CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA

Jei tik Malthus’o, o ne Ricardo veikalai būtų buvź tolimesnės

ekonomikos mokslo plėtros ieities takas XIX a. koks

imintingesnis ir turtingesnis iandien būtų pasaulis

J. M. Keynes’as

Pagrindinės sampratos:

Gyventojų skaičiaus dėsnis. Pragyvenimo reikmenys. „Dorovinis susilaikymas“. ˇemės renta. „Gele˛inis darbo u˛mokesčio dėsnis“. Gamybos katai. Pelnas. Visuminio visuomeninio produkto realizacija. „Trečiųjų asmenų“ reikmė. Ūkio krizės.

Pagalbinės sampratos:

Prancūzų revoliucija. Demografija. Geometrinė progresija. Aritmetinė progresija. „Dirvo˛emio derlingumo ma˛ėjimo dėsnis“. Natūralios atrankos teorija. Darbinės vertės teorijos kritika. Produktyvios ir neproduktyvios klasės. Visuotinė ir dalinė perprodukcija.

Gyvenimo kelias. Thomas Robertas Malthus’as (1766–1834 m.) gimė bajorų eimoje Anglijoje kaimo vietovėje The Rookery netoli Londono. Jo tėvas Daniel’as Malthus’as buvo isilavinźs kaimo ˛mogus, teisininkas pagal profesij¹, linkźs į liberalizm¹. Jis bendravo su to meto filosofais ir ekonomistais, tarp jų su D. Hume’u ir Jean-Jacques J. Rousseau (1712–1778 m.). T. Malthus’ui, kaip jauniausiam sūnui, pagal eimos tradicijas, buvo numatyta dvasininko karjera. Todėl jis gavo ger¹ isilavinim¹ (1788 m. baigė Kembrid˛o universiteto Jėzaus koled˛¹ o 1791 m. gavo magistro laipsnį, ir tai J. M. Keynes’ui leido suteikti jam garbing¹ titul¹ „Pirmasis Kembrid˛o ekonomistas“), priėmė anglikonų ba˛nyčios dvasinius ventinimus ir, gavźs kukli¹ antrojo kunigo viet¹, tapo kaimo parapijos dvasininku, vis¹ gyvenim¹, kaip ir T. Jefferson’as, isaugodamas palankum¹ kaimo gyvenimui ir nuog¹stavimus dėl miestietikos gyvensenos. Tačiau jaunasis T. Malthus’as, visada linkźs į moksl¹, nuo 1793 m. (būdamas 27 metų) tuo pat metu pradėjo dėstyti istorij¹ ir politinź ekonomij¹ Rytų Indijos bendrovės koled˛e Haileybury mieste – institucijoje, įkurtoje rengti bendrovės vadybininkus, 1805 m. tapdamas pirmuoju politinės ekonomijos profesoriumi Anglijoje (panai pozicija Oksforde atsirado 1825 m., o Kembrid˛e – 1828 m.), nors pati katedra vis dar buvo sujungta su istorijos. (Tarp nedidelės ir nepaklusnios koled˛o studentų bendruomenės narių T. Malthus’as buvo ˛inomas pravarde „popas“). Visas laisvas laikas buvo skirtas ryio tarp ekonominių procesų ir gamtinių reikinių problemai. is klausimas jį domino dar nuo jaunystės pokalbių ir diskusijų su tėvu D. Malthus’u, pritarusiu filosofo – anarchisto William’o Godwin’o (1756–1836 m.) optimizmui dėl ateities (Politiniame teisingume (1798 m.) jis teigė, kad ˛mogus tobulėja proto pastangomis) ir did˛iojo libertalo Antoine Nicholas de Condorcet’o (1743–1794 m.) ne ma˛iau optimistinėms idėjoms apie teising¹ ˛monijos keli¹ bei beribį ˛mogaus tobulėjim¹, isakytoms veikale ˇmonijos pa˛angos istorija (1794 m.).

Kaip vien¹ i pagrindinių T. Malthus’o biografijos etapų svarbu paminėti ir t¹ fakt¹, kad jis vedė gana vėlai, būdamas 39 metų ir turėjo tris sūnus bei vien¹ dukterį. Nors tai visikai asmeniniai dalykai, bet kadangi kalbame apie T. Malthus’¹, tai ir ios eimyninės smulkmenos tam tikru at˛vilgiu yra įdomios.

Gyventojų skaičius teorija. T. Malthus’o ekonominės pa˛iūros (veikiamos J. D. Steuart’o) atspindėjo pramoninį perversm¹ Anglijoje, stambiosios maininės pramonės įsitvirtinim¹, masinį smulkiųjų gamintojų bankrot¹, nedarbo augim¹, skurdo plitim¹, pauperizmo plitim¹. Dėl to stiprėjo W. Godwin’o ir kitų utopistų-socialistų idėjos, siejusios masių skurd¹ su privačios nuosavybės viepatavimu. (W. Godwin’as raė; „Turtinė nelygybė – neivengiamas nuosavybės instituto padarinys“). Liūdnai pagarsėjźs ir sukėlźs begalź u˛sipuolimų, i prad˛ių anonimikai ileistas nevedusio jauno pastoriaus – būsimojo mokslininko ekonomisto T. Malthus’o pamfletas Apybrai˛a apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį (1798 m.) kaip tik ir buvo atri reakcija į prancūzų revoliucij¹ ir radikalias W. Godwin’o, savo neribotu pasitikėjimu bendruomenių ateitimi tapusio anarchizmo pirmtaku ir bene pirmojo savo ˛ymiausioje knygoje Politinio teisingumo tyrimas (1793 m.) itarusio garsiuosius ˛od˛ius „Kiekviena vald˛ia, net ir geriausia, yra blogybė“, ir artimo J. Turgot draugo A. N. de Condorcet’o, taip pat kartai tikėjusio, kad ˛monių bendruomenės ˛engia laimės link ir mokslo visagalybe, idėjas (is prancūzų m¹stytojas ˛uvo neaikiomis aplinkybėmis; spėjama, kad jis nusi˛udė jakobinų teroro Prancūzijoje laikais), bei tapo teoriniu mėginimu pateisinti esam¹ santvark¹ ir pavaizduoti utopija bet kokius siekius patobulinti egzistuojanči¹ visuomeninź tvark¹.

Pagal analogij¹ su gamta, kur augalų ir gyvūnų gebėjimas neribotai daugintis yra sulaikomas (ribojamas) gyvenamosios vietos ir maisto trūkumo, T. Malthus’as atskleidė skirtingas gyventojų skaičiaus ir gyvenimo priemonių augimo tendencijas. Jo nuomone, ˛monių egzistavimo reikmenų apimtys dėl „dirvo˛emio derlingumo ma˛ėjimo dėsnio“, pagal kurį sakoma, kad dirbant ˛emź, esant nekintamai darbo technikai, didesnė darbo bei kapitalo investicijos, per˛engus tam tikr¹ rib¹, teikia vis ma˛esnių pajamų, veikimo net esant palankiausioms s¹lygoms – gerinant ˛emź, plėiant dirvonus – negali augti greičiau, nei aritmetine progresija, t. y. kaip 1; 2; 3; 4; 5; 6; 7. O gyventojų skaičius dvigubėja kas 25 metai, augdamas geometrine progresija, t. y. kaip 1; 2; 4; 8; 16 ir t. t. Todėl po dviejų imtmečių gyventojų skaičiaus ir jų gyvenimo reikmenų kiekio santykiai būtų 256 su 9, o po trijų imtmečių – 4096 su 13 ir t. t. Taigi, T. Malthus’as darė prielaid¹, kad ˛monės linkź padvigubinti savo skaičių per 25 metus. Tiems laikams i prielaida buvo palyginti nuosaiki. Ji reikė, kad vidutinė eima turėtų būti sudaryta i eių ˛monių, kurių du mirtų nesulaukź vedybinio am˛iaus. Pasitelkdamas Jungtinių Amerikos Valstijų duomenis, T. Malthus’as įrodė, kad gyventojų skaičius ten per praėjusius pusantro imto metų padvigubėdavo kas 25 metai, o kai kuriose mikingose vietovėse, kur gyvenimas buvo laisvesnis ir sveikesnis, net kas 15 metų!

is gyventojų siekis daugintis, virijantis gyvenimo reikmenų kiekį, ir sudaro, T. Malthus’o ˛od˛iais tariant, „gyventojų skaičiaus dėsnį“, neivengiamai veikiantį nuo savo atsiradimo. Pats T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis grind˛iamas iomis trimis prielaidomis:

a) gyventojų skaičius nepadidės be gyvenimo priemonių;

b) gyventojų skaičius nuolatos auga, jei čia yra gyvenimo priemonių;

c) gyventojų skaičiaus virenybė negali būti sustabdyta nesukuriant skurdo ar ydų.

Sujungus a ir b prielaidas, galima teigti, kad gyventojų skaičiaus galia yra stipri, kai maisto yra gausu, bet silpna, kai jo trūksta. Gyventojų skaičiaus gali¹ ireikus kaip gyventojų skaičiaus augimo laipsnį, o maisto gausum¹ kaip maisto kiekį, tenkantį vienam gyventojui, prielaidas a ir b galima būtų interpretuoti kaip rodančias teigiam¹ ryį tarp gyventojų skaičiaus augimo laipsnio ir maisto kiekio, tenkančio vienam gyventojui. O c prielaid¹ galima interpretuoti kaip rodanči¹, kad galimybź gyventojų skaičiaus augimo laipsniui viryti io ryio laipsnį ribos skurdas ar ydos. 5.2.1 paveiksle ios trys prielaidos pavaizduotos grafikai.

5.2.1 pav. T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis

iame paveiksle raide w pa˛ymėtas maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, o raide n – gyventojų skaičiaus augimo laipsnis. Kreivė PP rodo ryį tarp w ir n, atspindint a ir b prielaidas. Kreivė tampa horizontali, esant gyventojų skaičiaus augimo laipsniui 2,8 proc., pagal T. Malthus’o teiginį, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičius padvigubėja kas 25 metai. is augimo laipsnis yra konvertuotas į 2,8 proc. metinź norm¹. Jį galime traktuoti kaip maksimalų gyventojų skaičiaus augimo laipsnį.

Darant prielaid¹ apie ma˛ėjanči¹ gr¹˛¹ maisto gamyboje, pasinaudojus PP kreive ir c prielaida, galima paaikinti w ir n dinamik¹. Tegul pradinis takas yra A. Kadangi take A gyventojų skaičiaus augimo laipsnis yra teigiamas, gyventojų daugės. Maisto gamyba turės isiplėsti, norint ilaikyti gyventojų skaičiaus didėjim¹, bet kadangi susiduriame su ma˛ėjančia gr¹˛a, ji neilaikys maisto kiekį, tenkantį vienam gyventojui, nepakitusį, net jei visas padidėjźs gyventojų skaičius bus įdarbintas ˛emės ūkyje. Todėl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, suma˛ės. Tai atspindi judėjimas i tako A į tak¹ B. Take B, kuris yra vir kreivės PP, gyventojų skaičius didėja auktesniu laipsniu, nei laipsnis, ribojamas maisto.

T. Malthus’as manė, kad iuo atveju padaugės mirties atvejų ir vidutinė gyvenimo trukmė suma˛ės dėl „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“, tokių kaip karai, epidemijos ir badas, o gimimų laipsnis nukris dėka „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“, tokių kaip abortai ir prostitucija. Bet kuriuo atveju, gyventojų skaičiaus augimo laipsnis ma˛ės, lydimas skurdo ar ydų. 1803 m. savo Apybrai˛os antrajame leidime, kuris pasirodė po kelionių Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos alyse, T. Malthus’as įtraukė ir „moralinius var˛tus“ kaip prevencines priemones gyventojų skaičiui kontroliuoti.

Dėl teigiamų ir prevencinių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų gyventojų skaičiaus augimo laipsnis kreivėje PP i tako B turės persislinkti į tak¹ C. Tačiau take C gyventojų skaičiaus augimo laipsnis vis dar teigiamas. Gamyba plėsis, bet bus veikiama ma˛ėjančios gr¹˛os, todėl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, vėl suma˛ės. Situacija persislinks i tako C į tak¹ D. Tačiau gyventojų skaičiaus augimo laipsnis take D negali būti ilaikytas: jis ma˛ės link tako E dėl teigiamų ir preventyvių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų, ir t. t.

Galiausiai, visuomenė pasieks tak¹ S, kur gyventojų skaičiaus dydis nebesikeis. Maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui take P – pa˛ymėtas w_n – laikomas maisto kiekio, tenkančio vienam gyventojui, pragyvenimo lygiu. Net jei technologinės inovacijos maisto gamyboje gali padidinti w aukčiau u˛ w_n, gyventojų skaičiaus virenybė suma˛ins jį iki w_n. Analogikai, net jei laikinas nederlius suma˛ins w ˛emiau w_n, anksčiau ar vėliau is lygis grį iki w_n. Taigi, pagal T. Malthus’¹, ˛monių gyvenimo lygis linkźs svyruoti apie igyvenimo lygį iki ˛monės neįgaus tam tikro apdairumo dėl gyventojų skaičiaus.

Apibendrinant, galima teigti, kad gyventojų skaičiaus dėsnis, T. Malthus’o nuomone, neivengiamai gyventojų perteklių pasmerkia skurdui, badui ir imirimui. Kaip raė T. Malthus’as, savo pa˛iūras dėstźs grie˛tai, be kompromisų, net cinikai: „ˇmogus, kuris ateina į jau u˛imt¹ pasaulį [] į did˛i¹j¹ gamtos puot¹, neberanda vietos prie stalo. Gamta įsako jam pasialinti ir ilgai nelaukdama įvykdo savo nuosprendį“. Beje į garsųjį posakį T. Malthus’o prieininkai nuolat kartojo ir primygtinai jam prikiinėjo, nors pats autorius jį ibraukė jau antrame leidime. Taigi pasirod˛ius veikalui, vienu ypu į ipulius subiro visos tučios viltys, kad pasaulis yra harmoningas. Vos keliais puslapiais jaunasis T. Malthus’as imuė ˛emź i po kojų savimi patenkintiems to meto m¹stytojams ir vietoj pa˛angos nupieė skurd˛ios, niūrios ir atiaurios ateities paveiksl¹. Nenuostabu, kad T. Carlyle’is, perskaitźs T. Malthus’o kūrinį, ekonomikos teorij¹ pavadino „niūriuoju mokslu“ (dismal science), o vargas W. Godwin’as skundėsi, jog T. Malthus’as imtus pa˛angos alininkų pavertė reakcionieriais ir sugriovė jų optimistinį įsitikinim¹, kad ˛monių visuomenź galima patobulinti, ileid˛iant socialinius įstatymus bei T. Malthus’¹ pavadino „juodu ir baisiu genijumi, pasirengusiu u˛gesinti paskutinź ˛monijos viltį“. Tiesa, paskutiniame veikalo leidime (1826 m.) T. Malthus’as, anksčiau tvirtinźs, kad „visikai neįtikėtina [], kad ˛emiausios visuomenės klasės kada nors ibris i skurdo“, savo pesimizm¹ kiek suma˛ino, pripa˛indamas, kad visuomenės perspektyvos paalinti skurd¹, kylantį i „gyventojų skaičiaus dėsnio“, nėra puikios, bet vis dėlto ne beviltikos.

Taigi T. Malthus’as skaitytojams diegė mintį, kad „pagrindinė ir pastovi skurdo prie˛astis ma˛ai ar i viso nepriklauso nuo valdymo būdo ar netolygaus turto paskirstymo“, nes ji yra nulemta „natūralių dėsnių ir ˛mogikųjų aistrų“, gamtos „yktumo“ ir per spartaus ˛monių giminės dauginimosi. Todėl, jo nuomone, „tauta daugiausia turi kaltinti pati save u˛ patiriamas kančias, [] nes pati yra svarbiausia skurdo prie˛astis“ ir čia nepadės jokie įstatymai, institucijos, socialinės reformos ar revoliucijos. Juk, pagal T. Malthus’¹, bet koks mėginimas patobulinti ˛monių visuomenź dėka socialinių įstatymų leidybos bus nuluotas neįveikiamos ˛monių masės, ir todėl kiekvienam ˛mogui būtina pačiam rūpintis savimi ir visikai atsakyti u˛ savo neapdairum¹. Problemų isprendimui yra tik viena ieitis – gyventojų skaičiaus ma˛inimas. Todėl T. Malthus’o, paskelbusio kapitalizmo ydas neivengiama ˛monijos dalia, pieiamame ateities paveiksle kaip priemonės prie per didelį ˛monių dauginim¹si buvo numatytos tik dvi alternatyvos. Pirma, įspėjamasis (prevencinis) dorovinis susilaikymas. I esmės turėtas galvoje tik neturtingųjų susilaikymas nuo ankstyvų vedybų, gyvenant nekaltai, kol jie neturi pakankamai priemonių igyventi ir imaitinti eim¹. Tačiau čia ir opiausia T. Malthus’o doktrinos problema, nes jis prievolź laikytis celibato ir drauge nekaltybės, atsi˛adėti visų eimyninio gyvenimo d˛iaugsmų u˛krauna tik vargams, o ne turtingiesiems, nes ie visada turės tas s¹lygas, kokių reikalauja T. Malthus’as, kad galėtų vesti ir turėti vaikų. Antra – į tai T. Malthus’as dėjo did˛iausias viltis – jau esamus ˛mones naikinantis itvirkavimas bei įvairios nelaimės (sekinantis darbas, skurdas, badas, ligos, epidemijos, karai ir t. t.). Pastebėtina, kad T. Malthus’as pirmame veikalo leidime visikai atmetė tas dirbtines priemones, kurias iandien stengiasi propaguoti vadinamieji neo-malthusininkai, kurių itakos siekia dar 1854 m., kai pasirodė ne˛inomo autoriaus knyga Elements de science sociale. Visų tokių prevencinių priemonių vartojim¹ jis vadino nedorybe, prieindamas joms moralinį santūrum¹. iuo at˛vilgiu T. Malthus’as buvo labai grie˛tas. Jis raė: „Smerkiu kiekvien¹ dirbtinź priemonź, prieing¹ gamtos įstatymams, kuri būtų vartojama gyventojų dauginimuisi suturėti. Kliūtys kurias siūlau, neprietarauja protui ir yra sankcionuotos tikybos“. T. Malthus’as buvo įsitikinźs, kad tik ipopuliarinus jo veikale dėstomus teiginius apie skurdo altinius, visuomenės „˛emiausios klasės taps taikingesnės ir paklusnesnės, ne taip lengvai įsitrauks į maitus“. Tada „pavojingi ir kenksmingi mokymai“, kad reikia „visuotinai griauti visuomeninź santvark¹“ taps nebepatrauklūs ir savininkai pagaliau bus ramūs. Todėl ir ūkio politikoje, T. Malthus’o nuomone, vald˛ia turėtų naudoti minėtas prevencines priemones, kurias jis ypač plačiai idėstė antrajame savo knygos leidime. Nors ir pats T. Malthus’as gerai suprato, koks trapus is „dorovinio susilaikymo“ iaudas ir kiek nedaug jis patikimas did˛iojo lytinio geismo akivaizdoje irdies gilumoje jis ir pats netikėjo, kad moralinis santūrumas taip visuotinai paplis, kad galėtų valdyti ir reguliuoti meilź, todėl antrajame veikalo leidime jau kalbėjo ne tiek apie moralinį santūrum¹ (moral restraint), kuris, kaip jis pripa˛ino, i tikrųjų Did˛iojoje Britanijoje jo gyvenamuoju laikotarpiu tapo kliuviniu, būdamas pats iauktas gyventojų skaičiaus augimo, kiek apie atsargum¹ (prudential restraint) kaip kliūtį neapgalvotoms vedyboms. Beje, 1822 m. gyventojų skaičiaus problem¹ radikalus siuvėjas ir Jeremy Bentham’o (1748–1832 m.) pasekėjas Francis Place’as (1771–1854 m.) knygoje Gyventojų skaičiaus principo pavyzd˛iai ir įrodymai apsvarstė i naujo. i knyga tapo vienu i ankstyviausių ekonomikai pagrįstų gimimo kontrolės gynimo pavyzd˛ių anglų kalba.

Pagal savo dėsnį T. Malthus’as paaikino ir neigiam¹ savo po˛iūrį į įstatym¹ apie neturtingųjų elpim¹ (priverstinź glob¹), kuris buvo Anglijoje nuo karalienės El˛bietos laikų. Jis sarkastikai klausė: „Ar jis (minėtas įstatymas. – Aut. pastaba) gali iauginti dvi javų varpas ten, kur ˛emė u˛augina tik vien¹? “. T. Malthus’as taip pat iaikino fakt¹, kuris stebino savo laikų protus, kad, nepaisant nuolat didinamų sumų vargams elpti, jų nė kiek nema˛ėja. Tai, jo nuomone, vyksta dėl to, kad neturtingųjų elpimo įstatymai patys skatina gyventojų skaičiaus augim¹, taigi ir skurd¹. T. Malthus’as mėgo kartoti, kad bet kokie mėginimai įveikti skurd¹ tiesioginėmis valstybinėmis subsidijomis ar privačia labdara gali tik susilpninti pagrindinį gyventojų skaičiaus augimo ribojimo veiksnį – būtinum¹ kiekvienam pačiam rūpintis savimi ir visikai atsakyti u˛ savo neapdairum¹. Jis raė: „Vargas privalo imokti naudotis savo jėgomis, turi lavinti savo energij¹ ir į˛valgum¹, pasikliauti tik savo dorybėmis, o jei to neu˛teks, tai į paalpas ˛velgti kaip į viltį, o ne kaip į teisź“. Tiesa, kaip pa˛ymi M. Blaug’as, kiti autoriai, tarp jų „J. S. Mill’is, pa˛velgź į problem¹ iek tiek kitaip ir pripa˛inź, kad gimstamumo kontrolė yra priimtina moraline prasme, sugebėjo inaudoti malthus’inź doktrin¹ kaip socialinių reformų programos vėliav¹“.

Kalbant apie T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“, atneusį jam, M. Blaug’o ˛od˛iais tariant, visikai neįtikėtin¹ sėkmź, su niekuo nepalyginam¹ ekonominės minties istorijoje, vis dėlto tenka pripa˛inti, kad jo doktrina neteisinga pirmiausia metodologine prasme. T. Malthus’as nepagrįstai visuomenei pritaikė gamtos dėsnius, nors, skirtingai nuo augalų ir gyvūnų, ˛monės ne tik vartoja, bet ir patys gamina bei didina savo gamybos priemones. Neatsitiktinai W. Petty ir A. Smith’as būtent dideliame produktyvių (gaminančių) gyventojų skaičiuje į˛velgė alies turto rodiklį. T. Malthus’as nukrypo nuo ios klasikų pozicijos ir pamėgino rasti am˛in¹ gyventojų skaičiaus dėsnį. Tiesa, pati T. Malthus’o mintis apie gyventojų skaičiaus santykį su turimomis gamybos priemonėmis i dalies nėra originali. Jos u˛uomazgų esama jau Platono, Aristotelio, Giovanni Botero (1543–1617 m., 1588 m. savo veikale Apie miestų suklestėjimo ir didingumo prie˛astis irykinusiame tendencij¹ ˛monijos „dauginimosi jėgai“ didėti sparčiau, negu tautų „isimaitinimo galia“), G. L. Buffon’o (1707–1788 m.), C. Montesquieu, F. Quesnay, J. Turgot’o (aptarusio „ma˛ėjančio ˛emės derlingumo dėsnį“), V. de Mirabeau, J. Steuart’o, J. Townshend’o (teigusio, kad „˛mogikųjų būtybių skaičių reguliuoja maisto kiekis“) ir kitų ratuose. Taip J. Steuart’as raė: „Dauginimosi jėga panai į prislėgt¹ svoriu spyruoklź, kuri savo jėga yra proporcinga pasiprieinimo ma˛ėjimui. Jei per tam tikr¹ laik¹ maisto itekliai nedidėja ir nema˛ėja, tai dauginimasis j¹ gali labai suspausti. Tada jos jėga pasieks nulinź ˛ym¹. Gyventojų turės suma˛ėti proporcingai spaudimui. Antra vertus, jei maisto daugės, tai spyruoklė, kuri buvo pasiekusi nulinź ˛ym¹, vėl pakils proporcingai pasiprieinimo jėgai. Tai vyks dėl to, kad ˛monės geriau maitinsis, jie dauginsis ir ta pačia proporcija augs jų skaičius, ma˛ės maisto“. I ios citatos matome, kad J. Steuart’o mintis panai į T. Malthus’o. Tačiau sav¹jį „gyventojų skaičiaus dėsnį“ T. Malthus’as laikė tam tikra tendencija, o ne matematikai tikslia formuluote. Taigi nors m¹styti ir rayti apie demografines problemas T. Malthus’as ėmė toli gra˛u ne pirmas, jis pirmasis sugebėjo sukurti gyventojų skaičiaus teorij¹, i kurios seka atitinkamos analitinės ivados, pavertusios j¹ neatskiriama klasikinės ekonominės minties paveldo dalimi. i teorija tapo tam tikru klasikų samprotavimų apie ekonominź politik¹ standartu, suvedant skurdo prie˛astis į gyventojų skaičiaus prieaugio ir pragyvenimo reikmenų, lemiančių gyvenimo minimum¹, paprast¹ prieaugio tempų santykį.

Tačiau būtina pabrė˛ti, kad tikrovės neatitinka ir malthus’inės progresijos, grind˛iamos statistinių ir faktinių duomenų ikraipymais, ar sakant grie˛čiau – falsifikavimu. Savo gyventojų skaičiaus augimo geometrinź progresij¹ T. Malthus’as ivedė pagal JAV gyventojų skaičiaus augim¹ XVI–XVII a., visikai ignoruodamas t¹ „smulkmen¹“, kad JAV gyventojų skaičius tuo laikotarpiu augo daugiausia dėl europiečių imigracijos. Tai susijź su gyvenimo reikmenų kiekio „aritmetine progresija“. Vienintelis jo pagrindimas – nuoroda į garsųjį „dirvo˛emio derlingumo ma˛ėjimo dėsnį“, kurio nepagrįstumas jau senokai įrodytas tiek teorikai, tiek praktikai. Net ir amerikiečių kolonijose, kurių abejotina statistika jis rėmėsi formuluodamas savo „gyventojų skaičiaus dėsnį“, nepaisant spartaus gyventojų skaičiaus augimo, gyvenimo kokybė nepablogėjo. Tai buvo priverstas konstatuoti ir pats T. Malthus’as. Tai reikė, kad ten gyvenimo priemonių gamyba taip pat turėjo augti 3 proc. – vidutiniais metiniais geometrinės progresijos tempais, kaip ir gyventojų skaičius! Tačiau jis u˛sispyrė ir to atkakliai nepripa˛ino, tvirtindamas: „ne˛inoma atvejų, kad gyvenimo reikmenų gamyba augtų nors kiek pastovesniais vidutiniais geometrinės progresijos tempais []“. Kaip minėta, norėdamas patvirtinti savo samprotavimų teisingum¹ T. Malthus’as naudojo magik¹ formulź: „dirvo˛emio derlingumo ma˛ėjimo dėsnį“, bet neatsi˛velgė, kad techninei pa˛angai negalima taikyti ma˛ėjančio efektyvumo dėsnis.

Tačiau nepaisant to, kad T. Malthus’o prielaidos bei prognozės buvo pripa˛intos nekorektikomis, Apybrai˛os apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjos turėjo didelį poveikį praktikai ir teorikai. i teorija pagrindė darbo u˛mokesčio polinkį artėti prie gyvenimo minimumo ir praskynė kelius D. Ricardo, kurio akyse ekonominė pa˛anga laikyta beveik vien tik sėkme ˛emdirbystės srityje.

Vertinant T. Malthus’o teorij¹, abejingų nebuvo: vieni T. Malthus’o teorij¹ labai auktino, egzaltuotai ja ˛avėjosi, kiti – ne ma˛iau įnirtingai smerkė. (Patenka prisiminti K. Marx’¹, emocingai pavadinusį T. Malthus’o doktrin¹ „paskviliu apie ˛monių giminź“. Tačiau tai jau vyko gerokai vėliau. Po T. Malthus’o knygos pasirodymo, itisus trisdeimt metų liete liejosi jo teiginių paneigimai. W. Godwin’as net paskelbė, kad „tikrasis pono T. Malthus’o rainio tikslas yra įrodyti, kokias pra˛ūtingas klaidas daro siekiantys apgalvotai ir i esmės tobulinti ˛monių visuomenź“. Tad nenuostabu, kad į T. Malthus’¹ buvo ˛velgiama kaip į nepageidautin¹ tarp padoriai m¹stančių ˛monių. Tačiau is aistringas T. Malthus’o teiginių neigimas akivaizd˛iai liudijo T. Malthus’o studijos gali¹. Daugelyje valstybių gyventojų politika pakrypo T. Malthus’o nurodyta vaga. Beveik visų alių ˛ymesni tų laikų ekonomistai pripa˛ino T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“ i esmės teisingu, bet dauguma nurodė, kad io dėsnio padariniai pasireik tolimesnėje ateityje. Kalbant apie knygos Apybrai˛a apie gyventojų skaičiaus dėsnį reikmź, pastebėtina, kad ˛ymusis anglų gamtininkas Ch. Darwin’as i ios T. Malthus’o knygos perėmė pagrindinź savo garsiosios natūralios atrankos teorijos idėj¹. Tiek jis, tiek A. R. Wallace, kartu su Ch. Darwin’u nepriklausomai vienas nuo kito sukūrź evoliucijos teorijas, nuoird˛iai kalbėjo apie T. Malthus’o įtak¹ formuojant sav¹sias teorijas.

T. Malthus’o Apybrai˛os apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjų reikmź, ko gero, geriausiai apibendrino M. Blaug’as, teigdamas: „Jeigu mes sutinkame su Malthus’u dėl to, kad gimstamumo kontrolė – moraliai smerktinas dalykas, tada jo pusėje yra gyventojų skaičiaus augimo istorija per du paskutiniuosius imtmečius: gyventojų skaitlingumo nestabdė niekas kitas, iskyrus „skurd¹ ir ydas“. O jeigu mes, prieingai, manome, kad gimstamumo kontrolė yra moraliai pateisinama, Malthus’as vėl teisus: „moralinis pa˛abojimas“ plači¹ja io ˛od˛io prasme – tai vienas i gyventojų skaičiaus augimo daugiau nei leid˛ia maisto itekliai ribojimų. Malthus’o teorijos neįmanoma paneigti, nes ji nepanaudotina jokioms tikėtinoms ar tikroms demografinėms tendencijoms. Ji pretenduoja į tai, kad apraytų realų pasaulį, bet jos apraas teisingas tik pagal jos pačios terminologij¹“.

Įdomu, kad pats T. Malthus’as 1799–1802 m., norėdamas patobulinti savo kūrinį, keliavo po daugelį Europos valstybių. Tiesa, į Prancūzij¹ jis neu˛suko, nes tuo metu anglui gyventi Prancūzijoje nebūtų buvź per daug malonu. Ir prabėgus penkeriems metams po apybrai˛os pasirodymo, 1803 m., jau savo vardu ios knygos antrojo leidimo pratarmėje (jam esant gyvam iėjo ei leidimai vis augančiu tira˛u ir didėjančia apimtimi – paskutinysis buvo penkis kartus didesnis u˛ pirm¹jį), s¹˛iningai pripa˛indamas sunkum¹ priimti kai kurias g¹sdinančias prognozes, ir neneigdamas „klaidų skaičiavimuose ir faktų idėstyme“ galimumo ar net neivengiamumo, jis raė: „Tikiuosi, kad mano samprotavimų nepaneigs praeities patirtis. Laikantis tokios nuomonės, tuo pat metu būtina pripa˛inti, kad gyventojų ˛emųjų klasių skurdas ir nelaimės sudaro nepataisom¹ blogį. Tačiau jei kokios nors klaidos, nepriklausomai nuo mano valios, vis dėlto prasiskverbė į į darb¹, jos negali turėti didesnio poveikio mano samprotavimų esmei“.

Sėkmė, kuri¹ T. Malthus’ui atneė ios pirmos knygos, tapusios lyg ir atsaku į A. Smith o Tautų turto tyrinėjim¹ ir, s¹mojingu James o Bonar o pastebėjimu, galėjusios būti pavadintos panaiu, tik kiek pakeistu pavadinimu Tautų skurdo prie˛asčių tyrinėjimas, publikavimas, paskatino jos autorių į kūrinį padaryti tobulesnį. Todėl ne tik antras, bet ir kiti leidimai buvo i esmės atnaujinti ir iplėsti, tarp jų istoriniais voja˛ais bei kitų autorių darbų kritine analize. Dėl to skirtingai nuo pirmojo leidimo trumpo pamfleto formos visuose likusiuose knyga buvo pateikta kaip platus traktatas. tai kaip, pavyzd˛iui, apie T. Malthus’o veikalo antr¹jį leidim¹ atsiliepė A. Marshall’as: „Antrajame leidime (1803 m.) Malthus’as savo tyrim¹ grind˛ia tokiu dideliu skaičiumi taip kruopčiai parinktų faktų, kad jis gali pretenduoti į viet¹ istorinio-ekonominio mokslo pradininkų eilėje; jis suvelnino ir paalino daugelį savo doktrinos „atrių kampų“, nors ir neatsisakė pasakymo „aritmetinė progresija“ naudojimo. Pa˛ymėtina, kad jis pradėjo laikytis nebe tokios niūrios pozicijos apie ˛monijos ateitį ir isakė viltį, kad galima apriboti gyventojų skaičiaus augim¹ laikantis moralinių principų bei kad „ligų ir skurdo“ – senųjų sulaikančių veiksnių – veikimo galima bus ivengti“.

Gyvenimo kelias. T. Malthus’o mokslininko ir pedagogo su daugiau kaip deimties metų sta˛u talentas neliko nepastebėtas. 1805 m. jis, kaip minėta, pakviečiamas u˛imti iuolaikinės istorijos ir politinės ekonomijos katedros profesoriaus viet¹ į naujai sukurt¹ Rytų Indijos bendrovės koled˛¹, kur vykdė ir dvasininko pareigas. Ten jis idirbo iki savo staigios mirties 1834 m. gruod˛io mėnesį nuo irdies ligos. Per tuos metus T. Malthus’as, buvźs ramaus būdo – niekas niekada nematė jo supykusio, pernelyg linksmo ar pernelyg prislėgto, – artimai draugavo su D. Ricardo ir padėjo 1821 m.įkurti Politinės ekonomijos klub¹, o 1834 m. – Londono Statistikos draugij¹. Tiesa, kaip dėstytojas, T. Malthus’as labai „neblizgėjo“: jo paskaitos ir kalbos buvo sausokos, kiek doktrinikos. Be to, buvo sunku jo klausytis, nes nuo gimimo jis turėjo kalbos defekt¹.

Ekonomikos teorija. Tźsdamas savo mokslinius tyrimus, 1815 m. T. Malthus’as ileido dar vien¹ veikal¹, kurio pirmieji pavadinimo ˛od˛iai atkartojo A. Smith’o garsiojo Tautų turto antratź. Juo tapo knyga Tyrimai apie ˛emės rentos prigimtį ir augim¹. iame veikale T. Malthus’as pirmiausia kėlė klausim¹, ar renta, kaip manė A. Smith’as ir net fiziokratai, yra monopolinės pajamos ir, remdamasis natūralia rentos prigimtimi, mėgino atskleisti jos formavimosi ir augimo mechanizm¹, pagrįsti ios rūies pajamų reikmź visuomenėje pagaminto visuminio produkto realizacijoje. Tačiau galutinius samprotavimus apie rent¹ ir kai kurias kitas ekonomikos problemas jis isakė vėliau, 1820 m. Tais metais T. Malthus’as ileido pagrindinį savo darb¹ Politinės ekonomijos principus, nagrinėjamus dėl jų praktinio panaudojimo, kuris teoriniu-metodologiniu po˛iūriu i esmės nesiskyrė nuo trejais metais anksčiau ileistų jo ilgamečio draugo D. Ricardo (jam T. Malthus’as pats prisistatė 1811 m. ir nuo to laiko dvylika metų – iki pat D. Ricardo mirties 1823 m. – du did˛iuosius ekonomistus siejo nuoirdi draugystė ir pagarbus susirainėjimas) garsiųjų Politinės ekonomijos pagrindų. Beje, ir pats D. Ricardo yra perėmźs ne vien¹ T. Malthus’o idėj¹, taip pat pastarojo „gele˛inį darbo u˛mokesčio dėsnį“, kuris kildintas i jo gyventojų skaičiaus teorijos ir pagal kurį darbo u˛mokestis visuomenėje negali augti, nuolat likdamas ˛emas. Kaip raė T. Malthus’as: „Dėl prie˛asčių, kurios reguliuoja gyventojų skaičių ir plečia ˛monij¹, ˛emiausias darbo u˛mokestis niekada nebus didesnis u˛ t¹ dydį, kurį gamta ir įpročiai daro būtinai reikaling¹ darbininkui igyventi“ (irykinta mano. – Aut. pastaba).

Todėl toliau trumpai aptarsime minėtus T. Malthus’o grynai ekonominius darbus, kuriuose jis nagrinėjo bendruosius politinės ekonomijos teorinius klausimus (vertź, peln¹, realizacij¹). Juk T. Malthus’as buvo ne vien demografas – gyventojų skaičiaus klausimų ˛inovas, bet pirmiausia jis buvo ekonomistas. Būtent jis į dienos vies¹ ikėlė „rikardik¹j¹“ rentos teorij¹ dar iki ios ėmėsi ir iplėtojo pats D. Ricardo. Tai pripa˛ino ir D. Ricardo, teigdamas, kad T. Malthus’as atrado „tikr¹j¹ rentos doktrin¹“. Tačiau i savosios teorijos T. Malthus’as padarė anaiptol ne tas ivadas, kuriomis pagarsėjo jo bičiulis. T. Malthus’as savo rentos teorijoje ieities pozicija pasirinko fiziokratų ir A. Smith’o aikinim¹, t. y. jis rentoje į˛velgė: „[] natūralų rezultat¹ tos ˛emės ypatybės, suteiktos jai paties Dievo, kad ji gali imaitinti daugiau ˛monių, negu tuos, kurių pakanka ˛emei apdirbti“. Tačiau T. Malthus’ui renta yra ne vien fizinio, bet ir ekonominio dėsnio rezultatas. Ji kyla būtent i to, kad ˛emė vienintelė turi t¹ privilegij¹ pati i savźs sukurti savo produktų paklaus¹ ir taip palaikyti bei neribotai didinti savo pajamas bei savo vertź. Juk gyventojų skaičius visada turi tendencij¹ būti lygus ar net viryti esamas prasimaitinimo priemones, – kitaip tariant, dėl to, kad visur gimsta bent jau tiek pat ˛monių, kiek ˛emė gali imaitinti. (Beje, is T. Malthus’o po˛iūris beveik sutampa su D. Buchanan’o pozicija. Pastarasis teigė, kad renta yra monopolio ˛emei rezultatas). T. Malthus’as taip pat pastebėjo dar ir kit¹ svarbų rentos bruo˛¹. Tai, galima sakyti, leido įdiegti D. Ricardo rentos teorij¹: jis nurodė, kad esant nevienodo produktyvumo ˛emei, investuotas į jas kapitalas turi atneti nevienodas pajamas. Skirtumas tarp normalių pajamų i ˛emo produktyvumo ˛emės bei didesnių pajamų i derlingesnės ˛emės ir sudaro pastarųjų ˛emių savininkams ypatingos rūies diferencinź rent¹, kaip vėliau ji buvo pavadinta. i renta T. Malthus’ui, kaip anksčiau ir fiziokratams, atrodė visikai teisėta, visai gerai suderinama su visuomenės interesais. Pirmiesiems savininkams ji buvo teisingas atlyginimas „u˛ jų jėg¹ ir sugebėjimus“, o tiems, kurie pirko t¹ ˛emź vėliau, ji taip pat teisėtai priklauso, kadangi ie j¹ pirko kartu su darbo ir pastangų vaisiais. Tiesa, renta toliau gaunama nepriklausomai nuo savininko darbo, bet ji tada yra otium cum dignitate, pelnytas atlyginimas u˛ visas to vertas pastangas.

Apskritai, daugiausia visi T. Malthus’o moksliniai darbai buvo nukreipti prie darbinź vertės teorij¹ – D. Ricardo teorinės sistemos ieities tak¹ ir pagrind¹. T. Malthus’as mėgino pasinaudoti sunkumais, su kuriais susidūrė D. Ricardo, nustatydamas vertź darbo laiku. Neskirdamas darbo ir darbo jėgos, D. Ricardo nesugebėjo suderinti su savo vertės teorija nelygius darbo mainus į kapital¹ ir paaikinti pridedamosios vertės atsiradim¹. Jis taip pat nesugebėjo suderinti darbinės vertės teorij¹ su faktu, kad pelnas yra lygus skirtingos organinės sudėties vienodo dyd˛io kapitalo atvejais. D. Ricardo sistemos prietaravimus T. Malthus’as stengėsi pateikti kaip paties prekės vertės nustatymo sunaudoto ios prekės gamybai darbo principo netinkamum¹.

Darbinės vertės teorijai T. Malthus’as prieino A. Smith’o pasiūlyt¹ prekės vertės nustatym¹ pagal u˛ i¹ prekź perkam¹ darb¹, tiesa, manydamas, skirtingai nei A. Smith’as, kad darbo kiekis, kuriuo disponuoja prekė, tapatus ne jos pagaminimui sunaudotam darbui, o ios prekės gamybos katams, kuriems jis priskyrė gyvojo ir sudaiktinto darbo katus bei avansuoto kapitalo peln¹. Taigi T. Malthus’o teorijoje pelnas – atskiras gamybos katų ir pačios ios vertės elementas. Kadangi pelnas tiesiogiai buvo įskaičiuojamas į prekės vertź kartu su darbu ir i pat prad˛ių pasireikė kaip nepriklausantis nuo darbo, tai is pelnas galėjo būti tik nominalius priedus prie prekės kainos. Cirkuliacija – ta sfera, kurioje is priedas atsirastų dėl to, kad prekė būtų parduodama brangiau nei jos katai. Vadinasi, T. Malthus’as nagrinėjo peln¹ kaip prekės nusavinimo rezultat¹. ia prasme jis „stumtelėjo politinź ekonomij¹ atgal“ ne tik lyginant su D. Ricardo, bet net ir palyginus su A. Smith’u ir fiziokratais.

Kita vertus, T. Malthus’o indėlis į klasikinės politinės ekonomijos teorij¹ ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas ypač didelis visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose, kur T. Malthus’as ˛engė gerokai toliau u˛ D. Ricardo ir kitus to meto ekonomistus. Kaip pastebėjo J. M. Keynes’as, „D. Ricardo tiria produkto paskirstymo problem¹ pusiausvyros s¹lygomis, o T. Malthus’as analizuoja, kas realiame pasaulyje lemia jau pagamintos produkcijos apimtis“. Reikalas tas, kad pagal XIX a. prad˛ioje pasiekt¹ „klasikinės mokyklos“ ekonomikos teorijos lygį (ypač dėl A. Smith’o ir D. Ricardo) esmine ekonomikos problema buvo laikomas kaupimas, u˛tikrinantis tolesnio gamybos augimo investavim¹. Į galimus sunkumus vartojimo srityje, t. y. gaminamų prekių realizacijos srityje, nebuvo atsi˛velgiama ir jie buvo traktuojami kaip dalinis praeinantis reikinys. Ir tai nepaisant tuo metu isivysčiusiose alyse jau pasibaigusio pramoninio perversmo, kurį lydėjo ir tokios naujos socialinės negandos, kaip smulkiųjų savininkų – verslininkų nusigyvenimas dėl konkurencinės kovos ir nedarbas.

Įvertindamas tam tikr¹ savo pirmtakų ir „klasikinės mokyklos“ am˛ininkų samprotavimų apie įvairių visuomenės „klasių“darbo produktyvų ir neproduktyvų pobūdį tendencingum¹, T. Malthus’as Politinės ekonomijos principuose ikėlė tiems laikams nelaukt¹ nuostat¹ apie pakankamos paklausos (efektyvios paklausos), kuri¹ įvardijo paklausos lygiu nacionaliniame ūkyje, kuris būtų esant visikam ˛emės ir darbo panaudojimui, ir pagaminamo visuomeninio produkto visikos realizacijos nepasiekiamum¹ jei kartu su produktyviosiomis klasėmis nedalyvauja ir „neproduktyviosios klasės“. Juk pagal T. Malthus’o darytas prielaidas nesunku parodyti, kad kapitalistinėje visuomenėje, sudarytoje tik i kapitalistų ir darbininkų, pelno realizacija yra negalima. U˛ savo darbo u˛mokestį darbininkai gali nusipirkti tik dalį pagaminto produkto. Realizacijos problemos negali isprźsti ir prekių mainai tarp kapitalistų, nes tai, k¹ kiekvienas kapitalistas-pardavėjas laimėtų kaip pried¹ prie kainos kaip pardavėjas jis tuoj pat prarastų kaip ˛aliavų, įrengimų ir t. t. pirkėjas. Taigi pelno realizacija taptų negalima. Tiesa, tuo T. Malthus’as nenorėjo pasakyti, kad kapitalizmas apskritai negalimas. Isigelbėjimo ratas jam buvo neproduktyvūs gyventojų sluoksniai (˛emvald˛iai, valdininkai, kariai ir t. t.). ie „tretieji asmenys“ perka nieko negamindami bei neparduodami, ir tuo pačiu daro galim¹ kapitalistų pelno realizacij¹. Tuo pačiu T. Malthus’as metė dr¹sų iūkį tiems, kurie rėmė absurdik¹ mintį, kad mil˛inikos ˛monių masės, priskiriamos neproduktyvioms klasėms dėl jų veiklos pobūd˛io, yra parazitikos. Tačiau pakanka ikelti klausim¹ kokie ių neproduktyvių klasių mokėjimo altiniai, kad i karto aptiktume jog T. Malthus’o samprotavimai gana pa˛eid˛iami. Akivaizdu, kad vienintelis ių lėų altinis gali būti tik tie pinigai, kuriuos jie be jokio ekvivalento pasisavina i kapitalistų kaip rent¹, mokesčius, deimtinź ir panaiai. Tačiau nuo to bendras paklausos dydis nepakito: „trečiųjų asmenų“ moki paklausa yra iskaičiavimas i darbininkų ir kapitalistų mokios paklausos. Vadinasi, neproduktyvios klasės didino kapitalistų turtus pirkdamas jų prekes u˛ pinigus, kurie pirmiausia atitenka jiems i tų pačių kapitalistų.

Dar pastebėtina, kad pači¹ idėj¹, jog negalima realizuoti pelno be „trečiųjų asmenų“, T. Malthus’as perėmė i ekonominio romantizmo krypties pradininko veicaro Jan’o Charl’io Leonard’o Simond de Sismondi (1773–1842 m.), kurio veikalas Naujieji politinės ekonomijos principai iėjo 1819 m., t. y. metais anksčiau, nei T. Malthus’o Politinės ekonomijos principai. Tačiau skirtingai nuo J. de Sismondi, lovinusio smulki¹j¹ gamyb¹ ir tempusio atgal nuo kapitalizmo, T. Malthus’as tvirtai gynė kapitalizmo pozicijas. Tiesa, jis atstovavo toki¹ jo plėtr¹, kuri patikimai u˛tikrintų pirmiausia ˛emvald˛ių ir aristokratijos interesus.

Kalbėdamas apie ūkio krizes, T. Malthus’as pirmasis i ekonomistų jas aikino perprodukcija, kuri atsiranda dėl pajamų paskirstymo, t. y. labai augant kapitalo susidarymui, daiktinių gėrybių paklausa („efektyvi paklausa“) nustoja augusi anksčiau nei gamyba. Verslininkai, prisidedantys prie kapitalo susidarymo, nors ir gali, bet nenori padidinti vartojimo proporcingai gamybai (t. y. jie priversti nesavanorikai taupyti, kai ekonomika pasiekia visik¹ u˛imtum¹ ir susiduria su perteklinėmis paskolomis; priverstinių santaupų s¹vok¹, be T. Malthus’o, plačiai naudojo J. Bentham’as, H. Thornton’as ir J. S. Mill’is), o darbininkai nori padidinti vartojim¹, bet negali. Todėl ir alims, kuriose didelės gamybos galimybės, reikalinga vartotojų klasė, kuri pati nedalyvautų gamyboje, t. y. nedaugintų gėrybių. Skirtingai nuo D. Ricardo, manydamas, kad yra galima ne tik dalinė, bet ir visuotina perprodukcija, T. Malthus’as smarkiai nukrypo nuo A. Smith’o harmonijos idėjos bei pagrindinių jo dėsnių. Būtent dėl to J. B. Say’us, laikźsis A. Smith’o socialinės harmonijos dėsnio, stengėsi nuneigti T. Malthus’o ikelt¹ perprodukcijos dėsnį, k¹ aptarsime iek tiek vėliau. Tačiau tenka pripa˛inti, kad T. Malthus’as bene vienintelis i ekonomistų-klasikų isakė nuog¹stavim¹, kad nedarbas, atsiradźs dėl efektyvios paklausos trūkumo, prisidės prie to, kad gamybiniai pajėgumai virys efektyvios paklausos mastus. Atnaujinti ios srities tyrimus buvo lemta J. M. Keynes’ui.

Įdomu, kad T. Malthus’o pasisakymai prie D. Ricardo buvo gera prad˛ia gyvos diskusijos tarp D. Ricardo mokymo alininkų ir prieininkų, kuri¹ dar ne kart¹ sugrįime. Na, o pačiam T. Malthus’ui niekada nesisekė taip, kaip D. Ricardo, kurti abstraktųjį pasaulį, todėl ir jo iliekam¹j¹ vertź turintis mokslinis indėlis yra ma˛esnis. Kaip taikliai pastebėjo jų abiejų am˛ininkas ekonomistas Robert’as Torrens’as (1780–1864 m.): „Misterio D. Ricardo politinė ekonomija sistematikesnė ir paprastesnė, nei reali ekonomika; o misterio T. Malthus’o teorija – tai originalių ir nesusijusių vienas su kitu elementų miinys“. Ekonominės minties istorijos laimei nugalėjo geresnė logika. Tačiau, negalime ignoruoti ir T. Malthus’o. Juk jis irykino bauginanči¹ gyventojų gausėjimo problem¹, ir vien jau dėl to jo vardas liks gyvas. Skurdo prie˛astis, jo manymu, yra gyventojų skaičiaus prieaugio tempų santykis su gyvenimo reikmenų, lemiančių gyvenimo minimum¹, prieaugio tempais. Taigi, pagal T. Malthus’o teorij¹ nustatytas tam tikras standartas, kuriuo grįstas ekonomistų-klasikų ekonominės politikos supratimas. T. Malthus’as jautė, nors ir negalėjo paaikinti, ir bendrojo gamybos smukimo problem¹, kuri parūps ekonomistams praėjus imtmečiui po jo knygos pasirodymo. Matyt, neatsitiktinai kitas didis ekonomistas J. M. Keynes’as isakė gerokai netikėt¹, po viso to, k¹ konstatavome apie D. Ricardo ir T. Malthus’o vaidmenį ekonominės minties istorijoje, teiginį, kad „jei tik T. Malthus’o, o ne D. Ricardo veikalas būtų tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros XIX a. ieities takas, kiek imintingesnis ir turtingesnis iandien būtų pasaulis. Mes turime kankinančiai brautis per mūsų neteisingų supratimų rūk¹, kuris jau niekada neisisklaidys“ bei pa˛ymėjźs, kad „T. Malthus’o teorinių po˛iūrių visuotinis u˛mirimas ir D. Ricardo idėjų visikas įsivyravimas keletui imtmečių tapo politinės ekonomijos plėtros nelaime“. Pastebėtina, kad pats J. M. Keynes’as prabėgus daugiau negu 100 metų būtent i T. Malthus’o „skolinosi“ antikrizines idėjas apie „efektyvios paklausos“ veiksnius bei tarpinių visuomenės sluoksnių vaidmenį pagaminto produkto vartojime, pabrė˛damas jo „geniali¹ intuicij¹“ efektyvios paklausos principo at˛vilgiu, kurį vertino labiau u˛ T. Malthus’o gyventojų skaičiaus princip¹.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijos pagrindines idėjas ir jos reikmź ekonomikos mokslui.

2. Ar galime naudodami moralinius var˛tus ivengti T. Malthus’o gyventojų skaičiaus sp¹stų? Jei ne, tai kokį ios problemos sprendim¹ siūlė T. Malthus’as?

3. Įvardinkite T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnio pagrindimo silpn¹sias vietas.

4. Aptarkite kitų mokslininkų idėjas apie gyventojų skaičiaus dėsnį.

5. K¹ naujo T. Malthus’as įneė į ˛emės rentos teorij¹ lyginant su D. Ricardo?

6. Aptarkite ryį tarp T. Malthus’o „gele˛inio darbo u˛mokesčio dėsnio“ ir „dirvos ma˛ėjančio derlingumo“ dėsnio.

7. Kas bendro ir kas skiria T. Malthus’o ir A. Smith’o prekės vertės teorijas?

8. Palyginkite T. Malthus’o ir A. Smith’o po˛iūrį į efektyvi¹ paklaus¹.

9. K¹ galima iskirti T. Malthus’o po˛iūryje į peln¹?

10. Apibūdinkite T. Malthus’o indėlį į klasikinės politinės ekonomijos teorij¹ ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose.

11. Atskleiskite T. Malthus’o „trečiųjų asmenų teorijos“ esmź.

12. Kas sieja T. Malthus’o ir ekonominio romantizmo krypties pradininko J. Simond de Sismondi ekonomikos teorijas?

13. Apibūdinkite T. Malthus’o po˛iūrį į ūkio krizes. Kodėl J. M. Keynes’as galėjo laikyti T. Malthus’¹ vienu i savo bekrizinės ekonomikos plėtros koncepcijos pirmtakų?

LITERATŪRA

Malthus T. R. An Essay on the Principle of Population and a Summary View of the Principle of population. A. Flew (ed.). – Baltimore: Penguin, 1970.

Malthus T. R. The Principles of Political Economy, Considered with a View ti Their Practical Application, 2d ed. – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1951 [1836].

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Did˛iojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 126-145.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 112-119.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 299-303.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Am˛ius, 1995. – P. 82-104.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 252-260.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 132-135.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 57-65.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 138-152.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 195-198; 205-211.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 265-284; 292-299.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 480-483.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 100-117.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 130-141.

Cunningham Wood J. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. – London: Croom Helm, 1986.

James P. Population Malthus, His life and Times. – London: Routledge & Kegan Paul, 1979.

Robbins L. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. – London: Macmillan, 1952.

Robbins L. Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. – London: Macmillan, 1958.

, 1995. – C. 104-117.

Москва

I Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p Г М C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2124
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/T-MALTHUSO-GYVENTOJ-SKAIIAUS-T65595.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/T-MALTHUSO-GYVENTOJ-SKAIIAUS-T65595.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/T-MALTHUSO-GYVENTOJ-SKAIIAUS-T65595.php">T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA</a>

T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: