizinis produktyvumas neturėtų poveikio vertiniam produktyvumui.

D. Ricardo mokymas apie kapital¹ ir reprodukcij¹. D. Ricardo kapitalo indėlį vertino pagal darbinź teorij¹: prekės vertei turi įtakos ne tik tiesiogiai jos gamybai sunaudotas darbas, bet ir darbas, anksčiau sunaudotas įrankiams instrumentams, pastatams, žaliavai ir t. t. Be to, teigė, kad „kapitalas apima t¹ šalies turto dalį, kuri sunaudojama ateities gamybos tikslais ir gali būti padidinta taip pat, kaip ir turtas”.

D. Ricardo teorija neneigė pažangos, bet ji rodė, kad kelias kuo toliau, tuo darosi sunkesnis ir veda, jei jau ne į bad¹, tai bent į brangymetį.