CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

VyriausybĖs vaidmuo ekonomikoje

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

ĮVADAS

Savarankikų gamitojų ir vartotjų sąveika sprend˛iant ką, kaip ir kam gaminti, daugelio ekonomistų laikoma geriausia ių am˛inų klausimų sprendimo forma iuolaikinėje visuomenėje. Tačiau ir tarpusavio rungtyniavimo mechanizmas neu˛tikrina, kad bus ivengta nuostolių. Viena i pagrindinių tobulos tarpusavio konkurencijos sąlygų yra visikas gamintojų ir vartotojų informuotumas prekių kokybės bei pelno, kurio tikimasi gauti, poreikių klausimais. i sąlyga svarbi ekonominei teorijai kurti, bet negali būti iki galo realiai įgyvendinta. Milijardai, skiriami rinkos tyrimais, dar negarantuoja, kad bus tobulai pa˛inta vartotojo elgsena, be to, ir patys vartotojai savo poreikius nujaučia apytiksliai. Taigi ekonomikos subjekai nuolat veikia informacijos ribotumo sąlygomis, o ˛inių stoka neivengiamai klaidina. Ekonomika informacijos ribotumo po˛iūriu neisiskiria i kitų ˛mogaus veiklos ir pa˛inimo formų. Klaidų daro vairuotojais, teisininkai, meteorologai bei nuoird˛iai ekonomistus kritikuojančios namų eimininkės. Klausimą, kodėl visiems ˛inant, kad klysti ˛mogika, da˛nas ekonominiuose mechanizmuose matome perpetuum mobile, palikime psichologams ir panagrinėkime, kaip rinkos modifikuoja ekonominį gyvenimą. Ūkinės politikos po˛iūriu, rinkos ribotumo prie˛astis galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos reguliavimo trūmumai, kurie įveikiami rinką papild˛ius valstybinio reguliavimo elementais.

VYRIAUSYBĖS VAIDMUO EKONOMIKOJE

Aptarę problemas, susijusias su rinkos mechanizmo ribotumu, matome, kad vien rinka yra nepajėgi u˛tikrinti gamybos bei iteklių paskirstymo efektyvumo ekonomikoje.Objektyviai vertindami konkurencinės rinkos santykių pranaumus ir trūkumus, ekonomistai pritaria tam, kad valstybė turi atlikti tam tikrą, didesnį ar ma˛esnį, vaidmenį ekonomikoje, i vienos pusės, papildydama rinkos santykius valstybimio reguliavimo elementais, o i kitos pusės – ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus, kurių rinka efektyviai spręsti negali.

Aptarsime pagrindines ekonomines vyriausybės funkcijas mirioje ekonomikoje, valstybės dalyvavimo ekonominėje veikloje formas ir priemones, pajamas bei ilaidas, plačiau panagrinėsime apmokestinimo problemas. Taip pat aptarsime vyriausybės ekonominės veiklos pagrindus, atskirų jos ekonominių funkcijų reikalingumą bei svarbą iuolaikiniame ūkyje.

Vyriausybės funkcijos

iuolakinėje mirioje ekonomikoje vyriausybė atlieka keturias pagrindines funkcijas:

nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus;

ruoia ir įgivendina makroekonominę stabilizacijos politiką;

įtakoja iteklių paskirstymą, siekdama didesnio ekonomikos efektyvumo;

rengia gyventojų pajamų, kurias apsprend˛ia rinkos santykiai, paskirstymo programas.

Trumpai aptarkime kiekvieną i ių funkcijų.

Teisiniai rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindai. Vyriausybė įstatymų bei nutarimų pagalba formuoja taisykles, kuriomis remdamiesi namų ūkiai, verslas, o taip pat ir pati vyriausybė dalyvauja ekonominėje veikloje, grind˛ia savo tarpusavio santykius. Prie tokių taisyklių priskiriama, pirmiausia, nuosavybs teises, verslo įmonių įstatymus, darbuotojų ir darbdavių santykių reglamentavimą, o taip pat dud˛iulę įvairovę įstatų, apibrė˛iančių rinkos dalyvių teises ir pareigas. ios ir nesuskaičiuojama daugybė kitų taisyklių, tarpusavio saitais supintų vieningą sistemą, ir sudaro teisinį ekonomikos funkcionavimo pagrindą.

Vieni ių įstatymų buvo suformuluoti dar Romos imperijos laikais, kiti atspindi iuolaikinės visuomenės po˛iūrį į teisingumą ir ekonominę lygybę, dar kiti priimami, siekiant politinio populiarumo, tačiau visi jie, kartu paėmus, turi did˛iulę įtaką rinkos dalyvių ekonominiam elgesiui. Pavyzd˛iui, devynioliktame am˛iuje darbdaviai nebuvo atsakingi u˛ darbuotojų sveikatą, prarastą gamybos proceso metu, o vartotojai negalėdavo apskųsti blogos prekių kokybės. Tuo tarpu dvideimtajame am˛iuje buvo priimti įstatymai, kuriuose numatoma verslo įmonių atsakomybė u˛ jų veiklą, kenksmingas darbo sąlygas bei pagamintų produktų kokybę, ko pasekoje firmų vadovai skiria ˛ymiai daugiau dėmesio iems klausimams, net jei tai ir didina jų gamybos katus.

Makroekonominė stabilizacija. Atlikdama ią funkciją, vyriausybė bando suvelninti ekonominio augimo ciklikumą, imdamasi priemonių ivengti ilgalaikiam nedarbui, ekonominei stagnacijai, auktam infliacijos lygiui. Pagrindinės ių priemonių yra monetarinė ir fiskalinė politika.

Leisdama į apyvartą pinigus, numatydama kreditavimo politika, vyriausybė stengiasi skatinti u˛imtumą, gamybos augimą bei kainų stabilumą. Fiskalinės politikos - valstybės ilaidų bei apmokestinimo - dėka įtakojamos gamybos apimtys, itekliai panaudojimas įvairių produktų gamybai. Gerai paruota ir pagrįsta stabilizacine politika gali padėti ilyginti nedarbo ir infliacijos svyravimus, tačiau dar labiau padidins ekonomikos ciklikumą jei ji paruota blogai.

Iteklių paskirstymas (alokacija). Vyriausybė bando įtakoti iteklių pasiskirstymą ekonomikoje, siekdama, kad į pagrindinius ekonomikos klausimus ką? ir kaip? gaminti būtų atsakoma, atsi˛velgiant i visos visuomenės poreikius. Mirioje ekonomikoje ie klausimai yra sprend˛iami tiek rinkos, tick ir vyriausybės, kadangi, kaip matėme aukčiau, vien rinka dėl savo ribotumo nėra pajėgi paskirstyti iteklius efektyviausiu būdu. ia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypatingai svarbus, aprūpinant vartotojus visuomeninėmis gėrybėmis, kurių rinka pateiktų per ma˛ai arba visai nepateiktų o taip pat ekonominių ir administracinių, priemonių pagalba ribojant arba skatinant gėrybių su neigiamais bei teigiamais iorės efektais gamybą ar vartojimą u˛kertant kelią gamtos terimui ir pan.

Netobulos konkurencijos sąlygomis vyriausybė taip pat didesniu ar ma˛esniu mąstu įtakoja efektyvesnį ribotų gamybos iteklių paskirstymą ir panaudojimą. Kai monopolijų ir oligopolijų pelno siekimas bet kokiomis priemonėmis tampa nesuderinamas su visuomenės ekonominiais interesais, vyriausybė gali priimti įstatymus, ribojančius monopolinę galią, draud˛iančius susitarimus tarp oligopolijų, arba net iskaidyti stambias firmas į kelias dalis. Diskriminacijos darbo rinkoje atvejais vyriausybė kovoja su iuo reikiniu, įstatymikai u˛drausdama diskriminuojančius veiksmus ir tuo būdu skatindama konkurencija darbo rinkoje, pagrįsta darbuotojų sugebėjimais bei profesiniu meistrikumu.

Pajamų perskirstymas. Jau minėjome, kad pirminis pajamų pasiskirstymas rinkos mechanizmo pagalba negali u˛tikrinti bent minimalaus pragyvenimo lygio visiems visuomenės nariams. Todėl vyriausybė, atlikdama pajamų perskirstymo funkciją, rūpinasi, kad vaikai nebadautų dėl to, kad nesėkmingai susiklostė jų tėvų ekonominė situacija, kad nepasiturintys asmenys, kurių pajamų neu˛tenka gydymo paslaugoms apmokėti, nebūtų palikti be medicininės prie˛iūros, kad ˛monės, praradę darbingumą dėl sveikatos ar am˛iaus, gautų bent minimalias pajamas, t.y. stengiasi, kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti savo esminius poreikius maistui, būstui, sveikatos apsaugai, vietimui bent minimaliame lygyje. Isivysčiusiose alyse vyriausybės atlieka ią funkciją įvairių socialinių programų bei progresyvinės mokesčiu politikos pagalba, kurią dar nagrinėsime.

i trumpa vyriausybės funkcijų ap˛valga yra normatyvinio pobūd˛io ir bendrais bruo˛ais parodo, kaip turėtų elgtis vyriausybė, siekdama spręsti problemas, susijusias su rinkos mechanizmo ribotumu. Dabar detaliau panagrinėkime pagrindines vyriausybės poveikio ekonomikai priemones, kurių pagaba vyriausybė atlieka savo ekonomines funkcijas.

Vyriausybės dalyvavimo ekonomikoje kryptys

Valstybės dalyvavimo ekonomikoje mąsta parodo alies nacionalinio biud˛eto pajamų ir ilaidų dalis bendrame vidiniame produkte.

Lietuvos Respublikos Nacionalinį biud˛etą sudaro valstybės ir vietos savivaldybių biud˛etai. Lietuvos biud˛etuose sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama Respublikos vietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės alpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės vald˛ios valdymo įstaigoms ilaikyti bei krato apsaugai. Nacionalinio biud˛eto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biud˛etus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biud˛eto pajamas sudaro draudėjų įmokos, apdraustųjų įmokos, individualių įmonių savininkų, kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilygintų savarankikai dirbančių asmenų ir ūkininkų įmokos, savanorikai apsidraudusių asmenų įmokos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos ir asignavimai is Lietuvos valstybės biud˛eto. Valstybinio socialinio draudimo fondo biud˛eto ilaidas sudaro pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo imokos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo vaidybos veiklos ilaidos.

Kokiomis priemonėmis vyriausybės gali daryti poveikį alies ekonomikai? Akivaizdu. kad vyriausybė negali tiesiog nurodinėti gamintojams, ką ir kaip gaminti, o vartotojams - kiek pinigų ileisti savo dabartiniams poreikiams patenkinti, o kiek sutaupyti ateičiai. Stengdamasi įgyvendinti ekonominės politikos tikslus, valstybė įstatymų pagalba arba netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis siekia skatinti vienokią ar kitokią ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų realizavimo linkme. Galime iskirti tris pagrindines vyriausybės poveikio ekonomikai kryptis:

1) vyriausybės ilaidos tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas kartu su transferiniais mokėjimais (pvz., socialinis draudimas), kuriais siekiama remti ma˛as pajamas gaunančius visuomenės narius;

2) mokesčiai, kurie, i vienos pusės, ma˛ina privačių gėrybių vartojimą (tokių kaip automobiliai ar restoranų paslaugos), o i kitos - sudarė sąlygas vartoti visuomenines gėrybes (alies apsauga, policija, oro u˛tertumo kontrolė);

reguliavimas arba kontrolė, kai įstatymų pagalba yra skatinama arba draud˛iama kokia nors ekonominė veikla.

Vyriausybės ilaidos

Atsi˛velgiant į tai, kokį poveikį vyriausybės ilaidos turi ribotų ekonominių iteklių paskirstymui, jas galime skirti į dvi pagrindines grupes:

1) prekių ir paslaugų pirkimas;

2) transferiniai mokėjimai.

Prekių ir paslaugų pirkimas. Vyriausybės ilaidų prekių ir paslaugų pirkimui sudaro valstybinių įstaigų darbuotojų darbo u˛mokestis kartu su prekių ir paslaugų, kurias vyriausybė perka i privataus sektoriaus, apmokėjimu.

Siekdama aprūpinti visuomenės narius gėrybėmis, kurių dėl savo ribotumo rinka nepateikia arba pateikia per ma˛ai, vyriausybė perka jas i privataus sektoriaus. Vyriausybė perka kelius ir tiltus, lėktuvus ir raketas, kompiuterius ir popierių, ji taip pat perka įvairias socialines bei kitokias paslaugas: vietimo, sveikatos apsaugos, mokslo, kultūros, informacines. Nupirktos paslaugos vėliau pagal tam tikrus kriterijus yra perduodamos tiesioginiams ju vartotojams.

Be to vyriausybė samdo mokytojus, teisininkus, gydytojus, policijos bei krato apsaugos darbuotojus, vyriausybiniu įstaigu tarnautojus, kurių dorbo apmokėjimas sudaro dalį vyriausybės ilaidų.

Kai vyriausybė perka prekes ir paslaugas, ji daro tiesioginę įtaką alies gamybinių iteklių paskirstymui (alokacijai). Valstybiniams u˛sakymams vykdyti privačios firmos naudoja darbo jėgą, įvairias med˛iagas ir kitus ribotus iteklius, kurie galėtų būti panaudoti ir kitur. Tuo būdu vyriausybė įtakoja gamybinių iteklių paskirstymą, nukreipdama dalį jų tokių gėrybių gamybai, kurių visuomenės po˛iūriu nepakankamai pateikia rinka.

Transferiniai mokėjimai (paalpos). Transferiniu mokėjimu vadinama vyriausybės imoka, kurios gavėjas i savo pusės neatsilygina u˛ ją jokiomis prekėmis ar paslaugomis. Pagrindinės transferinių imokų gyventojams formos yra senatvės ir invalidumo pensijos, nedarbingumo dėl ligos bei nedarbo draudimo imokos, piniginė pagalba neturtingoms eimoms ir eimoms, auginančioms vaikus. ių imokų panaudojimo kryptis nėra reglamentuojama valstybės: imokos gavėjas gauna tam tikrą pinigų sumą ir gali naudoti ją kaip tinkamas.

Transferiniais mokėjimais vyriausybė bando spręsti arba velninti socialines problemas, ma˛inti įvairių gyventojų grupių pragyvenimo lygio skirtumus, susidariusius dėl pirminio pajamų pasiskirstymo netolygumo. Transferinių mokėjimų dėka vartoti gali ne tik tie asmenys, kurie turi gamybos veiksnius ir gauna pajamas u˛ jų naudojimą, bet ir tie, kurie rinkos santykių būtų palikti be pragyvenimo lėų.

Mokesčiai

Vyriausybės ilaidos, skirtos įvairių valstybinių programų finansavimui, yra daugiausia padengiamos mokesčių, kuriuos alies gyventojai moka į valstybės biud˛etą, pagalba.

Be to, tam tikra dalis pajamų yra sukuriama valstybinėse įmonėse bei pasiskolinama, tačiau būtent valstybinė rnokesčių sistema yra tas pagrindinis instrumentas, kurio pagalba vyriausybė ne tik surenka lėas valstybinių programų finansavimui, bet ir perskirsto gamybinius iteklius tarp privataus ir visuomeninio sektoriaus, pajungdama dalį jų visuomenei reikalingų gėrybių gamybai, o taip pat, perskirstydama pajamas tarp alies gyventojų, įgyvendina tai visuomenei priimtinus socialinio teisingurno principus. Todėl, analizuodami ir vertindami kokios nors alies mokesčių sistemą, negalime apsiriboti jos kaip valstybės biud˛eto lėų altinio vaidmeniu, bet turime suprasti, kad pasirinkdama konkrečią mokesčių struktūrą, vyriausybė tuo pačiu sprend˛ia, kokiu būdu riboti itekliai bus panaudojami visų visuomenės narių poreikių tenkinimui, kuri jų dalis teks privačiam, o kuri - visuomeniniam vartojimui, t.y. aktyviai įtakoja ekonominių iteklių paskirstymą (alokaciją), sąlygojamą rinkos santykių.

Norint pasiekti u˛sibrė˛tų tikslų, mokesčių struktūra turi būti labai gerai apgalvota, tiksli, subtili ir veiksminga. Tačiau nors mokesčių problema yra tokia pat sena kaip ir ˛monių visuomenė, bet ginčai dėl optimaliausio gyventojų apmokestinimo nesibaigia, mokesčių reformos, atsi˛velgiant į vienas klaidas ir darant kitas vykdomos viena po kitos, o ekonomistai kaupia jų patirtį ir formuluoja ivadas.

Mokesčiai gerokai skiriasi tuo, kokią natą jie u˛krauna visuomenės nariams, kaip jie renkami ir kokia jų dalis i tikrųjų susitelkia valstybės i˛de. Dalis mokesčių yra „blogi“, ncs jų mokėjimas labai sunkina ˛monių gyvenimą, sukelia daug nepatogumų arba jiems surinkti reikia didelių ilaidų ir pastangų, o į valstybės i˛dą patenka ma˛a jų dalis.

„Geri“ mokesčiai turi atitikti tam tikrus pripa˛intus principus, arba kanonus.

Pirmiausia, jic turi būti lygūs: reikiama auka turi būti kiek įmanoma vienoda tiek turtingam, tiek vargui. Tai nereikia, kad turtingas ir vargas turi mokėti tokią pačią pingų sumą, arba pajamų dalį (kitaip tariant, mokesčių sistema turi būti proporcinė).

Antra svarbi savybė, būtina „geriems“ mokesčiams, yra ta, kad jie turi būti tvirti, t. y. kiekvienas turi ˛inoti, kiek jis turės sumokėti, o valstybė – ką ji gaus (jei kitaip – trukdys verslui, nebus laiku surinkti mokesčiai).

Trečia, „geri“ mokesčiai taip pat turi būti patogūs - jie turi būti renkami tinkamiausiu mokesčių mokėtojams laiku ir taip pat ekonomiki, t.y. kuo ma˛iau atsieina mokesčių surinkimas, tuo geriau ir valstybei, ir jos piliečiams kaip mokesčių mokėtojams.

Ketvirta, „geri“ mokesčiai turi būti produktyvūs. Tai reikia, kad mokesčiai turi garantuoti tokias pajamas, kad jų įvedimas būtų pateisinamas. iuo atveju vienas didelis mokestis yra geresnis negu keli smulkūs, kurie jų mokėtojui yra nepatogūs arba erzinantys ir kuriems surinkti reikia aukoti daug laiko ir ilaidų

Pagal atsiskaitymų dydį nuo gautų pajamų mokesčiai skirstomi į progresinius, proporcingus ir regresinius.

Progresiniai mokesčiai reikia, kad nuo didesnių pajamų atskaitomas didesnis procentas, nuo ma˛esnių - ma˛esnis.

Proporciniai mokesčiai - tai mokesčiai, kurių tarifas pastovus, nepriklauso, nuo pajamų dyd˛io.

Regresiniai mokesčiai - tai tokie mokesčiai, kai didesnis procentas atskaitomas nuo ma˛esnių pajamų, o ma˛esnis - nuo didesnių pajamų. Regresiniai paprastai yra apyvartos mokesčiai, nes jie ma˛as pajamas gaunantiems mokesčių mokėtojams suryja santykinai didesnę dalį u˛darbio nei gaunantiems dideles.

Pagal iuolaikinį vertinimą mokesčių sistema laikoma efektyvia, jei atitinka iuos principus:

- u˛tikrina reguliarų piniginių lėų įplaukimą į biud˛etą;

- skatina gamybos efektyvumą ir asmeninį vartojimą;

- suderina centrinės ir vietos vald˛ios interesus, formuojant jų biud˛etų pajamas.

Mokesčiai paprastai skirstomi į tris grupes:

- tiesioginiai mokesčiai,

- netiesioginiai mokesčiai,

- socialinio draudimo įnaai.

Tiesioginiai mokesčiai savo ruo˛tu skirstomi į realinius mokesčius (˛emės, namų, verslo, vertybinių popierių) ir asmeninius mokesčius (pajamų, piniginių kapitalų, korporacijų virpelnio mokesčiai ir kt).

Netiesioginiai mokesčiai - tai akcizai, muitai (importiniai, tranzitiniai, fiskaliniai, protekciniai, preferenciniai, specifiniai) bei fiskaliniai monopoliniai (spiritinių gėrimų, tabako ir jo gaminių, degtukų, druskos ir kitų produktų ar paslaugų).

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos ekonomika perorientuojama i planinės į rinkos ekonomiką. Tolyd˛io formuojama rinkos ekonomiką atitinkanti mokesčių sistema. 1990-1991 m. buvo priimtas pagrindinis mokesčių paketas, tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai nuolat keičiami, tobulinami.

Valstybinis ekonomikos reguliavimas

Mirioje ekonomikoje vyriausybė tap pat daro įtaką alies ekonominiam gyvenimui, tiesiogiai bei netiesiogiai reguliuodama ekonomiką atitinkamų valstybinių ˛inybų ir institucijų pagalba. Siekdama spręsti ekonomines problemas, valstybė vyriausybės asmenyje atlieka eilę funkcijų, kurių apimtis įvairuoja atskirose alyse, priklausomai nuo valstybės dalyvavimo alies ekonominiame gyvenime lygio. Paminėsime kai kurias svarbiausias i jų, kurios yra aktualios ir Lietuvos sąlygomis:

vyriausybė vykdo antimonopolinį reguliavimą, skatina konkurenciją;

kontroliuoja vaistų bei maisto kokybę;

reglamentuoja kai kuriuos darbo santykių aspektus, numatydama darbo dienos trukmę, minimalų atlyginimą ir pan.;

nustato gamtos terimo standartus bei darbo apsaugos sąlygas;

atlieka atominių elektrinių bei kitų potencialiai pavojingų civilinių objektų kontrolę bei licenzijavimą;

u˛tikrina privačių bankų piniginės ir kreditinės politikos kontrolę.

Valstybinio rinkos reguliavimo katai yra dideli ir vis didėja, gausėjant valdininkų armijai. Tačiau reikia pastebėti, kad reguliavimo tarnybų administravimo katai, kurie isivysčiusiose valstybėse sudaro 2-3 procentus biud˛eto apimties, yra santykinai ma˛i, palyginus su privačių firmų ilaidomis, susijusiomis su vyriausybinių tarnybų reikalavimų įgyvendinimų. Galime įsivaizduoti, kad aplinkos terimo kontrolės įrengimų pastatymas stambiai gamyklai kainuoja daugiau, nei aplinkos apsaugos valdybos ilaikymas. Tačiau visuomenės gaunama nauda – varesnis oras, taip pat yra veritngesnė nei ios valdybos ilaikymo ilaidos. Todėl daugelyje sričių valstybinio reguliavimo būtinybė yra visų pripa˛įstama ir neginčyjama.

Rinkos ribotumo prie˛astys

Rinka nacionalinės ekonomikos po˛iūriu yra nevienalytė. Todėl rinkoje veikiantys objcktyvūs ekonominiai dėsniai negali visikai u˛tikrinti klausimų ką, kaip ir kam gaminti, sprendimo. Kitaip tariant, rinkos galimybės iuo klausimu yra ka˛kiek ribotos. Ūkiniu po˛iūriu rinkos ribotumo prie˛astys skirstytinos į dvi grupes.

Pirmąją grupę sudaro tie rinkos reguliavimo trūkumai, kurie įveikiami rinką papild˛ius valstybinio reguliavimo elementais, ių trūkumų pagrindą sudaro vidiniai prekinės gamybos prietaravimai (prietaravimas tarp prekėsvartojamosios vertės ir vertės). Gamintojas paprastai suinteresuotas verte, o vartotojas - vartojamąja verte, jos naudingumu. Prietaravimas tarp vartotojo ir gamintojo didėja atsirandant pinigams, bankams bei akeinei nuosavybei.

Tai yra todėl, kad:

1) gamintojas negali ticsiogiai su˛inoti vartotojų poreikių;

2) rinkos ekonomika da˛nai susiduria su pagamintos produkcijos realizavimo problema (rykiausias pavyzdys - periodikai besikartojančios produkcijos krizės);

3) samdomojo darbuotojo darbo stimulai privačiojc firmojc yra ma˛esni nci savarankiko savininko.

Taigi rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prietaravimai, kurie sukelia jos dalyviams (gamintojams ir vartotojams) nema˛ai problemų.

Antrajai grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos metodais sprend˛iami efcktyviau nei rinkos. ią grupę sudaro:

A. Informacijos asimetrijos problema.

B. Visuomeninių prekių gamyba.

C. Gyventojų lygio diferenciacija.

D. Monopolija ir kt.

A. Informacijos asimetrija

Tobulos konkurecijos mechanizmas veikia efektyviai, kai tiek gamintojas, tiek vartotojas gerai informuoti apie prekių ir paslaugų savybes. Jei gamintojo informuotumas daug didesnis nei vartotojo arba atvirkčiai, informacija yra asimetrika.

Gamintojui ią problemą padeda spręsti rcklama, vartotojui – kolektyvinė imintis. Tačiau ne visuomet kolektyvinė imintis (kai vartotojai dalijasi vienas su kitu ˛iniomis apie įsigytų prekių ar suteiktų paslaugų savybes) gelbsti, todėl valstybė privalo ją formuoti ir reguliuoti, pvz., teikti informaciją apie vaistus, naudojamas maisto prekių gamyboje įpakavimo med˛iagas, statybinės med˛iagas gyvenamosioms patalpoms įrengti, rengti ir priimti atitinkamus įstatymus.

Tiesa, valstybė - ne vienintelis ių problemų sprendimo subjektas. Vartotojų asociacijos, rinkdamos ir skelbdamos informaciją apie kokybikus ir ˛alingus produktus, labdaros fondai, remdami padariusius klaidų individus (pvz., ligonius, kurie laiku neapsidraudė, o iuo metu negali apsimokėti u˛ gydymą) ir daugelis kitų formalių ir neformalių institucijų da˛nai veikia netgi efektyviau nei vald˛ios aparatas.

B. Visuomeninės prekės

Rinkos reguliavimas veikia efektyviai, jei prekės pirkėjas yra vienintelis rinkos subjektas, besinaudojantis įsigytu produktu. Pvz., nusipirktu lygintuvu gali naudotis tik naujasis savininkas, o likusiems gyventojams konkretus lygintuvas jokios naudos teikti negali (nebent i draugo ar kaimyno pasiskolinus veltui). Tačiau, jei namo savininkas prie jo įveis sodą - apsodins ˛eldiniais, tai med˛ių igrynintu oru galės naudotis ir kiti aplink gyvenantys ˛monės. Tokios gėrybės, kurios sukurtos vieno savininko poreikiams tenkinti, bet jomis gali naudotis ir kiti ˛monės, vadinamos visuomeninėmis gėrybėmis (prekėmis).

Galimybė turėti naudą i visuomeninių prekių jų nenupirkus sukuria vadinamąją „zuikiavimo“ problemą, ˛mogus galvoja: „Kodėl a turiu veisti ˛eldinius, jci tai gali padaryti kaimynas, kodėl a turiu pirkti katalizatorių, nukenksminantį i automobilio imetamas dujas dėl kitų ˛monių sveikatos?“

Todėl panaių prekių poreikio tenkinimu turi rūpintis valstybė.

C. Gyventojų lygio diferenciacija

Darbas, ˛emė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų altiniai rinkos ekonomikoje. Kitaip tariant, kas neturi minėtų gamybos veiksnių, negalėtių rinkos ekonomikoje patenkinti savo poreikių. Tačiau poreikius tenkinti nori ir dėl invalidumo ar senatvės negalintis dirbti (neturintis kitų pragyvenimo altinių, pvz., indėlio banke, akcijų, nuomojamos ˛emės, namo ar pan.) ir darbo netekęs dėl to, kad jo gyvenvietėje bankrutavo vienintelis fabrikas, kuriame jis dirbo ir pan. Valgyti, apsirengti, turėti pastogę nori ir senas paliegęs ˛mogus, ir ma˛ametis nalaitis. Labdaros fondai ių gyventojų paremti nepajėgia, todėl jais turi pasirūpinti valstybė.

iuolaikinė visuomenės moralė reikalauja, o daugelio alių ekonomikos isivystymo lygis leid˛ia, kad ne tik nebūtų mirtančių badu, bet ir kad visi alies gyventojai gautų nors iokią tokią medicininę pagalbą, elementarų isilavinimą, turėtų stogą vir galvos ir kt. kad ivardintos gėrybės tektų neigalintiems, valstybei reikia apriboti dirbančiųjų ir savinikų vartojimą, atsi˛velgiant į rinkos dėsnių reikalavimus.

D. Monopolija

Monopolijos susidarymas yra vienas i svarbiausių rinkos mechanizmo ribotumo pavyzd˛ių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri savo ruo˛tu ma˛ina visuomenės gamybos efektyvumą. Todėl valstybė privalo vykdyti antimonopolinį reguliavimą, priimti antimonopolinius įstatymus, ribojančius monopolijų susidarymą ir veiklą.

IVADOS

Valstybė turi atlikti tam tikrą, didesnį ar ma˛esnį, vaidmenį ekonomikoje, i vienos pusės, papildydama rinkos santykius valstybimio reguliavimo elementais, o i kitos pusės – ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus, kurių rinka efektyviai spręsti negali.

Darbas, ˛emė ir kapitalas rinkos ekonomikoje yra vieninteliai pajamų altiniai. Atsiminus dar neseniai populiarų posakį, pirmąjį pastraipos sakinį būtų galima perfrazuoti taip: „Kas neturi ˛emės ir kapitalo bei nedirba – tas nevalgo“. Tačiau valgyti nori ir dėl invalidumo ar senatvės negalintis dirbti, ir darbo netekęs dėl to, kad jo gyvenvietėje buvęs vienintelis fabrikas subankrutavo. Valgyti nori ir ma˛ametis nalaitis. Labdara ių gyventojų paremti nepajėgia, todėl tuo turi pasirūpinti valstybė.

iuolaikinės visuomenės moralė reikalauja ne tik to, kad, visuomenei turint pakankamai maisto produktų nebūtų mirtančių badu, bet ir to, kad visi alies gyventojai gautų pakenčiamą medicinos pagalbą, elementarų isilavinimą, turėtų stogą vir galvos. Jei norima, kad ivardytos gėrybės tektų nedirbantiems, valstybei reikia apriboti, dirbančiųjų ir turinčių nuosavybę kiekį atsi˛velgiant į prekių mainų sferos dėsnių reikalavimus.

Taigi rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prietaravimai, sukeliantys jos dalyviams nema˛ai problemų, bet, daugelį iuolaikinių ekonominių klausimų sprend˛iant organizuotai politinei visuomenei, turinčiai savo aukčiausią vald˛ią problemų pagausėja.

Visuomenė socialinių patarnavimų atveju susiduria su dilema: rinka socialinių problemų ispręsti negali, bet nėra visagalė ir vyriausybė. Matyt, ieities reikia iekoti derinant rinkos ir vyriausybės reguliavimo mechanizmus.

LITERATŪRA

Jakutis A., Petrakevičius V., 2005, Ekonomikos teorija. Vilnius.

Klimaauskienė D., 1998, Vyriausybės vaidmuo rinkos ekonomikoje. Vilnius.

Lukoevičius V., Stankevičius P., Teorinė ekonomika. Vilnius.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 848
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VYRIAUSYBS-VAIDMUO-EKONOMIKOJE53436.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VYRIAUSYBS-VAIDMUO-EKONOMIKOJE53436.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VYRIAUSYBS-VAIDMUO-EKONOMIKOJE53436.php">VyriausybĖs vaidmuo ekonomikoje</a>

VyriausybĖs vaidmuo ekonomikoje

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: