CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

MONOPOLIJOS IR KONKURENCIJOS TEORIJOS

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

MONOPOLIJOS IR KONKURENCIJOS TEORIJOS

Padarykite monopolist¹ atpirkimo o˛iu (ekonomine prasme), ir

pamatysite, kaip greitai gabūs verslininkai vėl susidomės konkurencija.

F. A. von Hayek’as

Pagrindinės sampratos:

Efektyvi konkurencija. Efektyvi monopolija. Gryna monopolija. Netobula konkurencija. Monopolinė konkurencija. Duopolija. Oligopolija. Produkto diferencijavimas. Realizavimo katai. Nekaininė konkurencija. Pelno maksimizavimas monopolinėje konkurencijoje. Monopolinis pelnas. Monopsonija. Kainų diskriminacija.

Pagalbinės sampratos:

Inovacijos. Gryna konkurencija. Monopolija. Produkto pasiūlos ir kainos kontrolė. Konkuruojantis monopolistas. Pakaitalai. Pakaitalų konkurencija. Rinkos segmentavimas. Reklama. Kainos. Diferencijuotas vartojimas.

Prisimintina, kad ma˛daug iki XIX a. vidurio ekonomikai isivysčiusių alių ekonomikoje buvo būdinga tobula (laisva) konkurencija. J¹ lėmė ma˛as įmonių dydis ir didelis gamintojų skaičius. Tačiau XIX–XX a. sandūroje ių alių pagrindinių pramonės akų ir bankinės srities ekonomikos struktūrose įvyko esminių kokybinių pokyčių, susiformavo trestai, monopolizavź itisas akas. To pagrindu tapo gamybos koncentravimas ˛emesniuose ekonominiuose vienetuose (įmonėse), jų absoliučių ir santykinių dyd˛ių augimas pertvarkant senų akų gamybos materialinź-techninź bazź ir plėtojant naujų. Tuo metu buvo sukauptas mil˛inikas kapitalas. 1896 m. amerikiečių ekonomikoje nebuvo ir tuzino bendrovių (atmetus gele˛inkelius), kurių aktyvai būtų 10 milijonų dolerių, o 1904 m. jų jau buvo vir 300. Jos kontroliavo daugiau kaip du trečdalius viso pramoninio pagrindinių akų kapitalo. Sparčiais tempais augo kapitalui imlios akos, tokios kaip sunkioji pramonė, gele˛inkelių tiesimas. Visuotinai pereita nuo garo variklių prie elektros naudojimo. Vyko gamybos koncentracijos procesas, ir dėl to atsirado stambios ir labai stambios tų laikų masteliais įmonės. 1800 m. JAV nė viena įmonė nebuvo tokio dyd˛io, kad galėtų aprūpinti 10 proc. produkcijos kurioje nors pramonės akoje, o 1904 m. jau buvo 78 įmonės, kiekvienai i jų kontroliuojant atitinkamos akos daugiau kaip 50 proc. produkcijos ieigos, 57 įmonės – 60 proc. ir daugiau, 28 įmonės – daugiau kaip 80 proc.

Visos ios prie˛astys ir procesai lėmė esminį konkurentinės kovos pasikeitim¹ rinkose. Aikiai irykėjo nauji rinkos ūkio mechanizmo bruo˛ai susijź su monopolinės rinkos struktūromis. Tai negalėjo likti ekonomistų nepastebėta. Nuo XX a. trečiojo deimtmečio suaktyvėjo probleminės diskusijos kainų, monopolijų ir konkurencijos klausimais, tiesa, tik kaip grynai abstrakčios analizės. Dėl to buvo apsvarstyta i naujo daugybė neoklasikinės rinkos koncepcijos postulatų. Kaip ˛inoma, neoklasikinės ekonomikos mokyklos teorinis pagrindas buvo pusiausvyros, kuri susiformuoja veikiant tobulos konkurencijos kainodaros mechanizmui, teorija. A. Marshall’as nukrypim¹ nuo grynosios konkurencijos laikė iimtimi.

Todėl neatsitiktinai XX a. ketvirtojo deimtmečio prad˛ioje pasirodė darbai, kuriuose kritikuojama grynoji konkurencija. Jei A. Marshall’as raė apie konkurencinės rinkos trūkumus, tai jo pasekėjai – apie pasikeitusias konkurencinės rinkos s¹lygas, apie naujo tipo rinkų atsiradim¹. Kritikai reikalavo, kad laikas nuo grynosios konkurencijos analizės pereiti prie konkurencijos analizės monopolijos s¹lygomis. Todėl XX a. viena i svarbiausių problemų ekonomikos teorijoje tapo monopolijos ir konkurencijos santykio problema. XIX a. ekonomistai savo mintis grindė laisvos rinkos, kurioje konkuruoja daugybė nepriklausomų pardavėjų ir pirkėjų, koncepcija. Ir, kaip pastebėjo P. A. Samuelson’as: Bent jau nuo fiziokratų ir Adamo Smith’o laikų i ekonominės literatūros niekad neinyko jausmas, kad tam tikra prasme tobula konkurencija reikia optimalų sprendim¹ . Naujomis s¹lygomis toks po˛iūris jau atrodė nerealistikas, atitrūkźs nuo gyvenimo. Svarbiu, jei ne lemiamu, veiksniu tapo įvairios rūies monopolistinių darinių – pulų, kartelių, sindikatų, trestų, holdingo bendrovių – funkcionavimas.

Neoklasikinės rinkos koncepcijos postulatų revizija ypač pasireikė monopolinės ir netobulos konkurencijos teorijose, siejamose su E. Chamberlin’o, J. Robinson, P. Sraffa’os H. von Stackelberg’o R. Triffin’o, R. Harrod’o, R. F. Kahn’o ir kitų ekonomistų pavardėmis. Ji skatino teorinių sprendimų ir empirinių tyrimų eilės naujų krypčių pasirodym¹, ypač rinkinių struktūrų, stambių bendrovių ekonominės politikos, monopolijos ir konkurencijos s¹veikos rinkos mechanizme, kainodaros, katų ir pelno problemų tyrimo srityje.

8.4.1. J. A. Schumpeter’io efektyvios konkurencijos teorija

Rinkos mechanizmo teorijos dinamizacijoje ˛enklus vaidmuo priklauso austrų (nuo 1932 m. – amerikiečių) ekonomistui Joseph’ui Alois’ui Schumpeter’iui (1883–1950 m.).

Gyvenimo kelias. J. A. Schumpeter’is gimė ma˛ame tuometinei von Habsburg’ų valdomai Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusios Moravijos Treto (Triesch) miestelyje solid˛ioje audimo fabriko savininko ir Vienos gydytojo dukters eimoje. eimoje buvo vienintelis vaikas. Tėvas mirė, kai sūnui buvo tik ketveri. Po kelerių metų motina antr¹kart itekėjo u˛ Sigismund’o von Keler’io, generolo ir aristokrato, ėjusio Vienos garnizono vado pareigas; dėl to eima perva˛iavo į Vien¹. Patėvio rūpesčiu deimtmetis J. A. Schumpeter’is buvo priimtas į Theresianum gimnazij¹, garsi¹j¹ Vienos aristokratų vaikų mokykl¹; ten gavo puikų klasikinį isilavinim¹. Mokymasis privilegijuotoje u˛daroje mokykloje aristokratų sūnums turėjo lemiamos reikmės formuojantis jo pasaulė˛iūrai ir priklausymo visuomenės elitui, gebančiam ir paauktam valdyti visuomenź racionaliausiu būdu, jausmui (nekalbant jau apie tai, kad čia jis įgijo aristokratikų būdo bruo˛ų, kuriais vėliau darė įspūdį profesūrai). ie mokslai taip pat suteikė puikių lotynų, senovės graikų, prancūzų, anglų ir italų kalbų ˛inių. Tai leido J. A. Schumpeter’iui originalo kalba skaityti ekonominź – ir ne tik – visų laikų bei daugelio alių literatūr¹, susidaryti apie j¹ savo nepriklausom¹ nuomonź, o tai vėliau darė didelį įspūdį visiems jo Ekonominės analizės istorijos skaitytojams.

1901 m. J. A. Schumpeter’is įstojo į Vienos universitet¹, tuo metu stambų ekonomikos mokslo centr¹, ir tuoj pat tapo puikiu studentu. Teisės ir politinių mokslų fakultete, kur buvo dėstoma ekonomika, jo dėstytojai buvo austrų mokyklos korifėjai E. von Bohm-Bawerk’as ir F. von Wieser’is J. A. Schumpeter’is kartu su kitu vėliau igarsėjusiu ekonomistu L. von Mises’u buvo presti˛inio E. von Bohm-Bawerk’o seminaro dalyvis. Būtent iame seminare J. A. Schumpeter’is pirm¹ kart¹ susidūrė su teorinėmis socializmo problemomis. Universitete aktyviai veikė studentų marksistų būrelis, vėliau igarsėjo jo nariai O. Bauer’is ir R. Hilferding’as J. A. Schumpeter’is gerai juodu pa˛inojo, domėjosi jų veikla, nagrinėjo K. Marx’o veikalus, tačiau pats niekada nereikė simpatijų jų idėjoms (kaip ˛inia, jo mokytojas E. von Bohm-Bawerk’as buvo vienas i giliausių K. Marx’o ekonomikos teorijos kritikų). J. A. Schumpeter’is gerai pa˛inojo ir vokiečių istorinės mokyklos atstov¹ W. Sombart’¹ ir ekonomist¹ bei sociolog¹ M. Weber’į. Visos ios pa˛intys ir ryiai labai iplėtė jo mokslinį horizont¹ ir vėliau JAV padėjo įgyti mokslininko enciklopedininko reputacij¹.

J. A. Schumpeter’io originalumas ir savarankikumas, jo noras bei sugebėjimas neplaukti pasroviui pasireikė ir kitais momentais. Kaip ˛inia, austrų mokykla i principo neigė matematikos naudojim¹ ekonominėje analizėje. Tačiau studijuodamas Vienos universitete J. A. Schumpeter’is savarankikai (neiklausźs nė vienos specialybinės paskaitos) taip giliai inagrinėjo matematik¹ bei ekonomistų – matematikų veiklus, pradedant A. Cournot ir baigiant K. Wicksell’iu, kad 1906 m. J. A. Schumpeter’is ispausdino savo pirm¹jį rimt¹ mokslinį veikal¹ Matematinis metodas teorinėje ekonomikoje. Čia dideliam savo mokytojų nepasitenkinimui jis priėjo ivados apie matematinės ekonomikos perspektyvum¹, nurodydamas, kad ja bus grind˛iama visa ekonomikos mokslo ateitis. Meilė matematikai iliko vis¹ gyvenim¹: J. A. Schumpeter’is laikė prarasta kiekvien¹ dien¹, kuri¹ jis neskaitė matematinių knygų ir senovės graikų autorių. Tais pačiais metais jis apgynė daktaro disertacij¹ ir pradėjo keliauti po Europ¹. J. A. Schumpeter’is pirmiausia padirbėjo Anglijoje (čia studijuodamas vedė anglź, su kuria isiskyrė 1920 m.). Paskui persikėlė į Egipt¹; ten dvejus metus dirbo „pagal specialybź“ Tarptautiniame teisme Kaire, kartu vis¹ laik¹ gilindamasis į ekonomikos teorij¹ ir istorij¹, nes puoselėjo viltį tapti ekonomistu teoretiku.

Būdamas Egipte jis 1908 m. ileido pirm¹j¹ savo didelź knyg¹ apie ekonomikos teorijos pobūdį Teorinės politinės ekonomijos esmė ir pagrindinis turinys. Jai buvo būdingas vidinis vientisumas, pagrįstas savitu po˛iūriu į socialinį-ekonominį proces¹. i Leipcige ileista knyga vokiečių mokslinź bendruomenź supa˛indino su mar˛inalistų, ir pirmiausia J. A. Schumpeter’io mylimo autoriaus L. Walras’o, teoriniais laimėjimais. Tačiau, ko gero, dar svarbiau tai, kad ioje knygoje jos 25 metų autorius ikėlė klausim¹ dėl mar˛inalistų statikos ir s¹lygikai statikos analizės ribotumų, kuriuos jis vėliau mėgino įveikti savo ekonominės plėtros teorijoje. Knyg¹ vokiečių ekonomistai, tarp kurių tada beveik visuotinai karaliavo G. Schmoller’io naujoji istorinė mokykla, apskritai neigusi ekonomikos teorij¹, o ypač austrų mokyklos mar˛inalistinź teorij¹, sutiko gana altai. Nepatiko ji ir Vienos ekonomistams, skeptikai ˛velgusiems į matematinių metodų naudojim¹ ekonominėje analizėje, nors J. A. Schumpeter’is specialiai vokikai kalbančiai auditorijai bendrosios pusiausvyros teorij¹ idėstė ˛odiniu būdu, beveik nenaudodamas formulių.

1908 m. J. A. Schumpeter’is grį˛o į Vien¹ ir Vienos universitetui pateikė savo pirm¹j¹ knyg¹ habilituoto daktaro laipsniui ir privatdocento pareigoms u˛imti. Jo angelu sargu iliko jo mokytojas E. von Bohm-Bawerk’as, kurio pastangomis J. A. Schumpeter’io knyga buvo įskaityta kaip habilitacinis darbas (Habilitationsschrift). Jis buvo jauniausias i visų Austrijos ekonomistų, kada nors ėjusių tokias pareigas.

Tačiau kad ir kaip ten būtų, Vienos universiteto profesūra nenorėjo savo tarpe turėti tokio disidento, ir J. A. Schumpeter’iui teko dvejiems metams ivykti į imperijos pakratį. 1909 m. rudenį J. A. Schumpeter’is pradėjo dirbti Černovicų (dab. Černovcai) universiteto docentu. Tik vėl padedant tam pačiam E. von Bohm-Bawerk’ui, Austrijos-Vengrijos imperijoje u˛ėmusiam aukčiausias valstybines pareigas, J. A. Schumpeter’iui u˛ knyg¹ Teorinės politinės ekonomijos esmė ir pagrindinis turinys pavyko 1911 m. gauti profesorius viet¹ Austrijoje Graco universitete, nepaisant to, kad fakultetas balsavo prie jo kandidatūr¹. J. A. Schumpeter’is vėlgi tapo jauniausiu i visų Austrijoje kada nors ėjusių tokias pareigas. Nesvetingai priėmusiame Graco universitete jis vienas skaitė visus ekonomikos mokslo ir sociologijos kursus.

Grace po metų J. A. Schumpeter’is ileido Ekonomikos plėtros teorij¹, i karto pripa˛int¹ ma˛u edevru. Moksliku tonu ir varginančiu stiliumi (nors ne sykį lyg ˛aibas vystelinti rykia mintimi ar formuluote) parayta knyga eiliniam skaitytojui gal ir negalėjo padaryti įspūd˛io kaip didelės politinės reikmės darbas. Tačiau iam akademiniam veikalui, kuriame autorius pateikė sav¹j¹ ekonominės plėtros teorij¹, būdamas įsitikinźs kad ji geriau paaikina kapitalistinės sistemos dėsnius, negu L. Walras’o ir A. Marshall’o analitinis aparatas, buvo lemta tapti vienam pačių įtakingiausių visoje mokslo istorijoje kapitalizmo aikinimų pagrindu bei puikiu tramplinu paties J. A. Schumpeter’io akademinei karjerai Japonijoje, Vokietijoje, o galiausiai – JAV, Harvarde. Pa˛ymėtina, kad nepaisant to, kad J. A. Schumpeter’is ekonomik¹ studijuoti pradėjo Vienoje, akivaizdu, kad jam didesnź įtak¹ padarė bendrosios pusiausvyros teoretikas L. Walras’as, o ne austrų mokykla.

Dirbdamas Graco universitete, J. A. Schumpeter’is ileido ir kitus veikalus, apibrė˛usius jo mokslinius interesus, kurie iliko vis¹ gyvenim¹: knyg¹ Teorijų ir metodų istorijos epochos (1914 m.) ir didelį straipsnį apie pinigų teorij¹ ˛urnale Archiv fur Sozialwissenschaft und Sozialpolitik (1917 m.).

Tźsiant kalb¹ apie J. A. Schumpeter’io biografij¹, galima paminėti fakt¹, kad būdamas labai ambicingas (ir galbūt mėgd˛iodamas savo mokytojus E. von Bohm-Bawerk’¹ ir F. von Wieser’į, ėjusius svarbias valstybines pareigas) jis mėgino tapti Austrijos-Vengrijos imperijos vyriausybės nariu. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir imperija ˛lugo, ios jo pastangos nuėjo veltui. Po karo 1918 m. J. A. Schumpeter’io gyvenime prasidėjo septynerių metų „ėjimo į praktinź veikl¹“ laikotarpis.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi trijų imperijų: Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos, ˛lugimu. Visose iose alyse į vald˛i¹ atėjo socialistai ar komunistai. Socialistinės partijos stiprėjo ir kitose Europos alyse. Diskusijos E. von Bohm-Bawerk’o seminare akivaizd˛iai materializavosi. Apie save priminė ir buvź kolegos: 1918 m. J. A. Schumpeter’iui pasiūlyta dirbti konsultantu socialistinės Vokietijos vyriausybės Socializacijos komisijoje, kuri turėjo inagrinėti vokiečių pramonės nacionalizacijos klausim¹ ir pateikti atitinkamus pasiūlymus. Beje, ios komisijos pirmininkas buvo ˛inomas marksistas K. Kautsky’is, o jos nariai – J. A. Schumpeter’io studijų Vienos universitete laikų draugai R. Hilferding’as ir E. Lederer’is. Nors J. A. Schumpeter’is niekada atvirai nesimpatizavo socializmui ir nepriklausė jokiai socialistinei partijai ar grupei, jis t¹ siūlym¹ priėmė ir net pasiraė Komisijos raport¹, kuriame buvo numatyta įvairių socialistinių priemonių. Vėliau aikindamas į savo ˛ingsnį G. von Haberler’ui jis su būdingu aplombu kalbėjo: „Jeigu kas nors nori nusi˛udyti, bus geriau, jei gydytojas stovės alia“. Tačiau akivaizd˛iai čia pasakyta ne visa tiesa. J. A. Schumpeter’io sutikim¹ konsultuoti socialistinź Vokietijos vyriausybź galima paaikinti ne tik prie tai buvusio deimtmečio labai įtemtos mokslinės veiklos nuovargiu ir kolegų universitete prieikumu, bet ir tuo, kad jam buvo visikai natūralu pagalvoti, jog senos sistemos ˛lugimas pagaliau perduos vald˛i¹ į intelektualaus elito, kuriam J. A. Schumpeter’is visikai teisėtai priskyrė ir save, rankas. Be to kokiam ekonomistui-teoretikui neauna į galv¹ pamėginti įgyvendinti savo idėjas ir ˛inias praktikoje? O juk J. A. Schumpeter’iui tuo metu buvo 33 metai!

ias prielaidas patvirtina ir tai, kad 1919 m., grį˛źs i Berlyno, J. A. Schumpeter’is gavo Austrijos respublikos finansų ministro post¹ socialdemokratų koalicinėje vyriausybėje, t¹ patį kuriame anksčiau buvo ir jo mokytojas E. von Bohm-Bawerk’as. (U˛sienio reikalų ministru ioje vyriausybėje tapo kitas E. von Bohm-Bawerk’o mokinys O. Bauer’is J. A. Schumpeter’io nesianga˛avimas į politinius kapitalizmo ir socializmo ginčo verpetus darė jį priimtin¹ ioms pareigoms. Vis dėlto nesugebėjźs pritapti prie socialistinės vyriausybės ir įtikinti kolegų, kad būtina pradėti kontroliuoti infliacij¹ (net tiesioginiai pavaldiniai – ministerijos biurokratai į jį ˛velgė labai nepatikliai), po septynių mėnesių J. A. Schumpeter’is atsistatydino. Kaip ˛inia, bet koki¹ socialinź revoliucij¹, lau˛ym¹, pertvark¹ ir t. t., nekalbant jau apie pralaimėt¹ kar¹, lydi finansinės sistemos griūtis. Todėl ioje situacijoje pats jo sprendimas u˛imti finansų ministro post¹ buvo savi˛udikas

Akademinė karjera Vienoje J. A. Schumpeter’iui ir toliau buvo neprieinama, iekoti vietos provincijoje ˛ymiam mokslininkui, Kolumbijos universiteto garbės daktarui, aiku, nesinorėjo. Ir J. A. Schumpeter’is nutarė pritaikyti savo ˛inias finansų srityje praktinėje bankininkystėje. Kaip kompensacij¹ palikus finansų ministro post¹, vyriausybė J. A. Schumpeter’iui buvo suteikusi licencij¹ steigti banko korporacij¹. 1921 m. jis pasiraė atitinkam¹ sutartį su Biedermann banku, kuris mainais u˛ parūpint¹ licencij¹ jį paskyrė prezidentu su solid˛ia alga ir akcijų paketu. J. A. Schumpeter’is naudojosi savo padėtimi gana pelningai spekuliuodamas iki 1923 m., kai Austrijoje prasidėjo ekonominė krizė. Netrukus, 1924 m. bankas ˛lugo.

J. A. Schumpeter’is ne tik prarado vis¹ savo turt¹, bet ir įbrido į did˛iules skolas dėl spekuliacijos skolintais pinigais. Tai buvo did˛iulis smūgis jo ambicijoms ir reputacijai, tačiau reikia pa˛ymėti, kad jis pasielgė aristokratikai – nepasiskelbė bankrotu ir dar deimt metų mokėjo skolas kreditoriams.

I iuo nesėkmių laikotarpiu nedaugelio J. A. Schumpeter’io paraytų mokslinių kūrinių, įdomesnė nebent broiūra Valstybės, pagrįstos mokesčiais, krizė, kurioje mokslininkas pirm¹ kart¹ ikėlė klausim¹ dėl kapitalistinio rinkos ūkio istorinio likimo ir galimybės, tiksliau, negalimybės praktikai pereiti į „tikr¹“ marksistinį socializm¹.

Grį˛źs į akademinį darb¹, J. A. Schumpeter’is i prad˛ių profesoriavo Japonijoje, paskui nuo 1925 m. dirbo Bonos universitete. Į į universitet¹ pakvietim¹ gavo netikėtai, nes kelet¹ deimtmečių vokiki universitetai buvo u˛daryti ekonomistams-teoretikams, kadangi juose neribojamai vyravo istorinės mokyklos alininkai. Tiesa, Bonoje J. A. Schumpeter’iui nepatikėjo teorinio kurso: jis skaitė finansų, pinigų ir kredito bei ekonominės minties istorijos disciplinas. iuo laikotarpiu jį ypač jaudino monopolijų ir oligopolijų problemos bei jų poveikis kapitalizmo nestabilumui. Taip pat J. A. Schumpeter’io R. Frisch’o I. Fisher’io F. Divizi L. Bortkiewicz’iaus ir dar kelių bendraminčių pastangomis 1930 m. buvo įkurta tarptautinė Ekonometrijos draugija ir 1933 m. sausį pirm¹ kart¹ ileistas ˛urnalas Ekonometrika, turėjź įgyvendinti sen¹ J. A. Schumpeter’io svajonź – sujungti ekonomikos teorij¹, matematik¹ ir statistik¹.

Tačiau asmeniniame gyvenime vėl slypėjo nelengvi likimo imėginimai Netrukus po atvykimo į Bon¹, J. A. Schumpeter’is vedė Ann¹ Reisinger, kuri buvo 20 metų u˛ jį jaunesnė. Deja, per vienerius metus po santuokos mirė jo jaunoji ˛mona, vaikas ir motina. Po io naujo sukrėtimo kelet¹ metų J. A. Schumpeter’is igyveno gili¹ depresij¹. 1932 m. gavźs Harvardo universiteto kvietim¹, jis emigravo į JAV ir daugiau nebegrį˛o į Austrij¹. Nutraukźs ryius su praeitimi, Harvarde, kuriame skaitė ekonomikos teorijos, konjunktūros teorijos, ekonominės analizės istorijos ir socializmo teorijos kursus, jis greitai pagarsėjo kaip neortodoksikas dėstytojas ir mokslininkas. 1937 m. J. A. Schumpeter’is vedė treči¹ kart¹ – Elizbeth Boody, taip pat ekonomistź. Ji labai padėjo jam atkurti ekonomisto teoretiko presti˛¹.

1939 m. buvo ileistas jau anglikai paraytas veikalas Verslo ciklai: teorinė, istorinė ir statistinė kapitalizmo raidos analizė, kuriame, tiesiogiai integravus skirtingo ilgumo K. Juglar’o, S. Kuznets’o (1901–1985 m.) ir N. Kondratjev’o (1892–1938 m.) ciklus, atmetamas neoklasikinis po˛iūris į plėtr¹ kaip pastovų, darnų proces¹ ir teigiama, kad didelis nacionalinio produkto augimas vyksta kaip neharmoningi uoliai dėl visikai naujų investicinių projektų įsisavinimo, o tai neivengiamai sukelia santykinai neilgų klestėjimo ir depresijų periodų kait¹. iuo daugiau nei tūkstančio puslapių veikalu J. A. Schumpeter’is mėgino įtvirtinti ankstesnź Ekonomikos plėtros teorijos sėkmź. Tačiau knyga nesusilaukė didelio dėmesio, i dalies dėl to, kad buvo sudėtinga, i dalies dėl to, kad ekonomistų dėmesį jau patraukė J. M. Keynes’o doktrinos (beje, pats Harvardas tapo keynesianizmo „perykla“) 1942 m. pasirodė darbas Kapitalizmas, socializmas ir demokratija, kurio sėkmė savotikai atlygino Verslo ciklų santykinź nesėkmź. iame veikale J. A. Schumpeter’is priėjo ivad¹, kad pama˛u privataus verslo kapitalizmo „igyvendinimas“ yra neivengiamas. Be to, sav¹j¹ istorijos interpretacij¹ J. A. Schumpeter’is suformulavo paradoksalia forma: „kapitalizmas tampa savo sėkmės auka; jį sunaikina savi laimėjimai“. Nors knyga neįtiko nei socialistams, nei kapitalizmo gynėjams – argumentai buvo nepriimtini socialistams, o ivada nepriimtina antisocialistams – jos reikmė buvo visuotinai pripa˛įstama i pat prad˛ių.

J. A. Schumpeter’is mirė 1950 m., palikdamas monumentalųjį savo rankratį Ekonominės analizės istorija – plačių u˛mojų, originali¹, kontroversik¹ studij¹, kuri buvo ileista 1954 m., bet nepabaigta ir, svarbiausia, nesutvarkyta forma, taip, kaip ie u˛raai liko po profesoriaus mirties. Remiantis ia knyga, kurioje ekonominių mokymų istorija apraoma kaip rinkos ekonomikos tyrimo hipotezių ir metodų, pagal kuriuos mokslininkai bandė suprasti ekonominź realybź ir j¹ paaikinti, evoliucija, studijuoti ekonominės minties istorij¹ – gana sunkus u˛siėmimas, nes prie tų pačių klausimų ar pavard˛ių J. A. Schumpeter’is, istorikų teigimu i tikrųjų perskaitźs ir ˛inojźs visk¹, kas buvo parayta ekonomikos teorijos klausimais nuo Antikos laikų, grį˛ta skirtingose teksto vietose ir kiekvien¹ kart¹ vis kitu aspektu. Todėl i ios knygos cituojant vien¹ ar kit¹ mintį kaip J. A. Schumpeter’io nuomonź, rizikuojama pateikti ne J. A. Schumpeter’io nuomonź, o tik vien¹ i jo nuomonės atspalvių. Tačiau nepaisant to į veikal¹ cituoja beveik visi, raantys apie ekonomikos mokslo plėtros klausimus. Ne iimtis buvo ir io vadovėlio autorius

J. A. Schumpeter’is, pabrė˛źs, kaip svarbu nuosekliai irykinti ir paalinti i analizės ideologijos elementus, taip pat teigźs, kad ribinio naudingumo teorija turi būti neutrali, be jokių politinių akcentų, tvirtai laikantis mokslinės metodikos taisyklių, ityrė daugelį iuolaikinės visuomenės aspektų, jos praeitį ir ateitį, savo teorijoje mėgindamas paaikinti jos funkcionavimo principus ir ekonomikos evoliucijos dėsnius pagal visus jos lygius. Be to, jis siekė sukurti „susintetint¹“ teorinź sistem¹, perimdamas visk¹, kas geriausia i savo laiko ir ankstesnių ekonominės minties srovių. Dėl to am˛ininkai J. A. Schumpeter’į pavadino „Vakarų K. Marx’u“. Nors J. A. Schumpeter’is nesukūrė savo mokyklos (tiesa, tarp jo studentų buvo daug ˛ymių Amerikos ekonomistų, pavyzd˛iui, R. Heilbroner’is ir Nobelio premijos laureatas P. A. Samuelson’as), jį labai vertina įvairios ekonominės minties mokyklos net tada, kai nenori jo bes¹lygikai laikyti savu. Anot B. Seligman’o J. A. Schumpeter’is yra „vienas i tikrai did˛ių mūsų laikų ekonomistų“, nors, reikia pridurti, ilgai jis buvo J. M. Keynes’o lovės eėlyje. Novatorikas, nekonvencikas po˛iūris į savo disciplin¹, naujų temų ir metodų paieka, ideologinis nesianga˛avimas jam pelnė visuotinź pagarb¹. Nuo 1948 m. jis buvo Amerikos ekonomistų asociacijos prezidentas – pirmasis i u˛sienio ekonomistų. Prie pat savo mirtį 1950 m. J. A. Schumpeter’is buvo irinktas pirmuoju Amerikos ekonometrikos asociacijos prezidentu.

Kaip minėta, J. A. Schumpeter’is mirė 1950 m. sausio 7 d. Prisimenant jo knyg¹ Kapitalizmas, socializmas ir demokratija (1942 m.), turbūt, simbolika, kad ant jo darbo stalo po mirties liko gulėti beveik baigto rengti straipsnio Judėjimas socializmo link rankratis. Taip pat pa˛ymėtina, kad 1986 m. buvo sukurta Tarptautinė Joseph’o A. Schumpeter’io draugija, kurios pirmuoju prezidentu tapo Wolfgang’as Stolper’is

Ekonomikos teorija J. A. Schumpeter’is nors ir laikė neoklasikinź teorij¹ ekonomikos mokslo virūne, puikiai paaikinančia kainų judėjim¹ rinkos sistemoje, bet nurodė ir rimt¹ jos trūkum¹ – statiko po˛iūrio vyravim¹ tiriant ūkinius procesus. Todėl J. A. Schumpeter’is, analizuodamas rink¹ kaip sistem¹, pagrįst¹ privačia nuosavybe, darbo pasidalijimu ir laisva konkurencija, aikiai iskyrė du tyrimo lygius – statik¹ ir dinamik¹

J. A. Schumpeter’is savo teoriniu at˛velgiu svarbiausioje knygoje Ekonomikos plėtros teorija, ileistoje 1911 m., aikiai atskyrė ekonominį augim¹ ir plėtr¹. Pirmasis apima gamybos plėtimosi palaipsnį proces¹ – gaminant daugiau to paties ir naudojant tuos pačius gamybos metodus. O ekonominė plėtra prieingai yra dramatikesnis ir visk¹ apverčiantis procesas, „kūrybinis naikinimas“, arba veikiau, „kūrybinių atradimų“ procesas, kaip į J. A. Schumpeter’io termin¹ interpretavo I. Kirzner’is. Jį, „realiame kapitalizme, skirtingai nuo jo vadovėlinio vaizdo su [gryna] konkurencija“, sudaro, J. A. Schumpeter’io terminologija tariant, „produktyvių priemonių naujų kombinacijų“ įgyvendinimas. ios priemonės apima: esamų gėrybių gamybos s¹lygų pakeitim¹; naujų gėrybių įtraukim¹; naujų tiekimo altinių ar rinkų atvėrim¹; akos reorganizavim¹ (pavyzd˛iui, monopolinės pozicijos sukūrim¹ ar jos praradim¹). Visais atvejais įdiegiama inovacija: gamybos metoduose, produktuose, rinkose ar akos organizacijoje. (Pačios inovacijos s¹voka kildinama i XV a. Prancūzijoje vartoto ˛od˛io inovacyon, kuris, pa˛od˛iui verčiant, reikia atsinaujinim¹ arba daiktui naujo pavidalo suteikim¹ ). J. A. Schumpeter’io nuomone, ekonominės plėtros esminis po˛ymis yra ne didėjantis naujo kapitalo kaupimas, o esamų veiksnių sujungimas naujam panaudojimui. io ekonomisto teorine naujove kaip tik ir galima vadinti kokybikai geresnio gamybos veiksnių rinkinio numatym¹ ir praktinį pritaikym¹. Taigi, kai ekonomika funkcionuoja visiko u˛imtumo lygyje, pagal J. A. Schumpeter’į, vienintele jos augimo galimybe tampa iradimai ir inovacijos, kurios sukelia kokybinius pokyčius ekonomikoje.

Ikilusiai inovacijų finansavimo problemai isprźsti J. A. Schumpeter’is pasiūlė finansų tarpininkų pagalb¹. Jis teigė, jog tam, „kad inovaciniai pokyčiai būtų įgyvendinti, reikia atitraukti pageidaujamus gamybos veiksnius nuo prie tai buvusių turėtojų. To atskiram verslininkui niekaip nepavyktų padaryti, jei jis negalėtų pasinaudoti iorine pagalba – piniginiu kreditu“.

J. A. Schumpeter’is buvo vienas pirmųjų, įvardinusių ir plačiai apraiusių finansų sistemos, konkrečiai – bankų, vien¹ svarbiausių savybių. Tai gebėjimas apjungti finansinius srautus: ilaidas ir pajamas laiko at˛vilgiu. Jis steigė: „[] įdomiausia yra tai, jog kiekvienas individas gali dabar naudotis jam reikiamais pinigais (juos ileisti), net ir tada, jei pajamos tam ir nėra gaunamos dabartiniu laikotarpiu arba labai greitai“. Tada bankinių institucijų atsiradimas, finansų sistemos efektyvumo didėjimas ir leis perkelti lėas laike bei apjungti ilaidų patyrimo ir pajamų gavimo momentus. Bankiniai kreditai (funkcionuojanti finansų sistema), pagal J. A. Schumpeter’į, atlieka „pėsčiųjų tilto“ funkcij¹ tarp ateities produktų ir gamybos būdų, kurie, kredito dėka, tampa įmanomi jau dabar. Taip yra sukuriama ateities paklausa (gamybos būdai) be dabartinės staigios pasiūlos (produktų).

Knygoje J. A. Schumpeter’is kartu su monopolijos dinamika koncepcija, kuri¹ prieino jos statikai neoklasikinei teorijai, kur monopolija figūruoja kaip konkurencijos antipodas, pateikė ir labai savit¹ efektyvios konkurencijos teorij¹. Skirtingai nuo neoklasikinio tradicinio monopolijos ir konkurencijos kaip dviejų viena kit¹ paneigiančių pradų ir prieingų rinkos struktūrų prieinimo, J. A. Schumpeter’is į˛velgė pozityvios konkurencijos ir monopolijos jėgų tarpusavio s¹veikos galimybź. Jis ėmė naudoti efektyvios konkurencijos ir efektyvios monopolijos sampratas, susiejźs ias abi kategorijas su inovacijų procesu bei su verslininkiko novatorikumo funkcija.

J. A. Schumpeter’is pabrė˛ė, kad realiai rinkose egzistuoja „grynos monopolijos“ ir „grynos konkurencijos“ modelių „hibridas“. Viena vertus, siekis u˛imti monopolinź padėtį ir gauti monopolinį peln¹ yra pagrindinis konkurencijos stimulas ir inovacijų variklis, o antra vertus, monopolinė vald˛ia skatina konkurencij¹, nes akos, gaunančios monopolinį peln¹, pritraukia kitus gamintojus. Taip monopolija tampa galingu konkurencijos didėjimo stimulu, o pats monopolinis pelnas J. A. Schumpeter’io nuomone, vienai ar kitai bendrovei yra praeinantis reikinys. Jis inyksta veikiant tam pačiam konkurenciniam mechanizmui ir pelno siekiui, dėl kurio ir atsirado.

Tačiau J. A. Schumpeter’io nuomone, ne bet kokia konkurencija yra efektyvi ekonominio augimo po˛iūriu. Jis efektyvia konkurencija laikė dinamik¹ konkurencij¹, skatinam¹ siekio gauti virpelnį ma˛inant gamybos s¹naudas ir didinant produkcijos kokybės technines, organizacines ir vadybos inovacijas, kurių kūrimo veikla, jo nuomone, kaip ir bet kuri kita veikla, paklūsta bendroms taisyklėms. Tokia konkurencija, būdinga stambiam verslui, ijudina ekonominius procesus, sukelia aktyvesnź vertinių ir kaininių struktūrų pertvark¹. Taigi, pasak J. A. Schumpeter’io, tikrai efektyvi konkurencija galima tik dinamikos ekonomikos s¹lygomis, t. y. ten, kur nepertraukiamas inovacijų srautas „ardo“ stacionari¹ būklź. Inovacijos (produkto, technologijos, gamybos ir realizacijos organizavimo, bendrovės vadybos) – tai naujo tipo konkurencijos erdis ir visuomenės gyvybingumo matas. ių formų konkurencija gerokai efektyvesnė, nei tradicinė kainų konkurencija. (Kaip raė J. A. Schumpeter’is, „[] kiek bombardavimas efektyvesnis u˛ durų ilau˛im¹“). Ir tokia stipri, kad paprastos konkurencijos formos tampa neefektyvios. „Kūrybiko naikinimo“ proceso pagrind¹ sudarančios inovacijos atveria galimybź keisti ne tik technologijas ir gaminam¹ produkcij¹, bet ir pači¹ ekonominź aplink¹, darydamos poveikį gamintojų sudėčiai ir tarpusavio santykiams, paklausos struktūrai, katų ir kainų formavimosi s¹lygoms. J. A. Schumpeter’io pateiktoje plėtros proceso analizėje svarbiausia vieta teko verslininkui – ˛mogui veikiančiam kaip novatorius. Atspindėdamas austrų ekonomistų susidomėjim¹ nepusiausvyros padėtimi ir rinkos procesu, J. A. Schumpeter’is verslinink¹ padarė pagrindiniu agentu, sukeliančiu nepusiausvyr¹ (t. y. pokyčius) konkurencinėje ekonomikoje. Verslininkas yra svarbiausia figūra dinamikame procese, nes jis – ekonominės pa˛angos person causa. Tiesa, kaip teigė J. A. Schumpeter’is, tam „kad inovaciniai pokyčiai būtų įgyvendinti, reikia atitraukti pageidaujamus gamybos veiksnius nuo prie tai buvusių turėtojų. To atskiram verslininkui niekaip nepavyktų padaryti, jei jis negalėtų pasinaudoti iorine pagalba – pinigų kreditu“

Rinkos proceso dinamizacij¹ kaip „naujos konkurencijos“ padarinį, J. A. Schumpeter’is siejo su perėjimu į „did˛iojo verslo“ epoch¹, kai lemiam¹ vaidmenį ekonomikoje ėmė vaidinti stambios bendrovės ir jų monopoliniai susivienijimai, turintys geriausias s¹lygas įdiegiant tokias inovacijas. Būtent monopolijos, disponuojančios mil˛inikais itekliais, turi galimybź vykdyti tiriamuosius darbus, diegti nauj¹ technik¹ ir technologij¹. Tai da˛nai susijź su mil˛inikomis kapitalinėmis investicijomis bei su ilgu investicijų atsipirkimo laiku. Su inovacijomis J. A. Schumpeter’io koncepcijoje siejama ir naujo tipo monopolija. Jei anksčiau monopolinis pelnas grįstas ypatingomis teisėmis ir privilegijomis, suteiktomis vald˛ios arba iimtine teise deficitiniams (ribotiems) itekliams ir neatkuriamoms gėrybėms, tai dabar is pelnas – inovacijų padarinys, paskata ir tuo pačiu atlygis u˛ techninį bei organizacinį novatorikum¹. Monopolinio pelno „kūrybinis“ u˛taisas gali pasireikti dvejopai: arba nustatoma auktesnė kaina „naujai gėrybei“ (i principo naujai ir kokybikesnei prekei), arba tam tikros bendrovės individualūs gamybos katai tampa ˛emesni lyginant su lygiu, reguliuojančiu atitinkamos produkcijos rinkos kain¹.

Monopolij¹, novatorika veikla u˛sitikrinanči¹ virpelnį, J. A. Schumpeter’is įvardijo kaip efektyvi¹ monopolij¹, nes ji formuojasi aktyvios konkurencijos s¹lygomis. Tačiau, kaip minėta, kiekvienoje konkrečioje monopolijoje (bendrovėje) is virpelnis – laikinas reikinys. Jis inyksta veikiant tam pačiam konkurencijos mechanizmui, kuris ir pagimdė monopolij¹, t.y. monopolijų – konkurenčių įgyvendintų inovacijų rezultate. Tuo pačiu, kaip manė J. A. Schumpeter’is, didėjant konkurencijai inovacijos turėtų ma˛ėti, nes didesnė konkurencija suma˛ina peln¹, kurį gauna sėkmingi novatoriai. Kita vertus, pats stambių bendrovių siekis rinkoje u˛imti monopolinź padėtį bei io tikslo įgyvendini keliai nuo J. A. Schumpeter’io koncepcijoje neatsiejamai susijź su technologiniu ir ekonominiu efektyvumu. Todėl, nors kiekviena monopolija siekia tik savo privačių interesų, bet tai naudinga visai visuomenei, ir monopolinis pelnas pasireikia kaip kategorija, sujungianti privačius ir visuomeninius interesus. Taigi, pasak J. A. Schumpeter’io, efektyvi monopolija – teigiamo ekonomikos dinamikumo altinis. Su ja nesuderinamas s¹stingis, pirkėjų ar tiekėjų eksploatacija naudojant kainų mechanizm¹. Ji pati – teigiamas konkurencijos rezultatas ir neatskiriama nuo jos. O dinamika J. A. Schumpeter’io konkurencijos ir monopolijos koncepcija padarė didelį poveikį tolimesnei rinkos mechanizmo, kainos, pelno ir firmos teorijų plėtrai.

Tiesa, pats J. A. Schumpeter’is, kaip minėta, gana pesimistikai ˛velgė į kapitalizmo ateitį, nes patys ios sistemos laimėjimai ir pasiekimai turi griaunantį poveikį visuomeniniams institutams, kurie turi j¹ ginti. Juk inovacijų procesas įgauna rutininį pobūdį, o ūkinių vienetų koncentracija ir stambėjimas suardo tokių fundamentalių kapitalistinių institutų, kaip privati nuosavybė ir komercinių sutarčių sudarymo laisvė, gyvybingum¹. Anot J. A. Schumpeter’io, patys kapitalizmo laimėjimai (pirmiausia ekonomikos srityje) lems tai, kad visuomenė „peraugs“ kapitalizm¹ – jo institutus ir specifinź vertybių sistem¹, ekonominių subjektų m¹stymo būd¹ ir atitinkamas elgesio normas. J. A. Schumpeter’is netgi teigė, kad „K. Marx’as klydo nustatydamas diagnozź, kaip bus sugriauta kapitalistinė visuomenė, bet neklydo numatydamas, kad galiausiai tai įvyks“. Knygos Kapitalizmas, socializmas ir demokratija antroje dalyje ikėlźs klausim¹ „Ar kapitalizmas gali igyventi?“ J. A. Schumpeter’is atsakė neigiamai, teigdamas, kad kapitalizm¹ turės pakeisti socialistinė civilizacija ir kad to pagrindu yra ekonominiai procesai.

Be to, ir pači¹ J. A. Schumpeter’io koncepcij¹ gerokai kritikavo institucionalistai, pirmiausia todėl, kad pagal j¹ numatomas rinkos savireguliacijos mechanizmo neribotumas ir teigiama, kad konkurencijai, kaip niekada anksčiau, yra būdingas visaapimantis ir efektyvus pobūdis. J. A. Schumpeter’io teorijoje didelių korporacijų ir oligopolistinių struktūrų epochos kapitalizmas vaizduojamas kaip rinkos struktūra, kur nevar˛omai viepatauja konkurencija. Monopolija nors ir nagrinėjama „dinaminiu aspektu“, lieka fenomenu, įtrauktu į visikai konkurentikos laisvos verslininkystės modelį. Be to, J. A. Schumpeter’is manė, kad konkurencija yra neginčijamai efektyvus mechanizmas susiejant privačius ir visuomeninius interesus, skatinant ekonominź pa˛ang¹ ir didinant visuomenės gerovź, t. y. yra tam tikras „absoliutus gėris“

Tačiau perdėdamas konkurencijos vaidmenį J. A. Schumpeter’is suabsoliutino didelių bendrovių pasirengim¹ inovacijoms, teigdamas, kad naujovių įdiegimas yra vienintelė priemonė isikovoti monopolinź padėtį ir gauti monopolinį peln¹. Be to, jis paliko nuoalyje t¹ aplinkybź, kad didelės įmonės, savo rankose sutelkusios nema˛¹ ekonominį potencial¹, turi tam tikr¹ galimybź daryti poveikį savo (individualiais ar grupiniais) interesais inovacijų pobūd˛iui, diegimo tempams ir s¹lygoms.

J. A. Schumpeter’io pateiktame monopolijos ir konkurencijos vertinime neigiama monopolizacija kaip procesas, nulemtas struktūrinių procesų ir pasi˛ymintis kumuliatyviniu procesu, o būtent iuos monopolizacijos bruo˛us pirmiausia pabrė˛ė institucionlistai. Juk monopolizacija kaip struktūrinis ir kumuliatyvinis reikinys negali būti nagrinėjama apsiribojant tradicine rinkos ekonomikos teorija ir pagal tobulos konkurencijos modelį. is pagrindinis institucionalistams motyvas ypač aikiai ireiktas A. R. Burns’o (1895–1981 m.) knygoje Konkurencijos sulėlydis (1936 m.), kurioje pagrind˛iama mintis, kad grynos konkurencijos modelis netinka, o atitinkamai pagal į modelį sukurtos monopolinės kainos ir monopolinio pelno teorijos neadekvačios stambių korporacijų kapitalizmui.

8.4.2. E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorija

XX a. ketvirtajame deimtmetyje skirtingose Atlanto vandenyno pusėse beveik vienu metu susiformavo dvi naujos monopolijos ir konkurencijos teorijos – monopolinės konkurencijos ir netobulos konkurencijos. Pirmosios autorius buvo amerikiečių mokslininkas, Harvardo universiteto profesorius Edvardas Chamberlin’as (1899–1967 m.), 1933 m. ileidźs knyg¹ Monopolistinės konkurencijos teorija.

Gyvenimo kelias E. Chamberlin’as gimė protestantų pastoriaus eimoje Vaingtono valstijoje. 1921 m. jis baigė Ajovos universitet¹, o dar po metų Mičigano universitete gavo magistro laipsnį. 1927 m. E. Chamberlin’as Harvardo universitete apgynė daktaro disertacij¹ i monopolinės konkurencijos problematikos. Visa tolimesnė E. Chamberlin’o mokslinė veikla nuo 1927 m. iki pat mirties 1967 m. buvo susijusi su dėstymu Harvardo universitete, neskaičiuojant vienerių darbo metų JAV strateginės tarnybos biure ir specialaus turnė po Vakarų Europos alis 1951 m. aikinant savo teorinių naujovių nuostatas. Svarbiu E. Chamberlin’o kūrybinės ir mokslinės biografijos svarbiu etapu tapo jo irinkimas Harvardo universiteto ekonomikos teorijos skyriaus, kuriame tada dirbo tokie ˛ymūs mokslininkai, kaip W. Leontief’as, Alvin’as Harvey’us Hansen’as (1887–1975 m.), J. A. Schumpeter’is ir kiti, vadovu (1939–1943 m.), taip pat paskyrimas universiteto ˛urnalo Quarterly Journal of Economics redaktoriumi (1948–1958 m.). 1965 m. E. Chamberlin’as buvo irinktas Amerikos ekonomistų asociacijos garbės nariu. 1933–1962 m. jo veikalas Monopolinės konkurencijos teorija JAV buvo pakartotinai ileistas 8 kartus ir iki iol daugelyje alių lieka vienas populiariausių vadovėlių dėstant ekonomikos teorijos kurs¹. 1967 m. E. Chamberlin’o atminimui buvo ileista ekonomistų darbų rinktinė Monopolistinės konkurencijos teorija: s¹ryio tyrimai

Ekonomikos teorija. Anksčiau manyta, kad monopolija panaikina konkurencij¹, tačiau E. Chamberlin’as paneigė toki¹ nuomonź. Jis tvirtino, kad dabartinėmis s¹lygomis tipikas reikinys yra konkurencijos ir monopolijos suderinimas (sintezė), kurio modelis – monopolinė konkurencija. Kaip E. Chamberlin’as pa˛ymėjo knygos Monopolistinės konkurencijos teorija 1937 m. papildytame leidime, i ios sampratos, kuri¹ jis apibūdino kaip „iūkį tradiciniam ekonomikos teorijos po˛iūriui“, esmės neseka tokių reikinių, kaip konkurencija ir monopolija, alternatyvinė viena kitai prigimtis, ir tai, kad konkrečias kainas (dėl ios sampratos) „reikia aikinti tik konkurencijos arba tik monopolijos kategorijomis“. Juk pagal susiklosčiusį stereotip¹ „net pati s¹voka „monopolinė konkurencija“ daugeliui atrodė paradoksas, ˛ongliravimas ˛od˛iais“. O monopolinė konkurencija, aikindama kainas, jungia konkurencij¹ ir monopolij¹. (Savo monopolinės konkurencijos apibrė˛ime E. Chamberlin’as teigė, kad „Monopolinė konkurencija lau˛o sien¹ tarp konkurencijos (visikos ir nevisikos) bei monopolijos, sujungia vien¹ su kita, konstruoja teorij¹, kuri apima ir vien¹, ir kit¹, tuo pat metu nepa˛eisdama skirtumų tarp jų“). Toliau jis pateikė monopolijos ir grynos konkurencijos apibūdinim¹: „Monopolija paprastai reikia realizavimo, vadinasi, ir kainos kontrolź. Vienintelė grynosios konkurencijos prielaida yra ta, kad niekas nedisponuoja jokiu laipsniu tokia kontrole“. Vadinasi, E. Chamberlin’as, apibūdindamas monopolijos ir konkurencijos santykį, teigė, kad abi jos skiriasi laipsniu, o ne prigimtimi. Tokios E. Chamberlin’o nuostatos kėlė būtinybź apsvarstyti i naujo susiklosčiusias teorines nuostatas apie rinkos funkcionavimo ir plėtros bei katų ir kainos formavimosi mechanizm¹, paklausos ir pasiūlos s¹veikos dėsningumus. Neatsitiktinai knygos Monopolistinės konkurencijos teorija paantratė Vertės teorijos reorientacija. Tźsamas būtent ios problematikos tyrimus 1957 m. E. Chamberlin’as ileido dar vien¹ knyg¹ – Kelyje į bendresnź vertės teorij¹. Tai jo 16 straipsnių ir apybrai˛ų rinktinė. Ilikdamas itikimas savo teoriniams-metodologiniams principams, jos įvadiniame straipsnyje E. Chamberlin’as teigė: „Grynoji konkurencija, monopolinė konkurencija, grynoji monopolija – tai seka, mano nuomone isamiausiai atspindinti reikalo esmź“.

E. Chamberlin’o ˛od˛iais tariant, monopolija kaip rinkos kategorija reikia vienintelio pardavėjo ar organizacijos vykdom¹ kurio nors produkto pasiūlos ir tuo pačiu kainos kontrolź. Prieingai monopolijai, gryna konkurencija numano, kad tokios kontrolės nevykdo niekas ir jokiu laipsniu. Tačiau, kaip pastebėjo E. Chamberlin’as, tokia gryna konkurencija tarp prekių gamintojų galima tik tuo atveju, jei jie visi sukuria absoliučiai identik¹ produkt¹ ir parduoda jį pirkėjo po˛iūriu visikai identikomis s¹lygomis, t. y. esant visikai standartizuotoms prekėms, paslaugoms, pardavėjams ir pirkėjams. Be to, reikia įvertinti, kad „esant grynai konkurencijai kiekvieno pardavėjo rinka susilieja su jo var˛ovų rinkomis“, ir kiekvienas pardavėjas gali realizuoti tiek prekių, kiek jis pageidauja, bet tik esama kaina.

Tačiau realiame gyvenime ių s¹lygų nėra, ir monopolinės konkurencijos s¹lygomis „reikia atsi˛velgti į tai, kad i rinka dideliu mastu yra atskirta nuo kitų, todėl visos rinkos bendrai sudaro ne daugelio pardavėjų viening¹ rink¹, o tinkl¹ tarpusavyje susijusių rinkų, pasiskirsčiusių tarp pardavėjų po vien¹ kiekvienam“, o jų prekių realizavimo apimtys yra „ribotos ir nulemtos trijų naujų veiksnių: 1) kainos, 2) produkto ypatumų ir 3) ilaidų reklamai“. Juk net ir tos pačios rūies produktai skiriasi tam tikrais kokybės niuansais, pakuote, prekybiniu ˛enklu. Netapačios yra ir realizacijos s¹lygos: firmose yra skirtingas erdvinis pardavėjų tinklas, skiriasi pirkėjų aptarnavimo formos, papildomos paslaugos (pavyzd˛iui, pakeitimo ir nekokybikų prekių remonto garantijos), reklamos būdai. Neidentiki ir vartotojai pagal savo informatyvum¹, prieraium¹ konkretiems pardavėjams ar pardavimo vietoms ir pan. Taigi, pagal E. Chamberlin’¹, monopolinė konkurencija atsiranda plačiai suvoktos produkto diferencijavimo pagrindu. Atskleisdamas ios kategorijos esmź, E. Chamberlin’as savo veikalo ketvirtame skyriuje Produkto diferenciacija pa˛ymėjo, kad diferencijuoto produkto pagrindinis po˛ymis yra vieno i pardavėjų prekės (ar paslaugos) koks nors esminis skiriamasis bruo˛as. is bruo˛as pirkėjui gali būti ir realus, ir įsivaizduojamas. Svarbu tik tai, kad jis skatintų teikti pirmenybź būtent io produkto siūlomam variantui. E. Chamberlin’as patikslino: „Ten, kur egzistuoja tokios rūies diferenciacija, pirkėjai grupuosis poromis su pardavėjais ne atsitiktinai ir ne chaotikai (kaip tai atsitinka esant grynai konkurencijai), o pagal pasirinkim¹, grįst¹ teikiama pirmenybe“. Pavyzd˛iui, cigarečių rinkoje siūloma apie 100 pavadinimų prekės, o konkretūs pirkėjai pripa˛įsta vien¹ du jų tipus. ių labiausiai perkamų, cigarečių populiarum¹ lemia tabako kokybė, pakuotės patrauklumas, firmos ˛enklas, reklamos iradingumas. Mėgstamų, greitai iperkamų cigarečių monopolija tabako rinkoje skatina konkurencij¹. Dviejų prieingų kratutinumų suderinimo prielaida yra, viena vertus, diferencijuoto produkto buvimas (monopolija), kita vertus, – pakaitų ileidimas (monopolijos neigimas, konkurencijos skatinimas). i produkcijos diferenciacija, pajėgi atskirai firmai u˛tikrinti tam tikr¹ rinkos atskirum¹, sukuria prielaidas kontroliuoti kain¹, ir tuo pačiu reikia, kad kiekvienas gamintojas (pardavėjas) u˛ima monopolinź padėtį. Ir i monopolija reikiasi tuo smarkiau, kuo ma˛esniais kiekiais ir įvairesni gaminiai pateikiami į rink¹. Dėl to E. Chamberlin’as raė: „Kartu su diferenciacija atsiranda monopolija, ir diferencijacijai stiprėjant monopolijos elementai tampa vis svarbesni. Visur, kur tik nors kiek egzistuoja diferenciacija, kiekvienas pardavėjas turi absoliuči¹ monopolij¹ savo produktui, bet tuo pat metu patiria konkurencij¹ dėl daugiau ar ma˛iau netobulų pakaitalų“. Vadinasi, ten, kur produktas yra diferencijuotas, kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir monopolistas, ir konkurentas. Todėl vadinamoji laisva konkurencija i esmės yra konkurencija tarp monopolistų. Pagal i¹ nuostat¹, E. Chamberlin’o nuomone, apie visus pardavėjus būtų teisinga kalbėti kaip apie „konkuruojančius monopolistus“ monopolinės konkurencijos jėgų veikimo s¹lygomis.

E. Chamberlin’o po˛iūriu, rinkos yra susijusios tarpusavyje, kadangi kiekvienoje i jų nepriklausantys vienas nuo kito pardavėjai priversti s¹veikauti realizuodami savo pagal paskirtį artim¹ produkcij¹. Be to, mokslininkas buvo įsitikinźs, kad „rinkos realybėje daugiau ar ma˛iau netobulos“, o „naivi iprotauta ivada, teigianti, kad faktikiems rezultatams būdinga „siekti“ pusiausvyros, neturi jokio pagrindo“.

Taigi kiekvien¹ pardavėj¹ E. Chamberlin’as nagrinėja kaip monopolistas, kuris formuoja sav¹jį pirkėjų rat¹, t. y. sav¹j¹ subrink¹, nes turi „unikali¹“ prekź, o jo „produkto diferenciacijos“ lygis atspindi, kokia apimtimi is pardavėjas reguliuoja kain¹ ir rinkoje pasireikia kaip monopolistas. Tai reikia, kad prekių ir paslaugų pasiūlos reali apimtis bus ma˛esnė, o kainos joms bus auktesnės nei „grynosios“ konkurencijos s¹lygomis

Kaip pastebėjo E. Chamberlin’as, įvertinant diferenciacijos vaidmenį, monopolinis veiksnys vienokia ar kitokia apimtimi egzistuoja bet kokioje kainų sistemoje. Kainų negalima paaikinti vien konkurencijos ar monopolijos kategorijomis. Realiame rinkos procese konkurencijos ir monopolijos veiksniai rodo ne tik tampriausi¹ s¹veik¹, bet ir neivengiam¹ susiliejim¹.

Taigi, E. Chamberlin’o nuomone, dėl diferenciacijos vieningos rinkos nėra, o yra tik daugybė palyginti atskirų, bet tarpusavyje susijusių rinkų su vienos ar kitos prekių grupės skirtingomis kainomis, katais ir gamybos apimtimis. Tačiau prekių ir rinkų diferenciacija nėra absoliuti: ta prasme, kiek jos gali būti pakaitalai, vyksta reali konkurencija, kiekvienam gamintojui tampant „konkuruojančiu monopolistu“.

Nagrinėdamas monopolisto galių daryti poveikį kainai ribas, E. Chamberlin’as pa˛ymėjo dvejopos rūies aplinkybes, apribojančias i¹ gali¹. Pirma, monopolisto pasiūlos kontrolė yra tik i dalies, nes visuomet egzistuoja jo gaminamos produkcijos pakaitalų. ių pakaitalų (nors ir nevisikų) egzistavimas savaime apriboja kiekvieno monopolisto galimybes kelti kainas, kad gautų virpelnį. Antra, produkto paklausos elastingumas kainai gali būti gana auktas. Paklausa gali būti tiek elastinga, kad pardavėjui naudingiausia kaina ma˛ai besiskirs nuo kitų pardavėjų kainų. Įvertindamas iuos veiksnius, o taip pat katų formavimosi s¹lygas (palyginti didelis pastovių katų lyginamasis svoris esant stambių mastų gamybai), E. Chamberlin’as padarė ivad¹, kad „esant monopolijai nebūtinai bus nei kaina, virijanti panaių prekių kain¹, nei pelnas, virijantis įprastinź norm¹“.

Be to, E. Chamberlin’as naujovikai kėlė pači¹ paklausos problem¹. Iki E. Chamberlin’o neoklasikinio konkurencijos modelio teoriniuose nagrinėjimuose paklausa laikyta i anksto numatyta savo apimtimi ir elastingumu. O E. Chamberlin’ui paklausa – dydis, kurį gali paveikti monopolistas, reikinys, besikeičiantis dėl gamintojo. Taip E. Chamberlin’o teorijoje atsispindėjo vienas svarbiausių iplėtotos ekonomikos funkcionavimo dėsningumų – naujų rinkų kūrimas, paklausos formavimas ir paklausos valdymas naudojant krypting¹ gamintojų bei pardavėjų („konkuruojančių monopolistų“) politik¹. E. Chamberlin’o pasiūlytoje produkto diferenciacija grind˛iamoje monopolinės konkurencijos veiksnių klasifikacijoje aptariami ir tokie veiksniai, kuriuos inicijuoja pardavėjai, kad paveiktų pirkėjų sprendimus, susijusius su vartojimu. Tarp jų pabrė˛iami veiksniai, trukdantys ma˛inti kain¹. Pavyzd˛iui, tai vartotojui būdingas polinkis ˛emesnź kain¹ vertinti kaip produkto ˛emesnės kokybės rodiklį.

Ikėlźs poveikio paklausai problem¹, E. Chamberlin’as į ekonominź analizź įtraukė realizavimo (pardavimo) katus kaip kategorij¹, ne ma˛iau svarbi¹ iplėtotai ekonomikai, nei gamybos katai. Jis pabrė˛ė, kad skirtumų tarp ių dviejų katų rūių iaikinimas vertės teorijai turi toki¹ pat esminź reikmź, kaip ir pasiūlos bei paklausos iskyrimas. I esmės, pirmasis skirtumas būtinai iplaukia i antrojo. Realizacijos katai didina atitinkamo produkto paklaus¹, o gamybos katai didina jo pasiūl¹. Vadinasi, skirtingai nuo gamybos katų, susijusių su produkto derinimu prie paklausos ir pasiūlos didinimu, realizavimo katų tikslas yra priderinti paklaus¹ prie produkto, formuoti ir keisti pači¹ paklaus¹. Tačiau taip pat E. Chamberlin’as pastebėjo, kad gamybos ir realizavimo katų neįmanoma grie˛tai atskirti. Jis teigė: „Neegzistuoja toks takas, kuriame baigiasi vienos rūies katai ir prasideda kitos rūies katai“.

Tai, kad tradicinė teorija ignoruoja realizavimo katus, E. Chamberlin’as vertino kaip atitrūkim¹ nuo ekonominės realybės, tuo metu kai ūkinė praktika atvėrė iki tol nematytas galimybes gauti peln¹ sukuriant paklaus¹ ir nenutrūkstamai tobulinant ių galimybių inaudojimo būdus. Viena i svarbiausių veiklos rūių, skirtų formuoti ir skatinti paklaus¹, tapo tam tikro produkto ˛enklo ir konkrečios firmos reklama. Todėl E. Chamberlin’as ypač daug dėmesio teikė prekių pardavimo organizavimui ir reklamos naudojimui, pabrė˛damas reklamos poveikio paklausai dvigub¹ prigimtį. Jis turėjo omenyje reklamos poveikį tiek poreikių formavimuisi, tiek jų kitimui. Knygos 7 skyriuje reklamos poveikis paklausos augimui siejamas su pardavėjo galimybe parduoti didesnį savo produkto kiekį nei tada, kai reklama nenaudojama, neatsi˛velgiant į nustatom¹ kain¹. E. Chamberlin’as pa˛ymėjo, kad iuo po˛iūriu „reklamuotojo menas tapatus hipnotizuotojo menui“, nes „reikia u˛kariauti pirkėjo būklės kontrolź, ir, kai tokia kontrolė u˛sitikrinta, papildomos ilaidos (reklamai. – Aut. pastaba) lemia pajamų augim¹“. Tačiau tuo pat metu primenama, kad reklamos kartojimo teikiamos pajamos negali augti be galo, nes „pasiprieinimas, sukeliantis pajamų ma˛ėjim¹, vis¹ laik¹ stiprėja plečiantis realizavimo katams“.

E. Chamberlin’as pabrė˛ė, kad realizavimo katai „apima visus katus, kurių tikslas sukurti produkto rink¹ ar paklaus¹“. Be ilaidų prekybinei informacijai ar reklamai nauji produktai ar nauji ˛inomų produktų variantai i viso negalėtų turėti rinkos. Kiekvienas „konkuruojantis monopolistas“ pirmiausia stambių bendrovių atstovas susiduria su savo rinkos sukūrimo, ilaikymo ir iplėtimo u˛daviniu.

Dėl to E. Chamberlin’as į tyrimų sfer¹ įtraukė ekonomikos teorijai visikai nauj¹ produkto reguliavimo problem¹. Jo ˛od˛iais tariant, kainos – tai tik vienas, toli gra˛u ne lemiamas konkurencijos elementas. Kartu su kainų konkurencija paplinta įvairios nekainų konkurencijos formos. Jis turėjo omenyje ypatingų prekių savybių ir individualių iskirtinumų nulemt¹ jų kokybź ir reklam¹. Todėl E. Chamberlin’as raė: „Diferenciacija gali būti grind˛iama paties produkto tam tikrais iskirtinumais, tokiais kaip ypatingos savybės – gamybos ˛enklas, firminis pavadinimas, savotika pakuotė ar tara (jei tokia naudojama), arba tokiais, kaip individualūs iskirtinumai, apimantys kokybź, form¹, spalv¹ ar stilių“ (iskirta mano. – Aut. pastaba). Kalbėdamas apie ma˛meninź prekyb¹, prie minėtų nekainų konkurencijos veiksnių, pagrįstų diferenciacija, E. Chamberlin’as pridūrė dar tokius, kaip „pardavėjo buvimo vietos patogum¹, jo įstaigos ir reikalų tvarkymo manieros atmosfer¹ bei bendr¹ stilių, jo kaip s¹˛iningo verslininko reputacij¹, mandagum¹, dalykinį pasirengim¹, visus asmeninius ryius, kurie sieja jo klientus ir su juo pačiu, ir su tais, kurie pas jį dirba“.

Vadinasi, nekainų konkurencija apima tokius veiksnius, kaip prekių kokybės gerinimas, naujų konkurencingų modelių ileidimas, labai kruoptus prekės dizainas ir pakuotė, klientų aptarnavimo s¹lygų gerinimas, prekių pardavimo sistemos tobulinimas ir kt. Ji grind˛iama produkcijos įvairumu ir skirtumais pardavimo katuose. Konkurencija kokybės srityje gali net stabdyti kainų konkurencij¹.

E. Chamberlin’as suprato, kad poveikis paklausai per produkto reguliavim¹ bei realizavimo organizavimo ir skatinimo priemonės negali neturėti įtakos konkurencijos s¹lygoms bei iteklių paskirstymo rinkiniam mechanizmui – katų ir kainų formavimuisi, kapitalo persiliejimui, gamybos apimčių reguliavimui, pelno normoms. Pats paklausos formavimo (taip pat taikant vartotojo teikiamų pirmenybių manipuliacijos priemones) galimybės pripa˛inimas vertė apm¹styti i naujo „vartotojo suvereniteto“ princip¹ – esminį neoklasikinėje rinkos reguliavimo koncepcijoje.

Prireikė visai naujo po˛iūrio į vertės ir kainų formavimosi tyrim¹. Minėtų veiksnių visuma, E. Chamberlin’o nuomone, kaip tik ir turi būti įvertinta tikrosios vertės teorijos rėmuose. Todėl, manė jis, neteisinga monopolij¹ ir konkurencij¹ nagrinėti kaip antitezź ir vienas kit¹ paneigiančius pradmenis, teikdamas, kad „daugeliu atvejų abiejų įvertinimas yra būtina kainų racionalaus paaikinimo s¹lyga“.

Nusistovėjusi neoklasikinė teorija nagrinėjo tam tikro produkto kainos reguliavim¹. Todėl joje visikai neaptartas prieingas klausimas, kai tyrimų objektu tampa produkto reguliavimas esant tam tikrai u˛duotai kainai, taip pat kainos perskaičiavimas dėl produkto keitimo ar kainos nustatymas i principo naujam produktui.

Kainos teorijoje turėjo būti atsi˛velgta į dvigubos prigimties aplinkybes: pirma, realizavimo katų egzistavimas, antra, produkcijos ileidimo ma˛esnėmis apimtimis, nei būtų optimalios, u˛tikrinančios aukčiausi¹ technologinį efektyvum¹, galimybė. Dėl susilpnėjusios kainų konkurencijos pastovus ir įprastas tapo perteklinių galingumų fenomenas, t. y. gamintojai gali nuolat turėti rezervinius galingumus. Galingumų perteklius „nebaud˛iamai“ auga pakankamai ilgai, nes jį padengia kainos, visada virijančios katus. E. Chamberlin’o po˛iūriu, is fenomenas, liudijantis apie „bendros rinkos ˛inomos dalies“ u˛ėmimo laipsnį, palaikomas ne tik pavieniais patentais ir fabrikiniais ˛enklais, bet ir tokiais reikiniais, kaip reputacija, meistrikumas, ypatingi talentai. Tuo pačiu produkto diferenciacija ir rinkos smulkinimas yra susijź su firmų skaičiaus augimu bei lyginamuoju produkcijos brangimu (lyginant su grynos konkurencijos hipotetikomis s¹lygomis).

Nagrinėdamas firmos statikos pusiausvyros s¹lygas esant monopolinei konkurencijai, E. Chamberlin’as savo knygos 5 skyriaus pabaigoje priėjo labai rimt¹ ivad¹ – „diferencijuoto produkto kainos problema negali būti įsprausta į paklausos ir ilaidų konkurencinių kreivių rėmus, nes darant ivadas tai lemia u˛programuotas klaidas; kaina gaunama per ˛ema, gamybos mastai – per stambūs, o įmonių skaičius – per ma˛as. Be to, du papildomi konkurencijos aspektai – diferenciacija ir realizacijos ilaidos – visikai ignoruojami“. tai kodėl, toliau aikino E. Chamberlin’as, nevisikas kainų ˛inojimas ma˛ina paklausos produktams elastingum¹ panaiai kaip reklama, atsverdama io veiksnio veikim¹, daro paklaus¹ elastingesnź, o kainų konkurencij¹ – platesnź, kainai padengiant reikalingas papildomas ilaidas.

Toliau 6 knygos skyriuje E. Chamberlin’as pabrė˛ė, kad ilaidų neisemia s¹naudos prekės gamybai pačiame fabrike. Jos apima ir ilaidas perve˛imui, rūiavimui, saugojimui, pristatymui į namus, nes „ios didina prekės naudingum¹, t. y. ji tampa tinkamesnė poreikiams patenkinti“. Pagal tai E. Chamberlin’as padarė ivad¹, kad „Ribos tarp dviejų ilaidų rūių (realizavimo ilaidų ir gamybos ilaidų. – Aut. pastaba iskyrimas vertės teorijai tiek pat reikmingas kaip skirtumo tarp pasiūlos ir paklausos iskyrimas; ir i esmės kalbant, pirmasis skirtumas būtinai seka i antrojo. Realizacijos ilaidos didina paklaus¹ atitinkamam produktui; gamybos ilaidos didina jo pasiūl¹“ (kursyvas mano. – Aut. pastaba

Galiausiai daroma jau minėta apibendrinanti ivada, kad monopolinės konkurencijos s¹lygomis pelno maksimizavimas pasiekiamas esant auktesniam kainų lygiui ir ma˛esnei gamybos apimčiai, nei jos atitinkamai būtų grynos konkurencijos modelyje. Dėl to ir ilaidos nesuma˛ėja iki tokio lygio, kokio jis galėtų būti esant didesnei gamybos apimčiai. Vadinasi, E. Chamberlin’as teigė, kad realioje konkurencijos aplinkoje gamybos ilaidos auktesnės, nei jos būtų esant grynai konkurencijai, nes gamybiniai pajėgumai nėra iki galo inaudojami. Didinant gamybos apimtį, ilaidas būtų galima suma˛inti, bet, norint realizuoti papildomai produkcijos, tektų arba ˛eminti kain¹, arba didinti ilaidas skatinti pardavim¹, o tai susijź su realizavimo ilaidų augimu. Auktesnės pusiausvyros kainos nepalieka vietos pertekliniam pelnui vir normalaus konkurentinio lygio. Pagal ilgalaikį po˛iūrį kaina tik padengia „visas ilaidas“ (gamybos ir realizavimo ilaidas bei vidutinį peln¹). i kaina, padengdama auktesnius katus, susijusius su diferenciacija, leid˛ia egzistuoti ir ma˛iau efektyvioms įmonėms, kurių produkcija randa savo pirkėj¹.

Taigi E. Chamberlin’as sukūrė visikai nauj¹ kainos modelį monopolinės konkurencijos s¹lygomis, ir jis tapo esminiu A. Marshall’o ekonominio mokymo papildymu.

E. Chamberlin’ui pati monopolijos koncepcija – neatskiriama jo monopolinės konkurencijos teorijos dalis. Monopolij¹ lemiančias s¹lygas jis matė kaip tam tikrus barjerus konkurencijai. Tai gali būti patentinės teisės arba ypač aukta firmos ˛enklo reputacija, individualios įmonės neatkuriamos ypatybės arba natūralus pasiūlos natūralus ribotumas (pvz., ˛emės sklypai konkrečiame regione), tiesioginiai arba slapti kartelinio pobūd˛io susitarimai.

E. Chamberlin’o teorijoje terminas „monopolinė konkurencija“ naudojamas ne tik dėl produkto diferenciacijos. Pagal E. Chamberlin’¹, produkto diferenciacija yra svarbiausias, bet ne vienintelis monopolinės konkurencijos veiksnys. Kitas su konkurencijos ribojimu susijźs veiksnys – ma˛as pardavėjų skaičius vienose ar kitose rinkose, t. y. faktinė paprasta oligopolija, kai pasiūl¹ teikia nedaug bendrovių, o produkto diferenciacijos veiksnys neatlieka esminio vaidmens. (Jei rinkoje veikia tik du pardavėjai, tada yra kratutinis oligopolijos atvejis – duopolija). Beje, patį ˛odį oligopolija sukūrė seras Thomas Morus’as savo Utopijoje 1516 m., bet kadangi jis nebuvo naudojamas anglikuose vertimuose i lotynikai parayto veikalo, is ˛odis netapo plačiai vartojimu gerus keturis imtus metų, kol E. Chamberlin’as 1933 m. ileido savo Monopolinės konkurencijos teorij¹.

U˛siminus apie duopolijų ir oligopolijų kainodaros teorij¹, reikia paminėti ir vokiečių ekonomist¹ Heinrich’¹ von Stackelberg’¹ (1905–1946 m.), 1934 m. vokiečių kalba ileidusį veikal¹ Rinkų struktūros ir pusiausvyra, kuriame buvo nagrinėjami ie klausimai. is darbas pasirodė tuo laikotarpiu, kai nacionalsocialistų partija Trečiajame Reiche gavo vis¹ vald˛i¹. Įdomu pastebėti, kad H. von Stackelberg’o, atmetusio kitų ekonomistų teiginį, kad oligopolinės rinkos yra ypatingai linkusiose į „chaos¹“ (jo nuomone, prieingai, grynosios konkurencijos rinkos yra gerokai chaotikesnės su joms būdingais smarkiais kainų ir gamybos apimčių uoliais), ivados, jog valstybės vaidmuo oligopolinėse rinkose yra svarbus u˛tikrinant stabilumo laipsnį, derėjo su nacių partijos politika, nors H. von Stackelberg’as savo ivadas parėmė ekonomine analize.

Oligopolinės rinkos s¹lygomis egzistuoja bendrovių, siekiančių maksimizuoti savo peln¹, tarpusavio priklausomybės problema. (Pa˛ymėtina, kad io bet kurios oligopolinės konkurencijos teorijos sunkumo centrinio momento kita pagrindinė netobulos konkurencijos teorijos autorė J. Robinson ivengė paprasčiausiai jį praignoruodama, dėl ko j¹ 1940 m. pelnytai kritikavo Robert as Triffin as savo knygoje Monopolinė konkurencija ir bendrosios pusiausvyros teorija). Kaip pastebi E. Chamberlin’as, oligopolinėse rinkose neivengiamai, tiesa, stichikai, keli¹ skinasi tendencija konkurentams tarpusavyje derinti sprendimus gamybos apimčių ir kainodaros klausimais, siekti grupinės pusiausvyros. Kiekviena bendrovė, imdamasi kokių nors ˛ingsnių keisti savo prekių kain¹, turi įvertinti konkurentų reakcij¹ ir su ja susijusius padarinius bendrai padėčiai tam tikroje rinkoje. Pavyzd˛iui, kurios nors vienos firmos sprendimas suma˛inti kain¹ siekiant iplėsti savo dalį rinkoje tuoj pat sukels analogik¹ kitų firmų, siekiančių apginti savo pozicijas, reakcij¹. Kainos ma˛inimas neduos naudos nei vienai firmai-pardavėjai. Tuo pat metu firmos sprendimas didinti kainas bus racionalus tada, jei taip elgtis bus pasirengusios ir kitos firmos – kitaip bendrovė, viena pakėlusi kainas, neivengiamai praras dalį savo rinkos. E. Chamberlin’o ivada: tokiose rinkose tendencija lygiagretiems kainodaros veiksmams ir kaininei lyderystei gimsta stichikai kaip racionalių ekonominių subjektų spontaniko prisitaikymo rezultatas.

E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorija yra nukreipta prie profs¹jungas. Jo nuomone, profs¹jungų padedami, darbininkai kapitalistinėje gamyboje u˛ima monopolinź padėtį ir reikalauja nepagrįstai didinti darbo u˛mokestį daugiau, nei jų darbu sukurtų produktų vertė. Todėl profs¹jungos kaltos dėl nedarbo: per aukta darbo kaina ma˛inanti jo paklaus¹. E. Chamberlin’as teigė, kad kai kuriais atvejais darbininkų profs¹jungos, u˛imdamos monopolinź padėtį, gali net inaudoti kapitalistus (verslininkus), priversdamos juos perleisti monopolinį peln¹ ir net pasisavindamos pelno dalį, kuri priklauso iems kapitalistams (verslininkams) u˛ jų paslaugas organizuojant gamyb¹ ir naudojant savo kapital¹.

8.4.3. J. Robinson netobulos konkurencijos teorija

Greta kitų to meto mokslininkų gyvenimo ikelt¹ monopolijos ir konkurencijos derinimo u˛davinį ėmėsi sprźsti anglų ekonomistė Joan’a Violet’a Robinson (1903–1983 m.), sukūrusi netobulos konkurencijos teorij¹ ir tapusi, ko gero, vienintele moterimi, sulaukusia pripa˛inimo kaip ekonomistė – teoretikė. Ji buvo Kembrid˛o universiteto auklėtinė, mokėsi pas A. Marshall’¹ ir A. C. Pigou bei, baigusi universitet¹, dirbo jame kartu su J. M. Keynes’u, bendradarbiavo su trečiajame deimtmetyje i Italijos į Anglij¹ emigravusiu Piero Sraffa, E. A. J. Robertson’u ir vėliau tapusiais ˛ymiais neokeynesistais bei pokeynesistais N. Kaldor’u, R. Harrod’u, R. F. Kahn’u, penkeriais metais anksčiau u˛ J. M. Keynes¹ suformulavusiu u˛imtumo multiplikatoriaus – vieno i multiplikatoriaus koncepcijos variantų – samprat¹, J. Meade’u, būdama pripa˛inta kairiojo keynesizmo lydere. Juk J. Robinson siekis įveikti neoklasikinź tradicij¹, pradėtas Netobulos konkurencijos ekonominėje teorijoje, taip pat vis stiprėjźs susidomėjimas klasikine politine ekonomija (ypač D. Ricardo darbais), o vėliau ir marksizmu, nulėmė „ypatingus jos santykius“ su J. M. Keynes’o teorija ir kairi¹j¹ J. Robinson keynesistinź orientacij¹. Kaip raė pati J. Robinson: „Mano ivados apie Bendr¹j¹ u˛imtumo, procento ir pinigų teorij¹ – gerokai anksčiau iki pasirodant knygai, – buvo greičiau ro˛inės, negu ˛ydros. (Man pavyko – a priklausiau J. M. Keynes’o draugų ratui, dirbusiam kartu su juo ios knygos paraymo metu). Taip a tapau pirmu lau, nukritusiu į ind¹, kuris buvo pavadintas „kairiuoju keynesizmu“. Negana to, a sudarau didelź dalį io indo turinio ir iandien, nors per t¹ laik¹ i jo buvo igerta gana nema˛ai“.

1965–1971 m. J. Robinson buvo Kembrid˛o universiteto profesorė ir prisidėjo prie pokeynesizmo organizacinės raidos, kuri prasidėjo nuo ikilių to meto ekonomistų J. Robinson, Alfred o S. Eichner io ir Luigi Pasinetti pokalbio 1971 m. gruod˛io mėnesį, kuriame buvo įvardintas neoklasicizmo totalus vyravimas JAV universitetuose. A. S. Eichner is pasiūlė suorganizuoti plači¹ diskusij¹, didelio masto konferencij¹, kurioje dalyvautų ekonomistai, prijaučiantys naujajai srovei. Tam buvo pasinaudota tuo metu populiariu Jungtinės socialinių mokslų asociacijos suva˛iavimu Naujajame Orleane. Be to, gavus Rutgers‘o universiteto finansavim¹ bei didelėmis S. Weintraub o pastangomis 1974 m. rudenį pasirodė pirmasis Journal of Post Keynesian Economics numeris.

Ypatingi J. Robinson santykiai susiklostė su amerikiečiu Edvardu Chamberlin’u. J. Robinson paskelbė knyg¹ Netobulos konkurencijos ekonomikos teorija 1933 m., o E. Chamberlin’as, kaip minėta, – Monopolistinės konkurencijos teorija (1933 m.). Abu darbai pasirodė vienu metu ir tarp autorių kilo ginčas ne tik esmės, bet ir indėlio į problemos sprendim¹ klausimais. Abu ekonomistai nagrinėjo beveik panai¹ problematik¹, tiesa, iek tiek skirtingais aspektais, nors ir rėmėsi ta pačia mainų koncepcija bei naudojo t¹ patį neoklasikinės krypties aparat¹ – ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorijas, abu priėjo pagal prasmź ir reikmź artimas ivadas, tačiau polemika tarp jų tźsėsi vis¹ gyvenim¹. Trumpai apibendrinant ių ginčų rezultat¹, galima pasakyti, kad vėliau ekonomikos teorijoje įsigalėjo E. Chamberlin’o pasiūlytas monopolinės konkurencijos, o ne J. Robinson vartotas netobulos konkurencijos terminas. Tačiau būtent J. Robinson pateikta ribinių pajamų koncepcija ir jų lyginimas su ribiniais katais iuolaikinėje mikroanalizėje tapo standartiniu analitiniu instrumentu.

Pastebėtina, kad XX a. ketvirtasis deimtmetis ekonominėje mintyje tapo laikotarpiu „audros ir puolimo“, nukreipto prie oficiali¹j¹ ortodoksij¹ – pagrindines neoklasikinės mokyklos koncepcijas, grindusias ekonominės pusiausvyros automatinio nusistovėjimo mechanizm¹ remiantis laisva konkurencija, o taip pat ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo dėsnių veikim¹, – laikotarpiu, pasibaigusiu „keynes’istine revoliucija“ ekonomikos teorijoje. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet „eretikų“ po˛iūrių, nukreiptų prie neoklasikinės mokyklos vyravim¹, ˛idiniu tapo tas pats Kembrid˛as, anksčiau buvźs jos atrama, kuriame dirbo ir dėstė ˛ymiausi neoklasikinės mokyklos atstovai. Tarp jų A. Marshall’as, pas kurį mokėsi ir J. Robinson, ir J. M. Keynes’as.

Kaip minėta, J. Robinson vėliau tapo pripa˛inta kairiojo keynesizmo, kuris susiformavo Kembrid˛o universitete, o vėliau paplito ne tik Did˛iojoje Britanijoje, bet ir kitose alyse, lydere. Tačiau norint geriau suprasti jos idėjų itakas, būtina atkreipti dėmesį į vien¹ labai svarbų J. Robinson pasaulė˛iūros aspekt¹ – po˛iūrį į K. Marx’o mokym¹. XX a. 4-jame deimtmetyje jai didelį įspūdį paliko kairiųjų pa˛iūrų lenkų ekonomisto Michal’o Kalecki’o (1899–1970 m.), dirbusio Kembrid˛e ir paveikto marksizmo (nors ir susi˛avėjusio K. Marx’u bei Rosa Luxemburg, bet ilikusio kritiku ir kapitalizmui, ir socializmui), darbai. Gimźs Lenkijoje Lodzės mieste, jis studijavo in˛inerij¹ Varuvoje ir Gdanske, savarankikai mokėsi ekonomikos. Dar iki J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos pasirodymo M. Kalecki’s savarankikai atrado daugelį keynesistinės sistemos pagrindinių koncepcijų ir suformulavo kapitalistinio ūkio dinamikos ekonomikos teorijos pagrindus (1933–1935 m.), ieitiniu savo teorijos metodologiniu pagrindu laikydamas K. Marx’o reprodukcijos teorij¹. Tačiau jo straipsnių tekstai parayti labai sudėtingu stiliumi, buvo matematinio pobūd˛io, be to, ileisti lenkų ir prancūzų kalbomis. Dėl to jie nebuvo ˛inomi plačiam ekonomistų ratui. Beje, norėdamas itaisyti padėtį, M. Kalecki’s nusprendė ikelti iekinį J. M. Keynes’ui, bet vėl lenkų kalba Teisybės vardan pa˛ymėtina, kad tik 1936 m., kai gavo Rockefeller’io fondo stipendij¹, M. Kalecki’s, nuvykźs į Stokholm¹ ir bendraudamas su vedų ekonomistais, perskaitė J. M. Keynes’o Bendr¹j¹ teorij¹. Grį˛źs į Kembrid˛¹, jis tiesiog apstulbino J. M. Keynes’o alininkus tuo, kad labai greitai sugebėjo įsisavinti ir toliau aikinti jų mentoriaus teorij¹!

Ne vėliau kaip 1933 m. M. Kalecki’s, remdamasis efektyvios paklauso teorijos formuluote ir atsi˛velgdamas į pajamų pasiskirstym¹, pasiūlė būd¹, kaip paaikinti kapitalistinės ekonomikos nestabilum¹. Jo po˛iūryje į pasiskirstym¹, inspiruot¹ K. Marx’o ir klasikinių ekonomistų, visuomenė padalyta į dvi klases, kurių viena gauna peln¹ ar pajamas, o kita – atlyginim¹. Savo verslo ciklų teorijoje M. Kalecki’s pamėgino susieti nacionalinių pajamų lygio nustatym¹ su jų realizacijos s¹lygomis, su jų paskirstymu tarp pelno ir darbo u˛mokesčio. Jis pirmasis pasiūlė formulź, rodanči¹ nacionalinių pajamų prieaugio priklausomybź nuo investicijų prieaugio, taip pat nuo vartojimo dalies įvairių visuomenės klasių pajamose, t. y. nuo vartojimo dalies darbo u˛mokestyje ir pelne. Analogikai nacionalinių pajamų teorijai M. Kalecki’s suformulavo ir pelno teorij¹. Įdomu, kad veiksniu, besiprieinančiu monopolizacijai, M. Kalecki’s įvardijo darbininkų klasės profs¹junginio judėjimo augim¹. i¹ idėj¹ vėliau plėtojo ir J. Robinson. O tarp ekonomikos procesų ciklikumo veiksnių M. Kalecki’s 1943 m. įvardijo politinį valstybės mechanizm¹, pasiūlydamas savo idėjas apie „politinį cikl¹“, kurias vėliau JAV plėtojo S. S. Alexander’is. Apie vieno i „neapdainuotų“ makroekonomikos didvyrių M. Kalecki’o populiarum¹ tarp ekonomistų-pokeynesistų tarpe liudija daugelis faktų. Vienas i ˛inomų ios krypties ideologų amerikiečių ekonomistas A. S. Eichner’is XX a. atuntojo deimtmečio pabaigoje raė: „Sunku pasakyti, kas per paskutinius keturiasdeimt metų darė didesnį poveikį pokeynesistinės teorijos plėtrai – pats Keynes’as ar Kalecki’s. Jie abu atstovauja altiniams dviejų savarankikų atakų klasikiniame keynesizme, viena i kurių savo pradmenimis siekia Keynes’o teorijos monetarinius aspektus, o kita – analizź, pagrįst¹ Kalecki’o realių sektorių tyrimais (čia kalbama apie nacionalinių pajamų paskirstym¹ tarp pelno ir darbo u˛mokesčio. – Aut. pastaba)“.

Visikai tikėtina, kad būtent per M. Kalecki’į ir dėl jo poveikio J. Robinson atrado sau marksizm¹ ir 1942 m. ileido pirm¹j¹ knyg¹, palankiai kaip „rimt¹“ ekonomist¹ pristačiusi¹ K. Marx’¹ anglikai kalbančiai akademinei visuomenei. Po Antrojo pasaulinio karo pasirod˛iusiuose savo veikaluose Marksistinės ekonominės teorijos apybrai˛os (1949 m.), Kapitalo kaupimas (1956 m.), Ekonomikos filosofija (1962 m.), Ekonomikos erezijos (1971 m.) ir kituose J. Robinson mėgino pateikti alternatyvi¹ neoklasikinei mokyklai teorinź sistem¹, kurioje siekė sujungti marksistinź analizź su neoklasikine teorija. Marksistinės ekonominės teorijos apybrai˛ose ji raė: „Istorijos patirtis privertė akademinź politinź ekonomij¹, nors ji ir neskyrė daug dėmesio Marx’ui, kvestionuoti daugelį to, kas buvo būdinga ortodoksinei apologetikai, o iuolaikinė akademinės politinės ekonomijos plėtra pakrypo taip, kad da˛nai ji labiau pritaria Marx’o nuomonei, nei savo pačios intelektualių pirmtakų nuomonei“. Kitame darbe J. Robinon tvirtino: „Kvaila atmesti kuri¹ nors analizź vien todėl, kad mes nesutinkame su ekonomisto, kuris ikėlė t¹ analizź, politinėmis pa˛iūromis. Gaila, bet tokia nuostata viepatauja ekonomikos tyrimuose. Ortodoksinė mokykla daug neteko, atsisakydama nagrinėti Marx’o darbus“. Ypač J. Robinon vertino K. Marx’o darbų metodologinį aspekt¹. Ji yra pa˛ymėjusi, kad K. Marx’o indėlis į visuomeninių mokslų metodologijos plėtojim¹ buvo toks svarbus ir turėjo tokį didelį poveikį ne tik jo alininkų, bet ir oponentų m¹stymui, kad mūsų laikais tarp istorikų ir sociologų taip pat sunku rasti „grynų nemarksistų“, kaip tarp geografų sunku rasti mokslininkų, manančių, kad ˇemė yra plokčia.

J. Robinson ne kart¹ kėlė eretik¹, savo aplinkos po˛iūriu (ir i esmės utopik¹) idėj¹ sujungti K. Marx’o analizź su neoklasikinės ekonomikos teorijos sukurtais instrumentais. ios idėjos ne vieneriems metams nulėmė Kembrid˛o mokyklos apskritai ir kairiojo keynesizmo ypač plėtros ypatumus. Ir ne tik ypatumus. Radikalių nuotaikų kilimas, susidomėjimo marksizmu augimas akivaizdus Kembrid˛o mokyklos jaunų ekonomistų idėjose XX a. septintojo deimtmečio pabaigoje ir ypač atuntame deimtmetyje, kai J. Robinson ir P. Sraffa’os iniciatyva vyko garsioji diskusija apie ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorijos ieitinius principus, ekonominės minties istorijoje gavusi „antimar˛inalistinės revoliucijos“ pavadinim¹.

Aiku, is marksizmo pripa˛inimas i ekonomisto, iauklėto A. Marshall’o tradicijose, pusės, negalėjo nebūti, velniai tariant, savotikas. J. Robinson, nepaisant visos jos pagarbos marksizmui, nesuprato pagrindinės K. Marx’o teorijos – jo darbinės vertės teorijos, kuri¹ ji laikė niekuo nepagrįstu „nukrypimu“ nuo klasikinės rikardinės mokyklos tradicijos. Būtent tokį „apkarpyt¹“ marksizm¹ J. Robinson ir mėgino sujungti su keynesistiniu makroekonominiu mokymu, tirdama kapitalo kaupimo problem¹, kuriai ji skyrė savo pagrindinį darb¹ Kapitalo kaupimas (1956 m.) – vien¹ fundamentaliausių post-keynesistinės teorijos veikalų, kurio tikslas buvo „iplėsti Keynes o trumpo periodo analizź iki ilgo laikotarpio“. M¹stydama apie kapitalo kaupimo problemos tyrim¹, kuris (panaiai kaip marksistinė kapitalo kaupimo teorija) teorikai apibendrintų kapitalistinio ūkio sistemos plėtros dėsnius, J. Robinson raė, kad marksistinė „iplėstinės reprodukcijos schema pateikia labai paprast¹ ir visikai neivengiam¹ po˛iūrį į santaupų ir investicijų lygybės bei pusiausvyros tarp gamybos priemonių ir vartojimo prekių gamybos problem¹. Jį i naujo atskleidė ir keynesizmo problemos tyrimo pagrindu padarė Kalecki’s, o i naujo kaip pagrind¹ ilgalaikės plėtros teorijai irado Harrod’as ir Domar’as. Jei į Marx’¹ būtų ˛velgiama kaip į rimt¹ ekonomist¹ […] mums būtų buvź sutaupyta daug laiko“.

Kaip gi J. Robinson vykdė į savo tyrim¹?

Bet kurioje teorinėje sistemoje gamyba ir paskirstymas yra tarpusavyje susijź. Marksistinėje teorijoje ta s¹saja pasiekiama naudojant darbinės vertės teorijos kategorijas: naujai sukurtos vertės apimtį lemia darbininkų sukuriamos būtinosios ir pridedamosios vertės dydis, kas savo ruo˛tu ir tampa pagrindu jos tolimesniam paskirstymui. Darbininkų klasė gauna (atsiribojant nuo visų tolesnių tyrim¹ darančių sudėtingesniu veiksnių, tarp jų politinės kovos veiksnių) būtin¹jį produkt¹. Visa kita atitenka kapitalistų klasei.

Neoklasikinėje teorijoje panaus tarpusavio ryys nustatomas pasitelkiant ribinio produkto kategorij¹: gamybos veiksnių apimtis (jų augimo tempai) ir jų ribinis produktyvumas lemia ir pagamintos produkcijos apimtį, ir veiksnių santykines dalis, t. y. jų paskirstym¹.

Dr¹siai galima teigti, kad J. Robinson ir P. Sraffa’os pradėtas, bei kitų kairiojo keynesizmo ir pokeynesizmo atstovų tźstas pagrindinių neoklasikinės teorijos dogmų puolimas, nukreiptas prie neoklasikinės sintezės autorius – Nobelio premijos laureatus John ¹ R. Hicks ¹ (1972 m.), Franco Modigliani į (1985 m.), Paul ¹ A. Samuelson ¹ (1970 m.), Robert ¹ Solow (1987 m.), suvaidino svarbų vaidmenį plėtojant bendr¹ neoklasikinės teorijos kritik¹. Kaip XX a. atuntojo deimtmečio prad˛ioje pastebėjo radikalūs amerikiečių ekonomistai E. Hunt’as ir G. Sherman’as, nors keynesistų „argumentacija buvo prieinama tik „pateptiesiems“, jų nustatyti bendrieji principai gana paprasti ir yra labai svarbūs ekonominių doktrinų istorijoje. Jie atspindi logik¹ ir teorinį ˛lugim¹ intelektualios tradicijos, siekiančios Jevons’¹ ir austrus, bei dominavusios tarp ortodoksinių ekonomistų paskutinius 100 metų“.

Pati J. Robinson pamėgino sukurti teorij¹, kurioje ekonominio augimo, kapitalo kaupimo ir pasiskirstymo tarpusavio s¹ryis vykdomas ne pagal vidines kategorijas ir dėsningumus, o pagal i tiesų egzistuojančius socialinius ekonominius reikinius, lemiančius kapitalistų siekį kaupti, o darbininkų – kovoti u˛ savo nacionalinio produkto dalį, t. y. pelno ir darbo u˛mokesčio santykį. Ji raė: „Ekonominė istorija, kaip ˛inia, yra arena kovojančių vienas su kitų interesų, kurių neoklasikai kaip tik ir nelinkź aptarti“. Kitais ˛od˛iais tariant, J. Robinson pamėgino isiversti ne tik be darbinės vertės teorijos, bet ir be ribinio produkto kategorijų.

Jau minėjome, kad XX a. etajame deimtmetyje J. Robinson, remiama kai kurių kitų Kembrid˛o ekonomistų, pradėjo visikai nauj¹ puolim¹ prie vadinam¹j¹ paskirstymo ribinio produktyvumo teorij¹, metodologikai tariant, pati tolindama save nuo neoklasikinės tradicijos, leidusios jai ketvirtajame deimtmetyje pakilti į teorines auktumas. Įrodinėta, kad kapitalo atsargos ekonomikoje yra heterogenikų mainų rinkinys, o ne perkamosios galios homogenikas fondas. Ir jos negali būti įvertintos savais techniniais vienetais, net jei neabejotinai, „darbas“ ir „˛emė“gali būti taip imatuoti. Kapitalo įvertinimas būtinai numano individuali¹ (skirting¹) procento norm¹. Vadinasi, procento normos negali lemti kapitalo ribinis produktas neatsi˛velgiant į apytak¹. Taigi, J. Robinson nuomone, ribinio produktyvumo teorija nepaaikina, kaip nusistovi procento norma.

Pagal J. Robinson, egzistuoja optimalus kaupimo tempas, atitinkantis tokį nacionalinio produkto paskirstym¹, kuriam esant efektyvi paklausa derinasi su gamybos augimu. Per daug auktas kaupimo tempas, J. Robinson nuomone, lemia per didelź pelno dalį pajamose ir suma˛ina jose darbininkų dalį. Tokiu atveju dėl to, kad gyvenimo lygio ma˛ėjimas skatina darbininkus kovoti u˛ piniginio darbo u˛mokesčio didinim¹ siekiant isaugoti įprast¹ gyvenimo lygį, plėtojasi infliaciniai procesai. Per ˛emas kaupimo tempas lemia pelno normos ma˛ėjim¹ ir jo dalį pajamose ir tuo pačiu suma˛ina ekonominio augimo paskatas. Taip ekonomikoje atsiranda tendencija judėti link stagnacijos. Tačiau tokia tendencija gali atsirasti ir s¹lygomis, kai pelno norma per aukta, ir is pelnas yra gaunamas ne dėl ypač auktos kapitalo kaupimo normos, o dėl monopolijos būvimo. Toki¹ ivad¹ J. Robinson galėjo daryti todėl, kad prie tai buvo ityrusi netobulos konkurencijos rink¹ ir monopolijos susidarymo s¹lygas.

1933 m. pasirodė J. Robinson darbas Netobulos konkurencijos teorija. Veikal¹ sudaro 27 skyriai, kurie sujungti į deimt dalių, J. Robinson vadinamų knygomis. Pastebėtina, kad J. Robinson priklauso tiems ekonomikos mokslo autoriams, kuriems pasaulinį gars¹ atneė darbas, paraytas pačioje kūrybinio kelio prad˛ioje – Netobulos konkurencijos teorija parayta tuo metu, kai autorei tebuvo 30 metų.

Pagal tyrimų pobūdį tai ypač abstraktus darbas, kuriame naudojami neoklasikinės ekonomikos teorijos terminai ir techniniai analizės būdai (vidutinių ir ribinių katų, vidutinių ir ribinių pajamų kreivės, pasiūlos ir paklausos elastingumas ir pan.). Pati J. Robinson, aikindama savo tyrimo tikslus, pabrė˛ė, kad jos darbas – tai „dė˛ė, pilna instrumentų“, kurie turi būti naudojami realiai rinkos mechanizmų problemų ir situacijų analizei. Ji savo knyga siekė parodyti, kad netobulos konkurencijos rinkų analizei tinka tie patys metodai ir ta pati s¹vokų sistema, kuri naudojama tobulos konkurencijos rinkų tyrimui. Ir reikia pasakyti, kad knygos skaitytojo laukia toli gra˛u ne lengvas apraomasis pasiskaitymas. Netobulos konkurencijos teorija – knyga, apimanti formali¹ kainodaros procesų analizź (atlikt¹ daugiausia grafine, geometrine forma) prie pačių įvairiausių prielaidų apie pirkėjų ir pardavėjų skaičių, apie paklausos s¹lygų specifik¹ ir ilaidų, apibūdinamų vidutinių ir ribinių dyd˛ių santykiu, lygį. Pastebėtina, kad patį J. Robinson plačiai naudojamos ribinių pajamų koncepcijos pavadinim¹ labai vykusiai pasiūlė jos vyras profesorius E. A. G. Robinson’as, vėliau igarsėjźs knygomis Monopolija (Monopoly, 1941 m.) ir Konkurencingos akos struktūra (The Structure of Competitive Industry, 1958 m.).

Pagrindinė knygos idėja – monopolijų, kurių egzistavimo s¹lygomis konkurencija tarp jų dėl pusiausvyros ekonomikoje pa˛eidimo jos po˛iūriu yra netobula, funkcionavimo rinkos aspektų aikinimas. Ypač daug dėmesio J. Robinson teikė kainos problemai, kaip ir E. Chamberlin’as, ji kildino sau pradinį u˛davinį – isiaikinti prekių kainų nustatymo mechanizm¹ tada, kai gamintojas yra savo produkcijos monopolinis savininkas, t. y. kodėl kaina yra būtent tokia ir kodėl pirkėjas sutinka nupirkti prekź pardavėjo nustatyta kaina, atneančia jam monopolinį peln¹. Tačiau J. Robinson, skirtingai nuo E. Chamberlin’o, nagrinėjo visai kit¹ problem¹ – analizavo firmos dalinź pusiausvyr¹, pirma, esant absoliučiai monopolijai ir, antra, esant netobulai konkurencijai, kuria laikė atvejį, kai turime konkuruojančius monopolistus

J. Robinson, nagrinėdama netobulos ekonomikos koncepcij¹ ir revizuodama neoklasikinź rinkos koncepcij¹, atsisakė ekonominių struktūrų atomistikumo prielaidos, vyraujančios neoklasikinėje ekonomikos teorijoje. Pagal i¹ prielaid¹ buvo tariama, kad esant tobulai konkurencijai pasiūl¹ sukuria daugybė tarpusavyje nesusijusių gamintojų, kurių pardavimų apimtys nėra didelės. Nei vienas jų neturi galimybės veikti nei kainų lygio, nei keisti bendros padėties rinkoje. Kainos nusistovi stichikai, ir visi pardavėjai sutinka su jomis kaip numatytomis (duotomis) i anksto. O paklaus¹ sukuria daugybė vienas nuo kito nepriklausančių pirkėjų, sprend˛iančių savarankikai.

J. Robinson labiausiai domino stambių bendrovių elgesys rinkose, kai gamybos koncentracijos lygis yra auktas. Kiekviena i ių bendrovių (skirtingai nei ekonominiai subjektai atomistinių struktūrų s¹lygomis), vien jau dėl savo pardavimų apimčių, sugeba savo elgesiu veikti rinkos proces¹. Todėl, norėdama sukurti realistikesnź teorij¹, J. Robinson turėjo įvertinti veiksnius, sukeliančius nukrypimus nuo tobulos konkurencijos modelio, kuriuo grind˛iama neoklasikinė kainos teorija. Pagal J. Robinson, rinkos koncentracija neivengiamai auga, nes stambių mastų gamyba turi daug privalumų. Čia daugelyje akų yra galimybė, didinant produkcijos apimtis ir tobulinant gamybos organizavim¹ akoje, ma˛inti produkcijos vieneto katus. Veiklos masto ekonomija leid˛ia did˛i¹j¹ dalį akos gamybos sutelkti tam tikro skaičiaus stambių bendrovių, savo dyd˛iu virijančių optimalų dydį, rankose.

J. Robinson yra italų ekonomisto Piero Sraffa’os (1898–1983 m.) pasekėja. P. Sraffa gimė Turine. Jo tėvas buvo komercinės teisės profesorius, vėliau tapźs Bokkoni universiteto Milane prezidentu. P. Sraffa studijavo Turino universitete (1916–1920 m.), kur susi˛avėjo socializmo idėjomis. Paraźs daktaro disertacij¹ apie infliacij¹ Italijoje karo ir pokariniu laikotarpiu, P. Sraffa tźsė savo isilavinim¹ Londono ekonomikos mokykloje (1921–1922 m.). Jis taip pat aplankė Kembrid˛¹ ir ten susipa˛ino su J. M. Keynes’u Jo praymu paraė straipsnį apie Italijos bankinź sistem¹. 1924–1927 m. P. Sraffa dėstė politinź ekonomij¹ ir finansus Perud˛ėje ir Kaljari. 1927 m. jis galutinai persikėlė į Anglij¹ ir Kembrid˛o universitete skaitė paskaitas apie vertės teorij¹. 1926 m. savo pagarsėjusiame straipsnyje apie neoklasikinės teorijos centrinź problem¹ – kainodar¹ Gr¹˛os dėsniai konkurencinėmis s¹lygomis, kritikavusiame A. Marshall’o firmos teorij¹ ir irykinusiame jo vertės teorijos „silpn¹sias vietas“, P. Sraffa ireikė abejones dėl augančio ar ma˛ėjančio produktyvumo teorinių „dėsnių“, A. Marshall’o naudotų vertės teorijoje tobulos konkurencijos atvejui, tinkamumo. P. Sraffa raė, kad netobula konkurencija (monopolija) – tai ne ka˛kokių trukdymų, kurie stabdo ar nesmarkiai keičia konkurencijos jėgų veikl¹, padarinys, o nuoseklus (dėsningas) atitinkamų veiksnių, kurie permanentikai ir dar daugiau, kumuliatyviai, įtakoja rinkos proces¹, rezultatas. Pagrindinis jų – masto ekonomija, t. y. galimybė, didinant gamybos apimtis, ma˛inti produkcijos katus. Jei veikia masto ekonomijos dėsnis, tai produkto kaina negali būti lygi gamybos ribiniams katams, nes jie pasidarytų ˛emesni u˛ vidutinius ir ie nebūtų padengiami. iame straipsnyje P. Sraffa priminė, kad klasikinėje politinėje ekonomijoje ma˛ėjančio produktyvumo dėsnis daugiausia buvo siejamas su rentos problema ir nagrinėtas paskirstymo teorijoje, o didėjančio produktyvumo dėsnis sietas su darbo pasiskirstymo problema, t. y. su bendros ekonominės pa˛angos procesu, ir buvo aptariamas gamybos teorijoje. P. Sraffa, suprasdamas, kad į didėjančių gamybos mastų sukelt¹ pastovios ekonomijos prielaid¹ reikia ˛velgti labai atsargiai, ry˛osi atsisakyti tobulos konkurencijos prielaidos ir straipsnyje parodė, kad bendrosios pusiausvyros teorija tobulos konkurencijos s¹lygomis pati sau prietarauja. Jis priėjo ivad¹, kad būtų daug naudingiau atsisakyti laisvos (!) konkurencijos idėjos, ir pusiausvyros teorij¹ kurti remiantis monopolijos analize. Kita vertus, jei sektume P. Sraffa’os pa˛iūrų evoliucij¹, lengvai pastebėtume, kaip ilgai jis sprendė gamybos kainų problem¹. Skirtum¹ tarp ankstyvųjų straipsnių bei brand˛ių veikalų sudarė tai, kad P. Sraffa atsisakė pačios idėjos, kad būtina į kainų analizź įtraukti koki¹ nors hipotezź dėl „ekonomijos, nulemtos gamybos mastų augimo“ tobulos konkurencjos s¹lygomis, ir ėmėsi tiesiogiai kritikuoti A. Marshall’o dalinės pusiausvyros analizź („negatyvi¹ ir griaunanči¹“, kaip raė J. M. Keynes’as). P. Sraffa manė, kad ios teorijos negalima pagerinti: ji arba nenuosekli, arba nereali. Ir vienu, ir kitu atveju jos būtina atsisakyti.

J. Robinson analizuoja monopolij¹, daugiausia dėmesio teikdama koncentracijos problemai, did˛iulių bendrovių atsiradimui. Jos sugeba kvotomis, kapitalo pritekėjimo apribojimo programomis veikti rinkos paklausos ir pasiūlos s¹veik¹ bei pačias rinkos struktūras. Todėl ji pripa˛ino akos monopolijos galimybź. Pastar¹j¹ siejo su „akos valdymo centralizacija“, su kainų fiksavimu oligopolinės struktūros s¹lygomis. Kai stambių bendrovių kiekis akoje ribotas, jos vengia agresyvios kainų konkurencijos, galinčios peraugti į kainų kar¹, kuri brangiai kainuotų visiems oligopolistams.

Iki J. Robinson ekonomistai apsiribodavo pasiūlos monopolijos analize. J. Robinson į tyrimų rat¹ įtraukė paklausos monopolij¹, nurodydama, kad reikia isiaikinti, „koks bus perkamas produkcijos kiekis, jeigu nagrinėtume rink¹, sudaryt¹ ne i be galo didelio tarp savźs konkuruojančių pirkėjų skaičiaus, o i vieno pirkėjų susivienijimo“. Norėdama apibūdinti paklausos koncentracijos situacij¹, kai rinkoje veikia daug smulkių pardavėjų bei vienas vienintelis pirkėjas, ji net įvedė termin¹ monopsonija, kuris reikia paklausos (pirkėjų) monopolij¹, tarp jų gamybos veiksnių – darbo ar ˛aliavų – rinkose. Netobulos konkurencijos teorijoje, ˛velgiant monopolinio pirkėjo akimis, svarbi rinkos inaudojimo problema, t. y. pirkimo-pardavimo ekvivalentinių mainų pa˛eidimai. J. Robinson pastebėjo, kad „realiai pasaulyje vyraujančios netobulos konkurencijos s¹lygos skatina tendencijos vis labiau inaudoti gamybos veiksnius atsiradim¹ ir vis labiau stiprėja, susidarant stambiems susivienijimams, prarijantiems daugelį anksčiau tarp savźs konkuravusių firmų [] Net jei paklausos produkcijai elastingumas lygus 2, veiksnių pajamos sudarys tik pusź tų realių pajamų, kurias jie gautų tobulos konkurencijos s¹lygomis“.

Tačiau, J. Robinson po˛iūriu, darbo eksploatacija nėra vidinė kapitalistinės sistemos savybė. Jos analizėje eksploatacija – tai vien tik rinkinis reikinys, susijźs su netobula konkurencija ir prekių, ir darbo rinkoje. Pasisakydama prie vulgarų eksploatacijos traktavim¹ kaip darbininkų ir verslininkų nelygių pozicijų derybose dėl darbo u˛mokesčio rezultat¹, ji raė: „Paprastai manoma, kad eksploatacija (imokėjimas darbuotojams ma˛esnio atlygio, negu jie turėtų gauti i tikrųjų) nulėmė samdytojų ir samdomųjų nelygios pozicijos derybose dėl darbo u˛mokesčio. Su ja susidoroti galima dėl profs¹jungų ar valstybės, pajėgių sustiprinti darbininkų pozicijas derybose su verslininkais, veiksmų. Kaip mes įsitikinsime, darbuotojų ir verslininkų pozicijos – daugeliu atvejų labai svarbus klausimas. Tačiau paaikės, kad pagrindine eksploatacijos prie˛astimi pasirodys ma˛esnis, negu absoliutus, darbo pasiūlos ar paklausos produkcijai elastingumas“. Toliau J. Robinson teigė: „Eksploatacija paprastai tikrai pasireikia tame, kad darbo u˛mokestis ma˛esnis u˛ ribinį darbo produkt¹, ireikt¹ jo pardavimo kaina. iuo po˛iūriu kaip tam tikros produkcijos rinkos netobulumas, taip ir darbo rinkos netobulumas gali skatinti eksploatacij¹“. (Tiesa, vėliau, vis labiau nukrypusi į marksizmo idėjų analizź, J. Robinson pripa˛ino „inaudojimo“ tezź ir 1962 m. ileistame veikale Ekonominė filosofija sarkastikai klausė: „Svarbiausias neįsis¹monintas neoklasikinės ekonomikos siekis buvo mėginimas suteikti pelnui t¹ patį moralinės pagarbos status¹, kuris dera darbo u˛mokesčiui. Darbininkas nusipelno savo atlyginimo. Ko nusipelno kapitalistas?“)

Pači¹ gamybos monopolizacijos socialinź problem¹ J. Robinson nagrinėjo per efektyvumo arba teisingumo dilemos prizmź. Baigdama savo analizź, ji priėjo ivados, kad gamybos efektyvumo didinimas kaip jos stambėjimo padarinys pasiekiamas dėl vis netolygesnio turto ir pajamų pasiskirstymo. Beje, jei daugeliui J. Robinson kolegų tokia dilema nekildavo ir jie sveikino stambi¹j¹ gamyb¹ u˛ jos gebėjim¹ u˛tikrinti efektyvumo augim¹, tai J. Robinson po˛iūriu, monopolizacija savyje slėpė rimt¹ socialinį pavojų. Ji raė: „Svarbu atsiminti, kad is klausimas ikeltas ir kad jo esmź sudaro galimo gamybos efektyvumo, u˛tikrinamo monopolijos, ir vis didesnio turto paskirstymo netolygumo priepriea. Norint pagrįsti monopolizacijos reikalingum¹, neu˛tenka parodyti, kad ji prisideda prie gamybos efektyvumo didinimo“.

J. Robinson knygoje vienas i esminių nagrinėjamų klausimų, susijusių su stambių bendrovių rinkos politika, yra galimybė panaudoti kain¹ kaip priemonź paklausai paveikti ir realizacijai reguliuoti. Tam naudojama vadinamoji kainų diskriminacija. i s¹voka tolygi rinkos segmentacijai pagal skirting¹ paklausos kainos elastingum¹ įvairiose vartotojų grupėse. Kainų diskriminacija plači¹ja prasme – tai vienos ir tos pačios rūies produkcijos pardavimas skirtingų kategorijų pirkėjams skirtingomis kainomis, o taip pat kainomis varijavimas skirtingu laiku ir skirtingose geografinėse rinkose. Atomistinės struktūros rinkos modelyje, kur veikia daugybė nedidelių ma˛daug vienodo pajėgumo gamintojų, negalinčių kryptingai veikti rinkos proces¹, kaininės politikos formavimo problema i viso neegzistuoja. Visai kitas reikalas, jei yra ribotas stambių bendrovių skaičius.

J. Robinson nuomone, manipuliavimas kainomis yra būdingas monopolinės politikos bruo˛as. Viena vertus, monopolinė politika, linkusi lanksčiai prisitaikyti prie diferencijuotų rinkos segmentų ir besikeičiančių konjunktūros s¹lygų, o kita vertus – linkusi plėsti rink¹ ir naudojant kainų mechanizm¹ sukurti naujas rinkas. Tobulos konkurencijos modelyje figūravo vieninga rinka, kurioje pirkėjai, vienodai reaguoja į kainų pokyčius. O i tiesų skirtingos pirkėjų kategorijos, priklausomai nuo jų pajamų, įpročių ir lūkesčių ir pan., pasi˛ymi labai skirtingu paklausos elastingumu kainai. Monopolijos įvertina i¹ diferenciacij¹, vykdydamos „kainų diskriminacijos“ politik¹. Taip, „silpnose rinkose“ esant dideliam paklausos elastingumui kainai nustatomos palyginti ˛emos kainos. Tai leid˛ia padidinti gamybos ir realizavimo apimtis, ma˛inant katus dėl veiklos masto ekonomijos. Kitomis s¹lygomis ir rinkos segmentuose, kuriuose yra nedidelis paklausos kainos elastingumas, nustatomos daug auktesnės kainos.

J. Robinson, prieindama vieningos kainos princip¹ naudojanči¹ „paprast¹ monopolij¹“ ir monopolij¹, naudojanči¹ daug kainų, t. y. lanksči¹ laiko, geografinės erdvės, įvairių kategorijų pirkėjų at˛vilgiu kainų politik¹, priėjo ivad¹, kad kainų diskriminacij¹ naudojančios monopolijos produkcijos pagamina daugiau, nei bendrovės veikiančios paprastosios monopolijos s¹lygomis, bei jos gauna didesnes vidutines pajamas. Yra atvejų, kai, nenaudojant kainų diskriminacijos, tam tikrų produktų rūių i viso nebūtų gaminama.

Stambios bendrovės da˛nai manipuliuoja kainomis, todėl J. Robinson į po˛ymį iskyrė kaip būding¹ jų rinkos elgsenos bruo˛¹. Būtent dėl stambios gamybos ir masinių rinkų galimybių kainų reguliavimas tampa toks svarbus. Neatsitiktinai 1964 m. J. Robinson straipsnyje Netobulos konkurencijos patikslinimas, grį˛dama prie netobulos konkurencijos analizės, pabrė˛ė, kad varijavimas kainomis, kai kalbama apie stambių daugiaakių ir daug filialų turinčių bendrovių rinkos elgsen¹, – pagrindinis katų ir kainų teorijos klausimas, o ne atsitiktinis atvejis, priskirtinas prie ios teorijos periferijos.

Kapitalistiniame ūkyje is kainų politikos bruo˛as labiausiai irykėja, kai atsiranda naujų gaminių. Tuomet i prad˛ių nustatoma aukta kaina tai kategorijai pirkėjų, kurių nedidelis paklausos kainos elastingumas. Tai „grietinėlės nuėmimo“ politika. Paskui kaina ma˛inama, ir gaminys siūlomas vis naujoms pirkėjų kategorijoms. Arba kitas pavyzdys – dempingo panaudojamas kaip priemonės įsiskverbti į u˛sienio rinkas ir tuo pat metu palyginti auktų kainų palaikymas alies viduje. Manevravimas kainomis da˛niausiai derinamas su tokių veiksnių, kaip produkto diferenciacija, reklaminis spaudimas ar prekių realizavimo organizavimo priemonės, naudojimu.

Monopsonistas (vienintelis pirkėjas arba grupė pirkėjų), kaip ir monopolistas, gali veikti rinkoje, naudodamas kainų diskriminacij¹. Jis gali pirkti i skirtingų pardavėjų, esančių skirtinguose rinkos segmentuose, skirtingomis kainomis, atsi˛velgdamas į pavienių pardavėjų grupių pasiūlos elastingum¹.

Kainų ir gamybos apimties monopolistinio reguliavimo galimybės idėjos leido padaryti atitinkamas ivadas apie patį rinkos mechanizm¹. Pripa˛inimas, kad stambios bendrovės gali formuoti kainas ir manipuliuoti jomis, nukreiptas prie pagrindinius neoklasikinės teorijos teiginius apie kainodaros proceso ir iteklių paskirstymo dėl kainų mechanizmo visik¹ objektyvum¹. Be to, J. Robinson atmetė t¹ supaprastint¹ ivad¹, kuri¹ da˛nai darė daugelis tobulos konkurencijos tyrėjų, nagrinėjusių monopolij¹ kaip kratutinį, vadinasi ir iimtinį atvejį, tuo pačiu numaniusių, kad monopolija visada reikia gamybos apribojim¹. Ji pabrė˛ė, kad „Ryys tarp gamybos ribojimo monopolijos s¹lygomis ir paklausos bei pasiūlos elastingumo nėra toks paprastas“, irykindama tas specifines s¹lygas ilaidų ir paklausos dinamikoje, kurios monopolijai suteikia galimybź gauti monopolinį peln¹ ir gamybos ribojimo, ir jos plėtimosi s¹lygomis. J. Robinson suabejojo ir pagrindiniu neoklasikinės teorijos principu, tapatinančiu paklausos ir pasiūlos pusiausvyr¹ (pavienėje rinkoje ir visoje ekonomikoje) su optimaliu iteklių panaudojimu bei visuomenės gerovės maksimizavimu kiekvienu laikotarpiu.

Nors daugelis E. Chamberlin’o ir J. Robinson teorijų aspektų panaūs, bet gilumoje jos skirtingos. Jei E. Chamberlin’as monopolinź konkurencij¹ siejo su vienu i natūralios rinkos būklės pusiausvyros po˛ymių, tai J. Robinson, kalbėdama apie netobul¹ konkurencij¹, pirmiausia į˛velgė, kad normali pusiausvyrinė konkurencinės ūkinės sistemos būklė pa˛eista ir prarasta. Ji monopolijos esmź nagrinėjo neigiamai, kaip veiksnį, destabilizuojantį rinkos aplinkos socialinius-ekonominius santykius. J. Robinson ivados yra lyg tam tikras protestas prie rinkos proceso fetiizavim¹. i¹ aplinkybź J. Robinson ypač pabrė˛ė ir laikė esmine. Tame ji į˛velgė pagrindinį ideologinį skirtum¹ tarp jos ir E. Chamberlin’o teorijos nuostatų. Pagal E. Chamberlin’¹, monopolistinė konkurencija – tai mechanizmas pilniausiai atspindintis reali¹ tikrovź ir geriausiai derinantis ekonominės gerovės interesus bei u˛tikrinantis efektyviausi¹ ekonomikos funkcionavim¹. (Pa˛ymėtina, kad E. Chamberlin’as savo svarbiausiame darbe prad˛ioje „i viso nekėlė gerovės problemos kaip tyrimų tikslo“, nors vėlesniuose leidimuose, pasak P. A. Samuelson’o, parodė tam tikr¹ susidomėjim¹ iomis problemomis). O J. Robinson teigė, kad netobulos konkurencijos s¹lygomis atsiranda eksploatacijos galimybė ir neu˛tikrinamas optimalus gamybinių iteklių naudojimas, esant netobulai konkurencijai produkcijos ileid˛iama ma˛iau, nei esant tobulai konkurencijai. Dėl firmų susitarimų ir paalinių firmų patekimo į ak¹ ribojimo auga kainos, tampančios monopolinio pelno, virijančio vidutinź norm¹, altiniu. Tai pa˛eid˛ia rinkos dėsnius. Norėdama isprźsti i¹ problem¹, J. Robinson darė ivad¹, kad tobulos konkurencijos nebuvim¹ galima kompensuoti tik s¹moningu valstybės kiimusi į rinkos procesus. Kaip raė J. Robinson XX a. atuntajame deimtmetyje, E. Chamberlin’as atsisakė pripa˛inti, kad jo monopolinės konkurencijos teorija trukdė suvokti rink¹ kaip optimalaus iteklių pasiskirstymo mechanizm¹.

Savo ruo˛tu, ir E. Chamberlin’as 1957 m. pabrė˛ė, kad bendros jo monopolinės konkurencijos teorijos ivados visikai prieingos J. Robinson netobulos konkurencijos teorijos ivadoms. E. Chamberlin’o nuomone, esminis jų koncepcijų skirtumas yra tas, kad J. Robinson teorijoje lieka monopolijos ir konkurencijos kaip dviejų viena kit¹ paneigiančių sampratų dichotomija. J. Robinson parodė monopolijos ir tobulos konkurencijos lyginimo nerealum¹, nes tikrovėje konkurencija yra netobula, ir būtent dėl jos atsiranda prielaidos gamybos ir rinkos monopolizacijai. Pači¹ monopolij¹ J. Robinson tiesiogiai susieja su gamyba, su tokia firmų ar visos akos būsena, kuri leid˛ia kontroliuoti produkcijos pasiūl¹. Tuo tarpu E. Chamberlin’o monopolistinės konkurencijos teorijoje pagrindinis klausimas – pavienės firmos produkto iskirtinumas (dėl diferenciacijos) kaip monopolijos pagrindas.

Siūlydama savo teorinź koncepcij¹, J. Robinson laikėsi antimonopolinės pozicijos, kovojo prie monopolijų vald˛i¹. Profs¹jungose ji į˛velgė veiksnį, stabdantį ir veikiantį prie verslininkų monopolij¹ bei ekonominį s¹stingį. Knygoje Kapitalo kaupimas ji raė: „Pagrindinė kliūtis stagnacijai kyla dėl profs¹jungų kovos u˛ piniginio darbo u˛mokesčio padidinim¹. Dėl to realų darbo u˛mokestį pavyksta padidinti tokiu pat laipsniu, kokiu auga gamyba vienam gyventojui, blogio aknys sunaikinamos, ekonomikoje bus stebimas kapitalo kaupimasis, o bendra gamyba pradės didėti tempais, kurie atitinka techninės pa˛angos tempus taip lyg vis dar veiktų konkurencija“. Taigi J. Robinson verslininkų monopolijos prie˛astis – darbo rinkos netobulumas. E. Chamberlin’as manė kitaip. Pagal jį, diskriminuojami ne darbininkai, o verslininkai, nes darbininkų darbas labai gerai apmokamas. Jis teigė, kad darbininkai taip pat gali būti monopolistai, panaudodami profs¹jungas.

Tačiau vis dėlto nepaisant nepanaumo, abu veikalus jungia pakankamai gili rinkos mechanizmo veikimo esant aplinkybėms, pa˛eid˛iančioms (atmetančioms) laisvos konkurencijos s¹lygas, analizė ir apm¹stymas. I esmės netobulos ir monopolinės konkurencijos teorija yra tolesnis neoklasikinės teorijos ˛ingsnis kainų ir kainodaros, rinkos formų ir struktūros, rinkos instrumentarijaus ir konkurencinės kovos priemonių analizės srityse. Ji buvo labai naudinga keynesistinės bei pokeynesistinės teorijų formavimuisi.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Kokios buvo netobulos konkurencijos rinkos teorijos atsiradimo istorinės-ekonominės prielaidos?

2. Apibūdinkite J. A. Schumpeter’io efektyvios konkurencijos teorij¹

3. Kokį vaidmenį ir kodėl savo efektyvios konkurencijos teorijoje J. A. Schumpeter’is skyrė inovacijoms?

4. Apibūdinkite E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorij¹.

5. Kaip E. Chamberlin’as apibūdino monopolijos ir oligopolijos esmź?

6. Apibūdinkite J. Robinson netobulos konkurencijos teorij¹.

7. Kaip J. Robinson iskyrė tobulos ir netobulos konkurencijos s¹lygas?

8. Kokie neigiami bruo˛ai, J. Robinson nuomone, būdingi firmai-monopolistei?

9. Pateikite argumentus „u˛“ ir „prie“ J. Robinson ikeltai dilemai: efektyvumas arba teisingumas.

10. Kuo skiriasi E. Chamberlin’o ir J. Robinson ekonominiai mokymai?

11. Aptarkite J. Robinson s¹sajas su marksistine teorija.

LITERATŪRA

Schumpeter J. A. The Theory of Economic Development. R. Opie (tr.). – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1979.

Schumpeter J. A. Business Cycles. – New York: McGraw-Hill, 1939.

Schumpeter J. A. Capitalism, Socialism, Democracy. – New York: Harper, 1942

Schumpeter J. . History of Economic Analysis. – New York: Oxford University Press, 1954.

Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vertė A. Degutis. – Vilnius: Mintis, 1998.

Chamberlin E. H. The Theory of Monopolistic Competition: A Re-orientation of the Theory of Value, 8th ed. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1962.

Chamberlin E. H. Toward a More General Theory of Value. – New York: Oxford Univerity Press, Inc., 1957.

Москва

Robinson J. The Economics of Imperfect Competition. – London: Macmillan, 1933.

Robinson J. The Accumulation of Capital. – London, 1956.

Robinson J. Essays in the Theory of Economic Growth. – London: Macmillan.

Robinson J. Economic Philosophy. – Harmondsworth: Penquin Books, 1962.

Robinson E. A. G. Monopoly. – Cambridge, England: At the University Press, 1941.

Robinson E. A. G. The Structure of Competitive Industry. – Cambridge, England: At the University Press, 1958.

Triffin R. Monopolistic Competition and General Equilibrium Theory. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1940.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Am˛ius, 1995. – P. 319-343.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 484-510.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 212-220.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 473-476.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 579-582.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 238-247; 249-256.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 338-364.

Robinson R. Edward H. Chamberlin. – New York: Columbia University Press, 1971.

Harcourt G. C. Joan Robinson. – Brighton: Wheatsheat, 1988.

Feiwel G. R. (ed.). Joan Robinson and Modern Economic Theory. – New York: New York University Press, 1989.

Frisch H. (ed.). Schumpeterian Economics. – New York: Praegar, 1981.

Feiwel G. R. The Intellectual Capital of Michal Kalecki. – Knoxville, TN: University of Tennessee Press, 1975.

Sawger M. C. The Economics of Michal Kalecki. – Basingstoke: Macmillan, 1985.

Steedman I. Piero Sraffa. – Brighton: Wheatsheaf, 1988.

Low R. E. Modern Economic Organization. – Homewood, Illinois: Richard D. irwing, Inc, 1970.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1880
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/MONOPOLIJOS-IR-KONKURENCIJOS-T64223.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/MONOPOLIJOS-IR-KONKURENCIJOS-T64223.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/MONOPOLIJOS-IR-KONKURENCIJOS-T64223.php">MONOPOLIJOS IR KONKURENCIJOS TEORIJOS</a>

MONOPOLIJOS IR KONKURENCIJOS TEORIJOS

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: