SOCIALINĖ MOKYKLA

SOCIALINĖ MOKYKLA

Pagrindinės sampratos:

Socialinė mokykla. Institutai. Socialinis požiūris Subjektyvi vertės teorija. Paskirstymo teorija Ribinis kapitalistas. Prasimaitinimo vienetas. Ekonominių santykių etinis-teisinis reguliavimas Ūkio valstybinis-teisinis reguliavimas. Atvirkštinės pridedamosios vertės teorija.

Pagalbinės sampratos:

Socialinis-teisinis metodas. Socialinė-teisinė kryptis. Socialinė-etinė kryptis. Liberalaus socializmo teorija. Universalizmo teorija. Nacionalinis tikslas. Prekių gamintojų visuomenė. Mokslinis-priežastinis ir mokslinis-kultūrinis pažinimo metodas.

XX a. apyaušriu, dėl jaunosios istorinės mokyklos įtakos, Vokietijoje susiklostė nauja mokslinė kryptis, gavusi socialinės mokyklos pavadinim¹. Aktyviausi jos atstovai buvo politinės ekonomijos profesorius Rudolf’as Stolzmann’as (1852–1930 m.) (svarbiausi jo darbai Socialinės kategorijos (1896 m.) ir Tautos ūkio tikslas (1909 m.), socialinį-teisinį metod¹ propagavźs sociologas ir ekonomistas Rudolf’as Stammler’is (1856–1938 m.) (žymiausias darbas Ūkis ir teisė (1896 m.), Adam’as Amonn’as (ryškiausias darbas Politinės ekonomijos objektas ir svarbiausios sampratos (1911 m.), Franc’as Oppengeimer’is (1864–1943 m.) (svarbiausias darbas Grynosios politinės ekonomijos teorija (1909 m.), į vadinam¹j¹ socialteisinź pakraip¹ nukrypźs Karl’as Diehl’is (1864–1943 m.) (žymiausias darbas Teorinė politinė ekonomija (1916 m.), F. Petri – Marx’o vertės teorijos socialinis turinys (1916 m.). Prie šios mokyklos priskiriamas ir austrų ekonomistas bei sociologas, politinės ekonomijos ir statistikos profesorius Othmar’as Spann’as (1878–1950 m.), kurio sistema primena socialekonominio romantiko A. Muller’io doktrin¹ ir kuris savo darbe Liaudies ūkio pagrindas (1918 m.) pasiūlė nauj¹ socialinio mokymo variant¹, pavadint¹ universalizmu ir gynusį idėj¹, kad būtina stiprinti ekonomikos procesų valstybinį reguliavim¹.

Tai, kad atsirado politinės ekonomijos socialinė mokykla nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia poveikį padarė naujoji kapitalizmo plėtros stadija. XIX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais Vokietijos ekonomika plėtojosi labai sparčiai. Tai pavertė šalį viena stipriausių pasaulio valstybių. Remiantis naujausia technologine baze buvo pertvarkoma visa pramoninė gamyba, privati nuosavybė transformavosi į akcinź. Vokietijoje, kaip ir JAV, ypač intensyviai formavosi monopolijos, jos tapo centrine rinkos figūra. Smarkiai sustiprėjo valstybės vaidmuo. Susikūrė nauja kapitalizmo institutų sistema (monopolijos, valstybinis-monopolinis reguliavimas), kurių praktika aiškiai nebetilpo į austrų mokyklos robinzonadų ribas. Tada vokiečių ekonomistai atsigrźžė į ūkinių procesų socialinių aspektų tyrinėjimus. Socialinė mokykla deklaravo, kad būtina iš naujo apsvarstyti subjektyvizmo ir individualizmo metodologij¹. Ji ypač pabrėžė teisinį ir socialinį ekonominių reiškinių analizės aspekt¹. Ši mokykla siekė ekonomikos teorijoje atspindėti socialinź motyvacij¹ ir gamybos agentų elgsenos socialinį nulemtum¹. Aptariamosios krypties atstovai socialinius reiškinius laikė teisiniais arba etiniais, kuriems būdingas s¹moningo tikslų numatymo aspektas.

Aiškindama grynai ekonominius dėsningumus ir kategorijas, socialinė mokykla buvo gana nevienalytė. Ji nesudarė vieningos mokslinės krypties, sukūrusios vientis¹ mokym¹, pateikiantį pagrindinių ekonomikos teorijos kategorijų traktuotź. Įvairias socialinės mokyklos kryptis jungė socialinis požiūris, skiriamasis šios mokyklos bruožas. Būtina mokslinio pažinimo prielaida buvo laikoma ekonominių problemų nagrinėjimas daug platesniu sociologijos aspektu. Ekonomika buvo suprantama kaip patiriančios evoliucinius pokyčius socialinės sistemos dalis, kurioje vertinės orientacijos, motyvai ir ekonominių agentų elgsenos pobūdis formuojasi veikiamos pokyčių ekonominėse struktūrose ir socialinėje aplinkoje. Ūkiniai procesai buvo vertinami kaip įvairių veiksnių, priskiriamų ekonomikos, politikos, teisės ir ideologijos sričiai, s¹veikos rezultatas.

Socialinės krypties šalininkai teigė, kad ekonominės kategorijos turi tam tikr¹ socialinį turinį, už kurio slypi visuomeniniai santykiai tarp žmonių, dažniausiai pasireiškiantys kaip teisiniai santykiai, nes visuomenės ekonominis gyvenimas yra bendra teisinių normų siejamų žmonių veikla. R. Stammler’is teigė, kad gamybos būdas socialine prasme – tai ypatinga išoriškai sureguliuota žmonių bendradarbiavimo forma, siekiant įsigyti priemonių, padedančių patenkinti būtiniausius poreikius. Jis pabrėžė, kad ekonominiuose reiškiniuose reikia skirti form¹ ir turinį; turinys yra bendra žmonių veikla, pagrįsta visuomeniniu darbo pasidalijimu, o forma – išorinis reguliavimas, kuris vykdomas pasitelkiant teisź, valstybź ir įstatymus. Būtent teisinis reguliavimas, jo nuomone,visuomeninei santvarkai suteikia tam tikr¹ form¹.

Taigi socialinės mokyklos teorijose buvo teigiama, kad visuomenės gyvenim¹ reguliuoja teisinės ir etinės normos. Tik šios normos nustato ryšius tarp žmonių, todėl tik jos bei mainų tarp prekių gamintojų teisinis reguliavimas ir turėtų būti ekonomikos mokslo tyrimų objektas. Pasak pripažinto socialinės mokyklos metodologo A. Amonn’o, politinė ekonomija tiria „socialinį reguliavim¹“ esant šioms prielaidoms: a) pripažįstama individo išimtinė teisė disponuoti išoriniais objektais; b) pripažįstama šios individų disponavimo teisės laisvi mainai; c) pripažįstama mainomų objektų kiekybinių proporcijų nustatymo laisvė ir d) pripažįstamas visuotinis vertės socialinis matas.

Išskirdami teisź kaip ekonomikos pagrind¹, kuri¹ reguliuoja tik etinės normos, socialinės krypties atstovai priėjo išvados, kad ekonomik¹ reguliuoja „laisva žmogaus laisva valia“, jo „etiniai idealai“, ir kad šie idealai apima privačios nuosavybės neliečiamum¹, grindžiam¹, jų žodžiais tariant, ne tik individualiu, bet ir visuomeniniu bei moraliniu požiūriu. R. Stolzmann’as teigė, kad prekinės gamybos galutinis tikslas yra tarnavimas aukščiausiam moraliniam idealui, kuriuo jis laikė „visų visuomenės narių tinkamo egzistavimo“ užtikrinim¹. Laikydamiesi šių metodologinių pozicijų, socialinės-teisinės krypties šalininkai vertino ir pagrindines ekonomikos mokslo kategorijas.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad net apsiribojant bendromis metodologinėmis problemomis socialinė mokykla nebuvo vieninga: ji apėmė daugelį grupių ir krypčių. Kartu su vadinam¹ja socialine-teisine ar socialine-etine kryptimi (R. Stammler’is R. Stolzmann’as A. Amonn’as K. Diehl’is F. Petri) prie socialinės mokyklos priskiriami liberalaus socializmo teorijos autorius F. Oppengeimer’is ir universalizmo teorijos atstovas O. Spann’as. Įvairios kryptys socialinėje mokykloje įvairiai suprato ir paties socialinio požiūrio turinį.

Be to, skirtingai nuo kitų mokyklų, socialinės mokyklos atstovai nesukūrė savos vertės, pinigų, kapitalo, kitų politinės ekonomijos kategorijų ir problemų teorijos. Paaiškėjo, kad pačios socialinės mokyklos metodologinės prielaidos, ekonomikos teorijos objektu laikiusios teisinį ir etinį reguliavim¹, faktiškai užkirto keli¹ sukurti nors kiek vientisesnź ekonomikos teorij¹.

Dauguma socialinės mokyklos atstovų perėmė vien¹ ar kit¹ subjektyvios vertės teorijos variant¹. A. Amonn’as atkartojo matematinės mokyklos vertės teorij¹ vertingum¹ sutapatindamas su kaina, kuri buvo nagrinėjama kaip tam tikros prekės subjektyvių įvertinimų pirkėjų ir pardavėjų aspektu lygiavertis poveikis. R. Stolzmann’as, pamėginźs pateikti ribinės naudingumo teorijos sociologinį variant¹ ir visuomenės ūkį traktavźs kaip tam tikr¹ socialinių tikslų organizm¹, plėtojo sav¹jį ribinio naudingumo teorijos variant¹, bandydamas sujungti j¹ su darbine vertės teorija ir gamybos veiksnių teorija bei vertingumo substancija laikźs naudingum¹. Tačiau, R. Stolzmann’o nuomone, pavienių gėrybių naudingumai tarpusavyje nepalyginami. Vadinasi, negalima nustatyti pavienių gėrybių vertingum¹ pagal tiesioginį naudingumų palyginim¹, nes „vertingumas yra svarbus tik prekių mainams egzistuojančios teisėtvarkos pagrindu“. Tačiau jei daiktų naudingumai nepalyginami, tai palygintinos darbo s¹naudos jiems pagaminti. (Patį darb¹ R. Stolzmann’as laikė natūralia kategorija, reguliuojama moralės veiksnių). Pagal R. Stolzmann’¹, būtent sunaudoto darbo dydis ir atspindi pagaminto daikto, vartojamosios gėrybės vertź. Be to, pasak jo, sunaudoto darbo dydis adekvačiai atspindi daikto naudingum¹. Taigi R. Stolzmann’as su darbo s¹naudomis susieja ne produkto visuomeninź vertź, o jo vartojam¹j¹ vertź; jis faktiškai tapatino darbo s¹naudas ir daikto naudingum¹. Tačiau seniai žinoma, kad kuriant vartojam¹j¹ vertź dalyvauja ne tik darbas, bet ir gamtiniai veiksniai. To neneigė ir R. Stolzmann’as Pagal jį, daikto vertingum¹ lemia darbas tuo atveju, jei tik jis yra ribojantis gamybos veiksnys, o visų kitų veiksnių yra perteklius. O jei darbas yra ne vienintelis retas gamybos veiksnys, tada ir kiti veiksniai (gamta, gamybos priemonės) daro poveikį vertingumo, kurio substancija, pagal R. Stolzmann’¹, yra naudingumas, formavimui. Galiausiai, kaip minėta, R. Stolzmann’as atsirėmė į gamybos veiksnių teorij¹, eklektiškai sujungdamas j¹ su subjektyvia vertingumo teorija.

O. Spann’as apskritai neigė, kad įmanoma palyginti naudingum¹ rinkos mainų procese. Savo vertės teorijoje O. Spann’as panaudojo vien¹ iš ribinio naudingumo teorijos variantų. Jei austrų mokyklos šalininkai gėrybės ribinį naudingum¹ siejo su individo ribinio poreikio patenkinimu, tai O. Spann’as gėrybės naudingum¹ laikė priklausomu nuo to, kiek ši gėrybė prisideda prie tikslo, suformuluoto valstybės ir korporacijų („nacionalinio tikslo“), pasiekimo. Jo teigimu, naudingumas yra daikto atitikimas bendriems, o ne individualiems tikslams, ir todėl jis gali būti išryškintas bei nustatytas tik centralizuotai valdomame ūkyje. Kaip subjektyvistas, O. Spann’as žengė toliau už austrų mokyklos atstovus: jei pastarieji naudingumų išaiškinim¹ ir išmatavim¹ perkėlė į rinkos santykių sritį, tai O. Spann’as, atmesdamas ekonomikos rinkinį reguliavim¹, manė, kad valstybiniame kainų nustatymo procese turi būti vykdomas tiesioginis naudingumų palyginimas, tiesioginis gėrybių naudingumo palyginimas su jų indėliu siekiant „nacionalinio tikslo“.

K. Diehl’is apskritai nihilistiškai žvelgė į vertingumo teorijas ir įrodinėjo, kad kainodara yra grynai empirinis, atsitiktinis procesas, neturintis jokio dėsningo pagrindo. Jis teigė, kad kainų kitime galima nustatyti tik tam tikr¹ tendencij¹, o ne dėsnį. F. Oppengeimer’io nuomone, vertingumo priežastis yra gėrybės naudingumas, o vertź jis traktavo kaip kažk¹ idealaus.

T¹ patį galima pasakyti ir apie socialinės mokyklos tyrimus paskirstymo santykių srityje. Paskirstymo teorij¹ socialinės mokyklos šalininkai arba bandė sukurti visiškai nepriklausomai nuo vertės teorijos, priešindami jas viena kitai (K. Diehl’is), arba paskirstymo teorij¹ traktavo kaip pirminź vertės teorijos atžvilgiu, pastar¹j¹ pagrįsdami paskirstymo teorija (R. Stolzmann’as).

Socialinės mokyklos paskirstymo teorijai būdinga klasinės kovos už dalį visuomeniniame produkte pripažinimas. Tačiau čia buvo kalbama ne apie kapitalistinės santvarkos eksploatacinio pobūdžio ir to, kad kapitalistai pasisavina svetimo darbo rezultatus, o darbininkai siekia gauti didesnź savo darbo rezultatų dalį, pripažinim¹. Priešingai, socialinės krypties šalininkai teigė, kad aukščiausių socialinių-etinių principų lemiamos kapitalistų atliekamos socialinės funkcijos tiek pat svarbios, kaip ir darbininkų atliekamos socialinės funkcijos. Ir kad vieni ir kiti turi moralinź teisź gauti tam tikr¹ produkto dalį, kuri¹ lemia jų atliekamų funkcijų svarbumas.

Iš visų socialinės mokyklos atstovų geriausiai suformuluot¹ socialinės paskirstymo teorijos variant¹ pateikė R. Stolzmann’as. Pagal jį, kapitalistas yra tiek pat būtinas, kaip ir darbininkas. R. Stolzmann’as kapitalist¹ nagrinėjo ne kaip gamybos priemonių savinink¹ (pats kapitalas buvo vertinamas kaip tam tikra „istorinė-teisinė“ kategorija, nesusijusi su kapitalo vykdomu samdomo darbo eksploatavimu), o tik kaip gamybos organizatorių, tarnaujantį visuomenei. Kadangi toks organizatorius būtinas, tai jis turi gauti atlygį, užtikrinantį jam socialiai nulemt¹ gyvenimo minimum¹. Analogiškai darbininkui taip pat turi būti užtikrintas atitinkamas gyvenimo minimumas, bet jau kitoks, atitinkantis jo socialinź padėtį. O patį kapitalistų ir darbininkų santykį, R. Stolzmann’o nuomone lemia visuomenės poreikis organizatoriams – vadovams ir vykdytojams. Šį santykį palaiko konkurencijos mechanizmas: pertekliniai kapitalistai kaip organizatoriai nebegauna kitiems kapitalistams priklausančio „prasimaitinimo vieneto“ ir yra išstumiami į darbininkų armij¹, o trūkstant gamybos organizatorių – jie rekrutuojami iš talentingų darbininkų, kurie nesunkiai gauna kapitalo į kredit¹. R. Stolzmann’as ėmė naudoti „ribinio kapitalisto – kaip stovinčio ant dviejų klasių ribos, samprat¹. Konkurencija lemia darbininkų darbo užmokesčio ir kapitalistų pelno dydį. Šių klasių atstovų gaunamas atlygis, kaip minėta, turi jiems užtikrinti socialiai nulemtas pajamas (R. Stolzmann’o terminologija prasimaitinimo vienet¹ , apimantį atitinkamus gėrybių rinkinius, kiekvienos atskiros gėrybės vertingum¹ apsprendžiant jos kaip dalies “prasimaitinimo vieneto” naudingumui), kurios skiriasi darbininkams ir kapitalistams. Šia prasme R. Stolzmann’o koncepcija primena Šv. Tomo Akviniečio mokym¹ apie teising¹ kain¹ (žr. 1.1 poskyrį). Toliau savo paskirstymo teorijoje R. Stolzmann’as teigė, kad „Socialinis reguliavimas nėra iš išorinio pasaulio į ekonomik¹ perkelta idėja, ji yra imanentinė ūkiui, jame įkūnytas, įvykdytas ir veikiantis faktas, priežastinis veiksnys, kuris jau iš esmės negali būti pašalintas bet kuriame socialiniame ūkyje“.

Socialinė-teisinė mokyklos kryptis sutelkė dėmesį į tas teisines formas, kurios sudaro rinkos mainų pagrind¹. Tuo pačiu kapitalistinės visuomenės analizė buvo pakeista į bendrų prekinių mainų s¹lygų analizź. Pavyzdžiui, A. Amonn’as, sprźsdamas apie tautos ūkio vieningum¹, dėmesį sutelkė į „formalų mainų s¹lygų vienalytiškum¹ . Apskritai, visų socialinės mokyklos šalininkų teorijų pagrindas buvo tai, kad jie ekonominį gyvenim¹ suprato kaip socialinių santykių sfer¹, socialinius santykius atplėšiant nuo gamybos proceso. Patys socialiniai santykiai tarp žmonių buvo aiškinami kaip teisiniai ir etiniai, nulemti s¹moningo tikslų supratimo. Todėl jiems buvo priskiriama visuomenės teisinės formos, teisinis (socialinis) reguliavimas, teisės pagrind¹ sudarančios etinės normos.

Socialinės mokyklos šalininkai taip pat neigė ir maržinalistų individualistinius modelius, ir marksistinź politinź ekonomij¹, pabrėžianči¹ santykius gamybos srityje. Gamyb¹ jie nagrinėjo kaip grynai technologinź veikl¹, gamybos srityje matydami tik techninius procesus, socialinių procesų nesiejant su gamyba, kuri buvo vertinama kaip amžinas, nekintantis gamybos veiksnių s¹veikos procesas.

R. Stammler’is užsipuolė K. Marx’¹ už tai, kad šis teisź priskyrė prie ekonominių santykių antstato. Pagal R. Stammler’į, ne teisinius santykius yra lemia ekonominiai, o priešingai – ekonominius santykius lemia teisiniai, kadangi nėra tokių ekonominių kategorijų ir reiškinių, kurie nenumatytų teisinio reguliavimo. Nuostat¹ dėl vyraujančio teisės vaidmens mėginźs sukonkretinti K. Diehl’is taip pat teigė, kad „Visi visuomenės ūkio reiškiniai yra susijź su tam tikromis bendro socialinio gyvenimo formomis. Tautos ūkio mokslo tikslas – aiškinti tam tikros ūkio epochos reiškinius, kurie susidaro veikiant tam tikroms, juridiškai tvarkomoms ūkinio gyvenimo organizacinėms formoms, o ne kurti amžinus dėsnius“. Taigi toks požiūris jau akivaizdžiai neigia ekonominių dėsnių sukūrimo (pažinimo) galimybź. Pozityviai tai reiškė socialinį traktavimo būd¹ ir ūkio teorijos sukūrim¹ in concreto, vietoj seniau priimtų ūkio teorijų in abstracto. Todėl K. Diehl’io nuomone, „Mokslo uždavinys šioje srityje yra kuklus – parodyti reiškinius ir aiškinti priežastinź jų priklausomybź rodant, kaip ji išsirutulioja tam tikrose istorinėse bendro gyvenimo formose“.

O. Spann’as kritikavo maržinalistus už mėginimus ekonominius reiškinius aiškinti pagal individo psichologij¹. Ūkio reiškinius jis traktavo sociologiniu požiūriu ir juos suprato kaip visuomeniškus. O. Spann’o mokymo metodologiniu pagrindu tapo vientisumo teorija. Jos išeitinė tezė buvo tokia: žmonių visuomenė – tai vientisas gyvas socialinis organizmas, kuriame kiekvienas individas turi atlikti tam tikras funkcijas. O. Spann’as teigė, kad ekonomikoje veikia ne pavienės asmenybės, o žmonių grupės. Ir bet kuris susivienijimas – minia ar valstybė – vadovaujasi visiškai kitais motyvais, nei individas. O. Spann’o nuomone, ūkis yra priemonių visuma tikslui siekti ir pats sau neturi tikslo. Jis teigė, kad gaminti, vadinasi tiekti gėrybes, o gaminti gėrybes – tai tuo pačiu tiekti priemones tikslams pasiekti. Tačiau šios priemonės nebūtinai turi būti materialios prigimties.

Pats O. Spann’as ekonominź teorij¹ kūrė laikydamasis tradicinės vokiečių politinei ekonomijai kameralistikos – mokslo apie valstybź, ypač didelio dėmesį skyrusio reguliavimo problemoms – pozicijų. Mokslininko nuomone, ekonominės kategorijos turi atspindėti visuomeninius socialinius santykius, kuriais buvo laikomi valdymo santykiai.

Bet kokios visuomenės organizavimas grindžiamas s¹moningu darbo pasidalijimu. Tai susieja visus žmones solidarumo ryšiais, išveda juos iš uždarumo, izoliacijos būklės ir paverčia iš atskirų atskirtų asmenų vieninga visuma, apribota tautos rėmais. Kai kiekvienas individas įtraukiamas į šalies ekonomik¹, jo gerovė jau priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kitų gamintojų. Tokiu atveju centralizuota valstybinė valdžia pasireiškia kaip būtina s¹lyga palaikyti visuomeninź „tvark¹“, nes valstybė privalo užtikrinti visų ekonomikos grandžių stabilum¹ ir vienybź.

Taip visuomenė virsta vieninga visuma, kuri valdo savo dalis ir lemia jų plėtr¹. Veikdamas tokioje visuomenėje „ekonominis žmogus“turi atsižvelgti ne tik į savo egoistinius tikslus, bet ir į visos tautos, valstybės interesus.

O. Spann’as pabrėžė valstybės socialinį pobūdį, siedamas j¹ su bendrais „bendros gerovės“, „tautos interesų suderinimo“, „etiniais“ principais, ir laikydamas j¹ „aukščiausia dvasine vertybe“, kuri¹ išsaugoti pašauktos visos visuomenės klasės. Valstybė buvo įvardijama kaip „amžinas“ ir „natūralus“ visuomeninis institutas.

O. Spann’o nuomone, valstybės ekonominių funkcijų srityje turi įvykti revoliucija. Valstybė turi pradėti vykdyti ūkinės plėtros organizatoriaus funkcijas. Individai savo veikloje turi s¹moningai vadovautis „aukščiausiu tikslingumu“, kylančiu iš valstybės interesų. O. Spann’as propagavo organizuot¹ ūkį korporacinės santvarkos forma, kur verslininkai vienijasi su darbininkais, vykdant ūkinź veikl¹. Nauja visuomenė bus grindžiama mainais. Tačiau mainai turi virsti organizuota viena kitai teikiančių abipusiai naudingas paslaugas korporacijų s¹veika.

Visos socialinės mokyklos kryptys socialinį traktavo kaip teisinį ir etinį. Taip, R. Stolzmann’as rašė, kad socialumas – tai visuminis etiškumas. Todėl vieni iš socialinės mokyklos atstovų, sekdami R. Stolzmann’u, socialum¹ apibrėžė kaip etiškum¹; kiti, kaip ir R. Stammler’is, socialum¹ aiškino kaip teisiškum¹, nes, jo nuomone, socialinis gyvenimas – tai išoriškai reguliuojamas gyvenimas, o socialumo požymį ir sudaro reguliuojamumas. Tačiau tai neskaldė mokyklos, nes teisė buvo suprantama kaip etinių pradų įgyvendinimas. Iš esmės čia buvo kalbama apie skirting¹ požiūrį į t¹ pači¹ formulź ekonominių santykių etinis-teisinis reguliavimas.

Socialinė mokykla su jos orientacija į neekonominius veiksnius, lemiančius ekonominius procesus, išaugo iš vokiečių jaunosios istorinės mokyklos. Kaip ir šios atstovai, socialinės mokyklos šalininkai svarbiausiu visuomenės ekonominio gyvenimo veiksniu laikė jo evoliucij¹, nagrinėjo etines ir teisines normas. Bet tam tikra prasme ji netgi neigė savo „gimdytoj¹“. Jei vokiečių jaunoji istorinė mokykla nepripažino, kad galima sukurti įvairioms šalims ir tautoms toki¹ pat reikšming¹ teorij¹ ir faktiškai neigė jos svarb¹, tai socialinės mokyklos atstovai mėgino sukurti toki¹ ekonomikos teorij¹, kurios pagrindas būtų etinis-teisinis požiūris į ekonominius reiškinius.

Didžioji dauguma mokslininkų, priklausiusių socialinei mokyklai, konkurencinius rinkos santykius laikė normalia, natūralia ekonominių ryšių forma, tapatindami laisvos konkurencijos kapitalizm¹ su paprasta prekine gamyba, bet kokiu mainų ūkiu. Jie visiškai nekreipė dėmesio į monopolistinio kapitalizmo ypatybes. Teisinius pradus jie (R. Stolzmann’as A. Amonn’as ir kt.) aiškino ne kaip laisvos rinkos priešiškum¹, o kaip prekinių mainų garant¹ ir reguliatorių. Tačiau šiuo klausimu iš principo kitokios nuomonės laikėsi O. Spann’as, atstovavźs kraštutinį dešinįjį socialinės mokyklos sparn¹ ir pateikźs savit¹ paskirstymo teorij¹ bei kritikavźs laisvos konkurencijos kapitalizm¹ ir apskritai ūkį, grįst¹ mainais. Išeitį iš kapitalizmo prieštaravimų jis matė valstybiniame – monopolistiniame reguliavime. Pagal O. Spann’¹, rinkos mainai ir ūkio valstybinis-teisinis reguliavimas yra dvi priešingos visuomenėje stebėtos paskirstymo ryšių formos. Pagal O. Spann’o koncepcij¹, grynas rinkos ūkis niekada neegzistavo. Visada kartu su reguliavimu per mainus ūkį reguliavo valstybė. Tačiau skirtingose istorinėse epochose santykis tarp šių skirtingų ryšių rūšių buvo nevienodas. Jei viduramžių Europoje lemiam¹ vaidmenį vaidino teisinis reguliavimas valstybinio reglamentavimo forma (amatų cechinis reglamentavimas, siuzerenų, vasalų, priklausomų valstiečių santykių hierarchinė struktūra ir t. t.), tai kapitalizmo sistemoje rinkos santykiai išstūmė tiesioginį valstybinį reguliavim¹, palikdami jam tik mokesčius, darbo dienos trukmės nustatym¹ įstatymais ir kai kurias kitas antraeiles ekonominio gyvenimo sritis. Tačiau vėliau kapitalizm¹ turėtų pakeisti santvarka, kuri¹ O. Spann’as pavadino universalizmu. Tada ūkiniai santykiai bus ne santykiai tarp individų, o tarp jų korporacijų. Universalizmas, O. Spann’o nuomone, reikš viduramžių santykių restauracij¹ nauju techniniu pagrindu. Valstybės kišimasis vėl bus susijź tik su bendromis gamybos s¹lygomis, bet ir su pačiu gamybiniu procesu, panašiai kaip buvo reglamentuojami cechiniai amatai. Atsiras korporacijų hierarchija, panaši į viduramžių santykius siuzerenas – vasalas. Valstybė reguliuos stambių korporacijų veikl¹, o šios – vidutinių ir smulkių. Kapitalistai O. Spann’o idealioje visuomenėje turės veikti kaip siuzerenai darbininkų atžvilgiu, t. y. ne tik turėti teises, bet ir tam tikrus įsipareigojimus darbininkų klasei. Korporacinėje santvarkoje bus įveikta amžių neteisybė – pašalintas nepakankamas gamybos organizatorių vaidmens įvertinimas, dėl kurio darbininkų dalis sukuriamame turte visada buvo padidinta, o kapitalistų – sumažinta. Kaip teigė O. Spann’as, eksploatatoriai, pasisavinantys svetimo darbo vaisius, yra ne kapitalistai, o darbininkai. Priešingai, kapitalistai visada buvo darbininkų eksploatacijos aukos. Ši¹ savo nuostab¹ kelianči¹ koncepcij¹ O. Spann’as pavadino atvirkštine eksploatacijos teorija, arba apversta pridedamosios vertės teorija.

Vadinasi, O. Spann’ui iš esmės socialinis požiūris reiškė visumos primato prieš dalį, valstybės – prieš stambias korporacijas, pastarųjų – prieš smulkius susivienijimus ir pavienius kapitalistus, kapitalistinių įmonių – prieš darbininkus. Tokioje visuomenės organizacijoje, pagal O. Spann’¹, pasireiškia ideali universalizmo sistema, kur valstybės ir korporacijos vyrauja virš individo.

Už to meto kapitalizmo kaip santvarkos, pagrįstos monopolijomis, gimdančiomis neteisingum¹ paskirstyme bei kapitalistų vykdom¹ darbininkų eksploatacij¹, reformistinź kritik¹ pasisakė ir F. Oppengeimer’is. Jis monopolistiniam kapitalizmui, kurį tapatino su kapitalizmu apskritai, priešino prekių gamintojų visuomenź, laisv¹ nuo monopolijų, vadinasi, ir nuo eksploatacijos. F. Oppengeimer’is paprast¹ prekinź gamyb¹ laikė natūralia visuomenės santvarka, o kapitalizm¹ – tam tikru nukrypimu nuo natūralios būklės, kurį sukėlė socialinės priežastys. Pagal F. Oppengeimer’į, visuomenės tikslas yra grįžti į paprast¹ prekinź gamyb¹, kuri¹ jis traktavo kaip liberalų socializm¹, pagrįst¹ privačia nuosavybe ir mainais. F. Oppengeimer’iui „socialinis požiūris“ reiškė socialinių s¹lygų, atvedusių į monopolijų atsiradim¹ ir visuomenės atsitraukim¹ nuo nuo natūralios būklės, analizź.

Apskritai, socialinės mokyklos šalininkai gynė nuostat¹ dėl galimo rinkos ekonomikos pagerinimo socialinėmis reformomis, organizuojant darbuotojų korporacijas Priemone, galinčia padėti pašalinti kapitalizmo socialinius-ekonominius prieštaravimus, jie laikė gamybos ir paskirstymo valstybinį-teisinį reguliavim¹. Naujos santvarkos, kuri nebeturi socialinių antagonizmų, pagrindu jie laikė privačios nuosavybės pavertim¹ akcine ir savo veikl¹ planuojančių monopolijų plėtr¹.

Pači¹ ekonomikos teorij¹ socialinė mokykla vargu ar kuo nors praturtino. Tačiau ji suvaidino savo vaidmenį plėtojant ekonominių reiškinių tyrimo metodologinį požiūrį, atmesdama ir austrų mokyklos subjektyvistinį psichologizm¹, ir marksizmo gamybinį požiūrį. Socialinės mokyklos idėjos buvo tinkama terpė, pagreitinusi daug gilesnės ir produktyvesnės ekonomikos mokslo krypties, gavusios institucionalizmo pavadinim¹, formavim¹si.

Kalbant apie socialinės mokyklos metodologines paieškas, pažymėtina, kad šios mokyklos metodologija atspindėjo neokantizmo pažiūras ekonomikos teorijoje. Tyrimų objektas buvo visiškai atsijźs nuo realios tikrovės. A. Amonn’as skyrė tyrimų objekt¹ (empirinź medžiag¹) ir pažinimo objekt¹ (politinės ekonomijos objekt¹), kurį, jo nuomone, konstruoja pats mokslas. A. Amonn’as rašė: „Patirties duomenis, iš kurių pirmiausia ir daugiausia išaiškinamos šios problemos, mes galime pavadinti mokslo tyrimo objektu. O pažinimo objektas, kurį mes iš principo skiriame ir atskiriame nuo pirmojo, priešingai, pateiktas kaip mokslo turinys ir problemos. Ne realūs „daiktų“ ryšiai, o įsivaizduojami problemų ryšiai sudaro moksl¹“. Dėl to socialiniai santykiai kaip politinės ekonomijos objektas tapo sukonstruotomis kategorijomis, pagimdytomis „pažinimo grynųjų tikslų“, mažai k¹ bendro turinčių su ekonomine realybe, kuria A. Amonn’as laikė psichinius, fiziologinius ir gamtinius-techninius reiškinius.

Kadangi socialinės mokyklos teoretikams ekonominės kategorijos yra loginės konstrukcijos, tai jie neužsiėmė realaus ekonominio gyvenimo priežasties-padarinio ryšių atskleidimu. Socialinės mokyklos šalininkai skyrė mokslinį-priežastinį pažinimo metod¹ (jų nuomone, nepritaikytin¹ ekonomikos teorijoje) ir mokslinį-kultūrinį metod¹, atmetantį priežastinių ryšių pažinim¹ ir konstruojantį sampratas pagal filosofines ir etines vertybes.

Iš esmės socialinės mokyklos atstovai siūlė įtraukti nauj¹ – teleologinį – ekonominių procesų pažinimo metod¹. Ekonominių procesų, kuriems buvo priskiriamas pradinis kryptingumas ir tikslingumas, vidujai jiems būdingas tikslas, nes jie yra subjektų planų realizacijos rezultatas, teleologinis aiškinimas yra vienu iš specifinių šios mokyklos metodologinių požymių. Dėl to ekonomikos mokslas buvo verčiamas teleologiniu mokslu, tyrinėjančiu tikslinių nuostatų ir priemonių, kaip jas pasiekti, santykius.

Svarbus socialinės mokyklos metodologijos svarbus bruožas – ekonominių dėsnių neigimas. Šios krypties šalininkai manė, kad egzistuoja du visiškai skirtingi pasauliai – gamtos pasaulis, kur veikia objektyvūs dėsniai, ir žmogaus dvasinis pasaulis. Pastarasis buvo nagrinėjamas kaip sritis, kur viešpatauja laisva žmogaus valia, žmogus visk¹ kuria pagal savo norus, turėdamas vienokius ar kitokius įsitikinimus, tikslus ir panašiai Socialiniai dėsniai – tai žmogaus motyvų dėsniai. Pavyzdžiui, R. Stammler’is tikino, kad socialinis reiškinys negali būti laikomas natūraliai būtinu, tendencijos byloja tik apie numatomus įvykius, kurių priežastingumas yra abejotinas. Šios išvados susijusios su tuo, kad socialiniai reiškiniai buvo vertinami kaip fenomenai, nulemti teisės, o pastaroji – kaip žmogiškos valios rezultatas. Tokiu būdu, socialiniai procesai subjektyvinami, ir socialinių dėsningumų problema dingsta.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite priežastis, kurios nulėmė socialinės mokyklos atsiradim¹.

2. Aptarkite pagrindines socialinės mokyklos grupes ir kryptis metodologinių problemų sprendimo aspektu.

3. Aptarkite socialinės mokyklos metodologines paieškas.

4. Aptarkite socialinės mokyklos atstovų požiūrius į vertės teorij¹.

5. Palyginkite skirtingų socialinės mokyklos krypčių ir grupių atstovų tyrimus paskirstymo santykių srityje.

6. Kaip socialinės mokyklos šalininkai neigė kaip maržinalistų individualistinius modelius ir marksistinź politinź ekonomij¹?

7. Kodėl galima teigti, kad socialinė mokykla išaugo iš vokiečių jaunosios istorinės mokyklos

8. Palyginkite O. Spann’o universalizm¹ su F. Oppengeimer’io liberaliu socializmu.

9. Kas sieja socialinź mokykl¹ ir institucionalizm¹

LITERATŪRA

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 368-371.

XIX – XX С

I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. –

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. –

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C