CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

VOKIEČIŲ ISTORINĖ MOKYKLA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

VOKIEČIŲ ISTORINĖ MOKYKLA

Pagrindinės sampratos:

Istorinė mokykla. „Auklėjamasis protekcionizmas“. Istorinis metodas. Empiriniai tyrimai, statistinės ir istorinės informacijos rinkimas. Reliativystinis po˛iūris. Antiracionalistinis po˛iūris. Evoliucinis po˛iūris. Organinis po˛iūris. Jaunoji istorinė mokykla. Ūkinio gyvenimo aikinimas ekonomikos, etikos ir psichologijos glaud˛ioje tarpusavio s¹veikoje. „Etinis principas“. Tautų ūkio plėtros schema. Naujausia istorinė mokykla.

Pagalbinės sampratos:

„Nacionalinė ekonomika“. Gamybinių jėgų iplėtojimo laipsnio svarba. ˇmonijos ekonominės raidos schema. Ekonominės tautų evoliucijos dėsniai ir analogijos. Indukcijos metodas. „Katedrinis socializmas“. Istorinė-etinė mokykla. Pramonės plėtros formos ir stadijos. Karteliai.

Vokietijoje, kuri skirtingai nuo Anglijos ir Prancūzijos, neturėjo savo politinės ekonomijos mokyklos, XIX a. ekonominė mintis plėtojosi savo keliu. Tai galima paaikinti alies savitomis ekonominės ir socialinės politinės plėtros s¹lygomis. Čia pramoninis perversmas, paspartinźs kapitalistinės gamybos vystym¹si, vyko XIX a. penktajame-etajame deimtmečiuose, kai kapitalizmas Anglijoje jau buvo toli pa˛engźs. Tačiau Vokietijoje kapitalizmo plėtra „prūsikuoju keliu“ vyko dar neisisklaid˛ius feodalizmo dvasiai: iuolaikinė pramonė, reikalavusi muitų apsaugos, politinio susiskaidymo aplinkoje buvo kuriama isaugant stiprias viduram˛ių agrarinių santykių atgyvenas. Pasaulinėse rinkose vyravo anglų pramonė, su kuria konkuruoti atsilikusi vokiečių pramonė negalėjo. I čia kilo siekis taikyti muitinź gynyb¹ ir valstybinį rėmim¹

XIX a. penktajame ir etajame deimtmečiuose vokikų ˛emių jungimosi į viening¹ valstybź laikotarpiu susiklosčiusi alternatyvi klasikinei politinei ekonomijai ekonominės minties kryptis – vadinamoji istorinė mokykla ekonomikos moksle isiskyrė įvairių alių ūkio nacionalinės specifikos fetiizavimu ir valstybinių institutų vaidmens iauktinimu. i mokykla, apie keturiasdeimt metų buvusi įtakingiausia ekonominės minties mokykla vokikai kalbančiose alyse (prie to labai prisidėjo, kad ios mokyklos alininkais buvo dauguma i ilgamečio Prūsijos vietimo ministerijos universitetų departamento vadovo Friedrich’o Althoff’o, iam departamentui vadovavusio nuo 1882 m. iki 1907 m., patarėjų), i esmės atstovavo ne tiek istorinź, kiek socialinź-istorinź kryptį, nes jos autoriai, skirtingai nuo klasikų, į politinės ekonomijos tyrimų rat¹ įtraukė alia ekonominių ir neekonominius veiksnius. Pirm¹ kart¹ tuo pačiu jie pradėjo istoriniame kontekste socialinių-ekonominių problemų visos įvairovės, visuomeninių santykių visos visumos vienalaikį nagrinėjim¹. Vokiečių istorinės mokyklos prad˛ia siejama su 1843 m. pasirod˛iusiu W. Roscher’o veikalu Grundis ir i mokykla iliko iki 1883 m., kai austrų ekonomistas C. Menger’is ileido savo Tyrimus apie socialinių mokslų, ypač politinės ekonomijos, metod¹.

Kritikuodami klasikinź mokykl¹ ir jos visuotinus (absoliučius) ekonominius dėsnius, vokiečių autoriai, veikiami romantikojo istorizmo judėjimo, vieningai sutiko, kad klasikai per daug ˛avisi abstrakcijomis ir apibendrinimais bei nepakankamai įvertina faktų ir stebėjimų, susijusių su praeitimi ir dabartimi, reikmź. Jie taip pat kaltino klasikus u˛ ekonominio liberalizmo (laissez faire) principų absoliutizavim¹, prisiriim¹ prie tam tikro universalaus ekonominio modelio ir individualistinių doktrinų siaurum¹, kosmopolizm¹ bei pasisakė u˛ tikslingum¹ nagrinėti realų, o ne menam¹ konkrečios tikrovės vaizd¹. Vadinasi, istorinė mokykla tapo geru pavyzd˛iu, kaip sunku ilikti grynoms klasikinėms doktrinoms, susidūrus su ekonomine plėtra ar iuo atveju skirtinga nacionaline aplinka.

6.3.1. Istorinės mokyklos pirmtakai

Istorinės mokyklos teoriniai pirmtakai buvo vokiečių teisės istorinės mokyklos atstovai Adam’as Heinrich’as Muller’is (1779–1829 m.; ypač svarbus jo veikalas Valstybės valdymo meno pagrindai (1811 m.), gimźs i jo vieų paskaitų 1808–1809 m.) ir Friedrich’as List’as (1789–1846 m.), pirmasis sistemikai naudojźs istorinį metod¹ – istorij¹ ir istorinį palyginim¹ kaip įrodinėjimo priemonź politinėje ekonomijoje ir, kaip pa˛ymi C. Gide, idėstźsźs dvi naujas mintis, negirdėtas klasikų teorijoje: apie tautybź ir produktyvias jėgas. XIX a. pirmosios pusės vokiečių bur˛uazijos ˛ymiausio ideologo, A. Smith’o ir J. B. Say’aus idėjų, ypač laisvų mainų principo, aktyvaus kritiko F. List’o mokymo esmź gerai perteikia pagrindinio veikalo, tapusio vadinamųjų „protekcionistinių“, apsauginių muitų alininkų, biblija, pavadinimas: Nacionalinė politinės ekonomijos sistema (1841 m.) bei jo paantratė: Tarptautinė prekyba, prekybos politika ir Vokietijos muitinių s¹junga. A. Muller’io ir F. List’o ekonominės pa˛iūros buvo artimos vieno kitam tais aspektais, kuriais jie abu kritikavo klasikus u˛ jų darbų abstraktum¹ ir liberalizm¹, pasisakė u˛ protekcionizmo isaugojim¹ valstybės ūkinėje praktikoje ir aikiai pervertino analizės istorinio metodo vaidmenį ekonomikos moksle. Tačiau jų po˛iūriai smarkiai skyrėsi, kai buvo kalbama apie visuomenės s¹rangos ideal¹ ir ekonomikos mokslo vaidmenį jam pasiekti.

A. Muller’is gimė Berlyne, Giotingeno universitete studijavo teisź ir teologij¹ bei kurį laik¹ dirbo valdininku Prūsijoje. Vėliau po ilgų kelionių apsigyveno Drezdene. Ten ir paraė daugum¹ savo veikalų. Vėliau, persikėlźs į Berlyn¹, A. Muller’is agrarinės opozicijos dvasioje paraė memorandum¹ prie liberali¹ K. A. von Hardenberg’o (1750–1822 m.) ˛emės reform¹, nes nesutiko su ˛emės nuosavybės santykių keitimu, nes tai galėjo panaikinti vent¹ tautos ryį su sava ˛eme. Kaip ir kiti vokikojo socialekonominio romantizmo, kuriam didelį įspūdį padarė anglo Edmund’o Burke (1729–1797 m.), kurio rainiai paskatino atsirasti konservatizm¹, antirevoliucinis įkartis ir senovės bei jos tradicijų idealizavimas laiko d˛entelmenui Pary˛iuje forma paraytoje knygoje Apm¹stymai apie Prancūzijos revoliucij¹ (1790 m.), atstovai, jis savo darbuose linko idealizuoti viduram˛ių laikų ūkinius santykius, su jų korporaciniais ryiais, cechais ir gildijomis, kurie greta ūkinių tikslų siekė ir etinių, visiems naudingų tikslų, teigė, kad pramonės pa˛anga privalo nekliudyti gyvai ūkio pusiausvyrai . A. Muller’is buvo įsitikinźs, kad nenutrūkstama industrializacija kelia pavojų ˛monėms. 1816 m. jis skundėsi, kad verslininkai tapo naujaisiais pramonės kunigais, kurie patogiai ir pasitikėdami savimi svajoja apie pramonės viepatavim¹ pasaulyje, nesuvokdami, jog ydingas darbo pasidalijimas pavertė ˛mones sraigteliais, guoliais, var˛tais ir aimis, suskaldė bendr¹ vyrų ir moterų po˛iūrį ir sugriovė jų moralines bei religines vertybes. A. Muller’is manė, kad klasikinės politinės ekonomijos skelbiami laissez faire principai negali atitikti ˛emyninių alių nacionalinių, tarp jų ūkinių, tradicijų. Jis buvo įsitikinźs, kad vien tik dėl A. Smith’o io mokslininko tėvynėje – salos valstybėje Anglijoje – galėjo įsitvirtinti neribotos laisvos prekybos ir konkurencijos idėjos, nes ten dėl istorinių prie˛asčių turto altinis yra kapitalas, o ˛emyninėje dalyje prieingai, daugiausia kaip turto altinis vyrauja ˛emė ir darbas. A. Muller’is, konkurencija pagrįst¹ pinigų ekonomik¹ pavadinźs universaliausia antivisuomeninės dvasios ir egoizmo apraika, sukurta baisios pastarųjų 30 metų revoliucijos, kritikavo A. Smith’¹ u˛ tai, kad jis savo tautos turtingumo tyrinėjimuose rėmėsi grynai materialiniais ir daiktiniais dalykais, o ne pačia gamyba, kaip paprastu dvasios ir rankų judėjimu, kuris am˛inai lemia tautų turto atsiradim¹ . A. Muller’is teigė, kad valstybės nesudaro vien tik manufaktūra, pieninė, draudimo įstaiga arba merkantilistinė draugija; ji yra visų fizinių ir gamtinių reikalų, visų fizinių ir dvasinių turtų, viso tautos iorinio ir vidaus gyvenimo s¹ryis į vien¹ energing¹, be galo dinamik¹ ir gyv¹ visum¹ . Kadangi visus reikinius A. Muller’is buvo linkźs vertinti istorikai ir dinamikai, todėl ir tautos turtingum¹ jis suprato kaip jo susidarymo proces¹ ir to proceso kitim¹. Jis teigė, kad reikia kalbėti ne apie tautos turt¹, o apie tautos turtėjim¹. ˇemės kapitalo ir darbo A. Muller’is nelaikė turto altiniu, ie buvo tik jo elementais, kurių gyva s¹veika tampa turto altiniu. A. Muller’is nesutiko su A. Smith’o teorijos individualistiniu pagrindu ir jo racionalistiniu metodu. U˛uot tai padarźs, jis ikėlė universalistinį traktavimo būd¹, kuris pakankamai yra istorikai pagrįstas ir remiasi etiniais motyvais. Būtent tuo A. Muller’is turėjo nema˛ai įtakos vėliau susiformavusiai istorinei mokyklai, nors ta įtaka nebuvo vien tik jo, o gal daugiau buvo paveikta visos romantikos idėjinės krypties.

Kiek kitokio po˛iūrio į klasikus laikėsi F. List’as, kuris, ties¹ sakant, nebuvo romantikas, nors ir asmenikai pa˛inojo A. Muller’į, ne kart¹ su juo bendravo ir daug k¹ i jo perėmė.

Gyvenimo kelias. F. List’as buvo kilźs i pietinės Vokietijos Viurtembergo kunigaiktystės miesto Reutlingeno viduriniųjų sluoksnių. Jo tėvas buvo pasiturintis amatininkas odininkas. Mokyklinis F. List’o mokslas baigėsi, jam turint 15 metų. Po to jis dvejus metus padėjo tėvui dirbtuvėse. Kadangi amatu nelabai domėjosi, buvo atiduotas mokytis pas ratinink¹. Čia jaunuoliui labiau sekėsi, ir jis pradėjo kopti tarnybinių pareigų Viurtembergo kunigaiktystėje laiptais, baigdamas tarnybinź karjer¹ s¹skaitybos patarėju kunigaiktystės sostinėje tutgarte. F. List’as vis¹ savo energing¹ visuomeninź bei mokslinź veikl¹ plėtojo audringu laikotarpiu: ventosios Vokietijos s¹jungos, sukurtos alių – karo prie bonapartinź Prancūzij¹ laimėtojų Vienos kongreso (1815 m.) ir lėmusios Vokietijai politikai susiskaid˛iusios, agrarinės alies likim¹, metais. ( ventasis romėnų vokiečių reichas , gyvavźs nuo 962 m., ˛lugo dar 1806 m., austrų kaizeriui Francui II atsisakius romėnų-vokiečių kaizerio karūnos).

Pedagoginź karjer¹ pagal liberalaus ministro K. A. Wangenheim o (1773–1850 m.) protekcij¹ F. List’as pradėjo nuo valstybinio valdymo praktikos dėstymo Tiubengeno universitete. i savotika disciplina buvo susijusi su tuo, kad XIX a. trečiajame–penktajame deimtmečiais ekonomikos mokslas Vokietijoje plėtojosi kameralistikos – visuomenės mokslų (teisės, politikos, istorijos) visumos, ypač pabrė˛usios valstybės valdymo teorij¹ ir praktik¹ – rėmuose. ių disciplinų imanymas buvo privalomas, norint ilaikyti egzamin¹ valstybės tarnautojo pareigoms u˛imti. Tai lėmė ekonomikos mokslo, skirto teikti rekomendacijas ir pagrįsti ūkinės veiklos reguliavimo principus, taikom¹jį pobūdį. Tenka pripa˛inti, kad Vokietijoje iki pat XIX a. pabaigos i viso nebuvo politinės ekonomijos kaip teorinės disciplinos, atskirtos nuo kitų socialinių mokslų; visi socialiniai mokslai buvo vadinami vienu terminu: „valstybės mokslai“.

Negalima nepaminėti ir F. List’o ikalbingos agitacijos – spaudoje bei Viurtembergo kunigaiktystės parlamente, į kurį jis, reakcingų universiteto profesorių iguitas i universiteto, buvo irinktas gimtojo miesto Reutlingeno atstovu, – panaikinti vidaus vokikas muitines ir sutvarkyti finansus. Taikos sutartis po Napoleono karų atvedė Vokietij¹ į mil˛inik¹ susiskaldym¹ – buvo sukurtos 39 skirtingos valstybės, dauguma i jų buvo ekonomikai ir politikai izoliuotos kunigaiktystės, viena kitai taikiusios sudėting¹ tarpvalstybinių tarifų sistem¹, panaikinusi¹ laisvus ir lengvus prekių mainus. Be to, vokiečių ˛emėse veikė septynios skirtingos monometalistinės pinigų sistemos: viena aukso ir eios sidabro, o banknotus leido 33 emisijos bankai. Negana to, valstybės ir valstybėlės biud˛eto deficitams padengti leido savo popierinius pinigus. O kur dar muitų kliūtys, ribojusios prekyb¹ kiekvienoje i s¹junginių valstybių. Vien tik Prūsijoje buvo priskaičiuojama iki 67 įvairių muitų tarifų. iuos trukumus didino dar viena ypatinga aplinkybė: visikai nebuvo muitų nuo kaimyninių valstybių. Kadangi tuo pat metu neegzistavo importo mokesčių, Did˛iosios Britanijos ir kitų alių perteklinės prekės u˛plūdo Vokietijos rink¹, kur jos buvo parduodamos labai ˛emomis kainomis.

Dėl susiklosčiusios „revoliucionieriaus“ reputacijos po vieno jo paties paraytos Reutlingeno piliečių peticijos projekto, kur jis atrokai kritikavo savo krato biurokratij¹, F. List’as prarado parlamento nario viet¹, reakcinės vald˛ios buvo suimtas ir po vienų metų kalinimo 1825 m., paskatintas M. de La Fayette (1757–1834 m.), emigravo į JAV. Ten Niujorke vėl sutiko į jo gyvenime svarbų ˛mogų ir tapo Henry’io Clay’aus sekretoriumi. Amerikos nacionalistai ir protekcionistai F. List’o asmenyje surado savo ekonominių idėjų aktyvų remėj¹. Netrukus Pensilvanijoje kalnuose netoli savo namų jis atrado akmens anglies telkinių ir organizavo vieno i pirmųjų gele˛inkelių tiesim¹ (1831 m.). Praturtėjźs ir įsigijźs įtakingų draugų, F. List’as iskubėjo į tėvynź su vis¹ Vokietij¹ apimančio gele˛inkelių tinklo projektu. 1832 m., atvykźs į Europ¹ kaip Amerikos pilietis ir tapźs JAV konsulu Leipcige, jis įsteigė akcinź bendrovź vienam i pirmųjų gele˛inkelių Leipcigas–Drezdenas nutiesti, bet dėl politinių intrigų ir finansinių aferų turėjo iva˛iuoti į Prancūzij¹. Ten F. List’as sėkmingai dalyvavo Pary˛iaus mokslų akademijos referatų apie tarptautinź prekyb¹ konkurse, pateikdamas didelį rankratį antrate Natūrali politinės ekonomijos sistema. Grį˛źs į Vokietij¹, jis Augsburge ileido pagrindinį savo veikal¹ Politinės ekonomijos nacionalinė sistema (1841 m.) – ikalbing¹ knyg¹, susidedanči¹ i keturių dalių: Istorijos, Teorijos, Sistemos ir Politikos. Knyga, kuri buvo sumanyta kaip pirmasis tomas didelio veikalo, kuris turėjo apimti visas politinės ekonomijos problemas, ir todėl turėjo paantratź Tarptautinė prekyba, prekybos politika ir Vokietijos muitinių s¹junga, buvo kupina pavyzd˛ių i istorijos (F. List’as vienas i pirmųjų, o greičiausiai pirmasis, nagrinėjo Europos tautų ekonominź istorij¹) ir praktinės patirties, parayta plačiajai visuomenei gyva, o ne sausa moksline kalba. Politinės ekonomijos nacionalinė sistema turėjo nema˛¹ pasisekim¹, ir artimiausiais metais prireikė dar dviejų leidimų.

Ekonomikos teorija. Būtent ioje knygoje F. List’as nurodo, kad „[] politinė ekonomija nėra mokslas, kuris tik moko kaip mainomosios vertybės gaminamos individualių asmenų, tarp jų paskirstomos ir jų vartojamos []. Be to, valstybės veikėjas nori ir turi ˛inoti, kaip su˛adinamos visos tautos gamybinės jėgos, kaip jos padidinamos, kas joms padeda, dėl ko jos silpnėja, apmirta ir visikai inyksta, kaip nacionalinės gamybinės jėgos padeda geriausiai ir tikslingiausiai inaudoti nacionalinius gamtinių iteklių altinius, kad būtų sukurtas nacionalinis egzistavimas, nacionalinė gerovė, kultūra ir u˛tikrinta tautos ateitis“. Toliau jis raė: „Kaip būding¹ savo siūlomos sistemos skirtum¹ a pabrė˛iu nacionalum¹. Visas mano teorijos rūmas grind˛iamas nacijos kaip vidurinio nario tarp individo ir ˛monijos, prigimtimi“.

is pasa˛as gerai atspindi u˛davinių, kuriuos ekonomikos mokslui kelia F. List’as, esmź. Viena vertus, jis neperbraukia anglų klasikinės politinės ekonomijos, bet lyg ir laiko jos po˛iūrį nepakankamai plačiu ir giliu. Kita vertus – tai jau matyti i knygos turinio – F. List’as ne tiek iplečia ekonomikos mokslo sritį, kiek perkelia jo dėmesio centr¹ į kit¹ ekonominių problemų sritį: į nacionalinź ekonomik¹ kaip visum¹, nagrinėjant jos ryį su iorine aplinka. Anglų mokyklos (jis taip ir vadina j¹ vienu ˛od˛iu „mokykla“) problematika jį ma˛ai tedomino.

F. List’as, skirtingai nuo A. Muller’io, buvo liberalas politikoje ir pritarė kai kurioms klasikų teorinėms nuostatoms, ypač visuomenės į priekį vedančios plėtros ir mokslinės-techninės pa˛angos spartėjimo tikslingumo srityje. Tačiau klasikų po˛iūris į ekonomikos moksl¹, jo nuomone, buvo per daug siauras ir pavirutinikas, nes jie neįvertino svarbaus valstybės vaidmens nacionalinėje ekonomikoje, taip pat tautos istorinių aknų ir jos kultūros poveikio ūkiui. (Pa˛ymėtina, kad vėliau kalbėdamas apie prekybos politik¹ būtent istorikai susidariusių gamybos s¹lygų akcentavim¹ dideliu F. List’o nuopelnu įvardijo austrų mokyklos atstovas E. von Bohm-Bawerk’as). Pagal alių, į kurias jį buvo nublokźs likimas, ekonominės istorijos patirtį F. List’as kritikavo A. Smith’¹ ir vis¹ anglų klasikinź mokykl¹ u˛ „kosmopolitizm¹“, kurį jis į˛velgė mėginimuose sukurti universali¹ ekonominź koncepcij¹, vienodai tinkanči¹ visoms alims ir tautoms. iam liberalų „kosmopolitiniam“ po˛iūriui, ignoravusiam taut¹, be kurios, F. List’o nuomone, individas negali gyventi, jis prieino mokym¹ apie „nacionalinź ekonomik¹“, kuriame neigė kapitalistinės gamybos plėtros skirtingose alyse bendrus dėsningumus. Pagal F. List’¹, atskirų alių ūkiai paklūsta saviems dėsniams ir todėl kiekvienai aliai būdinga sava, „nacionalinė ekonomika“, kurios u˛davinys yra nustatyti palankiausias s¹lygas nacijos gamybinių jėgų plėtrai. Taigi F. List’as i esmės u˛braukė politinź ekonomij¹ kaip moksl¹, keisdamas j¹ ekonomine politika.

F. List’as toli gra˛u nebuvo atsilikusio, feodalinių atgyvenų supančioto vokiečių ūkio isaugojimo alininkas. Būdamas Vokietijos nacionalinės vienybės alininkas ir pasisakydamas u˛ Vokietijos industrializacij¹ ir, taikant protekcionizmo priemones, jos pavertim¹ pirmaujančia pramonine valstybe, pajėgia ekonominei ir politinei ekspansijai pasaulinėse rinkose, F. List’as sukūrė gamybinių jėgų iplėtojimo dėsnį. F. List’as, sutikdamas su A. Smith’o pagrindinio veikalo antratės turiniu – tyrinėti tautos turto prigimtį ir prie˛astis – nesutiko su jo pateikta „turto“ s¹voka ir teigė, kad tautos turt¹ lemia ne sukurto prekinio turto ar mainomųjų vertybių kiekis, kaip įrodinėjo klasikinės mokyklos atstovai ir jų sekėjai, o gamybinių jėgų iplėtojimo laipsnis. Jis pabrė˛ė, „Gebėjimas kurti turt¹ yra daug svarbesnis u˛ patį turt¹“. Tuo pačiu, kaip pa˛ymi C. Gide ir C. Rist’as, F. List’as iplėtė klasikų politinį akiratį, pakeisdamas statik¹ tautos gerovės koncepcij¹ dinamika. Taip jis į tarptautinės prekybos teorij¹ įtraukė t¹ pači¹ mintį, kuri¹ J. de Sismondi buvo įtraukźs į vidaus ekonominź politik¹, būtent, susirūpinim¹ ekonomine pa˛anga. Tik u˛uot siekźs, kaip J. de Sismondi, i¹ pa˛ang¹ sulaikyti, F. List’as norėjo j¹ paskatinti. Todėl jis tokį svarbų vaidmenį skyrė valstybei, kuriai kaip tik ir pavesta isaugoti būsimos alies gerovės altinius, skatinant gamybines jėgas.

Svarbiausia ir lemiama gamybine jėga F. List’as laikė fabrikų ir gamyklų pramonź. Pirmiausia todėl, kad pramonė labiausiai iplėtoja moralines tautos jėgas. Be to, pramonė daug geriau nei ˛emės ūkis leid˛ia inaudoti visus materialius alies iteklius: vandenį, vėj¹, mineralines ˛aliavas, kur¹. Pramonės buvimas yra stipri paskata ir pačiam ˛emės ūkiui: ˛emdirbiai turi i to net daugiau naudos, nei patys fabrikantai, nes dėl to kyla ˛emės renta, didėja pelnas ir darbininkų u˛darbis, o tai vėl didina ˛emės ūkio gaminių paklaus¹. Todėl, kuo spartesniame pramonės sukūrime F. List’as į˛velgė protekcionizmo pateisinim¹. Ir tai jis idėsto labai vaizd˛iu palyginimu: „Be abejo, patirtis mus moko, kad vėjas pernea sėklas i vienos alies į kit¹, ir taip plikos dykumos virsta tankiais mikais. Tačiau ar būtų imintinga, jei mikininkas lauktų, kol vėjas per ilgus am˛ius įgyvendins i¹ kultūros pa˛ang¹? Argi mikininkas blogai elgtųsi mėgindamas apsėti dykvietes ir pasiekti į tiksl¹ per keliasdeimt metų? Istorija mums rodo, kad daugelis tautų darė tai, k¹ ir is mikininkas“. Priemonė, kuria tautos naudojosi to siekdamos, buvo muitų tarifai.

Tačiau jei A. Smith’as ir D. Ricardo produktyviu darbu laikė tik darb¹ med˛iaginėje gamyboje, tai F. List’as, apkaltinźs, kad jie nesuprato gamybinių jėgų esmės, produktyviu paskelbė bet kokį darb¹, tiesiogiai ar netiesiogiai padedantį sukurti turt¹. Todėl jis, gerokai iplėsdamas į mokslinź apyvart¹ prancūzų statistiko C. Dupin’o veikale Prancūzijos gamybinės ir prekybinės jėgos (1827 m.) įvest¹ „gamybinių jėgų“ s¹vok¹, į j¹ įtraukė ir ekonominź plėtr¹ skatinančius valstybinius institutus, tarp jų policij¹ bei pat¹, ir vietimo sistem¹, moksl¹, religij¹, spaudos iradim¹, moralines nuostatas, pavyzd˛iui, monogamij¹ ir s¹˛inės laisvź, keičiančias plėtros eig¹ politines bei ekonomines reformas, tarp jų vergovės ir baud˛iavos panaikinim¹, parlamentinź tvark¹ bei sosto paveldėjim¹.

Jei anglų klasikinė mokykla ir i jos gelmių gimź kiti ekonominiai mokymai dėmesį sutelkdavo į jiems iuolaikinio kapitalistinio ūkio analizź, nagrinėdami jį kaip natūrali¹ būklź bei iekodami atskirų alių plėtros bendrų dėsningumų, tai F. List’as visikai prieingai m¹stė iekodamas nacionalinių skirtumų – jis deklaruoja istorinio po˛iūrio į ekonomik¹ būtinum¹. F. List’as vienas pirmųjų pasiūlė vadinam¹j¹ ekonominės plėtros pakopinź teorij¹, ilgam tapusi¹ etalonine ekonomikos istorinių tyrimų srityje. Beje, kotai R. Fergusson’as ir A. Smith’as gerokai iki F. List’o darbų plėtojo i¹ tem¹. Tačiau pirmojo jis apskritai galėjo ne˛inoti, o A. Smith’o Tautų turte mokymas apie stadijas idėstytas labai padrikai, todėl F. List’as galėjo jo nepastebėti. Nacionalinės ekonomikos plėtros eigoje jis iskiria penkis būvius (etapus): laukinį, piemenų, ˛emdirbystės, ˛emdirbystės-manufaktūros ir ˛emdirbystės-manufaktūros-prekybos būvį. Įvertindamas savo gyvenamojo laikotarpio ekonominių sistemų isivystymo lygį, F. List’as teigė, kad tik Anglija pasiekė penkt¹j¹ stadij¹, prie jos priartėjo Prancūzija, pakeliui į ketvirt¹j¹ buvo Vokietija ir JAV, o į treči¹j¹ – Ispanija, Portugalija ir Italija.

F. Listo nuomone, norint pasiekti penkt¹jį, aukčiausi¹ (idealų) būvį, kuriam būdinga iplėtoti ˛emės ūkis, pramonė ir prekyba (jų suderinimas u˛tikrins „tobuliausi¹ darbo pasiskirstym¹ ir geriausi¹ gamybinių jėgų kombinacij¹“), būtina valstybės parama ir „auklėjamasis protekcionizmas“, kurio idėj¹ suformulavo dar amerikietis W. Hamilton’as (1791 m.) ir prancūzas Ferrier (1805 m.), o F. List’as j¹ plačiai argumentavo, greičiausiai, pasiremdamas C. Dupin o (1827 m.), Chaptal o (1819 m.) ir D. Raymond o (1820 m.) idėjomis. Auklėjamojo protekcionizmo tikslas – sukurti viening¹ nacionalinź rink¹, paalinti vidinius barjerus ir tuo pat metu muitų rinkliavomis apsaugoti, kad kitų valstybių galingesnės gamybinės jėgos neu˛gniau˛tų jaunų nacionalinio ūkio akų, kol jos nepasiekė tarptautinio konkurencingumo lygio.

Tačiau F. List’as nurodė, kad auklėjamojo protekcionizmo sistem¹ sėkmingai gali taikyti tik valstybės, kuriose yra nuosaikus klimatas, pakankamai didelė teritorija, įvairių iteklių ir daug gyventojų, turinčios savo upių ˛iotis (taigi, turinčios priėjimo prie savo jūrų). Taip, Anglijos kaip salos izoliacija u˛tikrino jai lemiam¹ pranaum¹ prie kontinentinź Europ¹, plėtojant nuostatas, naudingas laisvės, verslumo dvasios ir nacijos gamybinių jėgų augimui. Kaip prieingas pavyzdys galėjo būti Lenkija, kurios istorij¹ F. List’as sutapatino su likimu alies, kuri neprieina prie jūrų, neturi nei prekybinio, nei karinio laivyno, arba kurioje upių ˛iotys nėra jai pavald˛ios, ir kurios u˛sienio prekyba priklauso nuo kitų tautų.

F. List’as jaunas alis lygina su kūdikiu, nepajėgiančiu prieintis suaugusiam ˛mogui. Tačiau, kadangi F. List’as daugiausia rūpinosi perėjimu i trečiojo etapo į ketvirt¹jį ir penkt¹jį, t. y. į industrializacij¹, logika, kad, jo nuomone, auklėjamasis protekcionizmas, leid˛iantis ilyginti alių ekonominio isivystymo lygį, pramonėje yra teisėta priemonė, bet jis neturi būti taikomas ˛emės ūkio srityje, tikintis, kad is persitvarkys dėl efektyviai veikiančios pramonės poveikio. Toks agrarinio sektoriaus saugojimas protekcinėmis priemonėmis lemtų ˛aliavų ir maisto prekių brangim¹, o tai atnetų ˛alos alies pramonei. Klasikų mokymui apie darbo pasidalijim¹ ir lyginamųjų pranaumų principui F. List’as prieino gamybinių jėgų nacionalinės asociacijos koncepcij¹, pabrė˛damas vidaus rinkos prioritet¹ prie iorinź ir fabrikinės – gamyklinės gamybos derinimo su ˛emdirbyste pranaumus. ˇemdirbių taut¹ F. List’as lygino su vienarankiu ˛mogumi, ir kaip A. Smith’o bei J. B. Say’aus trumparegikumo pavyzdį pateikė jų nuomonź, kad JAV, „panaiai kaip ir Lenkija“, skirtos ˛emdirbystei. Propaguodamas vokik¹ gele˛inkelių sistem¹, F. List’as teigė, kad susisiekimo kelių nacionalinė sistema yra būtina manufaktūrinės pramonės visiko iplėtojimo s¹lyga, leid˛ianti iplėsti į vis¹ valstybės erdvź mineralinių iteklių bei baigtos produkcijos apyvart¹ ir taip u˛tikrinti realizacijos pastovum¹ bei vidaus rinkos susiformavim¹. Esant protekcionistinei sistemai, neivengiam¹ kainų kilim¹, F. List’o nuomone, su kaupu kompensuos realizacijos rinkų isiplėtimas. ˇemdirbiai dėl nacionalinių gamybinių jėgų asociacijos taip pat laimi gerokai daugiau dėl ˛emės ūkio produkcijos realizacijos rinkų isiplėtimo, nei praranda dėl pramoninių prekių brangimo.

Pagal nacionalinių gamybinių jėgų asociacijos po˛iūrį F. List’as traktavo ir ˛emės rentos kategorij¹. ˇemės natūralaus derlingumo skirtumus jis laikė neesminiu veiksniu, o geografinź padėtį – lemiamu: „Renta ir ˛emės vertė visur auga proporcingai ˛emės nuosavybės artumui miestui, proporcingai jo gyventojų skaičiui ir fabrikinės-gamyklinės pramonės iplėtojimui“. F. List’as iuo klausimu faktikai apibendrino Prancūzijos ir Anglijos patirtį ˛emės rentos institucinių aspektų srityje.

F. List’o nuomone, A. Smith’o ir jo pasekėjų principinė klaida buvo ta, kad jie ekonominį gyvenim¹ nagrinėjo kaip atskirų individų, savo mechanine visuma sudarančių ˛monij¹, s¹veikos sfer¹. Tačiau tarp ˛monijos ir ˛mogaus istorija įterpė tautas. Bet kuris individas – pirmiausia tautos dalis, ir jo gerovė priklauso nuo tautos galingumo. Tautos turi skirtingas jėgas ir skirtingus interesus, ir juos turi atriboti valstybės. Tiesa, F. List’as neatmetė galimybės visuotinai remtis laissez-faire principais (nors juos ir kritikavo, nurodydamas, kad laissez faire formulė vienodai patogi tiek pirkliams, tiek grobikams bei sukčiams), bet manė, kad abipusiai naudinga laisva prekyba, visika prekybos laisvė taps galima tik tolimoje ateityje, kai visos tautos bus pasiekusios vienod¹ ekonominės plėtros pakop¹, inyks karų pavojus, tautos prieis visuotino sutarimo. Kitais ˛od˛iais tariant, F. List’as i tiesų netikėjo kokia nors bendra visoms tautoms ir visais laikais naudinga visuomenine santvarka, grind˛iama laisvomis individualių ūkinių interesų var˛ybomis.

Gyvenimo kelias. Grį˛źs į Vokietij¹, F. List’as gyveno daugiausia Augsburge, versdamasis ˛urnalistika ir dirbdamas mokslinį darb¹. Kaip tik tais metais jis paraė savo geopolitinius veikalus. Tačiau F. List’o gyvenimo pabaiga susiklostė dramatikai. Jo geopolitinių idėjų nepalaikė to meto galingieji (jo veikalas, nepaisant didelio literatūrinio pasisekimo, Vokietijoje neturėjo didesnės praktinės įtakos – galima paminėti nebent nedidelį muitų pakėlim¹, kuriam ry˛osi tuometinis ministras Zollverein as 1846 m.), ir pavargźs bei nusivylźs, be to, negalėdamas gerai materialiai aprūpinti savo eimos, ˛ymusis vokiečių ekonomistas gyvenim¹ 1846 metų rudenį baigė savi˛udybe Kufsteno miesto viebutyje. 1850 m. F. List’ui jo gimtajame Reitlingene buvo pastatytas paminklas, o tutgarte ileista jo veikalų rinktinė. XIX a. antroje pusėje kilo F. List’o pomirtinio pripa˛inimo banga. Ir neatsitiktinai. Juk jis savo alyje, kaip anksčiau ir A. Smith’as, o vėliau K. Marx’as, taip pat suformulavo tai, kas turėjo tapti savo laiko visuomenine nuomone.

6.3.2. Istorinės mokyklos pradininkai

Kaip jau minėta, pasireikiant neigiamiems kapitalistinės gamybos padariniams, atsirado pesimistinis liberalizmas ir socialistinės idėjos. Tačiau greta klasikų mokyklos ir kapitalistinės ūkio santvarkos socialistinių kritikų XIX a. antroje pusėje mėginta atgaivinti tautinź idėj¹ ir ja remiantis apibūdinti ekonominź politik¹. Vietoj klasikų mokyklos dedukcinio metodo pradėtas taikyti istorinis ekonominių reikinių tyrinėjimas. Jau A. Muller’is ir F. List’as naudojo istorinį metod¹. Tačiau jie nebuvo tikrieji ekonominės istorinės mokyklos kūrėjai. Istorinės mokyklos ribose F. List’o idėjas XIX a. penkt¹jį–et¹jį deimtmečiais toliau savo darbuose plėtojo teisės istorinės mokyklos auklėtinis Wilhelm’as Roscher’as (1817–1894 m.), istoriniu kalbos mokslu rėmźsis Bruno Hildebrand’as (1812–1878 m.) ir G. W. F. Hegelio mokyklos atstovas Karl’as Knies’as (1821–1898 m.). Jie sudarė istorinės mokyklos branduolį ar net tapo tikraisiais jos kūrėjais. ių trijų autorių nesiejo darbo vieta ir asmeninis bendravimas. Jų veikalai gerokai skyrėsi vienas nuo kito ir buvo daugiau deklaratyvūs nei turiningi.

W. Roscher’as gimė Hanoveryje ir nuo 1835 m. iki 1839 m. studijavo jurisprudencij¹ bei filosofij¹ Giotengeno ir Berlyno universitetuose. Giotengeno ir Leipcigo universitetų politinės ekonomijos profesorius (ten jis dirbo nuo 1848 m. ir dėstė beveik 50 metų) W. Roscher’as, nors i prad˛ių ir buvźs veikiamas klasikinės mokyklos bei kalbėjźs apie galimum¹ „rasti gamtos įstatymus tautos ūkyje“, savo pagrindiniuose ekonominiuose veikaluose Politinės ekonomijos kurso trumpi pagrindai istorinio metodo po˛iūriu (1853 m. ir iki 1922 m. sulaukė 26 leidimų; nors pati Politinės ekonomijos paskaitų, remiantis istoriniu metodu, programa buvo paskelbta dar 1843 m.; ie metai ir laikomi vokiečių istorinės mokyklos prad˛ia) ir Tautos ūkio pagrindai (keturi tomai – 1854 m., 1860 m., 1881 m. ir 1886 m.) nubrė˛ė bendrus istorinio metodo kontūrus politinėje ekonomijoje. Pastebėtina, kad W. Roscher’as sekė teisės istorinės mokyklos lyderiu, Berlyno universiteto romėnų teisės profesoriumi Friedrich’u Karl’u Savigny (1779–1861 m.), įvedusiu istorinį metod¹ į teisės moksl¹ ir savo teorijoje teigusiu, kad teisė – tai „tautos dvasios organinis produktas“, o įstatymai – viso tautos gyvenimo spontanikas darinys, kurio realus pobūdis gali būti isiaikintas tik dėka istorinių ir palyginamųjų studijų.

W. Roscher’as taip apibūdino „istorinio metodo politinėje ekonomijoje“ pagrindines ypatybes, kurias idėstė Politinės ekonomijos paskaitų, remiantis istoriniu metodu, programos pratarmėje:

1) parodyti, kaip ir apie k¹ m¹stė tautos ekonominiais klausimais, ko jos tikėjosi ir ko (taip pat kodėl) pasiekė ekonomikos srityje;

2) neapsiriboti tik iuolaikinių ekonominių reikinių stebėjimu, nes tauta – tai ne tik tam tikra pavienių individų grupė;

3) tirti ir lyginti visų tautų ekonominius reikinius bei procesus, i kurių galima k¹ nors su˛inoti; ypač naudinga ir patogu nagrinėti senovės tautas, kurių istorija jau pasibaigė ir mes galime matyti jų veiklos rezultatus;

4) nepeikti ir negirti ekonominių įstaigų – i jų tik nedaugelis naudingos ir ˛alingos visoms tautoms vienodai;

5) pirmiausia stengtis isiaikinti, kaip ir kodėl tikslingi dalykai da˛nai pavirsdavo nevykusiais, o geri norai – nelaimėmis.

W. Roscher’as tvirtino, kad gamtiniai alių skirtumai, pavienių tautų ypatumai, pasireikiantys kaip jų sugebėjimai, įpročiai, isivystymo lygis ir susiklostź institutai, naikina galimybź, kad skirtingose tautose gali egzistuoti tokio paties tipo ūkinės sistemos. W. Roscher’as raė: „Kaip kiekvieno ˛mogaus gyvenimas, taip ir tautos gyvenimas yra visuma, kurios įvairios apraikos glaud˛iai siejasi viena su kita. Norint mokslikai suprasti vien¹ jos aspekt¹, reikia pa˛inti visus kitus. Čia svarbiausi yra ie septyni aspektai: kalba, tikyba, menas, mokslas, teisė, valstybė ir ūkis“. Todėl negali būti ir visam pasauliui tinkančios vienos ekonominės teorijos. Nėra vienos politinės ekonomijos, o egzistuoja daugybė nacionalinių mokslų, ir „mūsų tikslas tėra aprayti tai, ko tautos norėjo ir svajojo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir pasiekė, tas prie˛astis, dėl kurių jos siekė savo tikslų ir juos pasiekė“. Būtent W. Roscher’ui priklauso klasikų mokym¹ smerkiantis alegorinis posakis, kad „tautos negali turėti vieno ekonominio idealo, taip pat kaip ir suknelė nesiuvama vieno dyd˛io“. Kita vertus, W. Roscher’o įdiegtos naujovės buvo daugiau pedagoginio, o ne mokslinio pobūd˛io. Jis greičiau atnaujino akademinź tradicij¹, nei sukūrė nauj¹ mokslinź srovź. Juk W. Roscher’as istorij¹ naudojo iliustruodamas ekonomikos teorij¹, papildydamas j¹ pavyzd˛iais, kurie galėtų jei ne nustatyti taisykles vald˛ios ˛monėms, tai bent, kaip jis sakė, „plėtoti politinź nuovok¹“. Todėl W. Roscher’o pastangas, ko gero, galima laikyti mėginimu susieti politinės ekonomijos dėstym¹ su XVII a. ir XVIII a. senųjų vokiečių „kameralistų“ tradicija. iems absoliutaus monarcho tariamiems patarėjams ekonomikos klausimais buvo pavedama imokyti studentus praktinių administravimo ir finansų mokslų, ir todėl jie pirmiausia pateikdavo konkrečių ˛inių apie t¹ ekonominź ir socialinź aplink¹, kurioje studentams teks veikti.

Be to, W. Roscher’as pasisakė u˛ būtinum¹ u˛tikrinti tik evoliucinź visuomenės plėtr¹. Jo nuomone, keisdamos savo gyvenimo formas, tautos turi kaip pavyzdį naudoti laik¹, kuris visk¹ keičia, bet tai daro taip pama˛u, kad net neįmanoma pastebėti ių pokyčių. Revoliucinius perversmus W. Roscher’as kategorikai smerkė, vadindamas juos „neteisėtu keliu“. Jis raė, kad „kiekviena revoliucija, nors ir koks didelis būtų poreikis jos atliktiems pokyčiams, vis dėlto liks did˛iausia tautos gyvenimo nelaimė, sunki ir neretai mirtina liga“.

Kitas istorinės mokyklos pradininkas buvo Breslau universiteto absolventas B. Hildebrand’as, 40 metų profesoriavźs Marburgo (dėl Heseno vyriausybės perekiojimų teko emigruoti į veicarij¹), Ciuricho, Berno ir, 1861 m. sugrį˛us į Vokietij¹, Jenos universitetuose. Jis veicarijoje įkūrė pirm¹j¹ statistikos tarnyb¹ bei 1863 m. įsteigė Jahrbucher fur National Okonomie and Statistik ir deimtmetį buvo vienintelis jo redaktorius. B. Hildebrand’as, ne ma˛iau aktyviai, bet kartais tendencingai laikźsis istorinio metodo ekonomikos moksle, į˛velgdamas, kad politinė ekonomija „nustoja būti vien tik mokslininkų nuosavybė“, ieina i jų kabinetų ir „pradeda ijudinti liaudies mases“, u˛simojo daug plačiau ir klasikų abstrakčiam dedukciniam metodui prieino empirinius tyrimus, statistinės ir istorinės informacijos rinkim¹, atsisakydamas bet kokių teorinių apibendrinimų, natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikai, paiekos. Kaip raė B. Hildebrand’as, „Ekonomikos mokslas neturi iekoti ūkio reikinių įvairovėje nepakeičiamų, visada vienodų dėsnių, o tik parodyti besikeičiančios ekonominės patirties pa˛ang¹ ir ˛monių giminės tobulėjim¹ ekonominiame ˛monijos gyvenime. Jo u˛davinys – nagrinėti ir pavienių tautų, ir visos ˛monijos ūkio vyksm¹, taip pa˛inti dabartinės ūkio kultūros pagrind¹ bei tas problemas, kurias tenka sprźsti dabar gyvenančiai kartai“. Pabrė˛damas t¹ pa˛ang¹, kuri¹ istorinio metodo dėka padarė kalbos mokslas, ir teigdamas, kad politinė ekonomija turi būti mokslu apie „ekonominės tautų evoliucijos dėsnius“, savo pagrindiniame ekonominiame veikale Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomika (1848 m.), pasirod˛iusiame 1848 m. revoliucijos įkartyje ir aikiai atspindėjusiame „istorinio metodo“ politinį kryptingum¹, jis pasiūlė trifazź ˛monijos ekonominės plėtros schem¹. Pirmoji fazė – viduram˛ių natūralus ūkis. Produktų mainų čia arba i viso nėra, arba jie atliekami nenaudojant pinigų. Antroji fazė – piniginis ūkis (tapatintas su kapitalistine gamyba nuo A. Smith’o laikų). Pinigai tampa būtinu mainų tarpininku. Trečioji fazė – kreditinis ūkis. Pinigai nustoja atlikti mainų tarpininko vaidmenį. Mainai atliekami nedalyvaujant pinigams, o naudojant kredit¹, pagal „garbės ˛odį, pasitikėjim¹, moralines savybes“. Ūkis, esantis trečiojoje fazėje – tai aukčiausias ūkio tipas, nes čia atsiveria visos galimybės aktyviems ˛monėms. Net ir neturėdami kapitalo, jie naudodami kredit¹, kuris pajėgus paalinti „pinigų ir kapitalo vald˛i¹“, gali tapti verslininkais. Be to, kaip ir W. Roscher’as, pasisakydamas u˛ evoliucinį po˛iūrį, B. Hildebrand’as manė, kad „skirtumas tarp verslininko ir padienio (samdinio), tarp fabrikanto ir darbininko“ egzistavo visada. Lygiai taip pat jis, kaip ir kiti istorinės mokyklos atstovai, teigė, jog vertė, pinigai, privati nuosavybė yra am˛ini, pastar¹j¹ įvardindamas kaip „galing¹ ˛mogikosios dvasios plėtros variklį“, be kurio visuomenė liktų „sustingusi, vienalytė masė“.

B. Hildebrand’as kaip did˛iausi¹ ankstesnio ekonomikos mokslo (klasikinės mokyklos) trūkum¹ į˛velgė ūkinių subjektų elgesio traktavim¹ vien tik kaip egoistines paskatas, plik¹ materializm¹, politinei ekonomijai tarytum virstant paprasta „˛mogikojo egoizmo natūralia istorija“. Jis pastebėjo, kad analizuodami ekonominį gyvenim¹, A. Smith’as ir jo pasekėjai visikai ignoravo jam darom¹ moralės, teisės, papročių, politikos įtak¹, turinči¹ did˛iulį poveikį ˛mogikosios veiklos motyvams, skatinantiems altruizmui, siekimui ne individualios naudos, o tautos ir savo alies interesų ir panaiai. Todėl B. Hildebrand’as gyrė socialistus, nurod˛iusius, kad ūkinė veikla privalo turėti dorovinį pagrind¹: „Jie privertė ekonomistus pamatyti, kad jų mokslas nėra gamtos mokslas apie ˛mogaus egoizm¹, bet tai turi būti etinis mokslas“. Kita vertus, toli gra˛u ne visos B. Hildebrand’o ateities prognozės isipildė. Jis spėjo, kad dar per XIX imtmetį Anglijos plėtroje irykės tendencija daliai proletariato, metusio ˛emź, vėl grį˛ti prie ˛emdirbystės. Dėl to Anglijos miesto ir kaimo gyventojų skaičius vėl susilygins ir ˛emės ūkio vaidmuo iaugs. Tačiau mes ˛inome, kad ios abi prognozės buvo klaidingos.

B. Hildebrand’as buvo pa˛adėjźs parayti savo grynai kritinio veikalo tźsinį, kuriame būtų idėstyti naujo metodo principai. Tačiau tas tźsinys niekada nepasirodė, todėl io sunkaus u˛davinio ėmėsi kitas istorinės mokyklos pradininkas Freiburgo (1855–1860 m.) ir Heidelbergo (1865–1896 m.) universitetų profesorius K. Knies’as. Jis neigdamas bendrus ekonominius dėsnius, ko gero, nuėjo toliausiai i istorinės mokyklos visų savo kolegų ir istorinį metod¹ galiausiai traktavo kaip ekonominių nuomonių istorij¹ skirtinguose tautos istorinio isivystymo pakopose. Klasifikuodamas mokslus, K. Knies’as politinź ekonomij¹ laikė istoriniu mokslu ir tikslaus gamtos mokslų metodo vartojim¹ laikė visikai klaidingu. Jis atriai prieino gamt¹, kurioje veikia natūralūs dėsniai, ir visuomenź, kuri, jo nuomone, laisva nuo bet kokių dėsnių veikimo. Pagrindiniame savo ekonominiame veikale Politinė ekonomija, nagrinėjama istorinio metodo po˛iūriu (1853 m.; antrasis leidimas 1883 m.), kurioje buvo sistematikiausiai idėstytos istorinės mokyklos metodologinės pozicijos, K. Knies’as neigė pači¹ ekonomikos teorijos (politinės ekonomijos) egzistavimo galimybź. Mokslas egzistuoja tik ten, kur nagrinėjami reikiniai kartojasi. O tautų ekonominės plėtros keliai yra tokie specifiniai, kad apie pasikartojim¹ negali būti nė kalbos. Ekonominiai reikiniai i principo yra nepa˛inūs. Galima tik aprayti jų atsiradim¹, vystym¹si bei pateikti jų moralinį vertinim¹. Be to, K. Knies’as ne tik neigė, kaip ir B. Hildebrand’as, natūralių dėsnių buvim¹ ekonomikos teorijoje, bet ir ginčijo tuos pačius „evoliucijos dėsnius“, apie kuriuos kalbėjo B. Hildebrand’as. K. Knies’o manymu, įvairių tautų ekonominėje evoliucijoje negalima rasti bendrų dėsnių – geriausiu atveju galima kalbėti tik apie analogijas. Todėl ir politinė ekonomija, jo nuomone, nėra ka˛kas savarankikas, o tik tautos gyvenimo ūkinis aspektas, kuris keičiasi erdvėje ir laike, paprasta ekonominių nuomonių įvairiose epochose istorija, susijusi su bendr¹ja istorine tautos evoliucija. K. Knies’as, kalbėdamas apie ekonominių dėsnių santykinź vertź, raė: „Ir ūkio gyvavimo s¹lygos, ir ekonomikos teorija, kad ir kokia būtų jos forma ar pavidalas, bei argumentai ir rezultatai, kuriuos ji mums teikia, visada yra istorinės evoliucijos padarinys. Ji semiasi savo argumentacijos esmź i istorinio gyvenimo ir turi suteikti savo rezultatams istorinio isprendimo pobūdį. Net ir „bendrieji dėsniai“ ekonomikoje yra ne kas kita, kaip tik istorijos iaikinimas ir pa˛angi tiesos apraika. Visuomet jie pasirodo kaip apibendrinimas tiesų, ˛inomų tam tikru evoliucijos lygmeniu. Nei jų visumos, nei formulavimo po˛iūriu jie negali būti laikomi galutiniais“.

Ties¹ sakant, K. Knies’o knyga liko beveik nepastebėta. Istorikai j¹ ignoravo, ekonomistai – taip pat. Tik vėliau, kai prasiskynė keli¹ jaunoji istorinė mokykla, buvo atkreiptas dėmesys į K. Knies’o veikal¹, ir 1888 m. pasirodė antrasis jo leidimas. Pats K. Knies’as ne kart¹ skundėsi, kad W. Roscher’as niekada nenorėjo aptarinėti jo idėjų.

Pastebėtina, kad istorinė mokykla lyginant su savo pirmtakais nepateikė nieko naujo teorinėje srityje aptariant ekonomines kategorijas ir mechanizmus. Iskyrus W. Roscher’¹, jos atstovai ia problematika nesidomėjo. Tačiau norėdamas pateikti klasikinės politinės ekonomijos pagrindinių kategorijų istorinį vaizd¹, W. Roscher’as mechanikai sugrupavo į penkis skyrius įvairius istorinius faktus, susijusius su darbo pasiskirstymu, vergove ir laisve, nuosavybe ir kreditu („vertybių gamyba“); kainomis ir pinigais („vertybių apyvarta“); trimis pagrindinėmis pajamų rūimis („vertybių paskirstymu“); „vartojimu apskritai“ ir prabanga; gyventojais. W. Roscher’as savo knygoje Tautos ūkio pagrindai pritarė J. B. Say’aus trijų gamybos veiksnių koncepcijai ir prekės vertź suvedė į jos naudingum¹. Jis taip pat kalbėjo apie „nedaiktinius kapitalus“, jiems priskirdamas profesinius įgūd˛ius ir taip versdamas kapitalistais net darbininkus, turinčius kvalifikacij¹. W. Roscher’as savo ivadas mokyme apie kapitalistus taip pat grindė N. Senior’o idėja apie kapitalisto susilaikym¹ kaip pelno altinį. Be to, W. Roscher’as gamybos veiksnių teorijai taikė istorinį po˛iūrį: jo nuomone, galima iskirti tris didelius laikotarpius, kurių metu nacionalinei ekonomikai evoliucionuojant lemiamas vaidmuo perkeliamas nuo vieno veiksnio prie kito (nuo senovės laikais svarbiausiu buvusio veiksnio – ˛emės (gamtos), viduram˛iais svarbiausiu tampant – darbui, kapitalizuojamam dėl korporacinio-cechinio iimtinumo; ir naujaisiais laikais – viepataujant kapitalui, dėl kurio pakyla ˛emės vertė, vyksta rankinio darbo istūmimas ir pakeitimas maininiu bei gilėja praraja tarp prabangos ir skurdo). Darbinės vertės princip¹ neigė ir B. Hildebrand’as, sakydamas, kad is principas suteikia pagrind¹ kaltinti kapitalistus eksploatacija. Jis irgi apsiribojo trijų stadijų schema, įvardydamas j¹ savo antrosios knygos Natūralus ūkis, pinigų ūkis ir kreditinis ūkis (1864 m.) pavadinime. Kalbėdamas apie peln¹, B. Hildebrand’as pritarė J. B. Say’aus teiginiui, kad pastarasis yra auktesnis verslininkų darbo u˛mokestis.

Tačiau pagrindinis istorinės mokyklos atstovų indėlis pirmiausia buvo tas, kad suformavo alternatyvias klasikinei mokyklai metodologines nuostatas, kurių vėliau laikėsi visi tolimesnių etapų socialinės-istorinės krypties atstovai. Vėliau jos tapo socialinės-institucinės ekonominės minties krypties – amerikietikojo institucionalizmo metodologijos pagrindu.

W. Roscher’¹, B. Hildebrand’¹ ir K. Knies’¹, dirbusius skirtinguose universitetuose, bet neakivaizd˛iai panaiai kritikavusius klasikinės teorijos metod¹ ir kvietusius tirti ekonominius įvykius bei ekonomines nuomones tautinėje ir laiko konkretybėje, nors ir nesutarusius dėl ekonomikos mokslo esmės bei tikslo, pradėta jungti į „senosios“ istorinės mokyklos ekonomistų trio po to, kai XIX a. atuntajame deimtmetyje pasireikė „naujoji“, arba „jaunoji“, jos lyderio G. Schmoller’io ne be pagrindo isakyta nuomone – vienintelė tikr¹ja to ˛od˛io prasme istorinė mokykla politinėje ekonomijoje.

6.3.3. Jaunoji istorinė mokykla

XIX a. etojo deimtmečio viduryje senoji istorinė mokykla pasiekė savo apogėjų, ir dėmesys jai staigiai geso. Tačiau atuntojo deimtmečio pabaigoje kilo naujas susidomėjimo jos pagrindinėmis idėjomis protrūkis. Tai buvo susijź su grupe mokslininkų. Juos įprasta jungti į jaun¹j¹ (nauj¹j¹) istorinź mokykl¹, kuri dar buvo vadinama istorine-etine arba istorine-teisine kryptimi. Jų lyderiu buvo Gustaw’as Schmoller’is (1838–1917 m.). Plačiai ˛inomais tapo ir Karl’as Bucher’is (1847–1930 m.) ir Lujo Brentano (1844–1931 m.). Tarp ˛ymesnių jaunosios istorinės mokyklos atstovų taip pat minimi Etienne’as Laspeyres ir Georg’as Friedrich’as Knapp’as (1842–1926 m.) – politinių ekonomistų agrarininkų vadovas, mėginźs suprasti kapitalistinio vystymosi prigimtį per istorinius santykius.

Tam buvo palanki ir istorinė aplinka. 1871 m., kai „gele˛inio kanclerio“ O. von Bismarck’o valdoma Prūsija pasiekė karinź pergalź prie Prancūzij¹, baigėsi vokiečių ˛emių vienijimas. Industrikai ivystytų Elzaso ir Lotaringijos teritorijų u˛grobimas, gauta kontribucija sukūrė palankias s¹lygas vokikojo kapitalizmo plėtrai. Tačiau tuo pat metu pastarasis daugeliu at˛vilgių buvo dar atsilikźs: turėjo įtakos feodalinės atgyvenos ir net ilikź patriarchaliniai santykiai. Agrarinio sektoriaus kapitalistinei evoliucijai tipikas buvo dvarininkų-bur˛uazinis (prūsikasis) kelias. Dėl ių prietaringų s¹lygų XIX a. atuntajame deimtmetyje ir susiformavo jaunoji istorinė mokykla, siekusi pateikti „treči¹jį keli¹“ politinėje ekonomijoje.

Jeigu „senosios“ istorinės mokyklos atstovai faktikai neigė objektyvių ekonominių dėsnių egzistavim¹, pasisakydami u˛ „evoliucijos dėsnius“, tai „jaunieji“ buvo daug atsargesni. Jie, skeptikai ˛iūrėdami būtent į „evoliucijos dėsnius“ ir pasisakydami u˛ empirinį po˛iūrį į ekonominius reikinius, atmetė tik galimybź kildinti tokius natūralius socialinio gyvenimo dėsnius i dedukcinių samprotavimų. „Jaunieji“ grie˛tai kritikavo D. Ricardo abstraktų – dedukcinį – metod¹ ir ekonominių reikinių analizź, atribot¹ nuo istorijos, geografijos, psichologijos, etikos, teisės, nuo ypatingų po˛ymių, atsirandančių dėl tautikumo ir kultūros. Jaunosios istorinės mokyklos atstovų nuomone, būtina kaupti patikimus istorinius ir statistinius duomenis, kad ateityje indukcijos metodu būtų galima sukurti ekonomikos teorij¹. Vadinasi, jos lyderis G. Schmoller’is, pats 1870 m. ileidźs studij¹ Smulkios amatininkikos gamybos Vokietijoje istorija, reikalavo i savo mokinių pirmiausia „istorinių-ūkinių monografijų“, pagrįstų did˛iulio statistinių duomenų kiekio apdorojimu, ir „tiesiog prarasdavo altakraujikum¹, matydamas grynai teorinius traktatus“. Jis savo redaguojamame Įstatyminio valdymo ir tautos ūkio metratyje atkakliai teigė, kad abstraktūs teiginiai „neatveria kelių ekonomikos mokslo vaisingai plėtrai“. į svarbų tiksl¹ galima pasiekti tik rūpestingai naudojant apraom¹j¹ med˛iag¹, istorinius faktus ir statistinius duomenis. Tam, kad mokslas būtų tikras, G. Schmoller’io nuomone, reikia laikytis ių esminių reikalavimų: 1) teisingo stebėjimo; 2) gerų apibrė˛imų bei klasifikavimo ir 3) tipikų formų ir prie˛astinių paaikinimų radimo. G. Schmoller’io nuomone, ekonomistai nesugebėjo sukaupti pakankamai faktinės med˛iagos, todėl jie pajėgė pasiūlyti tik nedaug „i dalies tiesų“ ir „ginčytinų apibendrinimų“. Jis taip pat tvirtino, kad iuolaikinis ekonomikos mokslas yra „empirikos“, „faktų rafinuoto bandyminio nagrinėjimo“ stadijoje ir tik prabėgus daugeliui metų, sukaupus med˛iag¹, galės prasidėti „bandyminių duomenų aukčiausio racionalaus aikinimo epocha“. Kaip 1883 m., atsakydamas C. Menger’iui, raė G. Schmoller’is: „Ateityje politinei ekonomijai ateis nauja epocha. Tačiau tai įvyks tik panaudojant vis¹ istorinź apraom¹j¹ ir statistinź med˛iag¹, kuri dabar surenkama, o ne tebesunkiant abstraktaus senojo dogmatizmo tvirtinimus, kurie jau imt¹ kartų buvo isunkti“. Skaitydamas paskait¹ Vienos universitete (1888 m.), L. Brentano savo ruo˛tu kalbėjo apie bendrosios, arba teorinės, ekonomijos „antraeilź reikmź“, prieindamas jai „ekonominių reikinių tiesioginio stebėjimo“ u˛davinį, nes „politinė ekonomija turi [] vadovautis tais pačiais samprotavimais, dėl kurių gamtos mokslai savo laiku perėjo nuo apriorinių samprotavimų prie gamtoje stebimų faktų ir procesų apraymo“. Toliau, kritikuodamas klasikinės mokyklos abstraktų – dedukcinį – metod¹, jis, savo ruo˛tu ileidźs veikal¹ iuolaikinės darbo gildijos (1871–1872 m.), teigė, kad „tikslus net pačių kukliausių ekonominio gyvenimo reikinių tikslus apraymas turi nepalyginamai didesnź mokslinź vertź, nei s¹mojingiausios dedukcijos i egoizmo“.

Vis dėlto toks iskirtinai atsargus po˛iūris į ekonomikos dėsnius jaunosios istorinės mokyklos atstovus kartais pastatydavo į kebli¹ padėtį Taip, G. Schmoller’is statistikų kongrese Berne girdėjo V. Pareto kalbant apie „ekonomikos teorijos natūralius dėsnius“. Pertraukźs jį, G. Schmoller’is informavo ma˛aūgį vyrikį i Lozanos: „Sere, nėra jokių natūralių ekonomikos teorijos dėsnių“. Tada V. Pareto mandagiai paklausė G. Schmoller’io, ar is gerai pa˛įst¹s Bern¹. „Tikriausiai“, – atsakė G. Schmoller’is. Toliau V. Pareto klausė: „Ar Jūs ˛inote kokį nors restoran¹, kuriame nereikėtų mokėti u˛ maist¹?“ G. Schmoller’is atsakė, beveik gailėdamasis vargo ˛mogaus: „Ne, tikrai ne, bet čia yra gana pigių“. V. Pareto atsakymas buvo ˛aibikas: „Vadinasi, čia Jūs ir turite natūralius ekonomikos teorijos dėsnius“.

Istorinė mokykla kvietė detaliai nagrinėti tautos ūkio istorij¹. Jaunoji jos ataka, vengdama stambių visuomeninių problemų teorinės analizės, ma˛daug nuo 1860 m. ir ėmėsi realizuoti į kvietim¹, tautos ūkio istorijos rėmuose įnedama did˛iulį indėlį į plačios faktinės med˛iagos sukaupim¹; apie tai ne kart¹ labai pagarbiai yra atsiliepźs A. Marshall’as. Ypač daug dėmesio buvo skiriamas pavienių ekonominių įstaigų (prekybos gildijų, amatininkų cechų ir pan.), teritorijų (miestų), net pavienių įmonių istorijai, atspindėtai plačiose monografijose, kuriose politinė ekonomija tarytum itirpo ir paskendo institucijų tyrinėjimuose ir ūkio istorijoje. Jaunosios istorinės mokyklos atstovai kritikavo net W. Roscher’¹ ir B. Hildebrand’¹ u˛ pernelyg greit¹ teorinį istorijos rezultatų vertinim¹ bei „per didelį teorinį dėmesį bendrosios istorijos rezultatams“ konkrečių ūkininkavimo objektų istorijos s¹skaita. G. Schmoller’io tvirtinimu, „ypač svarbu pirmiausia isiaikinti pavienių ūkinių institutų, o ne viso tautos ar net universalaus pasaulinio ūkio, atsiradim¹. Nėra reikalo kelti plačias istorines problemas. Reikia naudojantis tiksliu istoriniu metodu nagrinėti pavienius atvejus“. G. Schmoller’io nuomone, „tik gilios ūkio istorijos monografijos primiausia duoda pagrindo suprasti istorij¹ visuomenės ūkio ir socialinės politikos at˛vilgiu bei leid˛ia visuomenės ūkio teorij¹ pakankamai empirikai pagrįsti“.

Jaunajai istorinei mokyklai buvo būdingas rykus antimarksistinis pobūdis, skirtingai nuo istorinės mokyklos, kurios atstovai (W. Roscher’as, K. Knies’as ir kt.) polemizavo su anglų klasikais ir utopiniais socialistais.

Taip pat ypatingas jaunosios istorinės mokyklos bruo˛as buvo mėginimas paaikinti ūkinį gyvenim¹ kaip ekonomikos, etikos ir psichologijos glaud˛i¹ s¹veik¹. Kalbama ne apie skirtingos prigimties veiksnių vienalaikio poveikio ūkiui pripa˛inim¹, o apie jų vidinź vienovź, tarpusavio persipynim¹.

Katedrinio socializmo (pavadinimas kilo nuo 1872 m. Eisenacho kongrese įsteigtos Socialinės politikos s¹jungos programos, kuri¹ parengė universitetų profesoriai, paniekinamo pavadinimo i liberalų pusės u˛ G. Schmoller’io ir jo alininkų, tarp jų Adolf’o Wagner’io (1835–1917 m.), neprinciping¹ intervencionizm¹) deiniajam (konservatyviajam) sparnui kartu su kitais monarchistais (pavyzd˛iui, autoritetingiausiu mokyklos darbo klausimų ˛inovu G. Schenberg’u) atstovavźs vienas ios s¹jungos steigėjų, o vėliau pirmininkų, Strasburgo (1872–1882 m.) ir Berlyno (nuo 1882 m.) universitetų profesorius G. Schmoller’is pagrindiniame savo istoriniame-ekonominiame veikale Tautos ūkio mokslo pagrindai (1891 m.) pagal „etinį princip¹“ teigė, kad gamyba, darbo pasiskirstymas, prekių mainai – tai ir ekonominės, ir etinės-psichologinės kategorijos. Ūkinė kultūra realizuojama fiziniame pasaulyje, bet u˛ savo atsiradim¹ ji turi dėkoti ˛monių dvasinėms jėgoms, pasireikiančioms kaip jausmai, polinkiai, tikslai, vaizdiniai, ir galiausiai kaip s¹moningi veiksmai. Jo nuomone, kalbos, istorijos, papročių, idėjų bendrumas giliau nei bet kas kitas (prekės, kapitalas, valstybingumas) sieja pavienius ūkius. Be tvirtų papročių nėra rinkos, pinigų mainų, darbo pasiskirstymo, valstybės. Tautos ūkis – tai bendravimo, grind˛iamo visuomenės psichinėmis jėgomis, forma. Todėl politinė ekonomija – ne tik ekonominis mokslas, o sujungianti samprata, atspindinti visum¹ visuomeninių mokslų, tarp jų nagrinėjančių politik¹, teisź, etik¹ ir religij¹. G. Schmoller’io programa apėmė siekį paversti politinź ekonomij¹ i „pliko mokymo apie rink¹ ir mainus“ į istorinį-etinį moksl¹, kuris, viena vertus, turėtų pateikti skrupuling¹ faktiko ūkinio elgesio apra¹, o, antra vertus – ūkininkavimo moralinių normų teorij¹, teikiamų pirmenybių ūkinėje veikloje formavimo etik¹. Neatsitiktinai G. Schmoller’io srovź dar vadino ir istorine-etine mokykla.

G. Schmoller’is laikė, kad negalima naudoti matematikos visuomenės moksluose ir teigė, jog ˛mogikoji psichika – per sudėtingas u˛davinys diferencialiniam skaičiavimui. Pagal tai G. Schmoller’is nagrinėjo ir pavienes ekonomines kategorijas. Jo nuomone, kainų, darbo u˛mokesčio, vekselių kurso kitimus lemia skirtingų grupių psichologiniai motyvai ir jausmai. Norėdamas paneigti kainodaros procesų dėsning¹ pobūdį, G. Schmoller’is savo ivadas grindė net vokiečių baronų antisemitizmu, iems sutinkant permokėti u˛ prekes, kad tik nereikėtų pirkti pigiose krautuvėlėse, priklausiusiose ˛ydams. O darbo u˛mokesčio dinamika, jo nuomone, priklausė nuo darbininkų polinkio isaugoti ar plėtoti gyvybinius poreikius laipsnio.

Pagal „etinį princip¹“ nacionalinėje ekonomikoje G. Schmoller’is teisino socialinių grupių ir klasinių skirtumų egzistavim¹. Be to, jis nors ir sutiko su K. Marx’o ivadomis apie verslininkų ir darbininkų klasinį konflikt¹, bet teigė, kad bet kokį socialinį prietaravim¹ turi sprźsti valstybė – „stipri paveldima monarchija“, esanti vir klasių ir socialinių grupių, korporacijų ir individualių ūkių su jų įvairiakrypčiais siekiais. Jo nuomone, ekonominio gyvenimo valstybinis-teisinis reguliavimas – paties tautos ūkio kaip vieningos visumos egzistavimo būtina s¹lyga. Kita vertus, G. Schmoller’is, apeliuodamas į „vokiečių nacijos ventas tradicijas“, garbino „galing¹, teisėt¹ monarchizm¹“, „iminting¹ ir tvirt¹ valstybź“, pajėgi¹ pasiprieinti „klasinio egoizmo ir klasinių piktnaud˛iavimų“ pasireikimams. O revoliucija, jo nuomone, negali u˛tikrinti visuomeninės pa˛angos, nes ji da˛nai skatina tironij¹ ir cezarizm¹. Kadangi demokratizmas, pasiekźs savo kratutinź rib¹, sukelia tokius apgailėtinus padarinius, „socialinio teisingumo idėja turi eiti į kompromis¹ su stiprios vyriausybės rūsčiu būtinumu“. Norėdamas u˛kirsti keli¹ socialinei revoliucijai G. Schmoller’is kvietė valdanči¹sias klases („isilavinusius sluoksnius“) vykdyti atitinkamas reformas. Tai yra pagerinti darbo statistik¹, įvesti privalom¹ mokym¹ mokyklose (iki 10–12 metų), vaikų, paauglių ir moterų darbo valstybinį reguliavim¹, organizuoti darbininkų draudim¹ nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų, senatvės ir nedarbingumo pensijų nustatym¹ – didele dalimi atskaitymų i darbo u˛mokesčio s¹skaita, įvesti trečiųjų teism¹, turintį sprźsti konfliktus tarp darbininkų ir verslininkų, plėsti darbininkų santaupomis grind˛iam¹ vartotojik¹ ir gyvenamųjų būstų kooperacij¹. ių priemonių būtina imtis, nes jei yra „per didelė turtinė ir pajamų paskirstymo nelygybė“ gresia „atri luominė kova“. Tačiau tai jam netrukdė pasisakyti u˛ 10–10,5 val. darbo dienos nustatym¹ ir visaip prieintis profs¹jungų judėjimo plitimui ir legalizavimui. Be to, pači¹ turtinź nelygybź G. Schmoller’is laikė savaime suprantama ir net būtina, nes „tautinis jausmas visada, atmetus laikinas klaidas ir aistras, skiria garbź, turt¹ ir padėtį tiems, kurių veikla, paslaugos, dorybės ir isilavinimas isiskyrė i kitų“.

Jaunesniųjų ios mokyklos atstovų jau netenkino ypatingas G. Schmoller’io empirizmas K. Bucher’is (svarbiausi jo ekonominiai veikalai – daug kartų pakartotinai ileista monografija Tautos ūkio raida (1893 m.) bei Darbas ir ritmas (1896 m.) tapo ˛inomas daugiausia dėl savo Vakarų ir Vidurinio Europos tautų ūkio plėtros schemos (istorinių epochų skirstymo), kurios pagrind¹ sudaro „kelio ilgis“, kurį darbo produktas (prekė) eina nuo gaminančio ūkio iki vartojančio. Pradiniame etape, kurį K. Bucher’is vadina u˛daru namų ūkiu, produktai vartojami ten pat, kur yra pagaminti, ir jokie mainai nevyksta. K. Bucher’is iam etapui priskyrė pirmyktź „necivilizuotų tautų“ santvark¹, antikinź ˛emėvald¹ (i esmės ignoruodamas gana aukt¹ prekybos, skolinamojo ir pirklių kapitalo lygį, pasiekt¹ antikos pasaulyje), laisvų valstiečių ˛emdirbystės ūkį ir, galiausiai, ankstyvųjų viduram˛ių epochos dvarus. Antrame etape, vadinamame miesto ūkiu, amatininkai dirba pagal u˛sakym¹ ioriniam vartotojui arba artimiausioms vietinėms rinkoms, bet esant tiesioginiams mainams „gamintojas-gamintojui“ (vėl iki galo neįvertinant prekinės apyvartos reikinių – amatininkų prekybos, miestų mugių, o taip pat lupikavimo, dilinusių viduram˛ių natūralaus ūkio sanklod¹). Trečias etapas – tautos ūkis. iame etape, kur formuojasi bendranacionalinė rinka, gamintojas dirba jam ne˛inomai rinkai, o prekės dėl daugelio mainų tarpininkų keliauja per daug ūkių, kol patenka vartotojui. Plėtodamas garsi¹j¹ mainų koncepcij¹, K. Bucher’is teigė, kad tautos ūkyje lemiam¹ reikmź turi „piniginio kapitalo, esančio nenutrūkstamoje apytakoje, judant ta kryptimi, kur jį vilioja auktas procentas, veikla“. Taigi K. Bucher’io periodizacija ekonominź istorij¹ aikino pagal mainom¹j¹ koncepcij¹, pagrindiniu kriterijumi laikiusi¹ mainų intensyvum¹. Čia ignoruotas K. Marx’o ypač pabrė˛tas vyraujantis gamybos sferos vaidmuo. Pagal K. Bucher’į, tautos ūkio stadija, kai yra stebimas visuotinis prekybos paplitimas ir vieningų tautinių rinkų susidarymas, – kapitalistinės ekonomikos sinonimas.

I K. Bucher’io pateiktos ūkio istorijos bendros schemos iplaukė ir jo pramonės vystymosi formų ir stadijų klasifikacija. Ilgėjant mainų keliui vystosi ir naujos pramonės formos K. Bucher’is teigė, kad pirma jos stadija sutampa su namų, u˛dara gamyba, antroji – su amatininko darbu u˛sakymui, trečioji – su jo darbu laisvai rinkai, ketvirtoji – su namudiniu darbu supirkėjui, penktoji – su stambia fabrikine gamyba. Paskutinės dvi pramonės formos atitinka tautos ūkio etap¹.

Pramonės formų evoliucij¹ lydi kapitalo poveikio sferos plitimas, kol visikai apima nacionalinź ekonomik¹. Namų ūkio gamybos etape nėra kapitalo, o esama tik įvairiose jų tinkamumo fazėse esančių vartojimo reikmenų. Gamyboje pagal u˛sakym¹ kaip kapitalas yra tik produkt¹ vartotojo ar savo namuose gaminančio darbuotojo rankose esantys instrumentai; amatuose – kapital¹ papildo patalpos ir ˛aliavos, bet produktas realizuojamas tiesioginiam vartotojui. Namudinėje gamybos sistemoje ir produktas tampa kapitalu, bet ne darbuotojo, o pirklio – verslininko; prie patekdamas vartotojui, produktas tampa vieno ar kelių tarpininkų – pirklių pasipelnymo priemone – namudininkas nesusijźs su savo gaminių realizacijos rinka. Galiausiai, fabrikinėje sistemoje darbininkas praranda kapital¹ kaip med˛iagas ir kapital¹ kaip gamybos įrankius. Visos pagrindinės kapitalo dalys susikaupia fabrikanto-verslininko, u˛siimančio savo prekių realizavimu, rankose.

K. Bucher’is vienas i pirmųjų atkreipė dėmesį į vis augantį skolinamojo kapitalo vaidmenį, iam kapitalui priskirdamas ir bankinį, ir aukcionuot¹ kapital¹. Pasak K. Bucher’io, į skolinamojo kapitalo vald˛i¹ vienodai patenka verslininkai, ˛emės savininkai, prekeiviai ir darbininkai. Jis teigė, kad dėl akcinių bendrovių ir bankinio kredito plėtros, kapitalo vald˛ia neapsiriboja „verslininko priepriea darbininkui“. Negana to, K. Bucher’io nuomone, „tikrasis kapitalistas yra toli nuo socialinės kovos pabūklų griausmo“, nes verslinink¹ „valdo stipresnis“ skolinamojo kapitalo savininkas ar akcijų turėtojas.

Galiausiai pa˛ymėsime, kad K. Bucher’is stovėjo toliau nuo etinio principo vartojimo, kuris sudaro esminį istorinės mokyklos bruo˛¹, bei kartu su istoriniu metodu pripa˛ino ir dedukcinį.

Liberaliam, reformatorikam „katedrinio socializmo“ sparnui, siekusiam įgyvendinti „klasinź taik¹“ (greta kitų čia minėtinas Adolf’as Held’as (1844–1880 m.), 1878 m. ileidźs knyg¹ Socializmas, socialdemokratija ir socialinė politika), atstovavźs kitas aktyvus Socialinės politikos s¹jungos veikėjas L. Brentano, u˛ėmźs docento viet¹ Berlyno universitete, o vėliau profesoriavźs Miuncheno universitete, savo svarbiausiuose ekonominiuose veikaluose Apie iuolaikinio socialinio skurdo prie˛astis (1889 m.) ir Agrarinė politika (1897 m.) ypač daug dėmesio skyrė darbo ir darbo u˛mokesčio klausimams. L. Brentano, kritikavźs darbo u˛mokesčio fondo teorij¹, pasisakė prie darbo u˛mokesčio ir rentos dėsnių paiek¹, motyvuodamas tai, kad darbuotojai ma˛ai informuoti apie paklaus¹ darbui, darbo jėgos tarpakinės migracijos sunkumais, konservatyvių tradicijų, papročių, feodalizmo atgyvenų poveikiu (audėjo sūnus i ma˛ens buvo orientuojamas audėjo darbui, neseniai ilaisvinti nuo baud˛iavinės priklausomybės darbininkai prisiridavo prie tam tikro darbdavio), apsunkinusiais darbo apmokėjimo ir rentinių mokėjimų vieningų normų formavim¹si. Pagal L. Brentano, prekė, kuri¹ darbininkas parduoda verslininkui (t. y. darbas) – ypatingos rūies prekė. Jos savininkas negali atidėti darbo pardavimo, jis visur turi sekti paskui darbdaviui parduot¹ prekź – darb¹ – ir todėl, galėdamas parduoti vien tik darb¹, da˛nai priverstas sutikti su nepalankiausiomis pardavimo s¹lygomis. Tačiau ios darbininkui nepalankios aplinkybės paalinamos, jei darbo pirkimo-pardavimo srityje prie darbdavį stoja ne pavienis darbininkas, o gerai organizuotos profs¹jungos, tokios kaip anglų tredijonai. L. Brentano tvirtino, kad „jie padeda paalinti darbo kaip parduodamos prekės ypatingumų neigiam¹ poveikį“. Pagrindiniu „klasinės taikos“ veiksniu L. Brentano laikė ne „apsivietusį monarchizm¹“, o aktyvi¹ profs¹jungų veikl¹, savo dviejų tomų monografijoje iuolaikiniai darbininkų susivienijimai (1871–1872 m.) siūlydamas britų tredijonizmo patirtį taikyti Vokietijoje.

Jis tvirtino, kad darbo u˛mokesčio didinimas, kaip ir darbo dienos trumpinimas, naudingas ne tik darbininkams, bet ir verslininkams, nes taip sudaroma s¹lygos samdomo darbo naumo augimui, vadinasi, ir gamybos pajamingumo didinimui. Tai savo ruo˛tu sudaro s¹lygas tolimesniam darbo u˛mokesčio didinimui ir darbo laiko trumpinimui. Pagal Did˛iosios Britanijos ir JAV patirtį, L. Brentano įtikinėjo Vokietijos pramoninkus sekti ių alių pavyzd˛iu, nes ilgesnė vokiečių darbininkų darbo diena ir ˛emas darbo apmokėjimas nesukuria paskatų rankų darb¹ keisti mainų darbu, o tai trukdo atpiginti prekes ir padidinti jų konkurentikum¹. Nors tai vis dėlto nesutrukdė L. Brentano pasisakyti prie reikalavim¹ įvesti 8 valandų darbo dien¹

L. Brentano į ekonominių mokymų istorij¹ įėjo kaip aktyvus daugelio teiginių, mokslinėje literatūroje suformuluotų dar gerokai iki jo darbų pasirodymo, propaguotojas. Kalbame apie L. Brentano absoliutint¹, jo nuomone, be jokių iimčių visoms ˛emės ūkio veiklos rūims taikytin¹ dirvos ma˛ėjančio derlingumo dėsnį ir smulkių valstiečių ūkių stabilumo teorij¹, kurioje teigta, kad stambūs ūkiai turi tam tikr¹ pranaum¹ nebent tik grūdų gamybos srityje. J¹ L. Brentano i pat prad˛ių prieino K. Marx’o mokymui. Koncepcija, kurios at˛vilgiu L. Brentano turėtų būti pripa˛intas jei ne iimtiniu autoriumi, tai bent jau vienu i autorių, reikėtų laikyti monopolistinių junginių (kartelių) pripa˛inim¹ „planingo reguliavimo“, ekonominių krizių ir nedarbo alinimo kapitalistinėje santvarkoje praktiniu įrankiu. Pagal L. Brentano, karteliai gamintojų yra kuriami planingam pasiūlos priderinimui prie paklausos, kad būtų ivengta perprodukcijos su visais to padariniai: kainų kritimu, bankrotais, esamo kapitalo nuvertėjimu, masiniu nedarbu ir badavimu. Galima teigti, kad L. Brentano savo darbais padėjo pagrindus organizuoto kapitalizmo teorijai, kuri¹ toliau plėtojo R. Hilferding’as.

Jaunosios istorinės mokyklos atstovai daug dėmesio skyrė ekonominių ir politinių veiksnių s¹veikai. O. von Bismarck’o ekonomikos patarėjas A. Wagner’is, remdamasis tokiais veiksniais kaip urbanizacija, augantis gyventojų tankumas ir vis didesnis dėmesys socialinei politikai fiskaliniuose reikaluose, 1883 m. suformulavo valstybės didėjančio vaidmens dėsnį, kurio esmė buvo tokia: socialinė pa˛anga yra susijusi su didėjančiu valstybės aktyvumu ir valstybinių ilaidų bei mokesčių dalies didėjimu nacionaliniame produkte, nes valstybė yra institucija, pajėgi u˛lopyti rinkos mechanizmo funkcionavimo spragas valstybinėmis ilaidomis. Jis manė, kad iuolaikinis ūkis grind˛iamas trimis ūkiniais principais: privačiu kapitalistiniu, kurio pagrind¹ sudaro asmeninis interesas, visuomeniniu-ūkiniu, kurį lemia didelės socialinės grupės bendras interesas, ir labdaros, atspindinčiu altruistinį motyv¹. A. Wagner’io nuomone, socialinės politikos u˛davinys yra sujungti iuos principus. Jis neigė bes¹lyginį ir neribot¹ privačios nuosavybės pobūdį bei nagrinėjo jį i instrumentinių pozicijų, t. y. naudingumo visuomenei po˛iūriu. Pa˛ymėtina, kad vadinamojo valstybinio socializmo atstovų A. Wagner’io ir jo kolegos A. E. Schaffle’o (1831–1903 m.) darbuose isklaidytos finansinės problemos pavirto plačia ekonomikos mokslo sritimi – finansų mokslu, o daugelyje universitetų buvo atidarytos finansų katedros.

Baigiant naujosios istorinės mokyklos aptarim¹, dar pastebėtina, kad dėl G. Schmoller’io artumo Vokietijos imperijos oficialiems sluoksniams jaunoji istorinė mokykla tapo vyraujančia vokiečių universitetuose; jos poveikis pasklido ir u˛ Vokietijos ribų – Anglijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, prisidėjo prie ekonominės istorijos ir ekonominės geografijos kaip savarankikų mokslinių disciplinų formavimosi. Apskritai, dėl jos poveikio XIX a. paskutiniame ketvirtyje visame pasaulyje iaugo susidomėjimas istoriniais-ekonominiais tyrimais.

6.3.4. Naujausioji istorinė mokykla

Jaunoji istorinė mokykla turėjo didelį poveikį trims jau XX a. plačiai igarsėjusiems mokslininkams, G. Schmoller’io mokiniams. Vienas jų – Max’as Weber’is (1864–1920 m.), prietaravźs ekonominės veiklos atskyrimui nuo bet kurios kitos socialinės veiklos ir taip mėginźs pasiprieinti vientiso socialinio mokslo suirimui bei nematźs prie˛asčių, kodėl abstrakčios schemos turėtų apsiriboti racionalaus ekonominio elgesio schemomis. Todėl jis ir sukūrė į˛ymi¹j¹ nuostat¹ Idealtypus, abstraktų realybės modelį, tapusį jam pagrindiniu instrumentu tikrovės prie˛asties–padarinio analizei. Antras mokslininkas – Werner’is Sombart’as (1863–1941 m.); jo socialinio pliuralizmo koncepcij¹ galima laikyti mirios ekonomikos teorijos itakomis. Trečiasis – Arthur’as Spiethoff’as (1873–1957 m.), pateikźs sav¹j¹ augančios stadijomis plėtros teorij¹. Jis susilaukė tarptautinio pripa˛inimo u˛ savo indėlį į verslo ciklo teorij¹. ie trys mokslininkai priskiriami naujausiajai istorinei mokyklai, tyrimuose derinusiai empirinį ir abstraktųjį metod¹, istorinź ir teorinź analizź, bei daugiausia dėmesio sutelkusiai į kapitalistinius istorinius-etinius klausimus. Naujausios istorinės mokyklos tyrimai ioje srityje tapo svarbiausiu indėliu formuojantis dar vienai mokslinei disciplinai – ekonominei sociologijai.

M. Weber’is – įvairiapusis m¹stytojas, universalus mokslininkas, savyje sujungźs filosof¹, istorik¹, sociolog¹ ir ekonomist¹, Freiburgo (1894–1896 m.; iame universitete jis dirbo ilgiausiai – penkis semestrus ir vaisingai bendradarbiavo su kitu politiniu ekonomistu – Gerhart’u von Schulze-Gavernitz’u), Heidelbergo (1896–1897 m.; ten jis Nacionalinės ekonomijos ir finansų katedroje tapo savo buvusio mokytojo K. Knies’o įpėdiniu) ir Miuncheno universitetų (ten Nacionalinės ekonomijos katedr¹ perėmė i L. Brentano) profesorius, kurio kūryboje vokiečių istorinė mokykla pasiekė aukčiausi¹ savo tak¹. Kaip jį nekrologe apibūdino kolega Robert’as Michels’as, Max’as Weber’is buvo labai sudėtinga asmenybė: grie˛to ir tikslaus mokslo ˛mogus, mokslininkas nuo galvos iki kojų, moksl¹ mylėjźs aistringai kaip jaun¹ nuotak¹, politinis ekonomistas, valstybės teisės specialistas, sociologas, religijos istorikas, kartu praktikas politikas, organizatorius ir, verta pa˛ymėti, tikrai demonikos prigimties ˛mogus .

Gyvenimo kelias M. Weber’is augo politiko, ˛ymaus Nacionalinės liberalų partijos nario eimoje Berlyne (am˛ininkų teigimu, Weber’io jaunystź gaubė geriausios liberalios viduriniosios klasės tradicijos ). Studijuodamas jis domėjosi humanitariniais mokslais. Apskritai M. Weber’is plačiai domėjosi filosofija, teologija, politine ekonomija, politikos mokslu (Staatswissenschaft) ir ypač jurisprudencija bei istorija, lankė kai kurių ių mokslų į˛ymybių paskaitas Heidelberge (1883 m. čia klausėsi Karl’o Knies’o paskaitų apie politinź ekonomij¹ ir finansus“; į dalyk¹ jis i prad˛ių įvardijo kaip neįdomų, bet pačias paskaitas vis dėlto – labai isamiomis; kit¹ semestr¹ jo nuomonė apie K. Knies’o paskaitas dar labiau pagerėjo ir, susipa˛inus su „Adam’o Smith’o ir kitų“ veiklais, paskatino imtis Gustav’o Schmoller’io politinės ekonomijos apybrai˛ų, ispausdintų Preussische Jahrbucher, kurios pasirodė artimesnės savo dvasia negu tikėjosi), Strasburge, Giotingene ir Berlyne. Savo disertacij¹ 1889 m. ir habilitacijos darb¹ 1891 m. Berlyno Humboldt’o universiteto filosofijos fakultete jis baigė siaurai apibrė˛tais teisės istorijos klausimais, susijusiais su viduram˛ių prekybos bendrovių istorija bei Romos agrarine istorija. 1892 m. vietoj susirgusio buvusio jo daktaro disertacijos vadovo profesoriaus Levin’o Goldschmidt’o M. Weber’is Berlyno universitete pradėjo dėstyti komercinź teisź ir bir˛os teisź; kitais metais čia jam buvo pasiūlyta teisės ekstraordinarinio profesoriaus vieta, ir pagaliau jis priėmė pasiūlym¹ vadovauti politinės ekonomijos katedrai Freiburge. Todėl, būdams trisdeimties metų, jis 1894 m. rudenį persikėlė į Freiburg¹ kaip Ordinarius (tikrasis profesorius).

Savo mokslinź veikl¹ M. Weber’is pradėjo kaip tautos ūkio istorikas ir visuomenės mokslų metodologas. Tai ypač gerai atsiskleidė straipsnių cikle Roscher’as ir Knies’as bei loginės politinės ekonomijos problemos (1903–1905 m.). Kadangi į Miuncheno universitet¹ M. Weber’is sugrį˛o tik po ilgos pertraukos, kuri nuo 1897 m. atsirado dėl nervinės krizės po eimyninio ginčo, kaip galima sprźsti i unikalių ir atvirų laikų R. Michels’ui, niekada i tikrųjų taip ir nepasveikźs po ligos, per t¹ laik¹ ikilo naujos temos, ekonomikos moksle įsigalėjo matematika (pats M. Weber’is neoklasikinź ekonomikos teorij¹ vadino „abstrakčia ūkio teorija ) ir arenoje pasirodė nauja mokslininkų karta. Todėl, kaip pa˛ymėjo ekonominių teorijų istorikas Keith’as Tribe, Tam tikra prasme Weber’io dėstymas Heidelberge buvo gulbės giesmė, ne istorinės mokyklos, o to ekonominio mokslo m¹stymo stiliaus, kuris plėtojosi nuo XIX a. prad˛ios. Weber’is savo studentams, matyt, dar dėstė pači¹ rafinuočiausi¹ ios ekonominės teorijos versij¹. Kai jis po savo pasveikimo pareikė nor¹ sugrį˛ti prie savo kaip ekonomikos teoretiko karjeros, tai jau tereikė tik to, kas jau prarasta, ilgesį. Juk naujai kylanti disciplina tada buvo jaunesnių specialistų rankose ir plėtojosi tokiu būdu, kuris nevisikai atitiko metodologinius Weber’io polinkius .

Socialinės teorijos. Pasaulinź lovź M. Weber’iui atneė darbai, skirti religinių pa˛iūrų ir religinės moralės poveikiui ekonomikai. Vienas jų – Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia (1905 m.). iame veikale autorius, nagrinėdamas ryį tarp socialinės minties ir ekonominės veiklos, ypač tarp kalvinistikojo protestantizmo ir kapitalistinio ekonominio gyvenimo, prieingai nei K. Marx’as, kuris pabrė˛ė ryį tarp ekonominių s¹lygų ir socialinės kaitos modelių, teigė, kad kaitos varomoji jėga gali būti kitos jėgos, tokios kaip tradicija ir religija (svarbu, kad tos jėgos nebūtų siejamos su klasine individo padėtimi, net teigta, kad jos veikia nepriklausomai nuo klasinių ryių), ir taip siekė paprietarauti marksistų tezei, kad pirmenybė teikiama struktūrai. Tai yra mėginta įrodyti, jog kapitalizmas susiformavo savaime kaip tam tikros religijos nuostatų (kultūros) rezultatas, viduram˛ių visuomenei transformuojantis į kapitalistinź visuomenź. Kartu su atsirado naujas mentalinis po˛iūris, įvardytas kaip „objektyvus fenomenas ir pavadintas kapitalizmo dvasia. Minėtinas ir kitas veikalas Pasaulinių religijų ūkinė etika (1919 m.). Pagal M. Weber , kiekvienoje religijoje yra dvi prieingos komponentės – mistinė ir asketinė. Kuo religijoje labiau iplėtota asketinė komponentė, tuo ji labiau atitinka racionalaus prado, sudarančio kapitalizmo dvasi¹, įtvirtinim¹ gyvenime. M. Weber’is ikėlė hipotezź, kad protestantizmas sudarė palankias s¹lygas lau˛yti nusistovėjusias tradicijas ir paskatino ˛mones veikti pagal racionalumo principus. Vadinasi, virmaterialias paskatas verslininkystei suteikia protestantizmas pagal kurį ˛mogaus įtikimo Dievui liudijimas yra io ˛mogaus sėkmė pasirinktoje veiklos srityje. (Jau nuo viduram˛ių vokikuose kratuose darbas buvo profesija ir religinė pareiga. Amatininkai tikėjo, kad yra Dievo paaukti būti darbininkais; o modernaus pasaulio pagrindu darbas tapo, kai Vokietijoje protestantikos doktrinos pradininkas Martin’as Luther’is (1483–1546 m.) savo mokyme apie visuotinź kunigystź pagaliau apie tai prabilo diduomenei. Apie darbui skiriamo gyvenimo pareigas savo reformatorikame veikale Christianae Religionis Institutio (1536 m.) kalbėjo ir Jean’as Calvin’as (1509–1564 m.)). Pagal M. Weber , protestantizmo, kuriame, nesant rykios hierarchinės struktūros ba˛nytinėje sistemoje (priepriea katalikybei), nėra akivaizdus ir noras ikilti bei gobumas, nuostatos sukūrė paprotį „dirbk ir taupyk“, kuris padėjo pagrindus savaime atsirasti kapitalizmui. Juk protestantų doktrinos ragino ˛mogų nusi˛eminti ir susitelkti ties ˛emikais reikalais bei savo pareigomis. Atsidavimas kasdieniam ˛emikam darbui ir did˛iavimasis juo neivengiamai lėmė didesnį produktyvum¹. Be to, kaip teigė M. Weber’is, protestantikoms visuomenėms buvo būdingas didesnis taupumas, nei katalikams. Ilaidavimo ir nesaikingo ˛emikų prekių naudojimo, nemotyvuoto dosnumo vertinimas kaip nuodėmingų veiksmų yra vienas esminių protestantizmo principų, lemiančių didesnį taupum¹. Katalikų ba˛nyčioje taip pat egzistavo panaus principas. Tačiau protestantų ba˛nyčioje nuodėmės nebuvo taip lengvai atleid˛iamos kaip katalikų, todėl tikėjimas buvo didele paskata ma˛iau vartoti. Vadinasi, didesnis produktyvumas reikė, kad protestantai daugiau u˛dirbdavo, o didesnis taupumas – kad jie ma˛iau vartojo, todėl protestantikose visuomenėse kapitalo kaupimo laipsnis buvo daug didesnis. Net pati kapitalo kaupimo s¹voka, anot M. Weber’io, atsirado netiesiogiai i protestantizmo doktrinų ir tik vėliau buvo etikai „įteisinta“ posakiu: „godumas – dorybė“. Būtent „asketinio protestantizmo“, sudariusio palankias s¹lygas lau˛yti nusistovėjusias tradicijas, įtvirtinti parlamentinź demokratij¹ ir paskatinusio ˛mones veikti pagal racionalumo principus, vyravimu M. Weber’is aikino aukt¹ JAV ir Kanados ekonominį isivystym¹ lyginant su katalikika Lotynų Amerika.

Prakalbus apie religijos vaidmenį ūkio plėtros procese, minėtinas Anglijos istorinei mokyklai priklausźs Richard’as H. Tawney’us. Jis buvo panaių pa˛iūrų kaip M. Weber’is ir taip pat prietaravo liberalioms ekonominėms idėjoms bei siekė rasti prie˛astis, lėmusias visuomenės perėjim¹ nuo tradicinių prie naujų gamybos ir darbo santykių – ekonominės sistemos. R. H. Tawney’us savo veikale Religija ir kapitalizmo ikilimas (1926 m.) apraė religijos ir socialinės, politinės bei ekonominės plėtros santykį, kuris XV–XVI a. visuomenėje lėmė kapitalistinź santvark¹. Knygoje i esmės pritariama anksčiau suformuluotai M. Weber’io idėjai, tačiau R. H. Tawney’us ma˛iau pabrė˛ė prie˛astinio ryio tarp protestantizmo normų ir kapitalizmo svarb¹. Jis pa˛ymėjo, kad naujasis kapitalizmas prasidėjo gerokai anksčiau nei krikčionybės reformacija, po kurios atsirado protestantizmas (kaip pavyzd˛iai pateikiami Italijos miestai, tokie kaip Venecija, Florencija bei Flandrijos miestai XV a., kuriuose tarp pirklių jau vyravo „kapitalizmo dvasia“). Todėl, pagal R. H. Tawney’ų, ie du reikiniai (kapitalizmas ir protestantizmas) plėtojosi greta vienas kito, tačiau jie nebuvo veikiami tarpusavio prie˛asties-padarinio ryio.

M. Weber’is atstovauja neoklasikinei ekonomikos sampratai, kurioje ekonomika sutapatinama su stokojamų iteklių paskirstymu. Randall’as Collins’as taip apibūdino M. Weber’io modernaus kapitalizmo apraym¹: „vaizdas, kurį mums pateikia M. Weber’is, yra – instituciniai rinkos pagrindai neoklasikinės ekonomikos po˛iūriu“.

Pa˛ymėtina, kad nors M. Weber’is kaip socialinis mokslininkas nerėmė nė vienos ekonominės sistemos, jis apdairiai nurodė, kad techninio racionalumo po˛iūriu, kapitalizmo priklausomybė nuo privačios nuosavybės, vadovybės kontrolės ir gamybos priemonių, jo pasitikėjimas konkurencinėmis rinkos kainomis turi neabejotinų pranaumų. Kapitalizme, palyginus su socialistinėmis planinėmis sistemomis, ilikė gebėjimas objektyviai apskaičiuoti efektyviausi¹ gamybos mechanizmų organizavimo būd¹. Tačiau M. Weber’is neidealizavo kapitalistinės sistemos, nurodydamas ios sistemos trūkumus, ypač individo kūrybingumo ir asmenybės raidos po˛iūriu. Jam racionalus kapitalizmas nėra vienalypis gėris, galintis teikti didelės materialinės naudos, jis neatitinka individo teikimų pirmenybių reikmių.

M. Weber’iui, siekusiam nesaistomo vertiniu po˛iūriu ekonomikos mokslo, rūpėjo įtvirtinti objektyviojo socialinio mokslo mokslinį teisėtum¹. Jo nuomone, elgsenos moksle „paaikinti“ – reikia atrasti pirminį ryį, kuriame subjektyvios nuovokos lygmenyje atsispindi betarpikam supratimui prieinamas veiksmas. Analizuodamas aikinamosios teorijos funkcinį turinį M. Weber’is pastebėjo, kad „ir aikiai atskleisti, ir „paslėpti“ individo motyvai da˛nai taip ikreipia tikr¹ jo veiksmų ryį net ir paties individo s¹monėje, jog ir nuoird˛iausi subjektyvūs atsakymai turi tik santykinź vertź“. Jo nuomone, socialinių mokslų objektyvum¹ galima pasiekti sukūrus tvark¹, tyrimo procese padedanči¹ suma˛inti asmeninį nusiteikim¹. Todėl M. Weber’is kaip būd¹ suformuoti socialinį supratim¹ naudojo idealiųjų tipų kategorij¹. Idealiaisiais tipais jis laikė logikas konstrukcijas, atsirandančias i tam tikrų empirinės tikrovės elementų, kurių derinys ypač svarbus kultūrai, iskyrimo (abstrakcijos) keliu. Patį idealųjį tip¹ M. Weber’is apraė kaip istorinių reikinių „idėjos“ pavaizdavim¹, kaip „mintinį vaizd¹“, kuris suvienija „apibrė˛tus istorinio gyvenimo santykius ir procesus į neprietaring¹ mintinių ryių kosmos¹“, kaip „utopij¹“, „kuri sukuriama tam tikrų tikrovės elementų mintinės intensifikacijos būdu“. ia prasme idealusis tipas – tai daugiau negu įvykių apraas, nes empirikai jis gali ir niekada neegzistuoti. Svarbu yra tai, kad idealusis tipas susiformuoja i susidomėjimo tam tikromis specifinėmis problemomis. M. Weber’is teigė, kad kurdami idealiuosius tipus mokslininkai gali objektyviai ianalizuoti socialinių įvykių poveikį individams ir visuomenėms. Remdamasis idealiųjų tipų metodu jis ityrė kapitalistinės visuomenės genezź ir funkcionavim¹. M. Weber’is nagrinėjo kapitalizm¹ dviem po˛iūriais: siaur¹ja prasme (kaip ekonominź sistem¹) ir plači¹ja prasme (kaip civilizacijos form¹

M. Weber’io nuomone, kapitalizmas kaip ekonominė sistema turi kelet¹ objektyvių ir subjektyvių prielaidų. Pirmosioms priskirtina: privati gamybos priemonių nuosavybė, privatus pasisavinimas, laisva iteklių rinka, iplėtota technika, susisiekimo priemonės, pinigų apyvarta, racionalus gamybos ir paskirstymo organizavimas. Antrajai prielaidų grupei priklauso tokia gamybos figūra kaip verslininkas – savininkas, gamybos organizatorius ir koordinatorius, racionaliai siekiantis pelno. M. Weber’is tendencij¹ racionalizuoti ekonominį ir socialinį gyvenim¹ laikė visuomenės plėtros pagrindu, o patį kapitalizm¹ apibūdino kaip tokį ūkininkavim¹, kuris pagrįstas pelno siekimu panaudojant mainų galimybes . Būtent su rinkos mainais susijźs pagrindinis M. Weber’io „racionalaus kapitalizmo“ genealogijos prie˛astinis epizodas. Pateikdamas ekonominius argumentus aikinant „racionalaus kapitalizmo“ atsiradim¹, pastar¹jį jis siejo su gyventojų skaičiaus augimu, tauriųjų metalų antplūd˛iu, kainų revoliucijomis ir įsitvirtinimu u˛jūrio rinkose; pastarasis prasidėjo po XV–XVI a. did˛iųjų geografinių atradimų. M. Weber’is raė: „Lemiamas posūkis į kapitalizm¹ galėjo įvykti tik dėl masinės realizacijos atsiradimo“.

M. Weber’io nuomone, kapitalizmas su laisvos konkurencijos rinka, kurios niekas neriboja, racionaliai nevaldo ir nenaudoja įstatyminių normų, gali nuvesti į chaos¹. Todėl reikia kompetentingų valdymo specialistų arba biurokratijos, apribojančios laisvź, suteikiančios jai visuomenei priimtin¹ form¹.

ių tendencijų pagrindas: nuosavybės teisės paskirstymas ir realios nuosavybės panaudojimas stambiose korporacijose, valdymo perėjimas profesionaliems vadybininkams, valdymo struktūrų formavimasis verslo srityje, ekonomikos valstybinio reguliavimo plėtra, valstybinių biurokratinių struktūrų formavimasis ir plėtra.

Tačiau M. Weber’is perspėjo, kad dėl tokių tendencijų atsiranda „kontroliuojamos visuomenės“ grėsmė, kai vald˛ia sutelkiama aukčiausių pareigūnų rankose. Pači¹ biurokratij¹, kuri¹ laikė sveikintina moderniojo racionalizmo apraika, jis suvokė kaip vien¹ i sunkiausiai paalinamų socialinių veiksnių: „tai svarbiausia vald˛ios priemonė tam, kuris kontroliuoja biurokratinź sistem¹“. Jeigu ji u˛valdo valstybź, beveik neįmanoma jos atsikratyti. M. Weber’is raė: „Ji (t. y. biurokratija – Aut. pastaba) greta kitų moderniojo racionalaus gyvenimo būdo veiksnių isiskiria savo neivengiamumu. Istorijoje nėra nė vieno pavyzd˛io, kuris parodytų, kad ten, kur kart¹ įsigalėjo biurokratija, vėliau ji būtų inykusi [], nebent visikai ˛lugus pačiai kultūrai, kurioje biurokratija gyvavo“

M. Weber’is nagrinėjo kapitalizm¹ taip pat kaip civilizacijos form¹, kultūros fenomen¹, kur vyrauja racionalus minčių saviraikos būdas, piniginė subjektų elgsenos motyvacija. Istorine ar kultūrine civilizacija buvo laikomas vientisas socialinis fenomenas arba kultūrinis-istorinis tipas, atsirandantis teritorinio, etinio, kalbinio, politinio, psichologinio ir ekonominio bendrumo pagrindu. Ūkinė sistema buvo nagrinėjama kaip socialinio bendrumo dalis, kurios varomoji jėga – „tautos ˛monių dvasia“ arba jų mentalitetas. M. Weber’is neatmetė tokios raidos galimybės, kuri atves į pasaulinį ūkį, funkcionuojantį pagal laisvosios rinkos dėsnius. Tačiau jis pa˛ymėjo, kad „[] pasaulinis rinkos ūkis, apie kurį kalbama laisvosios prekybos teorijoje, yra utopija, jei nėra pasaulinės valstybės ir visiko ˛monijos kultūrinio lygio vienodumo; kelias į jį yra tolimas“. Ir toliau tźsė: „Kol mes stovime tokios raidos prad˛ioje, kaip yra dabar, mes veikiame kartu ir jos naudai, jei mes senus med˛ių kamienus, i kurių galbūt būsimosios kartos galės sukurti ˛monijos ūkinį ir kultūrinį bendrum¹, pernelyg skubotai neikertame, mėgindami juos panaudoti ateities statiniams, o juos isaugome ir puoselėjame, kad jie natūraliai augtų“

M. Weber’is savo ateities prognozes grindė ūkinės veiklos modernizavimo ir naujumo principais, taip pat ekonomikos modernizavimu. Tačiau jis pabrė˛ė, kad techninė pa˛anga, suteikianti galimybź sprźsti gyventojų skaičiaus augimo problem¹, yra laikina. Ji egzistuoja tol, kol yra vadinamasis „kapitalistinis interesas“. iuos pagrindinius ūkinius faktus M. Weber’is aikino tuo, kad Vakarų raidos „anomalija“ jau beveik pasiekė savo pabaig¹. Jis raė: „Visur naujos priklausomybės narvas jau yra parengtas, beliko laukti, kad lėtėjanti techninė bei ekonominė pa˛anga ir rentos pergalė prie peln¹ kartu su dar laisvų rinkų isekimu mases padarys klusnias, kad jame galutinai įsikurtų“

Baigiant kalbėti apie M. Weber’į, dar reikia paminėti jo 1919–1920 m. Miuncheno universitete skaitytas paskaitas, kurias po mirties jo ˛mona Marianne ileido kaip knyg¹, pavadint¹ Visuotinė ekonominė istorija. Tai labai koncentruota ir talpi Europos ekonominės istorijos nuo ikiistorinių laikų iki XVIII a. ap˛valga. E. M. Maiburd’as pa˛ymėjo, kad, belieka tik apgailestauti, kad labai daug faktinės med˛iagos, kuria disponavo M. Weber’is ir kuri sudarė jo apibendrinimų pagrind¹, beveik visa liko, jei taip galima pasakyti, skliausteliuose. Knyga parayta, kaip sakoma tokiais atvejais, telegrafiniu stiliumi. Tokios knygos neįmanoma konspektuoti, nes ji pati panai į konspekt¹ (ji ir sudaryta pagal studentikus konspektus). ioje knygoje kiekvienoje frazėje pateikiama nauja informacija ir todėl kiekviena frazė – aukso vertės. Nedidelėje ios knygos apimtyje (vertinant puslapiais) sutalpintas neproporcingai did˛iulis idėjų ir traktuočių lobynas.

Berlyno universiteto profesorius W. Sombart’as savo mokslinź veikl¹ taip pat pradėjo kaip tautos ūkio istorikas. Tačiau vėliau jis siekė suderinti istorizm¹ su istorinių procesų teorine analize, abstrakčios kapitalizmo teorijos sukūrimu. Tokia dvasia paraytas ir jo pagrindinis dviejų tomų gana padrikas veikalas Der moderne Kapitalismus (iuolaikinis kapitalizmas 1902 m.), kuriame kapitalistinė veikla vaizduojama kaip sudėtingas psichologinis procesas , kuriam reikia organizacinių, apskaičiavimo ir racionalistinių normų bei sugebėjimų. Pagal savo idėj¹ ir visus kriterijus is veikalas turėjo tapti klasikiniu. Enciklopedinis tyrimas apėmė vis¹ Europos ūkinź istorij¹ nuo ankstyvųjų viduram˛ių ( ikikapitalistinio periodo ) iki XIX a., taip pat pateikė ˛inių apie kiekvienos epochos ˛monių ekonomines pa˛iūras. Visa tai buvo sujungta filosofinių koncepcijų apie materialaus gyvenimo esmź ir jos formas įvairiomis epochomis gijomis. Veikale pateiktas mil˛inikas kiekis konkrečių ˛inių, iraų i pirminių altinių ir įdomių pačio autoriaus idėjų. Tačiau is tyrimas nesusilaukė to mokslinio autoriteto, kuris atitiktų jo mastus ir u˛mačias, likdamas vienu i eilinių (pagal savo reikmź) istorinės mokyklos darbų. Kita vertus, pa˛ymėtina, kad pasirod˛ius iai knygai kapitalizmo s¹vok¹ ėmė visuotinai naudoti Vakarų Europos alių ekonomistai. Pats W. Sombart’as pabrė˛ė, kad kapitalizm¹ mokslui atrado K. Marx’as ir nuo to laiko jis vis labiau tampa tikruoju ekonomikos mokslo objektu .

W. Sombart’as laikė save G. Schmoller’io mokiniu. Kaip mokslininkas jis debiutavo jo vedamame seminare ir pritarė istorinės mokyklos metodologijai, bet, kitaip nei G. Schmoller’is, nebuvo kratutinio empirizmo alininkas. W. Sombart’o pa˛iūroms didelį poveikį turėjo K. Marx’o ekonominė koncepcija. Tačiau marksistinis klasinis po˛iūris jo darbuose savotikai nuspalvinamas i istorinės mokyklos perimtu nacionalinių–psichologinių veiksnių akcentavimu. W. Sombart’as atmetė socialistinį internacionalizm¹; jis liko, kaip pats sakė, bur˛uazinis profesorius . Pagal W. Sombart’¹, ekonomikos mokslas negali ignoruoti laiko ir erdvės, nes ūkinį gyvenim¹ lemia epochos klasės, rasės ir nacijos psichologija. Kapitalizmas pagal jo koncepcij¹ yra ypatingos, kapitalistinės dvasios apraika ir produktas. Kapitalistinź veikl¹ vaizduodamas kaip sudėting¹ psichologinį proces¹ , kuriam reikia organizacinių, apskaičiavimo ir racionalistinių normų bei sugebėjimų, W. Sombart’as svarbiausi¹ kapitalizmo savybź kaip visikai moderni¹ ir bedvasź jėg¹, – racionalų apskaičiavim¹ arba apskaičiuojamum¹ (Rechenhaftigkeit) net apibūdino kaip „talent¹“ arba sielos „dispozicij¹“, kuri dar labiau irykėjo plintant kapitalistiniam gamybos būdui. Jis i¹ savybź laikė būtina moderniojo kapitalizmo „subjektyvia prielaida“.

Pa˛ymėsime, kad nacionalinės psichologijos pervertinimas W. Sombart’¹ gyvenimo pabaigoje atvedė į hitlerinio nacionalsocializmo palaikym¹ knygoje Vokikasis socializmas (1934 m.), kurioje jis mėgino teorikai pagrįsti faistinź ekonominź program¹. O k¹ jau kalbėti apie knyg¹ Apie ˛mogų (1938 m.), kurioje W. Sombart’as, savotikai plėtodamas dar 1915 m. paraytos knygos Didvyriai ir prekeiviai rasistines, militaristines bei ovinistines idėjas, idėstė rasistinź koncepcij¹, pagal kuri¹ ˛monės rūiuojamai atsi˛velgiant į rasinius po˛ymius. Taigi, vokikojo nacionalizmo linija, savo itakomis siekianti F. List’o ir A. Muller’io veikalus, susijungė su naujosios istorinės mokyklos socialiniais siekiais tam, kad trečiojoje kartoje pasireiktų W. Sombart’o nacionalsocializme. Tačiau susikompromitavźs kaip mokslininkas ir siekźs tapti vienu i nacizmo ideologų, W. Sombart’as ir pats nebuvo pripa˛intas tikru arijum

Grį˛tant prie W. Sombart’o ekonominių idėjų, pastebėtina, kad jis pirmasis ėmė naudoti ūkinės sistemos ir ūkinės epochos s¹vokas. Jo nuomone, ūkinė sistema – tai abstrakti teorinė konstrukcija, apvalytas nuo istorinio konkretumo modelis, kuris yra empirinių faktų sisteminimo pagrindas. O ūkinė epocha – tai reali ekonominė sistema, esanti empirinio tyrimo objektas. Tačiau epochos buvo iskiriamos tik pagal suformuotus teorinius modelius, t. y. ūkines sistemas. Pagal W. Sombart’o apibrė˛im¹, ias ūkines sistemas apibūdina trys elementų grupės: dvasia, t. y. svarbiausi ūkinės veiklos skatintojai; forma, t. y. socialinių, teisinių ir politinių santykių visuma; substancija, t. y. gamybos technologinis būdas. Tuo remdamasis jis iskyrė tris ekonominių reikinių nulėmimo (determinacijos) lygius: socialinį-psichologinį (visuomeninė s¹monė, m¹stymo tipai, ideologija), socialinį-organizacinį (institucinį) ir techninį-ekonominį.

W. Sombart’o nuomone, kapitalistinės ekonomikos sistema grind˛iama iais elementais: maksimalaus pelno siekiu (piniginis laimėjimas yra ekonominės veiklos dvasinis pagrindas); institucine organizacija, kuri apibūdinama privačios nuosavybės vyravimu, darbuotojų laisvu savo darbo jėgos disponavimu, lemiančiuoju verslininko vaidmeniu gamyboje ir skirstant pajamas, nedideliu valstybės vaidmeniu; techniniu pagrindu, apimančiu pa˛angias gamybos priemones.

W. Sombart’as pabrė˛ė, kad ūkinės sistemos evoliucija yra daugelio veiksnių nulemtas procesas, visų posistemių s¹veikos integralus rezultatas. Visuomenės plėtros varomoji jėga, jo nuomone, yra mentalinis, socialinis-psichologinis lygis arba „ūkinė dvasia“, kurioje esant kapitalizmui iskiriamos dvi sudedamosios dalys: „verslininkystės dvasia“ ir „biurgerika dvasia“. Pirmoji i jų grind˛iama dinaminiu kapitalizmo modeliu ir apibūdinama pasirengimu rizikai, idėjų gausa, gebėjimu sujungti gamybos veiksnius bei parduoti prekes. „Biurgerika dvasia“ lemia konservatyvų kapitalizmo modelį ir apima darbtum¹, taupum¹, apdairum¹, nuosaikum¹, sutarties laikym¹si ir panaiai.

Ūkinių epochų kaita vyksta kiekybikai keičiantis pavienių „ūkinės dvasios“ elementų santykiui, persigrupuojant jos dalims. W. Sombart’as savo veikale ˇydai ir ūkinis gyvenimas (1911 m.) kaip „kapitalistinės dvasios“ gyvuosius neėjus įvardijo ˛ydus. Dėl nacionalinės religijos – judaizmo, jie nuo gimimo auklėjami racionalumo, taupumo dvasia.

Vertės kategorij¹ W. Sombart’as laikė egzistuojančia tik s¹monėje, atplėta nuo realios tikrovės ir „niekur nepasireikianči¹“. Jei pirmuose savo darbuose jis teigė, kad vertė gali būti panaudota tik kaip „darbinė idėja“, kaip „mintinis faktas“, būtinas sprend˛iant daug ekonomikos teorijos klausimų, tai vėlesnėse monografijose (Trys politinės ekonomijos (1929 m.)) jis pareikė, jog vertės samprata negali būti panaudota net kaip „darbinė idėja“ dėl to, kad ji stipriai „susikompromitavo“. Pridedam¹j¹ vertź W. Sombart’as traktavo kaip „teorinį simbolį“, abstrakcij¹, naudojam¹ analizės patogumui. Interpretuodamas kapital¹ kaip „samprat¹, ireikianči¹ vyraujanči¹ psichologij¹“, jis, apeliuodamas į „trijų gamybos veiksnių teorij¹“, neigė samdomo darbo eksploatacij¹ ir tikr¹jį, pagal K. Marx’¹, pridedamosios vertės atsiradimo altinį. W. Sombart’as raė: „Tvirtinti, kad samdomų darbininkų klasė gauna ma˛iau nei jų sukurta vertė, t. y. ma˛iau u˛ savo darbo pajamas, reikia tvirtinti nes¹monź, nes tokia galima iskirti suma neegzistuoja“

Nagrinėdamas ekonominės plėtros perspektyvas, W. Sombart’as pasiūlė socialinio ekonominio pliuralizmo teorij¹, apibūdinanči¹ vėlyvojo kapitalizmo epoch¹, kurioje susisieja privati gamyba (stambioji, vidutinė ir smulkioji), valstybinis sektorius, kooperatinė sankloda, persipina kapitalistinio ir socialistinio ūkininkavimo elementai. Dėl to atsiranda „miri visuomenė“ ar „miri sistema“, sujungianti rinkos ekonomik¹ su organizuotumo ir planingumo elementais. Organizacinių pradų gausėjim¹ W. Sombart’as siejo su stambių bendrovių „racionalizacine veikla“ ir valstybės poveikio stiprėjimu. Dėl to, jo manymu, turi velnėti cikliniai svyravimai, lengviau sektis įveikti krizes ir nedarb¹. (ios ivados – visika prieingybė K. Marx’o ir F. Engels’o „katastrofinei“ teorijai, pagal kuri¹ konjunktūros vytuoklės svyravimai tampa vis stipresni). Kapitalizmas tampa valdomas ir reguliuojamas.

1934 m. W. Sombart’as jau minėtame darbe Vokikasis socializmas nagrinėjo rinkos sistemos evoliucij¹ į postkapitalistinź visuomenź. Jis suformulavo Vokietijos socialinį ideal¹ kaip valstybinį socializm¹; pastarasis jam prilygo planiniam ar organizuotam kapitalizmui. Socialistinėms formoms W. Sombart’as priskyrė kooperatines ir visuomenines įmones, kurios, jo ˛od˛iais tariant, turi apimti ir puoselėti vertingas kapitalizmo savybes. Kapitalizmas pama˛u i vidaus turės persitvarkyti ir taps stabilesnis, darnesnis, ramesnis bei protingesnis. Tarp tokio stabilizuoto sureguliuoto kapitalizmo ir socializmo nebus jokio skirtumo, todėl kapitalistinių alių darbininkai nebebus suinteresuoti socialistine visuomene.

Pa˛ymėtina, kad ekonominės minties literatūroje esama labai daug nuorodų į W. Sombart’o veikalus. Ir da˛niausiai ios nuorodos pateikiamos prie neigiamų apibūdinimų. Jo nuomonė paminima norint ireikti nesutikim¹ ir pateikti argumentus prie. Keistas dalykas: įtakingas mokslininkas, kurio po˛iūrį atmeta kiekviename ˛ingsnyje. Kaip pa˛ymėjo vienas iuolaikinės ekonominės minties istorikas, „Geriausia, k¹ galima pasakyti apie W. Sombart’¹, – kad jo darbai ˛adina mintį“. I tiesų, nors jo darbuose buvo gausu pernelyg skubotų ir rizikingų apibendrinimų, bet dėl savo paradoksų jie ˛adino kitų tyrėjų mintį, „atverdami jai naujas, da˛nai netikėtas perspektyvas“

Kurį laik¹ G. Schmoller’io padėjėju buvźs Arthur’as Spiethoff’as aikiai atskyrė D. Ricardo, J. H. von Thunen’o ir C. Menger’io gryn¹j¹ teorij¹ (pastaroji, jo nuomone, yra neistorinė, universali, grynoji teorija, naudojanti konstrukcijas, vadinamas modeliais) nuo G. Schmoller’io ir M. Weber’io empirinės“ (vok. anschauliche teorijos, kuri yra istorinė, pagrįsta stebėjimais, tyria tik pasikartojančius įvykius ir pasi˛ymi analitiniu pobūd˛iu. Treči¹ja sudedam¹ja ekonomikos mokslo dalimi A. Spiethoff’as įvardijo ekonomikos istorij¹, kuri nagrinėja unikalių ekonominių įvykių kait¹ ir pasi˛ymi apraomuoju pobūd˛iu. Jį igarsinusiuose ekonominio ciklo tyrimuose A. Spiethoff’as rėmėsi ir faktine med˛iaga, surinkta istorinės mokyklos, ir K. Juglar’o statistikos darbais. Jis siekė paaikinti visuotinės perprodukcijos reikinius ir paneigti Say’aus dėsnį kaip ne tiek teorij¹, aikinanči¹ krizes, kiek teorij¹, iekanči¹ jų negalimumo įrodymų ir visikai atitrūkusi¹ nuo faktų . A. Spiethoff’as perprodukcij¹ aikino i dalies rinkos paklausos prognozavimo klaidomis. Be to, jis suprato, kad ciklinius svyravimus lemiančios santaupos ir investicijos yra nepriklausomi veiksniai.

6.3.5. Vokiečių istorinės mokyklos metodologiniai ypatumai

Ekonominės minties socialinės-istorinės krypties metodologiniai ypatumai, kaip minėta, susiklostė dar istorinės mokyklos etape. N. Kondratjevo nuomone, i aplinkybė rodo, kad „pats istorinės mokyklos formavimasis kaip atsvara klasikinei mokyklai buvo mil˛inikos svarbos faktas socialinės ekonomijos metodologijos formavimuisi. is formavimasis vykźs po opozicijos klasikams ˛enklu, pareikalavo i esmės [] pirm¹ kart¹ aikiai ir kritikai apm¹styti pači¹ ekonominio tyrimo metodo problem¹“.

I tiesų, vokiečių autoriai, svarbiausia įvardijź ekonominio tyrimo metodo problem¹, i esmės atlaikė mokslinį ginč¹ su klasikais ir į politinės ekonomijos metodologij¹ įneė naujus teigiamus elementus, kurie tapo dėka jų gimusios ekonominės minties socialinės – istorinės krypties metodologiniu pagrindu. ių metodologijos ypatumų esmė gali būti suvesta į iuos tris teiginius:

socialinės aplinkos, tame tarpe „˛mogikojo veiksnio“, poveikio alies ekonominiam vystymuisi įvertinimas;

ekonominių ir neekonominių veiksnių bei kategorijų tarpusavio priklausomybės ir vienas kito lėmimo iaikinimas;

neklasinių kriterijų vaidmens ir vietos visuomenės vystymosi etapų ir fazių tyrime nustatymas.

Pirmasis metodologinis vokiečių istorinės mokyklos ypatumas leid˛ia atskleisti, kad viena i pagrindinių klasikų metodologinių nuostatų yra nepagrįsta. Pagal j¹ ekonomikos moksle prioritetinis vaidmuo tenka daugiausia ekonomikos dėsniams, veiksniams ir kategorijoms bei jų veikimas skelbiamas universaliu ir neivengiamu visais laikais ir visoms tautoms (valstybėms). Priekaitaudami A. Smith’ui ir jo pasekėjams u˛ antiistorizm¹, siekį sukurti toki¹ politinź – ekonominź teorij¹, kurios dėsniai bes¹lygikai tiktų visiems laikams ir tautoms, istorinės mokyklos kūrėjai atmetė nekintamų natūralių ūkinių dėsnių idėj¹. Juk vokiečių autoriai, N. Kondratjevo ˛od˛iais tariant, „remiasi istorinio gyvenimo įvairumo ir dinamikumo faktu ir i čia neigia pači¹ abstrakčių politinės ekonomijos dėsnių bendrai, ir ekonominio vystymosi dėsnių tarp jų, galimybź“. Jų nuopelnas, N. Kondratjevo nuomone, yra pagrįsta argumentacija „dėl ūkinio gyvenimo dėsnių s¹lyginumo“ bei mėginimas „pateikti konkrečius empirinius ūkio plėtros dėsnius“. Istorinės mokyklos kūrėjai pasisakė u˛ ekonominių dėsnių, įstaigų ir idėjų „s¹lygikum¹“ bei jų „kintamum¹“, kuris „vyksta drauge su pačios tautos ir jos poreikių kitimu“. I esmės vokiečių istorinė mokykla kritikavo klasikinź mokykl¹ remdamasi tuo, kad ekonominių institutų įvairovė įvairiose alyse ir skirtingu metu daro neįmanomu paaikinti ekonominių veiksmų vis¹ įvairovź remiantis vieninga universalia rinkos ekonomikos teorija, sudarančia klasikinės mokyklos pagrind¹.

Taigi istorinės mokyklos atstovai savo ivadas grindė tuo, kad ekonominių dėsnių nereikia tapatinti su gamtiniais dėsniais (pavyzd˛iui, chemijos, fizikos dėsniais), kuriuos nuolat galime stebėti dėl jų veikim¹ sukeliančių i anksto ˛inomų elementų ir komponentų stabilaus pobūd˛io. Todėl, prieingai nei klasikai, jie nurodo politinės ekonomijos neuniversalų pobūdį ir ekonominių procesų rezultatyvumo priklausomybź ne tik nuo ekonominių (bazinių), bet ir įvairių neekonominio (antstatinio) pobūd˛io veiksnių, tarp jų „˛mogik¹jį veiksnį“, t. y., kaip sakoma, nuo socialinės aplinkos veiksnių. Vokiečių istorinės mokyklos atstovai da˛niausiai mini iuos socialinės aplinkos veiksnius:

nacionaliniai ypatumai ir tradicijos;
tautos istorinio vystymosi ypatingumas, jos mentalitetas;
istorinis atsitiktinumas;
alies geografinės s¹lygos;
nacionalinės kultūros, psichologijos, religijos ypatumai.

Kalbant apie antr¹jį metodologinį vokiečių istorinės mokyklos ypatum¹, reikia prisiminti, kad klasikų teorijoje neekonominius veiksnius lėmė ekonominių veiksnių poveikis. I to, pavyzd˛iui, daryta ivada, kad kuo auktesnis visuomenės gamybinių jėgų lygis, tuo labiau bus iplėtota socialinė aplinka (sfera), tarp jų kultūros, meno, mokslo lygis, ir prieingai. Vokiečių autoriai iai klasikų kauzolistinei (prie˛astinei-pasekminei) paradigmai prieino funkcinź paradigm¹. Jų veikaluose ekonominių ir neekonominių veiksnių reikmė ūkinio gyvenimo evoliucijos procese visuomet nagrinėjama kaip tarpusavio s¹ryyje ir vienas kit¹ apsprend˛iant.

Tiesa, jie neretai taip pabrė˛davo ypating¹ neekonominių veiksnių vaidmenį ekonominei plėtrai, kad jų pačių pozicija praktikai įsigalėjo kaip XIX a. pabaigos – XX a. prad˛ios vokiečių visuomeninė nuomonė apie tariamai unikali¹ „vokiečių nacionalinź dvasi¹“, ypating¹ „arijų rasės“ istorinź misij¹ ir panaiai. Pavyzd˛iui, pagal M. Weber io įsitikinimus, jo knygoje Protestantika etika ir kapitalizmo dvasia (1905 m.) kalbama net apie vienos i protestantikų religijos krypčių – kalvinizmo iimtinai svarbų vaidmenį sukuriant civilizuot¹ visuomenź.

Galiausiai trečiasis metodologinis vokiečių istorinės mokyklos ypatumas atspindi jos prieprieos klasikinei mokyklai istorinio metodo vietos ir vaidmens ekonomikos moksle klausimu rezultat¹. Kaip ˛inia, klasikams istorizmas pirmiausia pasireikė per vadinamųjų pagrindinių ir nepagrindinių, auktesniųjų ir ˛emesniųjų visuomenės klasių iskyrimo skirtinguose tautų ir valstybių evoliucijos etapuose kriterijus. O vokiečių autoriai, pagrįsdami visuomenės ekonominio vystymosi fazes, etapus ir schemas per vis¹ nacijos istorinį keli¹, klasiniam kriterijui prieino grynai ūkinį kriterijų.

Dėl neklasinio-formacinio istoricizmo, kaip svarbiausio mokslinių tyrimų ir ekonomikos mokslo atnaujinimo instrumento, vokiečių istorinė mokykla pasiekė neabejotinų teigiamų rezultatų. To patvirtinimas – ne tiek pats faktas, kad jos autoriai ileido eilź stambių fundamentalių istorinių-ekonominių monografijų, o greičiau tai, kad ių tyrimų rezultatai vėliau sukėlė gana naudingas diskusijas apie daugelį aktualių socialinių-ekonominių problemų.

Apibendrindamas vokiečių istorinės mokyklos pa˛iūras, J. A. Schumpeter’is iskyrė eis punktus, atspindinčius svarbiausias jos idėjas.

1. Reliativystinis po˛iūris. Detalizuoti istoriniai tyrimai moko to, kiek nepagrįsta yra visuotinai reikmingų praktikų taisyklių ekonominės politikos srityje egzistavimo idėja. Negana to, bendrų dėsnių egzistavimo galimybė atmetama remiantis nuostata apie socialinių įvykių istorinį prie˛astingum¹.

2. Teiginys apie socialinio gyvenimo vienovź ir neatsiejam¹ jo elementų ryį. Akivaizdi tendencija per˛engti paprastas socialinių doktrinų ribas.

3. Antiracionalistinis po˛iūris. Esama daug ˛mogikųjų veiksmų motyvų, ir nedaug dėmesio skiriama grynai logikoms skatinančioms prie˛astims. i nuostata buvo įtvirtinta kaip etiniai argumentai ir siekis psichologikai analizuoti individų bei masių elgsen¹.

4. Evoliucinis po˛iūris. Evoliucinės teorijos privalo naudoti istorinź med˛iag¹.

5. Nuostata dėl interesų vaidmens individų s¹veikoje. Svarbu tai, kaip plėtojasi konkretūs įvykiai ir formuojasi konkrečios s¹lygos, taip pat kokios jų konkrečios, o ne visiems socialiniams įvykiams bendros prie˛astys.

6. Organinis po˛iūris. Atkreipiamas dėmesys į socialinių ir fizinių organizmų analogij¹. Pradinė organinė koncepcija, pagal kuri¹ nacionalinė ekonomika egzistuoja u˛ ir vir įvairių individualių, vėliau pakeista individualios ekonomikos, sudarančios nacionalinź, koncepcija, yra glaud˛iai viena su kita susijusios.

6.3.6. Anglų istorinės mokyklos svarbiausi atstovai

Pa˛ymėtina, kad vokiečių autorių istorinio metodo naujumas dėl jų atotrūkio nuo tais laikais jau pasiektų ekonomikos teorijos mokslinių pagrindų vokiečių istorinei mokyklai taip ir neleido u˛imti lyderio viet¹ pasauliniame ekonomikos moksle. ˇymesnių vokiečių istorinės mokyklos alininkų atsirado tik Anglijoje.

XIX a. ketvirtajame deimtmetyje Anglijoje istorinio metodo, kaip minėta ir atsiradusio kaip reakcija į anglų politinź ekonomij¹, izoliuotas aktyvesnis atstovas buvo Richard’as Jones’as (1790–1855 m.). Ekonominės minties istorijoje jis minimas i tiesų retokai. R. Jones’as gimė Tanbrid˛e Velse, studijavo Kembrid˛e, taip dirbo ventiko darb¹ Sasekse ir Kente. Vėliau R. Jones’as profesoriavo Karalikajame koled˛e Londone bei buvo pakviestas po T. Malthus’o perimti politinės ekonomijos profesoriaus pareigas Rytų Indijos bendrovės koled˛e Heileiburyje (Haileybury). Savo Esė apie turto paskirstym¹ ir apmokestinimo altinius (1831 m.) jis puolė abstrakčias D. Ricardo rentos doktrinos prielaidas ir parodė, kad jos neapibūdina tikrosios Anglijos rentos sistemos nei praeityje, nei jo gyvenamuoju laikotarpiu. R. Jones’as priskiriamas Anglijos istorinei mokyklai remiantis jo keltais tikslais ir naudotu metodu, kuris, jo ˛od˛iais tariant, teigia: „Jei norime pasiteisinti dėl ūkio ir susitarimų, kuriais įvairios pasaulio tautos kuria bei paskirsto savo pajamas, a i tiesų ˛inau tik vien¹ keli¹, kaip pasiekti į tiksl¹. Jis yra toks – stebėti ir matyti“.

Kitas anglų istorinės mokyklos atstovas buvo Thomas Edward’as Cliffe’as Leslie’is (1826–1888 m.). Jis gimė Airijoje, Vesfordo apskrityje, baigė v. Trejybės koled˛¹ Dubline ir 1853 m. pradėjo profesoriauti Karalienės koled˛e, Belfaste. C. Leslie’is laikomas pirmuoju Anglijos ekonomistu, savo tyrimuose sistemingai taikiusiu istorinį metod¹. Tačiau jam per nelaiming¹ atsitikim¹ buvo lemta prarasti savo svarbiausio veikalo rankratį. iame prarastame darbe C. Leslie’is kūrė nauj¹ politinės ekonomijos sistem¹. Nors i prad˛ių atrodė, kad jis susitaikė su rankračio praradimu, bet prabėgus keliems mėnesiams patirtas okas ir pergyvenimai palau˛ė jo sveikat¹.

John’as Kells’as Ingram’as (1823–1907 m.) taip pat baigė v. Trejybės koled˛¹ Dubline. Jis, kaip A. Comte’o filosofijos alininkas, ekonomikos teorij¹ laikė sociologijos dalimi. Ortodoksinź ekonomikos teorij¹ J. K. Ingram’as laikė klaidinga, nes joje turtas buvo tiriamas atskirai nuo kitų socialinių fenomenų. Jo straipsnis apie ekonomikos teorij¹ Britų enciklopedijai buvo pirma visapusė, autoritetinga ekonominių doktrinų istorija. is straipsnis buvo iverstas į daugum¹ pagrindinių Europos kalbų ir plačiai igarsino jo autorių.

Walter’is Bagehot’as (1826–1877 m.) nuo 1860 m. beveik du deimtmečius buvo Economist redaktorius. Jis 1848 m. baigė Londono universitet¹. Kaip pats svarbiausias veikalas, leidźs W. Bagehot’¹ priskirti anglų istorinei mokyklai, paminėtini jo Ekonomikos teorijos tyrimai, o taip pat 1867 m. ileista knyga Anglijos konstitucija, tapusi anglų konstitucijos pakaitalu, kurį galima cituoti, prireikus nagrinėti sudėtingus konstitucinius klausimus, kadangi raytinės anglų konstitucijos nesama.

Arnold’as Toynbee (1852–1883 m.) gimė Londone, studijavo ir vėliau profesoriavo Oksforde. Ypač vertingi jo tyrimai ekonomikos istorijos srityje. Būtent A. Toynbee pirmasis Oksfordo universitete 1881–1882 m. perskaitė ekonomikos istorijos kurs¹ bei pasiūlė termin¹ Industrinė revoliucija. Jis garsėjo kaip labai aktyvus paskaitininkas, tačiau paskaitomis ir diskusijomis nualino savo sveikat¹. Viena i paskaitų, kuri¹ jis skaitė 1883 m., buvo nukreipta prie Henry George’o doktrinas. Ji taip isekino A. Toynbee, kad jis nebeigyveno. Įdomu, kad Oksfordo universitete politinės ekonomijos katedr¹ i jo perėmė Alfred’as Marshall’as, panaudojźs originalias A. Toynbee idėjas savo naujai sukurtoje neoklasikinėje sistemoje.

William’as James’as Ashley (1860–1927 m.) gimė Londone, studijavo Oksforde ir vienu metu dirbo Linkolno koled˛e. Jis sėkmingai ėjo politinės ekonomijos profesoriaus pareigas Toronto universitete Kanadoje, ekonomikos istorijos profesoriaus (pirmoje pasaulyje katedroje tokiu pavadinimu) pareigas Harvardo universitete, komercijos ir finansų profesoriaus pareigas Birmingemo universitete; tuo pat metu jis buvo pastarosios institucijos komercijos fakulteto dekanas. W. J. Ashley įneė svarbų indėlį į Anglijos pramonės istorij¹. Jo Įvadas į Anglijos ekonominź istorij¹ ir teorij¹ (1886–1893 m.) tapo klasikiniu darbu ioje srityje. Be to, 1903 m. W. J. Ashley ileido darb¹ Tarifų problema. 1920 m. jį praplėtė ir ileido pakartotinai. Tarifų klausimu jis buvo tarp tų ekonomistų, kurie parėmė Joseph’¹ Chamberlain’¹, vykd˛iusį kampanij¹ siekiant apsaugoti naujas Anglijos pramonės akas.

Kritikuodamas abstraktų–dedukcinį tyrimų metod¹ ir teigdamas, kad statistika yra svarbiausia priemonė patikrinti ekonomines teorijas, istorinei–indukcinei analizei simpatizavo ir John’as Neville’is Keynes’as. Apibendrintai galima teigti, kad anglų istorinės mokyklos atstovai buvo ma˛iau įsitraukź į en philosophe, negu vokiečiai, bet jų kriticizmas buvo ne toks gilus ar radikalus. Vis dėlto anglų istorinės mokyklos atstovai (be ivardytųjų, dar paminėtinas William’as Cunningham’as (1840–1919 m.)) ne tik sukūrė puikios kritinės–metodologinės literatūros, bet ir atvėrė kelius į kitas socialinio tyrimo sritis, ypač sociologij¹ bei ekonomikos istorij¹. (Pastarosios disciplinos svarb¹ 1993 m. savo Nobelio premijos gavimo paskaitoje gra˛iai įvardijo R. W. Fogel is (g. 1926 m.), j¹ pradėdamas ˛od˛iais: „Ekonomikos istorija įneė didelį indėlį į ekonomikos teorij¹“. Įdomu, kad jo mokslinės pastangos koncentruotis į atskirų problemų tyrim¹ gerai susiaukia su vokiečių istorinės mokyklos ideologija pirmiausia detaliai aprayti atskirus reikinius – Nobelio premija R. W. Fogel iui buvo paskirta u˛ jo darbus, skirtus gele˛inkelių vaidmeniui JAV ūkyje bei amerikietikai vergovei kaip institutui ir jo reikmei JAV ekonomikos plėtrai).

Prancūzijoje istoriniu metodu naudojosi Emile Levasseur, G. Renard’as ir kiti, Belgijoje – Laveleye.

Vis dėlto vokiečių istorinei mokyklai nepavyko paneigti ir pagrindinius klasikinės politinės ekonomijos teorinius-metodologinius trūkumus. Tai tapo galima tik XIX–XX a. sandūroje, kai kilo pirmiausia subjektyvistų mar˛inalistinės koncepcijos, o paskui amerikiečių institucionalistų socialiai orientuotos koncepcijos.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Kokios prielaidos lėmė istorinės mokyklos atsiradim¹ Vokietijoje? Kodėl i ekonominės minties kryptis buvo taip pavadinta?

2. Kuo sutapo ir kuo skyrėsi vokiečių istorinės mokyklos pirmtakų A. Muller’io ir F. List’o veikalų teoriniai teiginiai?

3. Kiek, Jūsų nuomone, yra teisinga W. Roscher’o pozicija, kad „tautos negali turėti vieno ekonominio idealo“?

4. Pakomentuokite B. Hildebrand’o trifazź ˛monijos ekonominės plėtros schem¹.

5. Kiek, Jūsų nuomone, pagrįsti argumentai, kuriais K. Knies’as neigė pači¹ galimybź egzistuoti ekonomikos teorijai (politinei ekonomijai).

6. Palyginkite „senosios“ istorinės mokyklos ir jaunosios istorinės mokyklos atstovų po˛iūrį į objektyvių ekonominių dėsnių egzistavim¹.

7. K¹ reikia Katedrinio socializmo terminas ir kodėl jis aktualus jaunajai istorinei mokyklai?

8. Apibūdinkite svarbiausius G. Schmoller’io programos elementus.

9. Parodykite, kaip i K. Bucher’io pateiktos ūkio istorijos bendros schemos iplaukė ir jo pramonės plėtros formų bei stadijų klasifikacija.

10. Aptarkite svarbiausias L. Brentano idėjas darbo ir darbo u˛mokesčio klausimais.

11. K¹ naujo savo tyrimais atrado „naujausios istorinės mokyklos“ atstovai?

12. Suformuluokite vokiečių istorinės mokyklos metodologinių ypatumų esmź.

13. Palyginkite klasikinės mokyklos ir istorinės mokyklos atstovų po˛iūrį į ekonomikos mokslo objekt¹ bei metod¹.

14. Kokios buvo pagrindinės anglų istorinės mokyklos idėjos?

LITERATŪRA

List F. The National System of Political Economy. S. S. Lloyd (trans.). – New York: Longmans, 1928 [1841].

Roscher W. Principles of Political Economy. – New York: 1878 [1854].

Fogel R. W. Railroads and American Economic Growth: Essays in Econometric History. – Baltimore: John Hopkins Press, 1964.

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Did˛iojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 281-308; 412-444.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 153-161.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 320-327; 350-355.

Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 44-48.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 316-330.

Veikli krikčionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 20-21.

Scaff L. A. Ver˛iantis i gele˛inio narvo: Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. – V.: Pradai, 1995.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 241-243; 251-255.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 219-231; 303-318.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 362-363; 410-433.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 504-508.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 91-93; 161-162.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 329-344.

Koot G. M. English Historical Economics: 1870 – 1926. – Cambridge: Cambridge University Press, 1987.

XIX – XX С

I М.: Изд-во МГУ, 1989. – С.

М: Высш. школа, 1983. – С.

o p Г . – М C

Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва:

87. – C.37-43.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2700
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VOKIEI-ISTORIN-MOKYKLA12258.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VOKIEI-ISTORIN-MOKYKLA12258.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VOKIEI-ISTORIN-MOKYKLA12258.php">VOKIEČIŲ ISTORINĖ MOKYKLA</a>

VOKIEČIŲ ISTORINĖ MOKYKLA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

VOKIEČIŲ ISTORINĖ MOKYKLA

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: