PAGRINDINĖS TRUMPALAIKIO TARPTAUTINĖS PREKYBOS FINANSAVIMO FORMOS

2.1. Kontokorentinis kreditas(overdraftas)

Kontokorentinis kreditas (overdrafi) - tai trumpalaikis kreditas, kurį gali gauti banko klientas per nustatyt¹ laikotarpį ir iki iš anksto apibrėžto limito. Nustatytu laikotarpiu kredito gavėjas gali atsinaujinančiai naudotis norimo dydžio kreditu (iki limito ribų).

Taip atsiranda kontokorentas, t.y. einamoji s¹skaita, kuri rodo skolos ir indėlio santykį.

Kontokorentiniai kreditai naudojami, siekiant padengti trumpalaikio kapitalo poreikį ir užtikrina galimybź įmonei įvykdyti savo mokestinius įsipareigojimus.

Ekportuotojas gali naudoti kontokorentinį kredit¹:

žaliavų, medžiagų, pusfabrikačių pirkimo, transportavimo, draudimo ir sandėliavimo išlaidų, taip pat eksporto prekių gamybos finansavimui;

eksportuojamų prekių saugojimo, transportavimo ir draudimo išlaidų, taip pat įsiskolinimų, kurie susidaro eksporto sandoriuose, likvidavimo finansavimui.

Importuotojas kontokorentinį kredit¹ naudoj a:

prekių pirkimo užsienyje finansavimui. Iš šio kredito gali būti padengtas lėšų trūkumas laikotarpiu tarp mokėjimo eksportuotojui įvykdymo ir pajamų už parduotas importuotas prekes gavimo.

Kontokorentinio kredito trukmė. Kredito sutartyje numatoma konto-korentinio kredito trukmė paprastai apima kelias savaites, mėnesius, tačiau gali tźstis ir metus. Kadangi kontokorentinis kreditas gali būti pratźstas, jei to nori kredito gavėjas, tai realiai disponuoti kontokorentiniu kreditu kredito gavėjas gali gana ilg¹ laikotarpį.

Kontokorentinio kredito gavimo s¹lygos

kredito gavėjui pats palankiausias variantas, jeigu bankas jam suteikia blanko kredit¹. Tai kontokorentinis kreditas, kurį suteikdamas bankas nereikalauja konkretaus užstato. Paprastai tokias kredito gavimo s¹lygas bankai suteikia tik labai patikimiems savo klientams;

bankas reikalauja užstato, kuris garantuotų jo kaip kredito teikėjo saugum¹. Užstat¹ bankai gali priimti įvairia forma - nekilnojamojo turto, turimų gamybos priemonių ar reikalavimų perdavimo forma.

Kontokorentinio kredito kaštai susideda iš šių pagrindinių komponentų:

Kredito palūkanos. Palūkanos, kurias įmonė moka už kontokorentinės s¹skaitos kredito saldo, yra žymiai didesnės nei palūkanos, kurias įmonė gauna už s¹skaitoje esantį indėlio saldo. Kredito palūkanas bankas gali savo nuožiūra keisti priklausomai nuo to, kaip pasikeitė palūkanos tarp­bankinėje pinigų rinkoje. Nekintančias kontokorentinio kredito palūkanas bankai nustato tik išskirtiniu atveju ir trumpam laikotarpiui, nors paties kontokorentinio kredito trukmė gali būti nuo kelių savaičių iki vienerių ar dvejų metų.

Kredito komisiniai. Gali būti naudojami keli kontokorentinio kredito komisinių apskaičiavimo metodai:

Ø      komisiniai apskaičiuojami kiekvien¹ dien¹ priklausomai nuo panaudoto kredito sumos. Paprastai šiuo atveju komisiniai sudaro apie 3 proc. per metus;

Ø      komisiniai apskaičiuojami pagal didžiausi¹ kredito saldo už mėnesį. Tokiu atveju komisiniai paprastai sudaro apie 0,25 proc. per mėnesį. Banko klientui tai ne toks palankus metodas, nes bankas skaičiuos komisinius už vis¹ mėnesį, net jei klientas naudosis kreditu tik vien¹ dien¹;

Ø      komisiniai apskaičiuojami nuo susitartos kredito sumos nepriklausomai nuo faktiško pasinaudojimo kreditu. Bankas tai pagrindžia tuo, kad pažadėtas lėšas jis turi laikyti būtent šiam klientui ir negali jų suteikti naudotis kitiems. Tai retesnis kredito komisinių apskaičiavimo metodas;

Ø      komisiniai apskaičiuojami nuo susitarto kredito limito ir panaudotos kredito sumos skirtumo. Šis metodas nepalankus klientui tuo atveju, jei su banku susitarta dėl aukšto kredito limito, bet faktiškai klientas mažai šiuo kreditu naudojasi. Ir priešingai, komisiniai bus nedideli (arba jų visai nebus), jei klientas beveik pasinaudos visu kredito limitu ar net jį viršys. Šis komisinių apskaičiavimo metodas nėra įprastas.

• Pereikvojimo  komisiniai. Šie komisiniai imami tuo atveju, jei:

kredito gavėjas viršija kredito limit¹- kredito limito pereikvojimas;

s¹skaitos savininkas pasinaudoja kreditu, prieš tai nesusitarźs dėl kredito limito - s¹skaitos pereikvojimas;

kredito laikas pasibaigė, bet kredito gavėjas negr¹žino skolos ir nepaprašė banko pailginti kredito laikotarpį - laikotarpio viršijimas.

Pereikvojimo komisiniai apskaičiuojami, atsižvelgiant į pereikvot¹ sum¹ arba laikotarpį. Paprastai šie komisiniai sudaro apie 3-5 proc. per metus.

• S¹skaitos tvarkymo mokestis. Šį mokestį bankai apskaičiuoja labai įvairiai - gali būti nustatytas fiksuotas mokestis už mėnesį, gali mokestis priklausyti nuo to, kiek operacijų su ta s¹skaita bankas turėjo atlikti ir kt.
• Specialūs mokesčiai, kurie gali būti imami atskirais atvejais, pvz., įvertinant saugum¹.

Paprastai bankas visus kontokorentinio kredito suteikimo kaštus skaičiuoja kas ketvirtį ir pateikia s¹skait¹ įmonei. Taigi bankui susidaro „palūkanų' teigiamas efektas.

Kontokorentinis kreditas gali būti suteiktas tiek vidaus, tiek užsienio valiuta.

2.2. Eurokreditai

Eksportuotojas ar importuotojas gali gauti trumpalaikį kredit¹ eurorinkoje. Jeigu eurokreditas suteikiamas užsienio valiuta, tai, be finansavimo funkcijos, jis atlieka ir valiutos kurso pasikeitimo rizikos draudimo funkcij¹. Kredito gavėjui dažnai gali būti palankiau net ir vidaus valiut¹ (pvz., JAV įmonei dolerius) skolintis eurorinkoje, nei imti kredit¹ vidaus rinkoje. Tai lemia mažesni kredito gavimo eurorinkoje kaštai.

Eurorinka, taip pat Off-Shore-rinka, arba Xeno-rinka, apima visus piniginius ir kreditinius sandorius tam tikra valiuta, kurie vykdomi ne valiutos kilmės šalyje, t.y. ne toje šalyje, kur ta valiuta įstatymiškai patvirtinta kaip mokėjimo priemonė. Tokie sandoriai dar vadinami sandoriais užsienio valiuta, arba eurovaliuta.

Eurovaliuta - tai indėliai laisvai konvertuojama valiuta, laikomi bankuose už šalies ribų ir naudojami kreditams teikti. Pvz., indėlis doleriais, kuris laikomas Anglijos banke, bus „eurodoleriai'; indėlis svarais sterlingų, laikomas Bachreine, bus „eurosterlingai'. Taigi eurovaliuta gali būti bet kokia konvertuojama valiuta.

Eurovaliuta sudaro tarptautinį piniginių lėšų šaltinį. Pvz., eurodolerių transakcija gali būti atlikta tarp Vokietijos ir Prancūzijos bankų, kai perkami ir parduodami doleriai.

Eurorinka yra tarpbankinė rinka, išeinanti už atskiros šalies vyriausybės jurisdikcijos ribų (šalies vyriausybių nereguliuojama). Paskolas eurovaliuta teikia bankai, kurie turi eurovaliutos depozitus. Eurovaliuta, neišeidama iš savo šalies, laikoma kitų šalių bankų „nostro' s¹skaitose. Pvz., JAV doleriai laikomi JAV bankuose, tačiau yra Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Australijos ir kt. bankų „nostro' s¹skaitose. Todėl paskola eurovaliuta turi būti teikiama iš piniginių lėšų, laikomų „nostro' s¹skaitoje tame banke, kuris teikia ši¹ paskol¹ (ir skolos apmokėjimas taip pat pateks į ši¹ s¹skait¹).

Be skirstymo pagal atskiras valiutas, dar išskiriamos europinigų, eurokreditų ir eurokapitalo rinkos:

Europinigų rinkai priskiriami trumpalaikiai terminuoti indėliai komerciniuose bankuose, visų pirma terminuoti indėliai su tvirtai fiksuotu vienos dienos terminu (overnight money) ir ilgesniu - vieno, šešių ar net dvylikos mėnesių - terminu, kuriais gali būti kreditų forma prekiaujama antrinėje rinkoje.

Kita vertus, europinigų rinkoje išleidžiami pinigų rinkos vertybiniai popieriai ir prekiaujama pvz., depozitiniais sertifikatais (certificates of deposit (CDs)), trumpalaikiais komerciniais eurovekseliais (euro-commercial papers (ECPs)), euronotomis (euronotes). Šių vertybinių popierių trukmė gali būti net iki penkerių metų.

Eurpkreditų rinka apima trumpalaikes, vidutinės trukmės ir ilgalaikes kredito transakcijas, kurių pagrindinė trukmė 3 - 10 metų (dažnai 5 metai).

Eurokapitalo rinkoje prekiaujama ilgalaikiais vertybiniais popieriais -euroobligacijomis (eurobonds), kurias pardavinėja aukščiausio mokumo valstybiniai ir privatūs subjektai, taip pat supranacionaliniai emitentai, tokie kaip Pasaulio bankas. Eurokapitalo rinka dažnai nori pasinaudoti kapitalo gavėjai, kurių mokumo nepakanka, norint patiems išleisti vertybinius popierius eurokapitalo rinkoje.

Eilinėms įmonėms eurorinka yra neprieinama (nes iš dalyvių reikalaujamas pirmos klasės tarptautinis mokumas, ir prekyba vyksta labai didelėmis sumomis). Tačiau yra galimybė šioje rinkoje dalyvauti netiesiogiai, kai šalies pirmos klasės mokumo bankas yra šios rinkos dalyvis ir palankesnes kredito s¹lygas, kurias jis gauna eurorinkoje, perduoda iš dalies ir savo klientams.

Trumpalaikiai ir vidutinės trukmės kreditai teikiami europinigų rinkoje, o ilgalaikiai kreditai - eurokreditų ir eurokapitalo rinkose. Kadangi šiame skyriuje nagrinėjamas trumpalaikis finansavimas, tai aptarsime tik europinigų rinkos teikiamas kreditavimo galimybes

Palūkanų normos yra vadinamosios tarpbankinės palūkanų normos, kurios formuojasi laisvai įvairiose eurorinkose. Žinomiausia yra LIBOR (London interbank offered rate) pasiūlos palūkanų norma (pardavimo norma). Ji formuojasi s¹veikaujant pinigų pasiūlai ir paklausai: vienuose eurobankuose atsiranda indėlių perteklius, kurį jie siūlo tarpbankinėje rinkoje; kiti bankai, kuriems trūksta kreditinių išteklių, sudaro pinigų paklaus¹. Konkrečiame eurokredito sandoryje palūkanos nustatomos, orientuojantis į LIBOR, didinant j¹ mažesniu ar didesniu priedu (marža), priklausomai nuo kliento mokumo (pvz., LIBOR plius 0,75 proc.).

Be LIBOR palūkanų dar yra FIBOR (Frankfurt interbank offered rate), LUXIBOR (Lwcemburg interbank offered rate), PIBOR (Paris interbank offered rate) tarpbankinės palūkanų normos.

Priešingai negu LIBOR, LIBID (London interbank bid rate) yra paklausos palūkanų norma (pirkimo norma). Jas atitinkanti vidutinė vertė vadinama LIMEAN.

Europinigų rinkai būdingos ypatybės:

• Šios rinkos nekontroliuoja joks centrinis bankas, o tai būdinga visoms nacionalinėms pinigų ir kredito rinkoms. Ypač svarbu tai, kad nereikia laikyti privalomų rezervų, nes už jų laikym¹ Centrinis bankas nemoka palūkanų, taigi privalomų rezervų reikalavimas veikia kaip savotiškas mokestis. Be to, daugumoje eurorinkos vietų mokesčiai gana žemi, ir kadangi šios rinkos dalyviai yra stambūs kreditiniai institutai, tai personalo ir valdymo išlaidos eurobankuose taip pat yra nedidelės. Dėl šių pranašumų eurorinkos palūkanos yra mažesnės nei palūkanos nacionalinėse rinkose.
• Kreditinės transakcijos eurorinkoje vykdomos be garantijų. Rinkos dalyviai pasižymi aukščiausiu mokumu - tai gali būti komerciniai bankai, valstybinės institucijos, investiciniai fondai. Šios rinkos dalyviai gali būti įmonės ir institucijos, pasižyminčios pirmos klasės mokumu. Sandoriai atliekami telefonu ar faksu. Rinkos dalyviai pasitiki vienas kitu, susitartų terminų būtina laikytis.
• Eurorinkoje prekiaujama tik labai didelėmis ir apvaliomis sumomis. Eurokredito didžiausia suma nėra ribojama. Teikiant labai didelius eurokreditus, kredito institutai sudaro konsorciumus.

2.2.1. Finansavimas, naudojant eurokredit¹

Galima išskirti šiuos svarbiausius eurokredito suteikimo etapus, kurie pavaizduoti 1 pav.:

1. Eurokredito gavėjo banko tarpininkavimas. Eksportuotojas ar importuotojas, norėdamas gauti eurokredit¹, paprastai kreipiasi į savo bank¹, o šis atlieka tarpininkavimo funkcijas:

gauna informacij¹ eurobanke apie kredito gavimo galimybes;

perduoda eurobankui kredito ėmėjo pareiškim¹ kreditui gauti;

perduoda kredito sutartį kredito gavėjui (jeigu jos tiesiogiai kredito gavėjui neperdavė eurobankas).

Be minėtų tarpininkavimo funkcijų, kredito ėmėjo bankas gali suteikti eurobankui kredito gr¹žinimo garantij¹. Tokios garantijos eurobankas paprastai reikalauja tuo atveju, jei kredito ėmėjo bankas ir eurobankas nėra to paties bankų koncerno nariai. Tokiu atveju kredito ėmėjui bankas suteikia avalio kredit¹. Siekdamas apdrausti prisiimt¹ kredito gr¹žinimo garantij¹ (avalio kredit¹), bankas savo ruožtu reikalaus iš eurokredito gavėjo įrodymų (pvz., užstato), kad šis sugebės gr¹žinti gaut¹ eurokredit¹. Jei abu bankai priklauso tam pačiam koncernui - tai dažniausiai pasitaikantis atvejis, - tai eurokreditas suteikiamas koncerno viduje. Todėl eurobankas nereikalauja, kad kredito ėmėjo bankas prisiimtų atsakomybź už kredito gr¹žinim¹.

1 pav. Principinė eurokredito suteikimo schema

2. Pareiškimo kreditui gauti perdavimas. Tarpininkaujantis bankas perduoda eurobankui kredito ėmėjo prašym¹ dėl kredito suteikimo. Kartu, jeigu to reikalauja eurobankas, kredito ėmėjo bankas patvirtina, kad jis garantuoja kredito gr¹žinim¹.

3. Eurokredito suteikimas. Jeigu eurobankas nusprendžia suteikti euro kredit¹ (3a), tai tarp eurokredito gavėjo ir eurobanko užsimezga kreditiniai santykiai (3b). Kredito suteikimas įforminamas kredito sutartimi arba dokumentu, patvirtinančiu kredito suteikim¹.

4.Eurokredito išmokėjimas kredito gavėjui. Eurokredit¹ šio kredito gavėjui perduoda jo bankas.

2.3. Avalio kreditas

Avalio kredito atveju bankas savo klientui suteikia tam tikro dydžio garantij¹. Ši garantija gali būti panaudota, užtikrinant garantijos gavėjo įsipareigojimų įvykdym¹.

Taigi avalio kredito atveju šio kredito gavėjui nėra suteikiamas kreditas pinigine forma, šis kreditas suteikiamas garantijos forma. Esminis avalio kredito požymis - kaip ir esant akcepto kreditui - tas, kad bankas suteikia teisź naudotis jo kreditinėmis galimybėmis.

Avalio kredito beneficiaras gauna s¹lyginį kredito instituto (banko) mokėjimo pasižadėjim¹. Normaliai avalio kredito gavėjui įvykdžius savo įsipareigojimus, avalio kreditas nutraukiamas, bankui taip ir nepanaudojus savo piniginių lėšų.

Avalio kredito panaudojimo pavyzdžiai:

• garantijos valstybinėms institucijoms, pvz., garantijos muitinei;
• kitos garantijos, kad bus įvykdyti sutarties įsipareigojimai (pvz., mokėjimo garantijos, tiekimo garantijos).

Kadangi avalio kredito atveju bankas neskolina pinigų, o tik suteikia garantij¹, tai avalio kredito gavėjui palūkanų mokėti nereikia. Avalio kredito kaštai - tai avalio kredito komisiniai, kurie paprastai sumokami .iš anksto. Jei garantijos laikotarpis ilgas, avalio komisiniai gali būti mokami tam tikrais laikotarpiais, pvz., kas pusź metų. Tačiau ir šiuo atveju avalio komisiniai mokami laikotarpio pradžioje. Paprastai avalio komisiniai sudaro apie 1-2,5 proc. nuo avalio kredito sumos. [4; 235]

2.4. Vekselių diskonto kreditas

Vekselis, kaip užsienio prekybos finansinis dokumentas, plačiai naudojamas tada, kai eksportuotojas suteikia kredit¹ importuotojui. Tada importuotojas akceptuoja vekselį, taip įsipareigodamas, suėjus nustatytam mokėjimo terminui, sumokėti eksportuotojui pinigus. [2; 309]

Vekselį kaip mokėjimo instrument¹ eksportuotojas gali naudoti įvairiomis mokėjimo s¹lygomis:

1. atsiskaitant atvira s¹skaita, kai importuotojui mokėjimo terminas atidedamas, naudojant terminuot¹ įsakom¹jį vekselį;
2. naudojant dokumentinį inkaso, paprastai d/a;
3. naudojant dokumentinį akcepto akredityv¹.

Bankas gali nupirkti terminuot¹ vekselį prieš sueinant mokėjimo terminui, t.y. suteikti įmonei vekselio diskonto kredit¹. Bankų teikiamus vekselių diskonto kreditus apibūdina šie pagrindiniai požymiai:

vekselio diskontas leidžia vekselio įteikėjui iš karto gauti piniginius išteklius, nereikia ieškoti kitų kreditavimo šaltinių;

palūkanų požiūriu šie kreditai yra palankesni nei kontokorentiniai kreditai (jei diskontavimui pateikiamas vekselis atitinka diskontuojamiems vekseliams keliamus reikalavimus);

bankas, suteikdamas vekselio diskonto kredit¹, paprastai nereikalauja iš vekselio pateikėjo papildomų kredito gr¹žinimo garantijų, nes pagal vekselio teisź už jo apmokėjim¹ atsako tie asmenys, kurie akceptavo vekselį (visų pirma mokėtojas pagal vekselį); taip pat bankas turi regreso teisź vekselio davėjo atžvilgiu (įsakomojo vekselio atveju). [4; 236]

Priimami diskontuoti vekseliai turi atitikti visus teisinius reikalavimus:

jie turi būti sutvarkyti pagal Vekselių įstatymo tvark¹;

trasatas (mokėtojas, šiuo atveju - importuotojas) yra bes¹lygiškai akceptavźs (priėmźs apmokėti) vis¹ įsakomojo vekselio sum¹;

jų apmokėjimas patvirtintas ne mažiau kaip dviem parašais, t.y. vekselio davėjo parašu ir pirmojo vekselio savininko indosamentu (indosamentų skaičius byloja apie vekselio patikimum¹);

nuo jų pateikimo pirkti (diskontuoti) iki jų apmokėjimo termino turi būti likź ne daugiau kaip 12 mėnesių ir ne mažiau kaip viena savaitė;

juose yra vardinis indosamentas bankui arba atviras (blankinis) vekselio pateikėjo indosamentas (kitaip, prieš indosamento paraš¹ turi būti palikta pakankamai vietos, kad bankas galėtų sutvarkyti vekselio perdavim¹ jam).

Perkantis (diskontuojantis) bankas paprastai reikalauja iš savo kliento, kad vekselis būtų išleistas konkrečiam prekių tiekimui. Be to, bankas įvertina vekselio pateikėjo (komitento), laiduotojų (avalistų) ir indosantų finansinź būklź (analizuojami finansinės atskaitomybės duomenys, naudojamasi audito organizacijų paslaugomis ir kitokia informacija).

Ši užsienio prekybos finansavimo forma yra pigesnė nei naudojant einamosios s¹skaitos perviršio finansavimo būd¹ ir lankstesnė nei tiesioginės paskolos suteikimo būdas.

Todėl perkant (diskontuojant) vekselius bankas gali finansuoti ir importuotoj¹, ir eksportuotoj¹. [2; 309]

2.4.1. Eksportuotojo finansavimas

Eksportuotojas pateikia savo bankui importuotojo akceptuot¹ terminuot¹ vekselį. Bankas nuperka šį vekselį per pirkimo (diskontavimo) sandorį. Suėjus vekselio mokėjimo terminui, bankas pateikia importuotojui vekselį, kad pastarasis jį sumokėtų. Jeigu importuotojas negali sumokėti vekselio, tai bankas pagal vekselių apyvart¹ reguliuojančius įstatymus išsireikalauja iš eksportuotojo, vekselio davėjo, vis¹ vekselio sum¹.

2 pav. Eksportuotojo finansavimas

Schemos paaiškinimas:

komercinė sutartis.

įsakomojo vekselio akceptavimas arba paprasto vekselio išrašymas.

vekselio pateikimas pirkimui (diskontavimui).

einamosios s¹skaitos kreditavimas vekselio nominalia suma, prieš tai iš jos atėmus pirkimo (diskonto) sum¹, komisinius ir kitus mokesčius.

suźjus vekselio mokėjimo terminui, bankas savo bankui korespondentui (importuotojo bankui) pateikia inkasuoti vekselį.

importuotojas sumoka vekselį.

2.4.2. IMPORTUOTOJO FINANSAVIMAS

Prekių pardavėjo finansavimo forma perkant vekselius naudojama Belgijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. Daugaiu niekur Europos s¹jungos šalyse nenaudojama.

3 pav. Importuotojo finansavimas

Panagrinėkime konkretų pavyzdį.

Lietuvos eksportuotojas gavo Belgijos importuotojo akceptuot¹ terminuot¹ vekselį.

Belgijos importuotojas siunčia speciali¹ instrukcij¹ savo bankui Belgijoje.

Lietuvos eksportuotojas siunčia Belgijos bankui akceptuot¹ vekselį su specialiu savo laišku, kuriame prašo vekselį ir nurodo, kaip tai padaryti.

Belgijos bankas debetuoja savo kliento ( importuotojo) s¹skait¹ tokia suma, kuri yra lygi pirkimo ir kitų mokesčių sumai.

Suėjus vekselio mokėjimo terminui, bankas debetuoja savo kliento (importuotojo) s¹sakait¹ tokia suma, kuri yra lygi vekselio sumai. [2; 311]

2.5. Akcepto kreditas (banko akceptas)

Banko vekselis (arba bankininko akceptavimas) yra modifikuotas prekybos vekselis, kai bankas akceptuoja, arba užrašo, savo vard¹ ant vekselio. Taip bankas garantuoja apmokėjim¹. Už tai jis gauna komisinį mokestį. Bankininko akceptavimas plačiai naudojamas užsienio prekybai finansuoti.[3; 184]

Esant akcepto kreditui, bankas įsipareigoja iki nustatyto kredito limito ribų akceptuoti vekselį, kurį - pagal aplinkybes - importuotojas arba eksportuotojas išrašo bankui.

Bankas, akceptuodamas vekselį, įsipareigoja išorinių santykių požiūriu, t.y. akcepto bankas įsipareigoja sumokėti vekselyje nurodyt¹ sum¹, atėjus mokėjimo terminui. Akceptuodamas vekselį, bankas suteikia vekselio davėjui akcepto kredit¹ (kuris dar vadinamas avalio kreditu). [4; 239]

2.5.1. Bankinis akceptas ir eksportas

Eksportuotojas pardavė prekes importuotojui ir atidėjo jų mokėjimo termin¹ iki tam tikro laiko. Tačiau eksportuotojui reikia tuoj pat pinigų, kad galėtų toliau plėsti savo versl¹ ir palaikyti bendrovės likvidum¹. Jeigu eksportuotojas turi savo banke speciali¹ kredito linij¹, tai jis gali išrašyti bankui vekselį ir gauti jo (bankinį) akcept¹. Eksportuotojas, gavźs bankinį akcept¹, gali jį realizuoti. Taip bankas suteiks paskol¹ eksportuotojui ir tuo pat metu sukurs perleidžiam¹ finansinį instrument¹, kuris gali būti perleistas bet kam kitam. Vekselis gali būti perduotas indosamentu.

4 pav. Bankinis akceptas ir eksportas

Schemos paaiškinimas.

Eksportuotojas išrašo bankui vekselį ir jį pateikia kartu su s¹skaita-faktūra.

Bankas akceptuoja vekselį ir jį perka.

Bankas kredituoja kliento (eksportuotojo) s¹skait¹ (nominali vekselio suma minus akceptavimo komisiniai ir diskonto suma).

Importuotojas, pasibaigus pirkimo-pardavimo sutartyje numatytam atidėto mokėjimo terminui, sumoka eksportuotojui.

Suėjus bankinio akcepto terminui, bankas debetuoja kliento (eksportuotojo) s¹skait¹ tokia suma, kuri lygi nominaliai vekselio sumai.

2.5.2. Bankinis akceptas ir importas

Importuotojas gavo prekes. Tačiau, kad jas galėtų parduoti rinkoje, prieš tai dar turi prekes atitinkamai apdirbti (paruošti), Šiuo atveju, importuotojas gali gauti bankinį akcept¹, jeigu jis savo banke turi speciali¹ kredito linij¹. Taigi, importuotojas gali gautas prekes apdirbti, jas parduoti ir gavźs pinigus atsiskaityti su banku.

Schemos paaiškinimas.

Klientas (importuotojas) išrašo vekselį ir jį pateikia bankui su s¹skaita-faktūra.

Bankas akceptuoja vekselį ir perka.

Bankas kredituoja kliento (importuotojo) s¹skait¹ (nominali vekselio suma minus akceptavimo mokesčiai ir diskonto suma).

Importuotojas perveda pinigus eksportuotojui už jam pateiktas prekes (tai galima atlikti naudojant akredityvus, dokumentų inkasavimo ir kt. atsiskaitymo būdus).

5 pav. Bankinis akceptas ir importas

Suėjus bankinio akcepto terminui, bankas debetuoja kliento (importuotojo) s¹skait¹ tokia suma, kuri lygi nominaliai vekselio sumai. [2;313]

Akcepto kredito gavėjui susidaro šie akcepto kredito kaštai:

Vekselio davėjas akcepto bankui moka akcepto komisinius (avalio komisinius). Akcepto komisinius bankas ima kaip atlyginim¹ už rizik¹, kuri¹ jis prisiima, akceptuodamas vekselį. Paprastai šie komisiniai apskaičiuojami kaip tam tikras procentas, tačiau jų dydį nulemia ne esamas palūkanų lygis, bet vekselio davėjo kreditingumas.

Jeigu akcepto bankas yra kartu ir diskonto bankas, vekselio davėjas sumoka bankui diskonto palūkanas. Tokiu atveju akcepto komisiniai paprastai nėra nurodomi atskirai, jie įtraukiami į diskonto palūkanas.

Kaip mokėjimo s¹lyga dokumentinis akcepto akredityvas numato ir banko akcept¹. Eksportuotojo išrašyt¹ vekselį gali akceptuoti arba bankas emitentas, arba kitas bankas, dažniausiai avizuojantis eksportuotojo bankas.

Antruoju atveju akredityvo beneficiaras gauna papildom¹ mokėjimo garantij¹ akcepto forma, kuri¹ suteikia antrasis bankas, akceptavźs vekselį. Toks akcepto akredityvas vadinamas ramburso akredityvu. [4; 241]

2.6. Negocijavimo kreditas

Negocijavimo kreditas - tai išankstinis mokestinių reikalavimų apmokėjimas, esant dokumentiniams mokėjimams.

Literatūroje ir įmonių praktikoje negocijavimo s¹voka suprantama nevienareikšmiškai. Kartais negocijavimu vadinamas ir vekselio diskontavimas.

Dažniausiai naudojamos šios negocijavimo kredito rūšys:

1. Kredito suteikimas eksportuotojui (išankstinis mokėjimas), remiantis pateiktais eksporto dokumentais, naudojant dokumentinį inkaso. Šis kreditas vadinamas dokumentinio inkaso negocijavimu
2. Kredito suteikimas eksportuotojui (išankstinis mokėjimas), remiantis pateiktais eksporto dokumentais, naudojant dokumentinį akredityv¹. Šis kreditas vadinamas dokumentinio akredityvo negocijavimu.
3. Kredito suteikimas eksportuotojui (išankstinis mokėjimas), remiantis pateiktais eksporto dokumentais ir atitinkamu įgaliojimu.

Esant visoms išvardytoms negocijavimo kredito formoms, tarp eksportuotojo ir negocijuojančio banko (paprastai tai eksportuotojo bankas) susidaro kreditiniai santykiai. Eksportuotojo bankui pateikti eksporto dokumentai, eksportuotojo naudai išleistas akredityvas arba importuotojo ar trečiojo asmens akceptuotas vekselis, yra kaip užstatas, negocijuojančiam bankui suteikiant kredit¹ eksportuotojui.

Minėtas tris negocijavimo kredito rūšis aptarsime išsamiau.

1. Dokumentinio inkaso negocijavimas. Eksportuotojas, įteikdamas savo bankui įprastinius eksporto dokumentus ir pavedim¹ atlikti dokumentinį inkaso, kartu prašo bank¹ sutikimo išmokėti avansu (negocijuoti) vis¹ arba dalį (kuo didesnź) inkaso sumos. Jeigu bankas suteikia eksportuotojui šį negocijavimo kredit¹, tai eksportuotojas, pateikźs bankui dokumentus, iš karto gauna mokėjim¹. Eksportuotojui nebereikia laukti, kol bus gautos inkaso pajamos iš užsienio. Eksportuotojui suteikto kredito gr¹žinimo bankui garantija yra įteikti inkaso dokumentai (žinoma, greta bendro eksportuotojo kreditingumo įvertinimo), kurių pagrindu importuotojui reiškiamas reikalavimas sumokėti dokumentiniame inkaso nurodyt¹ sum¹. (Dokumentai suteikia prekių kontrolės teisź.)

2. Dokumentinio akredityvo negocijavimas. Aptarsime kelis dokumentinio akredityvo negocijavimo atvejus, nes negocijavimo kredito suteikimo s¹lygos priklauso nuo dokumentinio akredityvo rūšies.

• Nepatvirtintas pateiktinio mokėjimo akredityvas. Nors eksportuotojo bankas ir nurodytas šiame akredityve kaip akredityvo įvykdymo ir mokėjimo vieta, tačiau jis neprivalo sumokėti eksportuotojui, kol negaus mokėjimo iš banko emitento. Kartais mokėjimo gavimas, eksportuotojui pateikus dokumentus, gali užtrukti (net dvi savaites ir daugiau). Eksportuotojo bankas gali sutikti sumokėti eksportuotojui akredityvo sum¹ avansu, suteikdamas jam negocijavimo kredit¹. Už šį kredit¹ bankas skaičiuoja negocijavimo komisinius ir palūkanas. Esant nepatvirtintam akredityvui, negocijavimo kreditas eksportuotojui suteikiamas su regreso teise.
• Atidėto mokėjimo akredityvas. Šio akredityvo atveju mokėjimo terminas importuotojui atidedamas. Todėl eksportuotojas, gaudamas negocijavimo kredit¹, gali padengti lėšų trūkum¹ laikotarpiui tarp prekių išsiuntimo ir mokėjimo gavimo.

Negocijavimo kredito kaštai susideda iš dviejų dalių: palūkanų už suteikt¹ kredit¹ (jų dydį nulems tai, kokias refinansavimo galimybes turi bankas) ir negocijavimo komisinių, kurie dažniausiai sudaro 1,5 promilės už kiekvien¹ prasidėjusį mėnesį.

Jeigu naudojamas nepatvirtantas atidėto mokėjimo akredityvas, tai bankas negocijuos su regreso teise eksportuotojo atžvilgiu. Tik tuo atveju, jei negocijuojantis bankas patvirtino atidėto mokėjimo akredityv¹, jis nebeturės regreso teisės eksportuotojo atžvilgiu.

• Akcepto (ramburso) akredityvas. Eksportuotojui finansavimas bus reikalingas tuo atveju, jei akcepto akredityve naudojamas vekselis numato mokėjimo atidėjim¹ ilgesniam terminui. Tada finansavimas gaunamas, diskontuojant akceptuot¹ vekselį, todėl apie negocijavimo kredit¹ galima kalbėti tik plači¹ja prasme.

Jeigu trasatu pagal vekselį nurodytas bankas emitentas, kuris ir akceptuoja vekselį, tai nepatvirtinto akredityvo atveju eksportuotojo bankas diskontuos (negocijuos) vekselį su regreso teise eksportuotojo atžvilgiu.

Jeigu trasatu pagal vekselį nurodytas eksportuotojo bankas, kuris ir akceptuoja vekselį, tai eksportuotojo bankas diskontuos (negocijuos) vekselį be regreso teisės eksportuotojo atžvilgiu. Nuo to momento, kai eksportuotojo bankas akceptavo trat¹, jis turi ramburso teisź akredityv¹ išleidusio banko, o ne vekselio davėjo, kuris yra akredityvo beneficiaras, atžvilgiu.

• Negocijavimo akredityvas (CLC). Jeigu išleistas negocijavimo akredityvas, tai jame aiškiai pažymėta, jog šis akredityvas numato akredityvo beneficiaro išrašytos pateiktinės arba atidėto mokėjimo tratos negocijavim¹. Būtina pažymėti, kad eksportuotojo bankas savo atsakomybe gali negocijuoti kiekvien¹ akredityv¹, nepriklausomai nuo to, ar išleistame akredityve numatytas negocij avimas ar ne.

Išleistas negocijavimo akredityvas reiškia, kad eksportuotojas turi galimybź negocijuoti akredityv¹, bet tai nėra privaloma. Pats eksportuotojas turi nusprźsti, ar jis norės pasinaudoti šia galimybe. Negocijavimo akredityvo privalumas tas, kad eksportuotojui nereikia mokėti negocijavimo komisinių.

Jeigu negocijavimo akredityvas numato laisv¹ negocij avim¹, eksportuotojas gali pasirinkti bet kokį bank¹, kurio jis prašys negocijuoti akredityv¹. Jeigu bankas sutinka tai padaryti, tačiau išleistas nepatvirtintas negocijavimo akredityvas, tai bankas negocijuos su regreso teise eksportuotojo atžvilgiu.

Jeigu išleistas patvirtintas negocijavimo akredityvas, tai negocijuojantis bankas (kuris kartu yra ir tvirtinantis bankas) regreso teise eksportuotojo atžvilgiu nebegali pasinaudoti nuo to momento, kai priima iš eksportuotojo akredityvo s¹lygas atitinkančius dokumentus.

3. Negocijavimo kreditas, remiantis pateiktais eksporto dokumentais ir atitinkamu Įgaliojimu. Įgaliojimus eksportuotojo naudai suteikia importuotojo bankas importuotojo pavedimu. Šie įgaliojimai suteikia eksportuotojui galimybź išrašyti įsakom¹jį vekselį importuotojui, importuotojo bankui arba trečiajam subjektui ir šį vekselį negocijuoti eksportuotojo banke arba kitame banke. Kurį iš šių variantų gali naudoti eksportuotojas, apibrėžia importuotojo banko įgaliojimas. Šiomis suteiktomis teisėmis eksportuotojas gali pasinaudoti tik tuo atveju, jei pateikia tam tikrus eksporto dokumentus.

Importuotojo banko eksportuotojo naudai suteiktas įgaliojimas gali būti atšauktas, todėl jis suteikia eksportuotojui žymiai mažesnes garantijas nei išleis­tas neatšaukiamas negocijavimo akredityvas.

Ši negocijavimo kredito forma kartais pasitelkiama prekyboje su pietryčių Azijos šalimis, tačiau šio negocijavimo kredito reikšmė tarptautinės prekybos finansavime labai nežymi.

2.7. Prekinis (tiekėjo) kreditas

Siaur¹ja prasme prekinis (tiekėjo) kreditas - tai kreditas, kurį prekės tiekėjas (eksportuotojas) suteikia prekės pirkėjui (importuotojui) parduodant prekes.

Esminis šio kredito požymis yra glaudus jo ryšys su prekių pardavimu (realizavimu). Šiuo atveju kredito gavėjas negauna piniginių lėšų, kreditavimas pasireiškia mokėjimo termino už prekes atidėjimu.

Prekinio kredito privalumai eksportuotojui ir importuotojui:

Eksportuotojui (tiekėjui) šis kreditas svarbus ne dėl gaunamų palūkanų ''(kaip bankams - jų teikiami kreditai). Tiekėjo kreditas yra svarbus prekių realizavimo politikos instrumentas, įskatinantis pardavimus. Atidėdamas mokėjimo termin¹, eksportuotojas pats finansuoja savo prekių pardavim¹. Kai kuriose šakose konkurencija dėl mokėjimo s¹lygų savo reikšme prilygsta kainų konkurencijai.

Importuotojas, kuris naudojasi tiekėjo kreditu, gali sumokėti eksportuotojui gavźs pajamas už parduotas importuotas prekes. Taigi importuotojui žymiai sumažėja skolinamojo kapitalo poreikis.

Abiem sandorio dalyviams ši finansavimo forma patogi tuo, jog nereikia didelių formalumų, kredito gavėjo mokumo tikrinimo. Pakanka šį finansavim¹ numatyti pirkimo ir pardavimo sutartyje.

Tiekėjo kredito kaštai

Už tiekėjo kredit¹ formaliai palūkanos nemokamos, bet tai nereiškia, kad šis kreditas suteikiamas veltui. Teikiant tiekėjo kredit¹, eksportuotojo išrašyta s¹skaitos-faktūros suma sutampa su ta mokėjimo suma, kuri¹ pirkėjas (importuotojas) turi sumokėti, suėjus mokėjimo terminui. Jeigu importuotojas sumoka anksčiau, taikomos nuolaidos - skonto.

Nustatydamas siūlomos prekės kain¹, eksportuotojas įvertina nuolaidos sum¹. Tai reiškia, kad tiekėjo kredito palūkanos jau yra įskaičiuotos į prekės kain¹. Šiuo atveju s¹skaitoje-faktūroje nurodyta mokėjimo suma realiai susideda iš dviejų dalių:

iš sumos, kuri¹ eksportuotojas norėtų gauti už parduotas prekes;

palūkanų už teikiam¹ kredit¹, t.y. už mokėjimo termino atidėjim¹

vėlesniam laikui.

Eksportuotojo požiūriu naudinga, jei importuotojas sumoka anksčiau negu numatyta. Eksportuotojas gauna mokėjim¹, taigi prekybos sutartis įvykdyta grei­čiau, be jokių uždelsimų ir teismų.

Žiūrint iš importuotojo pozicijų, paskata sumokėti anksčiau negu nustatytas terminas - tai kredito palūkanų sutaupymas.

Rentabilumo požiūriu importuotojui dažnai būtų naudingiau imti kredit¹ banke, negu naudotis tiekėjo kreditu. Tačiau labai dažnai šiuo kreditu pasinaudojama. Tai galima paaiškinti tuo, kad:

• Nereikia jokių formalumų, gaunant šį kredit¹.
• Nebereikia ieškoti kitų kredito gavimo galimybių bei atlikti visus su tuo susijusius formalumus.
• Labai dažnai kredito gavėjas nepaiso to, kad jis pasinaudojo kreditu su tokiomis aukštomis palūkanomis. [4; 245]

Prekybinio kredito privalumai:

prieinamumas. Prekybos kreditas suteikiamas beveik automatiškai ir nereikia jokių išankstinių sutarčių, išskyrus turinčias finansinių sunkumų firmas. Prieinamumas labai svarbus mažoms firmoms, kurioms sunku gauti lėšų kitais būdais;

paslankumas. Kai firmos pardavimai didėja, didėja ir jos pirkimai. Tada prekybos kreditas automatiškai padidėja ir atvirkščiai;

mažai arba nėra apribojimų. Paprastai prekybos kredito s¹lygos yra mažiau suvaržančios negu naudojant iš anksto suderėtusfinansavimo šaltinius. [1; 163]

2.8. FORFEITINGAS

Dar vien¹ užsienio prekybos finansavimo būd¹ randu Katkaus knygoje.

Forfeitingas (sutarties su nusavinimo s¹lyga sudarymas) - tai tam tikra kredito rūšis, kai pardavėjas atsisako nuosavybės teisės į debitorinius įsiskolinimus, kuriuos paprastai garantuoja pirkėjo šalies bankas, parduodamas juos su nuolaida 'forfetuotojui' už grynus pinigus. Šiais dokumentais taip pat gali būti importuotojo valstybės garantijos. Esant tipiškam forfeitingo sandoriui pardavėjas, prieš nustatydamas sandorio struktūr¹, susisiekia su 'forfetuotoju'. 'Forfetuotojui' įsipareigojus ir nustačius diskonto norm¹, pardavėjas gali diskont¹ įskaityti į pardavimo kain¹.

'Forfetuotojai' paprastai dirba su tratomis (įsakomaisiais vekseliais) arba skoliniais įsipareigojimais (paprastaisiais vekseliais), bes¹lygiškai ir nesunkiai pervedamais skolos dokumentais, kuriuos galima parduoti antrinėje rinkoje.

Forfeitingas gali būti atliktas bet kurios šalies valiuta. Gali būti ir eksporto, ir importo forfeitingas.

2.8.1. Eksporto forfeitingas

Sakykim, eksportuotojas, kuriam būtinas kreditavimas, pasirašo pirkimo-pardavimo sutartį su importuotoju. Pirkėjas su pardavėju dėl forfeitingo susitaria dar prieš pasirašant sutartį (paprastai tai daroma tik gavus bankų sutikim¹). Be to, importuotojas turi sutikti mokėti dalį prekės kainos iš anksto (10-15 proc.) ir likusi¹ sumos dalį sumokėti reguliariai (tarkim, kas 6 mėnesius) per tam tikr¹ laiko tarp¹ (nuo 180 dienų iki septynerių metų). Reguliarūs mokėjimai yra privaloma forfeitingo s¹lyga.

Eksportuotojas kreipiasi į forfeiting¹ atliekantį bank¹ ir pateikia jam toki¹ informacij¹:

forfeitingo įsipareigojimų prigimtis (tratos, solo vekseliai, atidėto mokėjimo akredityvai), valiuta, suma, terminai;

importuotojo šalis ir jo (importuotojo) firmos pavadinimas;

banko, kuris išduoda garantij¹ forfeiting¹ atliekančiam bankui, šalis ir jo pavadinimas;

eksportuojamų prekių pavadinimas ir pristatymo terminai;

importo/eksporto licencija (leidimas).

Jeigu importuotojo finansinė ūkinė padėtis puiki, tai forfeiting¹ atliekantis bankas gali neprašyti, kad vekseliai būtų apdrausti. Tačiau dažnai tokie bankai reikalauja, kad vekseliai būtų laiduoti arba apdrausti banko garantijų. Gavźs vis¹ reikaling¹ informacij¹ i šeksportuotojo, bankas nusprendžia, ar būti šias funkcijas atliekančiu banku, ar ne.

6 pav. Eksporto forfeitingas

Schemos paaiškinimas.

Eksportuotojas ir importuotojas sudaro pirkimo-pardavimo sutartį.

Importuotojas pateikia akceptuotus ir garantuotus finansinius dokumentus.

Klientas (eksportuotojas) pateikia savo bankui finansinius dokumentus forfeitingui.

Eksportuotojo bankas perka (diskontuoja) pateiktus finansinius dokumentus be regreso teisės.

Suėjus finansinių dokumentų mokėjimo terminams, eksportuotojo bankas per savo bank¹ korespondent¹ pateikia importuotojui dokumentus, kad pastarasis juos sumokėtų.

Finansiniai dokumentai apmokami suėjus mokėjimo terminams.

Iš esmės bet kuriam komerciniam įsipareigojimui gali būti atliekamas forfeitingas. Tačiau, kad forfeitingas būtų teisiškai sutvarkytas, tam būtinas arba tratos, arba solo vekselių forfeitingas. Vekselių apyvart¹ reglamentuojantys specialūs įstatymai leidžia formalizuoti šį proces¹.

Atsižvelgiant į tai, kad forfeitingas yra pagrįstas banko 'regreso teisės' atsisakymu ir toks susitarimas tarp eksportuotojo bei banko yra sutvarkomas specialia sutartimi, tai eksportuotojas turi absoliučiai pasitikėti banku, kuris garantuoja, kad nesėkmės atveju nepasinaudos 'regreso taisykle'. Kitaip sakant, 'regreso teisės' atsisakymas sutvarkomas specialia atskira sutartimi, o ne finansiniais dokumentais.

Apdraudžiant forfeitingo operacijas dažniausiai naudojamos formos yra vekselių laidavimas arba banko garantijų išleidimas.

Paprastai banko garantija turi būti abstrakti, ty. nesusieta su konkrečiu komerciniu sandoriu. Garantuojantis bankas turi išleisti bes¹lygišk¹ ir neatšaukiam¹ garantij¹. Tokie reikalavimai keliami banko garantijai todėl, kad komercinius įsipareigojimus būtų galima parduoti antrinėje rinkoje.

Tačiau labiausiai populiarus forfeitingo operacijos apdraudimo būdas yra vekselių laidavimas. Tokius vekselius antrinėje rinkoje lengva parduoti.

Forfeitingo išlaidos paprastai yra didesnės, nei esant įprastam eksporto finansavimo būdui. Tokias išlaidas sudaro refinansavimo palūkanų norma (Euromarket), rizikos mokestis (premija), banko pelno marža ir kt. papildomos išlaidos.

Forfeitingo privalumai eksportuotojui: eksportuotojas neturi trumpalaikių skolinių įsipareigojimų (vienus metus) bei vidutinės trukmės skolinių įsipareigojimų, kuriuos pirkėjas turi sumokėti per tam tikr¹ laik¹. Taip yra todėl, kad eksportuotojas gauna pinigus iš karto, jei forfeiting¹ atliekantis bankas perka vekselius. Vekseliai yra perkami be regreso teisės. Tai pat pagerėja eksportuotojo likvidumas. Eksportuotojas apsaugomas ir nuo valiutos kurso rizikos, nes j¹ perima toks bankas.

2.9. FAKTORIJOS OPERACIJOS (FACTORING)

Faktorijos operacija - tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas (gaunamas s¹skaitas) dažniausiai už mažesnź negu jų balansinė vertė kain¹. Bendrovė gauna peln¹ iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų ir tikrosios tų skolų vertės. Firma, iš tos bendrovės gaudama grynųjų, turi naudos ir nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas. Be to, ji (firma) išvengia nemalonumų ir išlaidų, kovodama su nerangiais skolininkais. Šitokios bendrovės už tam tikr¹ mokestį gali patarti, kaip įvertinti asmenų ar firmų kreditingum¹.

Šiuo metu praktikoje teikiamos trys faktorijos paslaugų rūšys:

faktorijos operacijos su regreso teise;

faktorijos operacijos be regreso teisės;

eksporto faktoringas.

Faktorijos operacijos gali būti vykdomos ir šalies vidaus prekyboje, ir užsienio prekyboje. [2; 318]

2.9.1. Eksporto faktoringas

Eksporto faktoringas - tai einamųjų trumpalaikių eksporto mokestinių reikalavimų pardavimas faktoringo įmonei (ar kredito institutui), refinansuojant pirkėjui (importuotojui) suteikt¹ kredit¹.

Istoriškai faktoringo operacijos atsirado, vystantis komerciniam kreditui, kurį suteikia pardavėjas pirkėjui, atidėdamas mokėjimo termin¹ už parduotas prekes. Palaipsniui į šiuos santykius tarp pirkėjo ir pardavėjo įsiterpė tarpininkai -faktoringo įmonės.

Faktoringo reikšmė vis didėja. Jis vykdomas tiek per specializuotas faktoringo įmones, tiek per kredito institutus (bankus), suteikiančius eksportuotojams galimybź gauti finansavim¹, naudojantis faktoringu. Taigi iš esmės faktoringo įmonės konkuruoja su bankais, teikiančiais tradicines eksporto finansavimo paslaugas.

Eksportuotojas su faktoringo įmone sudaro faktoringo sutartį; paprastai ji sudaroma dvejiems metams. Pagal ši¹ ilgalaikź sutartį faktorius perka iš eksportuotojo:

a) visus jo mokestinius reikalavimus vidaus ir (arba) užsienio pirkėjų atžvilgiu;

b) tik tuos eksporto mokestinius reikalavimus, kurie adresuoti pirkėjams iš tam tikrų užsienio šalių. Šiuo atveju faktoringo įmonė dažnai nustato minimali¹ apyvart¹ atskiros importo šalies atžvilgiu.

Faktoringo įmonė, sudarydama faktoringo sutartį, dažnai prisiima galim¹ nesumokėjimo rizik¹. Todėl faktoringo įmonė paprastai numato tam tikrus kriterijus eksportuotojo ir jo parduodamų eksporto mokestinių reikalavimų atžvilgiu:

parduodamų eksporto mokestinių reikalavimų trukmė neturi viršyti 180 dienų;

mokestiniai reikalavimai neturi priklausyti tretiesiems asmenims;

importuotojų pastovumas, t.y. pirkėjų ratas ir šalys, į kurias eksportuojama, neturi dažnai keistis;

eksportuotojo patikimumas ir mokumas.

Eksportuotojas turi pateikti faktoringo įmonei savo pirkėjų s¹raš¹ ir numatomas prekių tiekimo apimtis. Faktorius tikrina kiekvieno pirkėjo mokum¹ ir praneša eksportuotojui galimus kredito limitus kiekvieno pirkėjo atžvilgiu. Iki šių kreditų limitų ribų eksportuotojas gali išsiųsti prekes, gaudamas finansavim¹ iš faktoringo įmonės.

Tačiau eksportuotojas turi pasiūlyti faktoriui nupirkti visų savo klientų skolas, nepriskirdamas patikimų klientų sau, o nepatikimų - faktoringo įmonei (paraiškos faktoringui pavyzdį žr. skyriaus pabaigoje).

Tarptautiniame faktoringe dažnai, be faktoringo įmonės eksportuotojo šalyje, dalyvauja ir faktoringo įmonė importuotojo šalyje, kuri padeda nustatyti importuotojo mokum¹, garantuoja mokestinių reikalavimų pateikim¹ (perdavim¹) savo šalies viduje. Gali būti ir taip, kad eksportuotojas tiesiogiai derasi su faktoringo įmone importuotojo šalyje.

2.9.2. Eksporto faktoringo vykdymo

paaiškinimas

1. Pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymas. Šioje sutartyje numatytas mokėjimo termino importuotojui atidėjimas. Tačiau eksportuotojas, atidėdamas mokėjimo termin¹ importuotojui, turi atsižvelgti į faktoringo įmonės reikalavim¹ nustatyti ne ilgesnį kaip 180 dienų mokėjimo termin¹.
2. Prekių tiekimas ir s¹skaitos-faktūros išrašymas. Dažniausiai eksportuotojas, išrašydamas s¹skait¹-faktūr¹, nurodo importuotojui, jog mokestiniai reikalavimai parduoti faktoringo įmonei. Todėl importuotojas pagal pateikt¹ s¹skait¹ turi sumokėti ne eksportuotojui, bet faktoringo įmonei. Tačiau už kitas sandorio vykdymo detales ir toliau atsako eksportuotojas: pvz., už importuotojo reklamacijas dėl nekokybiškos produkcijos, eksportuotojo suteikiamas prekės kainos nuolaidas ir kt. Praktiškai dažnai eksportuotojas s¹skait¹-faktūr¹ perduoda tiesiogiai faktoringo įmonei. Pastaroji pati praneša importuotojui apie dalyvavim¹, kartu nusiųsdama ir s¹skait¹-faktūr¹.
3. Mokestinių reikalavimų pardavimas faktoringo įmonei. Remiantis sudaryta faktoringo sutartimi, eksportuotojas parduoda šiuos eksporto mokestinius reikalavimus faktoriui.
4. Faktoringo įmonės mokėjimas. Faktorius nuperka eksporto mokestinius reikalavimus iki kiekvienam skolininkui nustatyto limito ribų ir sumoka eksportuotojui. Tačiau sumokama ne visa nupirktos s¹skaitos-faktūros suma. Faktoringo įmonė iš s¹skaitos-faktūros vertės atima:

faktoringo kaštus, į kuriuos paprastai įeina paslaugų funkcijos atlikimo ir mokėjimo rizikos prisiėmimo kaštai;

garantinį (saugumo) įnaš¹, kuris paprastai sudaro nuo 10 iki 20 proc. s¹skaitos-faktūros vertės. Šį įnaš¹ faktoringo įmonė pasilieka, nes nėra garantuota, kad importuotojas sumokės t¹ sum¹, kuri nurodyta s¹skaitoje-faktūroje (pvz., importuotojas gali sumokėti anksčiau ir pasinaudoti eksportuotojo taikoma nuolaida (skonto)).

Jeigu faktorius prisiėmė mokėjimo rizik¹, tai eksportuotojo mokestiniai reikalavimai nuperkami be regreso teisės eksportuotojo atžvilgiu.

Jeigu faktorius mokėjimo rizikos neprisiėmė (tada ir komisiniai už ši¹ rizik¹ nėra mokami), tai faktorius turi regreso teisź eksportuotojo atžvilgiu tuo atveju, jei importuotojas nesumoka, suėjus mokėjimo terminui.

5. Pranešimas apie mokestinių reikalavimų pardavim¹. Jeigu eksportuotojas nepranešė importuotojui, kad mokestiniai reikalavimai parduoti faktoriui, tai šitai atlieka pati faktoringo įmonė. Dažniausiai šis pranešimas pateikiamas, persiunčiant importuotojui iš eksportuotojo gaut¹ s¹skait¹-faktūr¹. Kartu importuotojas informuojamas, kad, suėjus mokėjimo terminui, turi mokėti ne eksportuotojui, o faktoringo įmonei.

6. Importuotojo mokėjimas. Suėjus mokėjimo terminui, importuotojas sumoka faktoringo įmonei. Jeigu importuotojas vėluoja sumokėti, tai faktorius rūpinasi skolos išieškojimu (net ir teismo keliu).

7. Garantinio (saugumo) įnašo gr¹žinimas. Kai importuotojas sumoka, faktoringo įmonė gr¹žina eksportuotojui garantinį įnaš¹. Jeigu importuotojas pasinaudojo nuolaidomis, jų dydžiu sumažinama gr¹žinamo garantinio įnašo suma.

Jeigu faktorius prisiima mokėjimo rizik¹, tai privalo gr¹žinti garantinį įnaš¹ eksportuotojui, net jei importuotojas ir nesumokėjo.

Palūkanų mokėjimas. Už avansu išmokėt¹ sum¹ faktorius apskaičiuoja palūkanas laikotarpiui tarp mokestinių reikalavimų nupirkimo ir mokėjimo iš importuotojo gavimo. Šios palūkanos:

paprastai apskaičiuojamos ir pateikiamos eksportuotojui sumokėti kas ketvirtį;

apskaičiuojamos ne kiekvienai s¹skaitai-faktūrai atskirai, o nuo bendros nupirktų mokestinių reikalavimų vertės (kaip ir kontokorentinio kredito atveju).

Iš karto (išmokėdamas avans¹) faktorius negali paskaičiuoti palūkanų, nes tiksliai nežino, po kiek laiko iš importuotojo bus gautas mokėjimas.

2.9.3. Eksporto faktoringo funkcijos

Dauguma faktoringo įmonių atlieka tris pagrindines funkcijas, nors klientai neprivalo visų jų panaudoti:

• Finansavimo funkcija. Kai eksportuotojas pateikia faktoringo kompanijai mokestinius reikalavimus, ji iš karto dalį sumos (75-85 proc.) išmoka. Avansas gali būti išmokamas šalies ar užsienio valiuta. Taigi eksportuotojas iš karto gauna piniginių išteklių.
• Mokėjimo rizikos draudimo funkcija. Jei faktoringo įmonė atlieka ši¹ funkcij¹ (tai būdinga daugumai faktoringo sandorių), tai eksportuotojas yra apsidraudźs nuo galimos importuotojo nemokumo rizikos. Nors faktorius vis tiek pasilieka garantinį įnaš¹ (sudarantį 10-20 proc. s¹skaitos-faktūros sumos, išimties atveju - 30 proc.), bet šis įnašas bus gr¹žintas eksportuotojui bet kokiu atveju:

arba importuotojui sumokėjus faktoringo įmonei;

arba praėjus tam tikram laikotarpiui (daugiausia 120 dienų) po importuotojo mokėjimo termino, net jei importuotojas ir nesumokėjo faktoringo įmonei.

Apdrausdama mokėjimo rizik¹, faktoringo įmonė tikrina kiekvieno skolininko mokum¹ ir nustato kiekvienam užsienio pirkėjui (importuotojui) kredito limit¹. Faktoringo įmonė prisiima mokėjimo rizik¹ tik iki šio limito ribų. Jeigu eksportuotojas pardavė importuotojui prekių už didesnź sum¹ nei nustatytas kredito limitas, tai mokėjimo rizika atitenka ekspor­tuotojui (rizika dėl mokėjimo gavimo tos sumos, kuri viršija kredito limit¹). Faktoringo įmonės prisiima tik importuotojo mokumo rizik¹, bet neprisiima šalies politinės rizikos. Todėl faktoringo įmonės, prisiimdamos mokėjimo rizik¹, perka tik žemos politinės rizikos eksporto mokestinius reikalavimus.

Faktoringo kompanija taip pat gali drausti valiutos kurso pasikeitimo rizik¹, jei s¹skaita-faktūra išrašoma užsienio valiuta. Tačiau toks draudimas retas, nes eksportuotojas gali apdrausti valiutos kurso pasikeitimo rizik¹, naudodamas įvairius valiutinės rizikos draudimo instrumentus (pvz., sudarydamas išankstinį sandorį su banku); be to, ne visada eksportuotojui šios rizikos draudimas yra aktualus (pvz., jei užsienio valiutos vertė ilg¹ laik¹ išlieka stabili arba net didėja).

• Paslaugų funkcija. Faktoringo įmonė gali teikti eksportuotojui įvairias paslaugas:

importuotojo mokumo tikrinimas. Ši¹ paslaug¹ faktoringo įmonė gali gerai atlikti, nes jai prieinami įvairūs informacijos šaltiniai ir ji turi kvalifikuot¹ vadybinį personal¹. Atlikdamos ši¹ funkcij¹, vidaus faktoringo įmonės paprastai kooperuojasi su užsienio faktoringo įmonėmis.

inkaso atlikimas ir skolos išieškojimas. Faktoringo kompanija iš esmės tampa eksportuotojo buhalterijos skyriumi. Ji apdoroja visas s¹skaitas-faktūras ir seka, kaip vykdomi skoliniai įsipareigojimai. Eksportuotojas turi tik vien¹ debitorių - faktoringo kompanij¹, kuri moka laiku ir reguliariai. Faktoringo kompanija atlieka mokėjimų inkasavim¹, imasi juridinių veiksmų, jei skolininkas laiku nesumoka. Atlikdama šias funkcijas, faktoringo kompanija pasinaudoja korespondentu arba atstovu skolininko šalyje (importo faktoringo kompanija):

a)      faktoringo įmonės paslaugos kontroliuojant ir tikrinant užsienio skolinink¹ bus vykdomos, jei bus gautas užsienio atstovo (importo faktoringo įmonės) pritarimas;

b)      užsienio atstovas inkasuoja skolas eksporto faktoringo įmonės vardu; šio susitarimo pranašumas tas, kad atstovas dirba skolininko šalyje ir kalba ta pačia kalba;

c)      jeigu skolininkas nesumoka, tai skolos išieškojimui reikalingas juridines procedūras pirkėjo šalyje atlieka faktoringo įmonė, tačiau faktoringo įmonės atstovas jai padeda.

Laikantis Tarptautinio faktoringo konvencijos, kuri buvo priimta Otavoje 1988 m., operacija bus priskirta faktoringui, jeigu ji tenkina nors du reikalavimus iš šių keturių:

1. Vykdomas finansavimas, iš anksto apmokant mokestinius reikalavimus;
2. Vedama tiekėjo buhalterinė apskaita, visų pirma realizacijos apskaita;
3. Atliekamas skolos inkasavimas;
4. Vykdomas tiekėjo mokėjimo rizikos draudimas.

Tarptautinio faktoringo konvencija taikoma, kai abi šalys - eksportuotojo ir importuotojo - yra ratifikavusios ši¹ konvencij¹.

2.9.4. Faktoringo rūšys

Galima išskirti šias faktoringo rūšis:

• Standartinis faktoringas. Ši faktoringo rūšis būdinga faktoringo įmonei, atliekančiai visas tris funkcijas, t.y. finansavimo, mokėjimo rizikos draudimo ir paslaugų funkcijas.
• Grynasis faktoringas. Apie gryn¹jį faktoring¹ kalbama tada, kai faktoringo įmonė atlieka mokėjimo rizikos draudimo funkcij¹. Praktiškai grynasis faktoringas atitinka standartinį faktoring¹, nes grynojo faktoringo atveju dažniausiai faktorius atlieka ir kitas dvi - finansavimo ir paslaugų - funkcijas.
• Negrynasis faktoringas. Šiuo atveju faktoringo įmonė neprisiima mokėjimo rizikos. Todėl finansavimo funkcija turi avansinio kredito pobūdį, nes eksportuotojui išlieka importuotojo nemokumo rizika.
• Inkaso faktoringas. Esant šiai faktoringo rūšiai, faktoringo įmonė atlieka tik vien¹, t.y. inkaso funkcij¹. Tai reiškia, jog faktoringo įmonė, atėjus eksporto mokestinių reikalavimų apmokėjimo terminui, atlieka mokėjimo inkasavim¹ ir gautas sumas perveda eksportuotojui.
• Atvirasis faktoringas. Jei faktoringas atvirasis, tai debitorius (importuotojas) yra informuotas apie tai, kad eksportuotojas mokestinius reikalavimus pardavė faktoringo įmonei.
• Uždarasis (konfidencialusis) faktoringas. Šiuo atveju debitorius (importuotojas) nežino, kad sandoryje dalyvauja faktoringo įmonė. Debitorius moka eksportuotojui, todėl šiuo atveju faktoringo įmonė neatlieka inkasavimo funkcijos. Tačiau faktorius atlieka finansavimo, o kartais ir mokėjimo rizikos draudimo funkcij¹.

2.9.5. Eksporto faktoringo teikiami privalumai

Eksporto faktoringo paslauga svarbi įmonėms, kurios:

a)      eksportuoja prekes, kai apmokama atvira s¹skaita;

b)      patiria kreditinių išteklių gavimo sunkumų.

Faktoringo privalumas ir tas, kad juo gali pasinaudoti ne tik didelės, bet ir vidutinės (netgi mažos) įmonės. Faktoringas įgalina sumažinti arba iš viso pašalinti daugybź išlaidų.

Faktoringo dėka galima:

• išvengti nuostolių dėl „blogų' skolų, kurias prisiima faktoringo kompanija;
• neeikvoti lėšų, apmokant kreditų agentūroms už paslaugas;
• sumažinti išlaidas darbo užmokesčiui, nes buhalterine apskaita ir t.t. rūpinasi faktoringo įmonė;
• sutrumpinti kredito laikotarpį ir sumažinti „blogų' skolų, nes specializuotas personalas geriau dirba (didesnis darbo efektyvumas);
• sutaupyti laik¹ ir koncentruotis prekių gamybai ir prekybai;
• garantuoti tolygesnį įplaukų sraut¹.

Taigi pasinaudojus faktoringu, sutaupoma valdymo išlaidų, gaunamas papildomas finansavimo šaltinis, jei banko finansavimas jau visas išnaudotas. Ypač naudingas faktoringas tiems eksportuotojams, kurie prekiauja atvir¹ja s¹skaita arba nori išplėsti prekybos apimtis, daugiau parduodami pagal atvir¹j¹ s¹skait¹.

Kadangi faktoringo įmonės dažnai priklauso bankams arba yra jų kontroliuojamos, tai jos gali teikti patikim¹ informacij¹ apie užsienio pirkėjų kreditingum¹. Eksportuotojo požiūriu, tai gali būti ir privalumas, ir trūkumas, nes faktoringo įmonė gali realiai įvertinti savo perimamas skolas. Jeigu ji klientu nepasitiki, atsisakys perimti jo skolas.

2.9.6. EKSPORTO FAKTORINGO IR

FORFEITINGO SKIRTUMAI

Egzistuoja trys pagrindiniai eksporto faktoringo ir forfeitingo skirtumai:

faktorijos paprastai nori dalyvauti didelėje eksportuotojo verslo dalyje, o 'forfetuotojai' dirba pagal vien¹ sandorį;

'forfetuotojai' paprastai dirba su vidutinės trukmės ar ilgalaikiais įsiskolinimais (nuo 180 dienų iki septynerių metų), o faktorijos dirba su trumpalaikiais įsiskolinimais (iki 180 dienų), mokėjimo s¹lygos atspindi prekės rūšį: 'forfetuotojų' darbas susijźs su pagrindiniu kapitalu, prekėmis ir dideliais projektais; faktorijų • daugiausiai susijź su plataus vartojimo prekėmis;

• dauguma faktorijų neturi didelių galimybių dirbti padidintos rizikos šalyse, kur teisinės ir finansinės sistemos nėra tolygios, o informacij¹ apie kreditus gauti nėra lengva. 'Forfetuotojai' paprastai reikalauja banko garantijos. Dėl šios priežasties jie noriau dirba su įsiskolinimais šiose šalyse. [2; 320]