Klasikinės politinės ekonomijos mokyklos

6.1. XIX a. pirmosios pusės ekonominė mintis

6.1. 1. T.Malthus’o gyventojų skaičiaus teorija

T.R. Malthus’as (1766-1834 m.). Gyventojų skaičius teorija. T. Malthus’o nuomone, žmonių egzistavimo reikmenų apimtys dėl “dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnio”, pagal kurį sakoma, kad dirbant žemź, esant nekintamai darbo technikai, peržengus tam tikr¹ rib¹, teikia vis mažesnių pajamų, veikimo net esant palankiausioms s¹lygoms - gerinant žemź, plėšiant dirvonus - negali augti greičiau, nei aritmetine progresija.

1815 m. T. Malthus’as išleido studij¹ “Tyrimai apie žemės rentos prigimtį ir augim¹”. Šiame veikale pirmiausia kėlė rentos klausim¹ ir, remdamasis natūralia rentos prigimtimi, mėgino atskleisti jos formavimosi ir augimo mechanizm¹, pagrįsti šios rūšies paj reikšmź visuomenėje pagaminto visuminio produkto realizacijoje. T. Malthus’o teorijoje pelnas - atskiras gamybos kaštų ir pačios šios vertės elementas.

T. Malthus’as tvirtai gynė kapitalizmo pozicijas. Kalbėdamas apie ūkio krizes, T. Malthus’as pirmasis iš ekonomistų jas aiškino perprodukcija, kuri atsiranda dėl pajamų paskirstymo, t. y. labai augant kapitalo susidarymui, daiktinių gėrybių paklausa (“efektyvi paklausa”) nustoja augusi anksčiau nei gamyba.

6.1.2. J.B.Say’aus ekonomikos teorija

Prancūzijoje XIX a. pirmoje pusėje plėtojosi pramonės revoliucija, pradėjo vystytis mašininė industrija, kapitalistų ir samdomų darbininkų santykiai darėsi svarbiausia visuomeninių ryšių forma pirmiausia mieste, o tam tikru mastu ir kaime.

Klasikines mokyklos Prancūzijoje ryškiausias atstovas yra J.B. Say’us (1767-1832 m.). Politinė ekonomija buvo skirstoma į tris savarankiškas dalis: gamyb¹, paskirstym¹ ir vartojim¹.

J.B. Say’us išskyrė ir tris pagrindines paj rūšis, teigdamas, kad veiksnys “darbas” sukuria DU kaip darbininkų paj, veiksnys “kapitalas” - procent¹ kaip kapitalisto paj, o veiksnys “žemė” - žemės rent¹ kaip žemės savininkų paj.

Ypač svarbi ekonomikos teorijos plėtrai buvo J. B. Say’aus realizacijos teorija. Klasikinės mokyklos pradininkų idėjas jog tautos ekonominź gerovź lemia ne tiek piniginės santaupos, kiek visuomeninio produkto ir jo apytakos nenutrūkstamumas.

J. B. Say’us, ekonomikoje išskyrźs 4 pagr sferas (posistemes): gamyb¹, vartojim¹, mainus ir paskirstym¹, kurios yra tarpusavyje susijusios tam tikru būdu subalansuotais prekiniais ir piniginiais srautais, teigė, kad pagr visų gamintojų interesas yra ne gauti mainom¹j¹ vertź, o vien¹ prekź mainyti į kit¹. B. Say’us, plėtodamas ši¹ mintį, daro keturias išvadas, sudarančias jo teorijos esmź.

Pirma: kadangi kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas, bendroji realizacijos krizė neįmanoma - galimos tik dalinės disproporcijos.

Antroji: kiekvienas suinteresuotas visų gerove: vieno gamintojo klestėjimas teigiamai veikia visų kitų gamintojų versl¹.

Trečioji: importas teigiamai veikia vietinės gamybos prekių realizacij¹, nes už užsienietiškas prekes reikia mokėti savo gamybos prekėmis.

Ketvirtoji: tie visuomenės sluoksniai, kurie tik vartoja nieko negamindami, neprisideda prie tautos turto, o tik jį švaisto.

Say’aus dėsnio esmė - tvirtinimas, kad gamyba (pasiūla) pati sau sukuria paklaus¹.

6.1.3. J.S. Mill’io ekonomikos teorija

XIX a. vidurio politinės ekonomijos atstovas anglų ekonomistas J.S. Mill’is (1806-1873 m.), paskutinis žymus klasikinės mokyklos atstovas.

Prekės vertė. J.S. Mill’is nors ir aptarė tokias s¹vokas, kaip “vartojamoji vertė”, “mainomoji vertė”, “visuotinis ekvivalentas”, “kaina” ir kt., bet iš esmės pripažino tik mainomoje vertź ir manė, kad apie prekės vertź priimtina kalbėti turint omenyje jos perkam¹jį pajėgum¹ lyginant su kitomis gėrybėmis, kurių santykinės kainos laikomos nekintamomis.

Pinigų kiekis. J.S. Mill’is suprato, kad “pinigai yra prekė” bei pripažino, jog auksas ir sidabras pinigais tapo ne iš karto, o tik atitinkamame mainų plėtros etape. Pinigų esmź J.S. Mill’is analizavo pagal paprast¹ kiekybinź pinigų teorij¹ ir rinkos procento teorij¹. Jis pabrėžė, kad vien tik pinigų kiekio didinimas nelemia kainų augimo, jei pinigai kaupiami atsargai, ir jei jų kiekio didinimas sulyginamas su sandorių apimčių (ar visuminių pajamų) augimu.

Kreditas. J.S. Mill’is pažymėjo, kad kreditas nepadidina šalies gamybinių išteklių, bet dėl jo šie geriau panaudojami gamybinėje veikloje. Kredito šaltinis yra kapitalas, esantis pinigų forma, tam tikru momentu nepanaudojamas gamyboje.

Kapitalo kaina. Turtas jo požiūriu, išreiškiamas kaip rinkoje perkamų ir parduodamų gėrybių suma.

J.S. Mill’is darė prielaid¹, kad kapitalas yra visiškai panaudojamas ir teigė, kad kiekvienas kapitalo padidinimas veda ar gali atvesti į nauj¹ gamybos plėtim¹. Toliau J.S. Mill’is teigia, kad bet koks kapitalas, ir ypač bet koks kapitalo prieaugis, yra taupymo rezultatas, taupym¹ suprantant kaip susilaikym¹ nuo vartojimo dabar dėl ateities gėrybių. J.S. Mill’is aiškina, kad nors kapitalas yra taupymo rezultatas, bet jis vis tiek gali būti vartojamas.

Procentai už paskolint¹ kapital¹ buvo apibrėžiami kaip viskas, k¹ gali gauti kapitalo savininkas paprasčiausiai už tai, kad susilaiko nuo savo kapitalo eikvojimo tuoj pat, ir leidžia kitiems panaudoti jį gamybiniais tikslais. J.S. Mill’is detaliai išnagrinėjo procento normos kitim¹ atskirose ekonominio ciklo fazėse. Pakilimo laikotarpiu kreditas plečiasi, o procentas mažėja. Nuosmukio metu, priešingai, procento norma auga

DU. Analizuodamas darbo užmokestį, J.S. Mill’is jį laikė užmokesčiu už darb¹. DU dydis priklauso daugiausia nuo paklausos darbo jėgai ir jos pasiūlos, arba nuo gyventojų skaičiaus ir kapitalo santykio. J.S. Mill’is laikėsi darbo užmokesčio fondo teorijos, teigiančios kad alga yra ne kas kita, kaip tik du fondo ir darbininkų skaičiaus santykis. DU fondo teorija teigė, kad darbo užmokesčio dydį lemia gyvenimo minimumas.

Valstybės vaidmuo ekonomikoje. J. S. Mill’io nuomone, valstybė turi prisiimti išlaidas infrastruktūrai kurti, mokslo plėtrai ir t. t. Pasak J. S. Mill’io, išsilavinimo kokybė išryškėja ne iš karto, jis rekomendavo ne visuotinai prieinam¹ valstybinį išsilavinim¹, o privačių mokyklų sistem¹ arba privalom¹ namų išsilavinim¹ iki atitinkamo amžiaus.

Apmokestinimas. Jis teigė, kad apmokestinimo lygybė reiškia aukojimosi lygybź. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu J.S. Mill’is laikė nuosavybź, kuri nėra įgyta darbu, t. y. pirmiausia „paveldėt¹ T, viršijantį tam tikr¹ sum¹.

6.1.4. K.Marx’o ekonomikos teorija

K. Marx’o (1818-1883 m.) ekonominė mintis susiformavo kaip D. Ricardo politinės ekonomijos ir G. W. F. Hegel’io (1770-1831 m.) filosofijos sintezė.

Kapitalo I tomo Kapitalo gamybos procesas. Tyrimas knygoje prasideda nuo prekės ir jos savybių analizės. Jis teigė, kad bet kuri prekė turi dvi puses: vartojam¹j¹ vertź ir mainom¹j¹ vertź. Iš pradžių tiriama mainomoji vertė, paskui už jos slypinti vertė, o toliau vėl analizuojama mainomoji vertė kaip vertės pasireiškimo forma.

Pinigai. K. Marx’as išskyrė penkias pinigų funkcijas: pinigai yra vertės matas, kainų mastas, apyvartos priemonė, mokėjimo priemonė, turto taupymo (kaupimo) priemonė.

Kapitalas. K. Marx’as įrodinėjo, kad kapitalo augimas vyksta kintamo kapitalo s¹skaita. 

K. Marx’o teorijoje svarbų vaidmenį atlieka kapitalo ir gamybos koncentracijos bei centralizacijos dėsnis. Dėl šio dėsnio smulkioji gamyba užleidžia viet¹ stambiajai, o ši savo ruožtu, stambiausiai.

DU. Pasak K. Marx’o, DU pasireiškia kaip darbo jėgos vertės ir kainos forma. Čia taip pat atmetama darbo užmokesčio kaip darbo kainos “kasdieninio gyvenimo” samprata.

Ekonomikos plėtra. Pagal K. Marx’¹, pridedamoji vertė pasireiškia keturiomis konkrečiomis formomis: a) verslininko pajamomis; b) prekybiniu pelnu; c) procentu; d) renta. Pagal pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnį K. Marx’as iškėlė ekonominės raidos cikliškumo kapitalizmo s¹lygomis teorij¹. Kapitale pateikta ne tiek krizių teorija, kiek kapitalo kaupimo ir paj paskirstymo kapitalizmo s¹lygomis priežasties-padarinio vertinimas, neišvengiamai lemiantis “bendrosios perprodukcijos” periodus. Pagal K. Marx’¹, ciklinis procesas prasideda nuo pakilimo, sukeliamo visuminės paklausos kaupimui augimo vardan kapitalistų siekiamo pelno maksimizavimo, - tai priežastis. Ciklas baigiasi nuosmukiu, nes pakilimo periodu auganti paklausa darbui viršija jos reali¹ pasiūl¹ ir lemia DU didėjim¹ bei bedarbystės pašalinim¹, kas toliau sukelia pelno normos mažėjim¹ ir kaupimo lėtėjim¹ - tai padarinys.

6.2. XIX a. antrosios pusės ekonominė mintis

6.2.1. Maržinalizmo ekonominė teorija

Maržinalizmo samprata. Maržinalizmo atsiradim¹ lėmė objektyvūs veiksniai. XIX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose rinkos santykiai intensyviai plėtojosi ne tik Anglijoje, bet ir kontinentinėje Europoje bei JAV. gilėjant darbo pasidalijimui, plėtėsi rinka, stiprėjo ekonominės sistemos tarpusavio priklausomybė ir konkurencinė kova tarp jų.

Ekonomikos mokslo istorijoje reikšmingiausia revoliucija, t.y., paradigmų kaita, reikėtų laikyti maržinalistinź revoliucij¹, įvykusi¹ XIX a. 8-tame dešimtmetyje, po kurios vyraujanti ekonomikos (tiksliau, mikroekonomikos) teorija tapo daug panašesnė į šiuolaikinź, nei iki jos. Šia prasme galima sakyti, kad būtent nuo šio laikotarpio prasideda šiuolaikinės mikroekonomikos teorijos istorija. Pats maržinalizmas žinomas kaip ribinio naudingumo bei ribinio produktyvumo teorija, savarankiška politinės ekonomijos srove tapo XIX a. 2 pusėj. Jo pradininkai buvo C. Menger’is Austrijoje, W. S. Jevons’as Didžiojoje Britanijoje, L. Walras’as - Šveicarijoje ir Prancūzijoje, su kurių knygų pasirodymu 1871-1874 m. chronologiškai siejama maržinalistinė revoliucija.

Maržinalizmo teorija suteikė galimybź ekonomistams formaliai įvertinti fakt¹, kad vartotojo elgsena, pagrįsta naudingumo maksimizavimo principu, gali atlikti svarbų vaidmenį nulemiant kain¹. Svarbus tapo ekonominių atstovų pasiskirstymas tarp vartotojų (namų ūkių) ir gamintojų (firmų), kadangi ribinio naudingumo principas įtvirtino vartotojo elgsenos teorij¹, o ribinio produktyvumo principas - firmos ar šakos elgsenos teorij¹.

Pagr maržinalizmo idėja - ribinių ekonominių dydžių kaip ekonominės sistemos firmos, šakos ir tautos ūkio mastais tarpusavyje susijusių reiškinių tyrimas. Maržinalizmas grindžiamas iš esmės naujais ekonominės analizės metodais, leidžiančiais nustatyti ribinius dydžius, padedančius apibūdinti ekonominių reiškinių vykstančius pokyčius.

Svarbus maržinalizmo metodologinis bruožas - metodologinis individualizmas..

Kitas maržinalizmo metodologijos pagrindas - žmogaus racionalaus elgesio rinkos ekonomikoje principas. Pagal jį rinkos ūkis laikomas visuma racionalių subjektų, veikiančių jame, siekiant padidinti asmeninź naud¹.

Ekonomika pirm¹ kart¹ tapo mokslu, nagrinėjančiu tarpusavio ryšius tarp duotų tikslų ir ribotų išteklių, turinčių alternatyvaus panaudojimo galimybių.

Maržinalizmo kūrėjai nebuvo vieningi išsakydami savo nuomonź, kokia turėtų būti ekonominė analizė - pabrėžianti priežasties-pasekmės ar funkcinį ryšį. Austrų mokyklos ekonomistai tyrimų uždaviniu laikė nustatyti ekonominių reiškinių priežastinius - pasekminius ryšius. O amerikiečių ir Kembridžo mokyklos atstovai, kaip ir ekonomistai-matematikai (pirmiausia V. Pareto) taip pat kategoriškai neigė šį princip¹, nagrinėdami tik funkcinius ekonominių fenomenų tarpusavio ryšius, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų - priežastis, o kuris - pasekmė. Tik XIX a. antrojoje pusėje vokiečių istorinės mokyklos dėka pirm¹ kart¹ buvo pagrįstas ekonominių bei neekonominių veiksnių ir elementų tarpusavio priklausomumas (funkcinis ryšys), atsižvelgiant į jų poveikį ekonominei sistemai.

Maržinalistus domino klausimas kaip gali egzistuoti ir nesužlugti sistema, susidedanti iš asmeninio intereso siekiančių individų.

Ekonominėje literatūroje paprastai išskiriami du “maržinalistinės revoliucijos” etapai: 1 etapas apima XIX a. aštunt¹jį ir devint¹jį dešimtmečius, kai austro C. Menger’io ir jo mokinių, o taip pat minėtų anglo W. S. Jevons’o ir prancūzo L.Walras’o darbuose buvo apibendrintos maržinalistinės analizės idėjos. Pirm¹jį “maržinalistinės revoliucijos” etap¹, priimta, vadinti politinės ekonomijos subjektyvia kryptimi. 2 etapas vyko XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Nuo šio laikotarpio maržinalizmas tapo populiarus ir jam teikta pirmenybė daugelyje šalių. Pagrindinis maržinalistų pasiekimas šiame etape - aštuntojo dešimtmečio subjektyvizmo ir psichologizmo atsisakymas.

6.2.2. Austrų psichologinė mokykla

Austrų (Vienos) mokykla, ko gero, iš visų maržinalizmo krypčių labiausiai nusipelno pavadinimo mokykla. Ji atsirado Vienos universiteto ekonomikos teorijos katedroje, kuriai ilgus metus vadovavo profesorius C. Menger’is (1840-1921 m.).

Austrų mokyklos koncepcijose vyravo subjektyvus-psicbologinis požiūris. Pagal jį austrų mokslininkai norėjo sukurti nuosekli¹, neturinči¹ vidinių prieštaravimų ekonomikos teorij¹, nukreipt¹ į grynai ekonominių reiškinių ir rinkos priežastinio-pasekminio mechanizmo abstrakčius tyrimus.

Austrų psichologinės mokyklos metodologiniai bruožai:

• Nuoseklus ir be kompromisu subjektyvizmas, kurį austrų mokykla taikė visoms ekonominėms veikloms.
• Griežtas metodologinis individualizmas.
• Analizės diskretiškumas (austrų mokykla laikėsi nuomonės, kad gėrybės negali būti dalijamos ar smulkinamos, taigi jų naudingumo funkcija yra ne tolydi, o diskretinė).
• Matematinių metodų (diferencialinio skaičiavimo) panaudojimo ekonominėje analizėje austrų mokykloje negalimumas.
• Pirmine laikoma apyvartos sritis, t. y. vartojimas, paklausa, o ne gamybos sritis, kaip buvo pabrėžiama klasikų metodologijoje.
• Nagrinėjimas ekonomikos kaip proceso, vykstančio realiu laiku. C. Menger’is vienintelis iš trijų maržinalizmo kūrėjų suformavo požiūrį į socialinį gyvenim¹, pagal kurį visiška pusiausvyra niekada nepasiekiama, ir todėl, jo nuomone, efektyvumo požiūriu gali būti analizuojamas tik ekonominis procesas, o ne galutinis rezultatas.

Ribinio naudingumo teorija. Ribinį naudingum¹ jie suprato kaip tam tikros vartojimo gėrybės paskutinio atsargų vieneto naudingumo pavienio individo subjektyvų vertinim¹. Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius principus austrų mokykloje pirmasis suformulavo C. Menger’is savo darbe Politinės ekonomijos pagrindai (1871 m.), kurio pagrindinis uždavinys buvo suvesti sudėtingus ūkinius reiškinius į paprasčiausius jų elementus ir ištirti šių sklaid¹. Jis pamėgino parodyti naudingumo priklausomybź nuo vartojimo reikmenų retumo ir teigė, kad tyrimų išeities taškas yra žmonių poreikiai.

Truputį kitoki¹ kainodaros koncepcij¹ savo pagrindiniame veikale Ūkinių gėrybių vertingumo teorijos pagrindai (1886 m.) pasiūlė žymiausias austrų mokyklos teoretikas E. von Bohm-Bawerk’as. Jis tuo pačiu pateikė ir labiausiai išplėtot¹ ribinio naudingumo teorij¹. E. von Bohm-Bawerk’as siekė įrodyti, kad mainom¹jį vertingum¹, kaip ir vartojam¹jį, lemia prekių ribinis naudingumas.

Kadangi E. von Bohm-Bauferk’o teorijoje ribiniai naudingumai nurodo rinkos kainų kitimo ribas, šie subjektyvūs vartotojų teikiamos pirmenybės vertinimai turi būti kiekybiškai išmatuoti, taigi ir palyginami, be to, pinigine forma. Taigi austrų mokyklai iškilo tokio kiekybinio išmatavimo ir palyginimo mechanizmo paaiškinimo problema, kuri¹ sprźsti austrų ekonomistai pamėgino naudodami vertinius rodiklius (pinigines kainas) bei pagal pinigų ribinio naudingumo samprat¹, prilygindami šių prekių, kurias individas gali nusipirkti už savo piniginių pajamų paskutinį vienet¹, ribinių naudingumų sumai.

Gamybinių gėrybių teorija. Visos gėrybės buvo suskirstytos į vartojimo gėrybes, tenkinančias asmeninius poreikius, ir gamybines gėrybes, prie kurių priskirtos gamybos priemonės, medžiagos, naudojami žemės sklypai ir darbas (tarp jų ir verslininkų veikla).

Psichologinė procento teorija. Naudodamas subjektyvų-psichologinį tyrimų metod¹, E. von Bohm-Baiverk’as suformulavo tokias kategorijas kaip dabartinė gėrybė (DU) ir ateities gėrybė (gamybos priemonės ir darbas).

Procento teorijoje, kuri¹ jis taikė realioms fizinėms gėrybėms, teigta, kad racionaliam subjektui, tarp jų ir piniginio kapitalo savininkui, tam tikra gėrybė vienodomis s¹lygomis visada turi didesnį ribinį naudingum¹ šiandien, nei ateityje, t. y. ribinis gėrybės naudingumas mažėja laikui bėgant.

Neoaustriškoji mokykla. XX a. viduryje, subjektyvistinė kryptis atgimė kaip vadinamoji neoaustriškoji mokykla. Tam įtakos turėjo L. von Mises’o (1881-1973 m.), F.A. von Hayek’o (1899-1992 m.) ir J. A. Schumpeter’io (1883-1950 m.) darbai.

Neoaustriškoji mokykla turi labai daug bendro su neoklasikine mokykla. Abi mokyklos kapitalizm¹ laiko geriausia valstybės socialinė-ekonomine sistema. Tiesa, neoklasikams ji geriausia todėl, kad pasižymi s¹lygomis, būtinomis rinkos pusiausvyrai egzistuoti. O austrų ekonomistai, priešingai, remia kapitalizmo sistem¹ dėl jos sugebėjimo prisitaikyti prie neturinčios pusiausvyros rinkos.

L. von Mises’as gynė ekonominio liberalizmo idėjas. Pirmas svarbus jo veikalas buvo Pinigų ir kredito teorija (1912 m.), kuriame jis pritaikė austrų mokykloje išplėtot¹ ribinio naudingumo princip¹ pinigų vertei.

L. von Mises’as įrodinėjo, kad rinkos kainų mechanizmas - efektyviausias išteklių paskirstymo pagrindas. Jis pritaikė ribinio naudingumo koncepcij¹ sukuriant nauj¹ pinigu teorij¹ ir parodė, kad naudingumas gali būti išmatuotas tik iš dalies. L. von Mises’as teigė, kad pagr kiekvieno kiekybinio požiūrio į ekonomines problemas trūkumas yra tas, kad neatsižvelgiama į tai, jog tarp vadinamųjų ekonominių dimensijų nėra pastovių ryšių. L. von Mises’as teigė, kad kapitalistinė gamyba dėl pelno yra gamyba visuomeninių poreikių patenkinimui, o privati gamybos veiksnių nuosavybė atlieka socialinź funkcij¹.

L. von Mises’as rašė, kad verslininkystė yra universali žmogaus veiklos kategorija, iš tiesų realioje ekonomikoje verslininku, t. y. žmogumi, veikiančiu neapibrėžtumo s¹lygomis, yra kiekvienas. Jis pabrėžė, kad verslininko pelnas ar nuostoliai - tai ne jo kapitalo, o jo idėjos, įkūnytos kapitale, produktas: klaidinga idėja lems nuostolius, nepaisant kapitalo s¹naudų.

M. N. Rothbard’as atrado galimybź taikyti naudingumo princip¹ individualių planų koordinavimo laike problemos išsprendimui. M. N. Rothbard’as, L. von Mises’o mokinys, 1963 m. išleistame veikale Žmogus, ekonomika ir valstybė, pateikta monopolijos teorija, naudingumas, gerovė ir valstybės teorija. M. N. Rothbard’as tvirtino, kad vieninteles tikrosios monopolijos yra sukurtos vyriausybės, nes rinkos pernelyg konkurencingos, kad leistų išlikti kokioms nors monopolijoms. M. N, Rothbard’as dėstė požiūrį, kad monopolinės kainos egzistavimas laisvojoje rinkoje yra pagrįstas iliuzija.

Pagr M. N. Rothbard’o politinės ekonomijos tema buvo konfliktas. Jis teigė, kad jo didžiausias siekis, kalbant apie žmonijos istorij¹, yra įvardyti esminį konflikt¹, amžinai vykstantį tarp laisvės ir galios.

F. A. von Hayek’o ekonominės idėjos. 1933 m. išėjo F. A. von Hayek’o knyga Pinigų teorija ir ekonominis ciklas, kurioje galima rasti šeštojo dešimtmečio monetaristų idėjų užuomazgų.

Jis ištyrė kapitalinių investicijų struktūros kitim¹ gamybos procese, atsižvelgiant į skirtingų rūšių investicijų reprodukcijos trukmź, naudojamų technologijų universalumo laipsnį, įvairių gamybos veiksnių tarpusavio papildomum¹ ir pakeičiamum¹.

1974 m. F. A. von Hayek’ui kartu su G. Myrdal’iu buvo paskirta Nobelio premija ekonomikos srityje, taip pažymint jo indėlį į pinigų ir ekonominių svyravimų teorijos plėtr¹, įvairių ekonominių sistemų efektyvumo lyginam¹j¹ analizź, taip pat tyrimus ekonominių sistemų teisinėje srityje.

1973-1979 m. F. A. von Hayek’as paskelbė trilogij¹ Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, kurioje jis pateikė teisingo elgesio taisykles kaip atsakym¹ į žinių dėl ateities trūkumo problem¹. Šioje knygoje F, A. von Hayek’as iškėlė ir argumentavo teze, kad neribojamų valdžios galių s¹lygomis demokratija virsta politinės kovos arena, kurioje organizuotos grupės tenkina savo interesus plačiosios visuomenės s¹skaita. Tarp F. A. von Hayek’o paskutinio periodo darbų žymiausi - filosofinis-politinis kūrinys Lemtingas pasipūtimas (1988 m.) ir ekonominis veikalas Pinigų išvalstybinimas (1976 m.).

F. A. von Hayek’o teorijos pagrind¹ sudaro žinojimo ir ekonomikos mokslo uždavinių supratimas.

Pagal F. A. von Hayek’¹, individualios žinios yra fragmentiškos, nes jos mus pasiekia tik kaip išsklaidytos nuotrupos neišsamių ir dažnai prieštaringų žinių, kuriomis disponuoja pavieniai individai.

Reikia paminėti ir F. A. von Hayek’o požiūrį į kolektyvinį bei organizacinį mastym¹. Kalbėdamas apie kolektyv¹, jis aiškiai skyrė vadinam¹j¹ Didži¹j¹ visuomenź ir organizacij¹. F. A. von Hayek’o vartojama s¹voka kolektyvinis m¹stymas, pagal savo turinį gali būti suprantama ir kaip grupės individų - kolektyvo m¹stymas, siekiant užsibrėžto tikslo ir kaip visos visuomenės m¹stymas.

Apibendrinant galima teigti, kad F. A. von Hayek’o socialinių-ekonominių idėjų reikšmė susijusi su ekonominės pasaulėžiūros ir mikroekonomikos metodologijos plėtra, mėginimu ekonominiuose tyrimuose integruoti makro- ir mikro- požiūrius, išsprźsti ekonomikos piniginio ir barterio modelių dichotomij¹.

6.2.3. A.Marshall’o ekonomikos teorija

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje stiprėjo gamybos koncentracija ir monopolizacija. Ekonomistai vis daugiau dėmesio pradėjo skirti įmonės ekonominei politikai. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Anglijoje susiformavo nauja Kembridžo mokykla, kurios teorij¹ geriausiai atstovavo A. Marshall’o, F. Edgeorth’o, A. C. Pigou darbai. Didžiausias indėlis čia priklauso Kembridžo universiteto profesoriui A. Marshall’ui (1842-1924 m.). A. Marshall’as tapo garsiosios Kembridžo mokyklos įkūrėju.

A. Marshail’as ir jo šalininkai, iš esmės pritardami maržinalizmo metodologinei sistemai, daugiausia dėmesio sutelkź į išsamios kainų teorijos kūrim¹, kritikuodami austrų mokykl¹ ir mėgindami išsprźsti ribinio naudingumo bei gamybos veiksnių teorijų prieštaringum¹. Jie analizuodami kain¹ atsisakė jos ribinio naudingumo vertinimo subjektyviais kriterijais, palikdami jiems tik vieno iš veiksnių, turinčių poveikį paklausai, viet¹.

Kalbant apie paklausos teorij¹, pagrindinis A. Marshall’o indėlis buvo susijźs su paklausos kreivės, paklausos elastingumo ir vartotojo pertekliaus koncepcijomis. Pažymėtina, kad A. Marshall’o pateikta laiko veiksnio analizė trumpo ir ilgo laiko periodų koncepcijos rėmuose turėjo ženklų poveikį tolesnei ekonomikos teorijos plėtrai.

A. Marshall’o nuomone, tam tikros prekės paklausa priklauso nuo trijų pagrindiniu veiksnių - ribinio naudingumo, rinkos kainos ir piniginių pajamų naudojamu vartojimui.

Paklausos teorijoje A Marshall’as ėmė taikyti dar vien¹ s¹vok¹ - vartojimo perteklių, ir reikia pastebėti, kad vartotojiško pertekliaus (vartojimo rentos) teorija buvo pripažinta pačia svarbiausia teorine naujove. Kita A. Marshall’o kainos koncepcijos dalis - pasiūlos funkcija. Kembridžo mokyklos ekonomistų sukurtoje pasiūlos teorijoje svarbiausias vaidmuo teko ribinių kaštų sampratai. Jais buvo laikomi tam tikros prekės paskutinio vieneto gamybos kaštai.

Ekonomikos teorijos principuose A. Marshall’as ištyrė stichišk¹ kainų reguliavim¹ laisvos konkurencijos s¹lygomis. Apibūdindamas monopolij¹, A. Marshall’as pažymėjo, kad ji kontroliuoja gamyb¹ ir nustato monopolines kainas. Tačiau jis nagrinėjo tik absoliuči¹ monopolij¹, ir, kas ypač svarbu, į monopolij¹ žvelgė tik kaip į pavienį atvejį laisvos konkurencijos fone.

6.2.4. J.B.Clark’o ekonominė mintis

Pagrindiniai amerikiečių mokyklos teorijos teiginiai išdėstyti žymiausio jos atstovo, Kolumbijos universiteto profesoriaus J. B. Clark’o (1847-1938 m.) darbuose, pirmiausiai fundamentiniame veikale Turto paskirstymas (1899 m.). Iš kitų J. B. Clark’o darbų pažymėtina monografija Turto filosofija (1886 m.). Minėtini veikalai: DU mokslinio dėsnio sukūrimo galimybė (1899 m.), Monopolijų problema (1907m.), Politinės ekonomijos esmė (1907 m.). J. B. Clark’o mokslinius pasiekimus reikia nagrinėti dviem aspektais: metodologiniu ir teoriniu.

J. B. Clark’as, teigdamas, jog teorija, pagrįsta senuoju ekonomikos mokslo skirstymu į keturias dalis: gamyb¹, paskirstym¹, mainus ir vartojim¹, nebegali aiškinti ūkio problemų. Ekonomikos moksl¹ suskirstydamas į tris natūralius skyrius, jis ieškojo turto universalių dėsnių. Tirdamas izoliuot¹ ūkį ir vartotojų psichologij¹, J. B. Clark’as išvedė tris “universalius dėsnius”: 1) ribinio naudingumo dėsnį, 2) specifinio produktyvumo dėsnį ir 3) mažėjančio produktyvumo dėsnį, pagal kurį gamybos veiksnio pajamas lemia jo ribinis produktyvumas.

J. B.  Clark’as statikos dėsnius laikė svarbiausiais visuomenės dėsniais, leidžiančiais suprasti ekonominius reiškinius. Statiška jis vadino toki¹ visuomenės būklź, kuriai esant vis¹ laik¹ tuo pačiu būdu tiek pat žmonių gamina tiek pat tų pačių gėrybių, t. y. gamybinio organizmo forma nepakinta.

J. B. Clark’o teorijoje gamybos ir paskirstymo procesai buvo nagrinėjami maržinalizmo požiūriu, taigi jie pasireiškė kaip racionalių subjektų veiklos sritis. Tokių subjektų buvo išskirta trys: darbininkas, pinigų turėtojas - kapitalistas ir verslininkas, kurio dalykinė kvalifikacija yra pakankama, bet jis neturi nuosavo kapitalo. J. B. Clark’as išskyrė keturis pagrindinius gamybos veiksnius: kapital¹ kaip pinigus, kapital¹ kaip gamybos priemonź ir žemź, verslininko gebėjimus ir samdomų darbininkų darb¹. B. Clark’as atliko svarbų vaidmenį plėtojant gamybos veiksnių teorij¹. Jis iškėlė reali¹ problem¹, aktuali¹ pavienei įmonei: kaip nustatyti tinkamiausi¹, atitinkanči¹ pusiausvyr¹ gamybos veiksnių s¹naudų proporcij¹? J.B. Clark’¹ galima laikyti ir šiuolaikinių teorijų, susijusių su gamybos išlaidų struktūros optimizavimo problemomis, pirmtaku.

6.2.5. Matematinė mokykla

Ekonominių procesų tyrimo naudojant matematinius metodus objektyvios prielaidos buvo: a) kapitalistinės ūkinės sistemos plėtra; b) jos atskirų grandžių ir elementų tarpusavio priklausomybės stiprėjimas; c) matematikos mokslo pažanga. Matematinė mokykla susiformavo tik XIX a. Žymiausi matematinės mokyklos atstovai buvo A. Cournot (1801-1877 m.), H. Gossen’as (1810-1858 m.), W. S Jevons as (1835-1882 m.), K Edgeworth’as (1845-1926 m.), L. Walras as (1834-1910 m.), V. Pareto (1848 1923 m

Pagrindinis matematinės mokyklos skirtumas nuo kitų ekonomikos teorijos srovių pasireiškė metodologijos srityje, kur viešpatauja matematinis metodas. Jis naudojamas ir išdėstant maržinalistinio pobūdžio teorinius požiūrius, ir ekonominių reiškinių kiekybiniam bei kokybiniam tyrimui. Matematiniai metodai leidžia įvertinti ir grįžtamuosius ryšius (pavyzdžiui, pelno dinamikos poveikį jo pradiniams veiksniams). Matematinė analizė grindžiama gerai išplėtota priežastinių ekonominių ryšių teorija.

A.A. Cournot ekonominės idėjos

Matematinės mokyklos pradžia galima laikyti prancūzų ekonomisto-matematiko, Paryžiaus universiteto matematikos daktaro A.A. Cournot darbus. Savo knygoje, pritardamas maržinalizmo krypčiai, A. Cournot savo teorijos pagrindu laikė kainos problem¹ ir nagrinėjo j¹ paklausos aspektu. Jis suformulavo dėsnį - paklausa auga tada, kai kaina krenta ir šį kainos ir paklausos ryšį apibrėžė kaip funkcij¹ D = f(p), kur D - paklausa, p - kaina.

A Cournot faktiškai įvedė paklausos elastingumo samprat¹. Jis pastebėjo, kad nedidelis elastingumas būdingas, vien vertus, prabangos dalykams, kita vertus, būtiniausioms reikmėms. Pirmu atveju kainos pokytis ne itin svarbus labai turtingiems pirkėjams, kurie ir formuoja paklaus¹ prabangos dalykams. Antruoju - net ir žmonės, kurių paj nedidelės, linkź atsisakyti nuo ne taip būtinų, bet negali nepirkti pačių būtiniausių dalykų.

A Cournot kainodaroje nuosekliai tyrė tris rinkos padėtis: absoliuči¹ monopolij¹, ribot¹ konkurencij¹ ir neribot¹ (laisv¹j¹) konkurencij¹. A. Cournot išvesta ribinė teorema tapo vienu iš pirmųjų indėlių į vadinam¹j¹ visos ekonomikos teorem¹, kuri yra pagrindinė šiuolaikinės matematinės ekonomikos tema. A.Cournot modeliuose kainas diktuoja pirkėjai, o pardavėjai pritaiko pasiūl¹ prie paklausos esant šioms kainoms. A. Cournot priėjo išvados, kad esant monopolijai išeigos apimtis yra minimali, o esant tobulai konkurencijai - maksimali.

H.Gossen’o ekonominės idėjos

H.Cossen’o svarbiausias veikalas Visuomeninio gyvenimo dėsnių ir iš to išplaukiančių žmogiškosios veiklos taisyklių plėtra, pirm¹ karta išleistas 1854 m. autoriui esant gyvam nesulaukė net ir menkiausio dėmesio. Tačiau, prabėgus ketvirčiui amžiaus, H. Gossen’o koncepcij¹ aktyviai pradėjo propaguoti matematinės mokyklos atstovai, o pats jo darbas buvo iš naujo išleistas 1889 m.

H. Gossen’as perkėlė ekonomikos tyrimo dėmesio centr¹. Vieninteliu vertu dėmesio tyrimo objektu jis laikė vartojim¹, tiksliau, vartotojišk¹ paklausa. Ekonomikos mokslo tikslas - padėti žmogui gauti maksimalų pasitenkinim¹ iš gėrybių vartojimo. H. Gossen’as teigė, kad absoliuti vertė neegzistuoja, kad vertė priklauso nuo subjekto ir objekto s¹ryšio, o jis grindžiamas naudingumu.

H. Gossen’as siekė suformuluoti optimalios pusiausvyros ekonomikoje bendruosius dėsnius, išplaukiančius iš hedonizmo principo. Hedonizmas (gr. hedone - malonumas) - etinė koncepcija, kuri svarbiausiu tikslu laiko kuo didesnių malonumų užtikrinim¹ tenkinant poreikius.

Jei klasikinėje mokykloje nagrinėti mainai kaip ekvivalentiškų vertybių mainai, t. y. procesas, kuriame niekas iš sandorio dalyvių nelaimi ir nepralaimi, tai H. Gossen’as, savo mokymo pagrindu paskelbźs naudingum¹, mainus laikė naudingumo prieaugio šaltiniu.

W. S. Jevons’o ekonominės idėjos

Pirmoji išgarsinusi W. S. Jevons’¹ knyga apie ekonomik¹ - Anglies klausimas: tautos pažangos ir galimumo išsekti mūsų anglies šachtoms tyrimas, 1965 m.Knygoje pateiktas W. S. Jevons’o natūralus visuomeninio augimo dėsnis buvo grindžiamas analogija su T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsniu, be to, pramonei augant geometrine progresija, anglis atliko vaidmenį, analogišk¹ tam, kurį T. Malthus’o teorijoje atlieka grūdai.

Pinigai. W. S. Jevons’as pasirėmė 1844 m. banko aktu ir priėmė kiekybinź pinigų teorij¹ bei buvo įsitikinźs aukso lyderyste. Pagrindžiant pinigų ar ideali¹ valiutos sistem¹, jo nuomone esmź sudarė valiutos konvertavimas į auks¹ ir valstybės reguliavimas.

F. Edgeworth’o ekonominės idėjos

Vienas iš originaliausių anglų XIX a, pabaigos -XX a. pradžios ekonomistų F. Edgeworth’as, kuris 1881 m. išleido Matematinė psichika. Leidinyje pamėginta parodyti, kad matematinius metodus sėkmingai galima taikyti moraliniams mokslams.

F. Edgeworth’as darė originali¹ prielaid¹, kad bet kurios prekės naudingum¹ galima išreikšti funkcija ne tik šios prekės, bet ir visų kitų vartojamų prekių atžvilgiu, t. y. pirmasis naudingum¹ išreiškė kaip kelių, paprasčiausiu atveju dviejų gėrybių funkcij¹: U = U (x, y) ir išrado j¹ grafiškai vaizduojančias abejingumo kreives. F. Edgeworth’as pirmasis ekonominės minties istorijoje pasiūlė mainų teorij¹, pagrįst¹ abejingumo kreivėmis.

L.Walras’o ekonominės idėjos

XIX a. žymiausiu ekonomistu-matematiku teisėtai laikomas maržinalizmo Lozanos mokyklos įkūrėjas L. Walras’as. Jo L. Walras’o ekonominės teorijos sistema grindžiama visuomenės turto kaip gėrybių (ir materialių, ir nematerialių), kurios yra retos arba, kitaip tariant, naudingos ir prieinamas tik ribotas jų kiekis, visumos apibrėžimu.

L. Walras’as manė, kad ekonomikos mokslas turi nurodyti kelius į teisingesnź visuomenź, o kad tai galėtų padaryti, jis turi išsiaiškinti gamyb¹ ir paskirstym¹ valdančius dėsnius.

L. Walras’o požiūris į ekonomikos mokslo esmź ir uždavinius atsispindėjo ir jo pasiūlytoje ekonomikos mokslo struktūroje. Jis labai aiškiai išskyrė tris skyrius: gryn¹j¹ teorij¹ - rinkos mechanizmo pozityvinź teorij¹, socialinź teorij¹ - optimalaus pajamų paskirstymo normatyvinź teorij¹ ir taikom¹j¹ teorij¹ - optimalaus išteklių paskirstymo normatyvinź teorij¹ arba politikos teorij¹. Jos tiria visuomenės turt¹ atitinkamai mainomosios vertes, nuosavybės ir pramonės atžvilgiu.

Žymiausias L. Walras’o veikalas yra knyga Grynosios politinės ekonomijos elementai, arba visuomeninio turto teorija. Ši knyga, išleista dviem dalimis 1874 m. ir 1877 m., tapo šiuolaikinės neoklasikinės ekonomikos teorijos fundamentu. Vienas iš svarbiausių L. Walras’o mokslinių indėlių, pateiktų šiame veikale yra ribinio naudingumo principų atradimas ar atkūrimas. L. Walras’o vard¹ nemirtingu padarė tai, kad jis pirmasis nustatė bendr¹sias ekonominės pusiausvyros s¹lygas.

L. Walras’as buvo pirmas, kuris matematik¹ iš iliustravimo priemonės pavertė ekonominių s¹ryšių išraiškos būdu. Todėl neatsitiktinai jo pasiūlyta rinkų struktūra ir ekonominio proceso dalyvių klasifikacija davė pradži¹ gausybei ekonominės pusiausvyros matematinių teorijų bei įėjo į ekonomikos teorijos vadovėlius. L. Walras’o idėjos tapo vienu iš ekonometrijos pagrindų, taip pat ir amerikiečių ekonomisto, 1973 m. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje W. Leontiefo sukurtiems “išlaidų – rezultatų” modeliams.

V. Pareto ekonominės idėjos

V. Pareto veikalas Politinės ekonomijos kursas (l896-1897 m.) tapo takoskyra gerovės teorijoje. V. Pareto atmetė kiekybinį naudingum¹ ir teigė kad “kiekvieno individo nauda - specifinis dydis, todėl nėra prasmės kalbėti apie sumine (bendra) naud¹ ir j¹ nagrinėti. Ji paprasčiausiai neegzistuoja”. V. Pareto modelyje šis kriterijus buvo pakeistas konkretaus individo teikiamų pirmenybių išmatavimo įvertinimu. s.

V. Pareto analizavo ne tik laisvos konkurencijos ekonomik¹, bet ir įvairius monopolizuotos rinkos tipus. V. Pareto suformulavo visuomeninio maksimalaus naudingumo samprat¹. V. Pareto suformulavo geriausio išteklių paskirstymo kriterijų, į ekonominės minties istorij¹ įėjusį Pareto optimumo pavadinimu. Pagal jį, išteklių paskirstymas laikytinas socialiai optimaliu, jei prekių gamybos ir mainų būdu negalima pagerinti kurio nors ekonominio proceso dalyvio padėties, tuo pat metu nesumažinus bent vieno iš likusių dalyvių gerovės (padėties).

N.Kaldor’o ekonominės idėjos

Vengrų kilmės vienam žymiausių pokarinio laikotarpio Kembridžo ekonomistų N. Kaldor’as (1908-1986 m.) ir kiti plėtojo kompensavimo princip¹. Pagal kompensavimo princip¹ teigta, kad politinė priemonė gali būti priimtina gerovės pagrindu, jei ji tiek daug pagerino kieno nors ekonomines pozicijas, kad jo nauda būtų pakankama kompensuoti kitiems jų praradimus, galiausiai visiems laimint. Faktiškai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje anglų ekonomistai N. Kaldor’as ir J, R. Hicks’as (1904-1989 m.) pasiūlė du panašius kompensacinio kriterijaus variantus: vykstant pokyčiams ekonomikoje Pareto optimumas lieka ne tiesiogiai, o dėl to, kad laimėjusieji iš pokyčio dalį savo laimėjimo kaip kompensacij¹ atiduoda pralaimėjusiesiems.

Kit¹ keli¹ Pareto kriterijaus tobulinimui XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje - penktajame dešimtmetyje pasiūlė amerikiečių ekonomistai A. Bergson’as (g. 1914 m.) ir P. A. Samuelson’as (g. 1915 m.). Jie į analizź įtraukė etinius normatyvus ir suformulavo socialinės gerovės Pareto prasme funkcij¹ arba Bergson’o socialinės gerovės funkcij¹. Socialinės gerovės funkcija reiškia, kad jei bent vienas subjektas bes¹lygiškai teikia pirmenybź tam tikram ekonominiam rezultatui, o kiti subjektai bes¹lygiškai neteikia pirmenybės kitiems rezultatams, tai šiam pirmenybiniam rezultatui būdingas didesnis socialinės gerovės indeksas.

Juos įveikti XX a. septintajame dešimtmetyje dr¹siai ėmėsi 1972 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje K.J. Arrow ir pasiūlė savo “galimumo teorem¹”, teigianči¹, kad neegzistuoja tokios situacijų klasifikavimo visuomenės lygmeniu bendros taisyklės, kuri būtų suderinama su tam tikra pagrįsta socialinės gerovės funkcijos individualių etinių ribojimų sistema.

Taigi, matematinės mokyklos ekonomistai į ekonomikos moksl¹ įtraukė ūkinio gyvenimo reiškinių kiekybinź analizź. Buvo padėti pagrindai ekonominiam-matematiniam modeliavimui, kuris laikui bėgant tapo vienu iš svarbiausių ekonomikos teorijos metodų. Pirmųjų ekonomistų-matematikų idėjos paskatino daugelio taikomųjų ekonometrinių modelių atsiradim¹. Kita vertus, nors ekonometrijos mokslo, apėmusio ekonomikos teorij¹, klasikinź matematik¹ ir statistik¹, atsiradimas.