CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

SVARBIAUSIOS PASAULIO EKONOMIKOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

1. POINDUSTRINIO JUDĖJIMO ETAPAS

XX a. viduryje prasideda poindustrinio judėjimo etapas (jis mokslinėje literatūroje vadinamas įvairiai – informaciniu, elektroniniu, programavimo, fizikos, postmodernizmo ir kt.). Poindustriniame visuomenės ir ūkio vystymosi laikotarpyje vyraujančiu itekliumi tampa ˛mogaus verslumas, įsisavintos ˛inios ir informacija (t.y. „˛mogikasis kapitalas“). io itekliaus savininkų pozicija ekonominiame gyvenime yra labai vertinama palyginti su materialinių objektų savininkų pozicija. Poindustrinės visuomenės funkcionavime ir vystymesi aktyvusis dalyvis yra ˛mogus – kūrėjas.

Poindustrinėje visuomenėje sparčiais tempais vystosi gamybinių paslaugų (finansų, bankininkystės, draudimo, komunikacijų, marketingo ir kt.), taip pat negamybinių paslaugų (mokslo, kultūros, vietimo, sveikatos apsaugos, turizmo ir kt.) sferos. Taip pat sparčiai plėtojamos tos gamybinės veiklos ūkio sferos, kuriose naudojama mikroelektroninė, kompiuterinė ir intelektinė technologija. Ūkiniams ryiams būdingas racionalumas, globalikumas, jungimasis į vieningus pasaulinius socialinius, politinius ir ekonominius darinius.

Dabartiniu metu daugelis alių pereina į naują tipą – informacinę visuomenę. Joje ˛mogaus gamybinių-kūrybinių jėgų struktūra transformuojasi į ˛mogikų informacinių iteklių struktūrą. Ribinis faktorius informacinėje visuomenėje – turimos ˛inios ir jų panaudojimas. Ivystimas informacinių technologijų, iuolaikinių komunikacijos priemonių ir t.t. modifikuoja tradicinį industrinį gamybos būdą ir formuoja kokybikai naują ekonominės sistemos funkcionavimo tipą. Informacinės visuomenės harmoningą vystymąsi lemia vidinis nacionalinis ir pasaulinis kultūrinis-ekonominis potencialas. Poindustriniame vystymesi vis reikmingesnis tampa pa˛intinis-teorinis procesas ir pirmiausia – mokslas, kultūra bei ˛inios. Ekonomika ir kultūra suprantamos ne kaip u˛dara sistema ir iorinė aplinka. Jos yra persipinusios tarpusavyje: ekonomika virto kultūros gamintoja ir vartotoja, o kultūra – pelningu verslu.

Svarbiausi poindustrinės ekonomikos bruo˛ai yra:

Vartojimo ir gamybos struktūros;

Auktas isilavinimo (po mokyklinio) lygis;

Kitas po˛iūris į darbą;

Padidintas dėmesys aplinkai;

Ekonomikos (humanizmas) socializavimas;

Informacinė visuomenė;

Smulkiojo verslo renesansas;

Globalizacija.

Poindustrinio vystymosi poveikis pasauliniam ūkiui:

Keičiasi BVP gamybos ir vartojimo struktūra, kurioje vis didesnę vietą u˛ima paslaugų sferą.

Daugiau dėmesio isivysčiusios alys skiria mokslo, darbo, o ne gamtos itekliams bei jų panaudojimui.

Sparčiai auga tarptautinių technologijų mainai (prekyba būtent naujomis technologijomis ir ˛iniomis);

Didelis ekonominės informacijos kiekis ir jos lengvas pasiekiamumas kartu su vis pigesnėmis transporto ir ryio priemonėmis tapo galingu tarptautinio kapitalo judėjimo varikliu.

2. INTERNACIONALIZAVIMAS IR TRANSNACIONALIZACIJA

2.1 Ūkinės veiklos internacionalizavimas

Ūkinės veiklos internacionalizavimas tapo pasaulinio ūkio charakterizuojančia dalimi. Ūkinės veiklos internacionalizavimas – tai nacionalinių ekonomikų savitas suartėjimas ir bendradarbiavimas. Jis pasireikia bendra gamybine priklausomybe, tarptautinės prekybos, gamybos, kapitalo „judėjimo“ bei darbo jėgos migracijos augimo etapuose, bendra įtaka svarbiausiems ekonomikos procesams įvairiose alyse.

Gamybos internacionalizavimas daugma˛ tvirtų gamybinių santykių tarptautinėse įmonėse nustatymas. Gamybinis vidaus alies procesas tampa tarptautinio ar net pasaulinio proceso dalimi. iuolaikiniame gyvenime gamybos internacionalizavimas stiprėja įvairių faktorių dėka. iuolaikinė automatizuota ir auktos mechanizacijos gamyba reikalauja didelių ilaidų moksliniams tyrimams, o taip pat nema˛ų pradinių kapitalų. Naujų bei naujausių gamybinių sričių atsiradimas bei vystymasis (atominė pramonė, elektronika, sintetinių med˛iagų gamyba ir t.t.) skatina pramoninės produkcijos nomenklatūros spartų augimą. Naujų gaminių efektyvus panaudojimas ir jų įsisavinimas gali būti tik tuo atveju, jei tų gaminių gaminama dideliais kiekiais.

Gamybos internacionalizavimo pagrinde glūdi tarptautinės gamybos specializacija. Atskiros pramonės sritys vyraudamos tarp kitų pramonės sričių atskiroje alyje sudaro tarpakinę specializaciją. Kitas specializacijos tipas – tai vidaus akos specializacija. Jis grind˛iamas ne tik paprastais itekliais, bet pagrinde mokslo ir technikos pa˛angos rezultatais. is specializacijos tipas jungia (daugiausia) isivysčiusias ir kai kurias besivystančias alis.

Siauro profilio (vieno daikto / prekės) specializacija vadinama atskiros akos kokio nors konkretaus daikto / prekės gamyba atskiroje alyje.

Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas visumoje padeda alims kurti efektyvų ekonominį mechanizmą, o taip pat inaudoti turimus savo pranaumus tarptautiniuose ekonominiuose mainuose. iuolaikinėmis sąlygomis sugebėjimas vystyti ekonominės veiklos sferas teikia pranaumų savai ekonomikai. iuolaikinio tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo formos gali būti labai įvairios: tarptautinė prekyba (prekių bir˛a, aukcionas, licenzinė prekyba ir kt.), tarptautinė gamybos specializacija (˛iūr. auk.) ir kooperavimas, mokslinis ir techninis bendradarbiavimas, bendrų įmonių statyba ir tolesnis jų ekspluatavimas tarptautinėmis sąlygomis, tarptautinės ūkinės organizacijos, tarptautinis marketingas, įvairaus pobūd˛io paslaugos ir k.t.

Bendroje gamyboje dalyvauja keleta stambių kompanijų. Bendra gamyba reikia bendrus tyrimus, bei bendrą dalyvavimą paruotos produkcijos realizavime. Toks bendradarbiavimas da˛nai sudaromas kaip konsorciumas. Konsorciumas - tai laikinas, savanorikas įmonių susivienijimas konkretiems u˛daviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti.

Be to, labai da˛nai kompanijos / firmos sudaro bendras organizacijas, kompanijas.

Mokslinių ir technikos tyrimų internacionalizavimas. iuolaikiniai moksliniai tyrimai kartais reikalauja didelių investicijų. Ir netgi didelės kompanijos tampa nepajėgios vienos susitvarkyti su ia problema. Būtent todėl įvairių alių kompanijos dirba kartu. Be to, kiekviena alis taip pat specializuojasi vienos kurios nors mokslo srities tyrimuose. alys taip pat keičiasi moksline ir technine informacija. Tai vyksta parduodant licenzijas ir patentus.

Kapitalo internacionalizavimas. iuolaikiniam pasauliniam ūkiui būdingas kapitalo migracijos augimas isivysčiusiose alyse. Atskirose alyse susidaro kapitalo perteklius, todėl jį galima naudingiau investuoti į u˛sienio ekonomiką ir gauti papildomą pelną. Stambios firmos siekia kontroliuoti internacionalizuotą gamybos procesą. Todėl u˛sienyje jos superka kooperuojančias su jomis įmones arba įkuria ten savo naujas firmas.

Kapitalo internacionalizavimas – tai nacionalinių kapitalų susivienijimas, kuris pasireikia naujų atskirų kompanijų / organizacijų įsteigimą kitose alyse ir / arba tarptautinių kapitalų ryių plėtojimas ir vystymasis.

Kapitalo internacionalizavimas pasireikia įvairių alių ryių persipynimu ir tarptautinių, gamybinių, bankinių ir kitokių organizacijų atsiradimu. ios kompanijos yra tarpnacionalinės pagal kapitalo prigimtį. Jose atstovaujami įvairių alių kapitalo interesai. Įvairių firmų interesų persipynimas pasireikia naujų bendrų firmų ir filialų atsiradimu, arba tiesiog akcijų mainais, norint dar labiau iplėsti bendradarbiavimą kurioje nors gamybos srityje.

Kartelių atsiradimas skatina rinkos pasidalijimą bei įtakos sferos tarp stambiausių kompanijų atsiradimą. Be pasiraytų sutarčių apie rinkos pasidalijimą kompanijos bendrai kuria naujas gamybines programas, vysto gamybos specializavimą, bei keičiasi mokslo ir technikos informacija ir t.t. Įvairių alių kapitalo santykiai sudaromi ir vystomi tarptautiniuose konsorciumuose, kurie įsteigiami stambių objektų gamybai, naujų gamybos sričių vystymuisi bei brangių mokslo ir technikos projektų realizavimui.

Investicinės kompanijos bei investiciniai trestai, draudimo kompanijos, pensijų fonai ir kiti investoriai u˛ima vis didesnę vietą tarptautinėje kapitalo migracijoje. Jie siekia valdyti akcijomis, kurios atnea did˛iausią pelną bei superka ne tik nacionalinius, bet ir u˛sienio kompanijų vertybinius popierius. Stambios bir˛os taip pat yra kapitalo internacionalizavimo dalimi. Vertybinių popierių rinkos internacionalizavimas, kuris skatina tarptautinę vertybinių popierių apyvartą, taip pat yra vienas kapitalo internacionalizavimo būdas.

2.2 Transnacionalizacija

Nacionalinių ekonomikų lygis auga tik transnacionalinių korporacijų (TNK) dėka. Kitaip jos vadinamos tarptautinėmis arba tarpnacionalinėmis korporacijomis. TNK pasi˛ymi did˛iuliais vadybiniais įgūd˛iais, finansiniais ir techniniais itekliais bei atlieka ypač svarbias operacijas vadovaudamosios suderinta pasauline strategija.

Transnacionalinių korporacijų vystymuisi didelę įtaką daro spartus ūkinio gyvenimo internacionalizavimas ir liberalizavimas įvairiose pasaulio alyse, bei informacijos ir ryių priemonių vystymasis. Ne˛iūrint į tai, kad prekės vis lengviau realizuojamos u˛sienio rinkoje ir yra daug galimybių patekti į tą rinką (tarptautinė prekyba, technologijų mainai), TNK teikia prioritetą tiesioginėms investicijoms. Tokiu atveju jos pasiekia ekonominius u˛sienio alių resursus (gamybinius ir gamtinius resursus, darbo jėgą). Pasitelkiant dar ir savo turimus resursus (kapitalą, ˛inias, verslumą) TNK organizuoja efektyvesnę gamybą ir geresnes produkcijos realizavimo galimybes.

Tačiau TNK neistūmė smulkių ir vidutinių kompanijų i tarptautinės prekybos. Smulkusis ir vidutinis verslas vis dar atlieka gana svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Tačiau tokio verslo veiklą vis da˛niau kontroliuoja TNK:

nedidelės specializuotos kompanijos eksportuoja pagrinde detales arba dalis, kurios naudojamos galutiniam gaminiui pagaminti.

vis da˛niau smulkios ir vidutinės kompanijos, realizuojant savo produkciją naudojasi TNK prekybos tinklais, bei techniniu TNK servisu;

jei smulkios ir vidutinės kompanijos pasaulio rinkoje veikia nepriklausomai jos atsi˛velgia į TNK veiklą. Ir jos gali tikėtis pasisekimo tik tose pasaulio rinkos srityse, kurios dėl ka˛kokių prie˛asčių nedomina TNK ir kuriose nėra TNK pagamintų gaminių.

TNK skatina ūkinio gyvenimo internacionalizavimą pasauliniame ūkyje. Naujų stambių tarpnacionalinių kompleksų atsiradimo dėka ekonomikos ir valstybės tarpusavio santykiai įgyja naują reikmę. Didelė dalis produkcijos, gaminamos alies viduje, realizuojama iorinėje rinkoje. Todėl valstybė gali tik padidinti paklausą alies viduje, bet reguliuodama produkcijos pardavimą iorinėje rinkoje skatins jos pardavimo ma˛ėjimą, o is faktorius sulėtins jos gamybą.

Transnacionalinės korporacijos – tai nauja jėga pasaulio ekonomikoje. iuo metu jos yra internacionalizavimo variklis. Be to, dabartinėje ekonomikoje dominuoja jau ne tarptautinė prekyba, o gamybos organizavimas ir produkcijos realizavimas u˛sienio rinkoje.

Pasaulio ūkio egzistavimas ir vystymasis turi ir teigiamų ir neigiamų ypatybių. Viena vertus, jis spartina alių ekonominį augimą, padeda geriau patenkinti atskyrų valstybių poreikius. Antra vertus – didina kiekvienos i jų priklausomybę nuo pasaulinių kainų kitimo, paklausos ir pasiūlos svyravimų, o taip pat atrina konkurenciją pasaulinėje rinkoje. Dėl to nacionaliniai ūkiai tampa vis labiau „pa˛eid˛iami“ ekonomine ir valiutine-finansine prasme.

Ekonominė alių tarpusavio priklausomybė suprantama, kaip tamprūs tam tikrų alių u˛sienio ekonominiai ryiai. Vystantis pasauliniam ūkiui, alių priklausomybė stiprėja, pasireikdama ekonomine (moksline, technine ir gamybine) integracija, peraugančia vienos alies ribas. i priklausomybė atskirose alyse labai skiriasi savo pobūd˛iu ir laipsniu. Mokslo ir technikos pa˛anga ypač spartina ekonominę tarpusavio priklausomybę, todėl ji rykiausiai jaučiasi alyse, turinčiose auktą mokslinį investicinį ir informacinį pramoninį potencialą. Priklausomybė didėja, kai ios alys tarpvalstybinius santykius vis labiau grind˛ia vieningu darbo pasidalijimu ir gamybos specializacija savo alies viduje.

Pasauliniame ūkyje pasireikia ir asimetrinė ekonominė tarpusavio priklausomybė, kuomet ji yra vienos pusės at˛vilgiu nepalyginamai didesnė. Pavyzd˛iui, dėl ˛emo silpnai isivysčiusių alių mokslo ir technikos potencialo ir nestabilių eksportuojamų ˛aliavų kainų ˛ymiai suma˛ėjo tų alių eksporto įplaukos, o taip pat ir galimybė investuoti kapitalą. Dabatiniu metu kas antra i ių alių arba laiku nesumokėjo skolų, arba praė kreditorių per˛iūrėti skolos grą˛inimo terminus.

Akivaizdu, jog visos ios alys, ilikus esamoms finansinėms sąlygoms, ateityje nesugebės ne tik imokėti skolų, bet ir mokėti procentų u˛ jas. Būtinas abejų alių kompromisas.

3. INTEGRACIJA

Integracija – nacionalinių ekonomikų internacionalinis susipinimas, kurį skatina tarptautine teise pagrįsti susitarimai. Integracijos pavyzdys – Europos Sąjunga ir jos vidaus rinka.

Integracijos procesai. Integracijos procesų vystymasis tampa svarbia charakterizuojančia pasaulinio ūkio dalimi. Integracijos procesai, keičia pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą. Procesai aktyvizavosi jau antroje XX a. pusėje visose pasaulio kratuose.

Tarptautinę ekonominę integracija galime apibūdinti kaip politinį arba ūkinį alių susivienijimą darbo pasidalijimo dėka bei vystant gilius ir stabilius tarpusavio santykius.

Tarptautinė ekonomine integracija skatina kiekvieną io proceso dalyvį stiprinti ekonominę priklausomybę, pasitelkiant nacionalinius valdymo ir reguliavimo organus bei kitas struktūras. Tarptautinė ekonominė integracija numato, jog integruojančiosios alys turi būti daugma˛ vienodo techninės-ekonominės plėtros (isivystymo) lygio bei bendrų ekonominių ir kitokių interesų ir problemų. Kuo auktesni techniniai ir ekonominiai bei ekonominių ryių alių plėtros lygiai, tuo svaresnes tų alių prie˛astis, integruojantis.

alys, gaminančios konkuruojančias prekes, ˛aliavas ir t.t., nesuinteresuotos tarpusavio bendradarbiavime ir mainuose, o atvirkčiai, ieko kokių nors pelningų ryių su u˛sienio partneriais. Rinkos integracija neperpektyvi ir toms alims, kurios silpnai industrializuotos. iuo atveju, tarp jų veikia var˛ovų principas – jos kovoja dėl u˛sienio rinkų. Todėl ir vietines rinkos nėra atviros viena kitai, bet atvirkčiai, u˛darytos muitiniu rė˛imu.

Tarptautinė ekonominė integracija da˛niausiai jungia kaimynines bei kitas, teritoriniu at˛vilgiu artimas valstybes. Integracijos procesams būdingi nacionalinių ūkių susivienijimo regioniniai skirtumai bei skirtumai integruotame vystymesi, t.y. nacionalinių ekonomikų integravimosi lygyje.

Tarptautinė ekonominė integracija – tai ilgas ir sudėtingas, prietaringas procesas, nes kiekviena alis turi savo istorikai susiklosčiusias tradicijas, problemas ir interesus. Čia didelį dėmesį reikia skirti religiniam ir etniniam tautos susiliejimo klausimui. Lengviausiai ir efektyviausiai bendradarbiavimas ir susivienijimas vyksta tarp tų alių, kurios susijusios su viena bendra civilizacija, nes tuo atveju, grynai ekonominis suartėjimas papildomas bendrais istoriniais ir kultūriniais, religiniais įvykiais ir bendromis aknimis.

alyse, kuriose yra integruotieji susivienijimai, matomi ekonominiai pasikeitimai:

tarp įvairių alių gamintojų auganti konkurencija sulėtina kainų augimą, gerina prekių kokybę, naujų technologijų kūrimą, ma˛ina neefektyvios gamybos tempus;

integracija pritraukia u˛sienio investicijas, nes alys, nepriklausančios organizacijai, stengiasi ilaikyti turimą rinkos segmentą, steigiant įmones integruotų alių viduje.

Ekonominės integracijos pagrindinės formos: vidaus rinkos kūrimo sąlygos, vidaus rinkos mechanizmas, liberalizavimo ir reguliavimo ekonomika ir politika, socialinė ir regioninė politika ir perskirstymas, ekonominė ir valiutos sąjunga, ioriniai ryiai, ekonominė erdvė.

Pati paprasčiausia ekonominės integracijos forma yra Laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų. Joje laikomasi laisvojo nuo muitų ir kiekinių apribojimų tarptautinės prekybos re˛imo. O kiekviena alis-narė turi savus tarptautinės prekybos tarifus su alimis, nepriklausančiomis iai zonai. Susitarimai dėl laisvosios prekybos zonos grind˛iami bendrų maratorijų principu, tai reikia kad alis viena negalės didinti muitus arba įvesti naujus prekybinius barjerus.

Kita ekonominės integracijos forma tai Muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis alimis. Veikiant laisvosios prekybos zonai Muitų sąjunga numato vienodų prekybos tarifų įvedimą, ir vieningos prekybos politikos vykdymą kitose u˛sienio alyse. Skirtingai nuo Laisvosios prekybos zonos Muitų sajunga turi saugesnę ir efektyvesnę vidaus gamintojų apsaugą, nes blokuoja savo sienas muitiniai barjerais. Tarptautiniai santykiai liečia tik mainų sferą ir garantuoja alims-narėms vienodas sąlygas tarpusavio prekybai bei finansinėms įskaitoms vykdyti. Energetikos sektoriai, karinės apsaugos pramonės akos ir kt. nepriklauso tarifinei politikai. Dėl to Muitų sąjungą kartais vadinama sektoriniu integracijos etapu.

Kita integracijos forma yra Bendroji prekių rinka u˛tikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą. Ji funkcionuoja Muitų sąjungos pagrindu, tačiau ji papildoma mokslo ir technikos tyrimais.

Vieninga vidaus rinka reikia laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą. Nuo vieningos vidaus rinkos palaipsniui pereinama prie kitos auktesnės integracijos formos – prie ekonominės ir valiutų sąjungos.

Ekonominė ir valiutos sąjunga – tai visuma projektų ir renginių, kuriuose stengiamasi kurti vieningą ekonominę, valiutinę-finansinę, teisinę ir informacinę erdvę. Ji pasi˛ymi valstybių ekonominės politikos suderinimu, numato alių-narių ekonominės politikos koordinavimą, grie˛tai vykdant tarptautiniuose susitarimuose nustatytus alių-narių kiekinius ekonomikos rodiklius, siekiant sulyginti ekonominio ir socialinio vystymosi lygius (ekonominė konvergencija).

Paskutinių integracijos etapu bus visika ekonominė integracija, kurios ypatybė yra Politinės sąjungos kūrimas ekonominės ir valiutos sąjungos pagrindu. Tai reikia alių-narių perėjimą prie bendros u˛sienio ir saugumo politikos, bendros pilietybės įvedimas ir valstybių-narių piliečių teisių rinkti ir būti irinktam į nacionalinius ir kitus valdymo organus įvedimas. Vykdomas bendradarbiavimas teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse, plečiama kultūrinė veikla, vietimo, teisėsaugos bei piliečių interesų apsaugos veikla.

4. GLOBALIZACIJA

Globalizaciją galima apibrė˛ti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos ablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panaėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir, galų gale, link vieningos visuomenės“. is procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos – intensyvėjančių ryių tarp valstybių tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kurioje veikia vieningi principai ir vertybės.

4.1 Globalizacijos parametrai

Galima iskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:

tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūd˛io kitimas ir apimties augimas – naujausios technologijos leid˛ia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima ilaikyti monopolijas;

inovacijų kaupimas, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas);

strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leid˛ianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių ˛inių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“.

Naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reikia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetrika): pa˛angiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios alys – dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas ir naudotis inovacijų rezultatais.

Globalizacijos tendencijos skiriasi, priklausomai nuo valstybės ekonominės plėtros lygio. Nors prekyba turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir neturtingiausių valstybių atveju skyrėsi nedaug (santykis su BVP buvo atitinkamai 0,67 ir 0,66), prekybos struktūra visikai skirtinga. Pa˛angesnės alys turi daugiau paskatų ma˛inti importo mokesčius: didesnės pajamos vienam gyventojui, susijusios su didesniu kapitalo savininkų skaičiumi, auktesnės kokybės darbo jėga bei specializacija. alyse su didesnėmis pajamomis, vartojama daugiau importuotų prekių, o tai irgi kelia spaudimą liberalizuoti prekybą. Tokiose valstybėse biud˛eto pajamas taip pat galima u˛tikrinti ir piliečių mokesčiais, nesiimant prekybos mokesčių.

Tiesioginės u˛sienio investicijos EBPO alyse buvo beveik dvigubai didesnės negu neturtingiausiose valstybėse, o portfelinės – beveik 25 kartus didesnės. Ypatingai skyrėsi ir prekybos mokesčiai – EBPO alyse jų pajamos sudaro 0,9% pajamų i prekybos ir palyginti nedaug skiriasi tarpusavyje, tuo tarpu neturtingiausiose valstybėse – 25,7%.

Eurodolerių rinkos susiformavimas rodo, kad valstybės institucijos buvo priverstos reaguoti į neivengiamą finansų rinkos globalizaciją. Nors kontroliuoti kapitalų iplaukimą yra beveik neįmanoma, Azijos ir Rusijos krizės 1997 ir 1998 m. parodė, jog reikia reguliuoti kapitalų įplaukimą, kad būtų įmanoma suvelninti kapitalo rinkos nestabilumo poveikį, nes ir pa˛angiausioms, ir besivystančioms valstybėms atvėrus kapitalo rinkas, susiformavę kapitalo srautai liberalios rinkos sąlygomis gali destabilizuoti ne tik ekonomines, bet ir politines sistemas.

Globalizacija itin stipriai paskatino tarptautinių taisyklių poreikį – GATT, o vėliau Pasaulio prekybos organizacijos svarbos augimą. Konkuruodamos dėl pasaulinės rinkos dalies bet kurioje prekybos srityje, nacionalinės vyriausybės yra priverstos priimti daugiaalės prekybos taisykles. Pasaulinių prekybos liberalizavimo taisyklių „paklausos“, ir prekybos globalizacijos, padidėjimą galima aikinti ir naujų nedidelių valstybių susikūrimu per pastarąjį deimtmetį. Prekybos barjerai paprastai ma˛inami, kai u˛ tai pasisako did˛iosios ir ma˛osios valstybės, kurių ekonominis atvirumas tampa pagrįstas, ma˛ėjant ekonominės veiklos katams.

Valstybių ekonominė politika reglamentuojant prekių bei paslaugų judėjimą per sieną atnea realių rezultatų, kitaip negu finansinių srautų atveju. Neivengiamas kapitalo mobilumas sukuria paskatų vykdyti rinkai naudingą politiką. Finansų rinkos liberalizavimas yra daugiau simbolinis ˛ingsnis, tuo tarpu importo mokesčių suma˛inimas gali realiai atsiliepti įvairių visuomenės sluoksnių gerovei.

4.2 Kai kurie globalizacijos aspektai:

Naujos institucijos.

Informacinė visuomenė.

Tarptautinis nusikalstamumas.

Skirtumai tarp alių ir alies viduje.

Ekonomikos integracija.

Ekonomikos konvergencija: kryptys ir perspektyvos.

4.3 Globalizacija ir u˛darumas

Globalizacija leid˛ia efektyviau inaudoti iteklius, todėl prisideda prie kainų ma˛ėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranaumo. Tarptautinės finansų rinkos ne visada gali inaudoti reikalingą informaciją, todėl kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus vidaus pramonės poveikio.

Smarkiai suma˛ėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai (nontradable), nes skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką katai. is skirtumas nuolat ma˛ėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Transporto ir komunikacijų katų suma˛ėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Nuo 1930 iki 1990 m. vidutinės pajamos u˛ mylios perve˛imą aviatransportu nukrito 6 kartus, 1960 –1990 m. kompiuterinės technikos vieneto kaina suma˛ėjo 99%, o 1970 – 1996 m. jūros perve˛imo vieneto kaina – 70%.

Inovacijoms u˛tikrinti reikia itin didelių iteklių, todėl efektyviai inaudoti ias sąlygas gali nebent did˛iosios valstybės bei TNK. TNK veikla valstybei i tiesų sukuria naudingų alutinių poveikių, tokių kaip naujų technologijų bei vadybos stiliaus perdavimas, o globalizacijos bei naujų informacijos technologijų ma˛inami tarptautinės ekonominės veiklos koordinavimo katai prisidėjo prie tiesioginių u˛sienio investicijų besąlygiko naudingumo.

Globalizacija apriboja nacionalinės politikos autonomiją, kadangi politika, kuri pasauliniu mastu yra nekonkurencinga, iaukia neigiamą reakciją kapitalo rinkose. Pasaulinėje ekonomikoje didėja konkurencija tarp regionų visose srityse – prekyboje, pritraukiant investicijas ir kvalifikuotą darbo jėgą. Regionuose, kuriems sekasi geriau, yra daugiau darbo vietų, auga pajamos ir kyla gerovė. Dabar regionai konkuruoja, stengdamiesi pateikti tiek visuminių gėrybių ir tokį jų derinį, kurio pageidauja į visą pasaulį besiorientuojantys investitoriai.

Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo ablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neivengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Be to, net ir tose srityse, kur globalizacijos poveikis yra aikus, ji pasireikė nevienodu laipsniu ir nevienodu pobūd˛iu.

Globalizacija, keičia paskatų sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal inovacijų kūrimą ir vartojimą, pa˛angiausios iuo po˛iūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų ma˛ėjimo. Be to, keičiasi paskatos ma˛osioms valstybėms: atpigusi prekyba leid˛ia atverti rinkas su didesne nauda. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio ˛mones. Globalizacija vieniems ˛monėms atveria did˛iules pasirinkimo galimybes, kitiems apriboja jas, sukuria naujus pavojus ˛mogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose alyse, atskiria ir suskaldo visuomenes.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1198
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/SVARBIAUSIOS-PASAULIO-EKONOMIK65352.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/SVARBIAUSIOS-PASAULIO-EKONOMIK65352.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/SVARBIAUSIOS-PASAULIO-EKONOMIK65352.php">SVARBIAUSIOS PASAULIO EKONOMIKOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS</a>

SVARBIAUSIOS PASAULIO EKONOMIKOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

2.1 Ūkinės veiklos internacionalizavimas

2.2 Transnacionalizacija

Integracija – nacionalinių ekonomikų internacionalinis susipinimas, kurį skatina tarptautine teise pagrįsti susitarimai. Integracijos pavyzdys – Europos Sąjunga ir jos vidaus rinka.

4.1 Globalizacijos parametrai

4.2 Kai kurie globalizacijos aspektai:

4.3 Globalizacija ir u˛darumas

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: