W. PETTY EKONOMINĖS NUOSTATOS

W. PETTY EKONOMINĖS NUOSTATOS

Aš jaučiu pasitenkinim¹, rašydamas tai,

kas, kaip spėju, neturės jokios reikšmės.

W. Petty

Pagrindinės sampratos:

Gamyba. Pramonė. Žemės ūkis. Klasikinė politinės ekonomijos mokykla. Darbinės vertės teorija. Grynasis žemės produktas. Grynasis darbo produktas. Kaina. Tikroji rinkos kaina. Natūrali kaina. Žemės renta. Diferencinė renta. Darbo užmokestis. Gyvenimo lėšų minimumas. Procentas. Žemės kaina. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Politinės aritmetikos idėjos. Nacionalinis turtas. Nacionalinės pajamos.

Pagalbinės sampratos:

Mokslinė abstrakcija. Kiekybiniai metodai. Aktyvus prekybinis balansas. Manufaktūrinis kapitalizmas. Vertė. Renta. Pinigai. Kiekybinė pinigų teorija. Mokesčiai. Piniginė renta. Pelnas.

Klasikinė politinė ekonomija (klasikinė mokykla) ėmė formuotis tik manufaktūriniu periodu, atsiradus ir stiprėjant kapitalistiniam gamybos būdui. Plėtojantis ekonominio gyvenimo pokyčiams, kito Vakarų Europos ekonominis gyvenimas: susidarė stambių kapitalistinių verslovių, atsirado fabrikų darbininkų klasė, išaugo prekybos ryšiai ne tik valstybės viduje, bet ir tarp tolimų šalių, kolonijų.

XVI a. Anglijoje feodalinė sankloda pradėjo irti, ir jos gelmėse ėmė formuotis kapitalistiniai santykiai. Plėtojantis manufaktūriniam kapitalizmui, merkantilizmas prarado vedlio vaidmenį aiškinantis ekonomikos dėsnius, prasidėjo jo irimas. Prekybos kapitalas vis labiau priklausė nuo pramoninio kapitalo, o tai reikalavo keisti merkantilizmo ekonominź koncepcij¹, idealizavusi¹ cirkuliacijos sfer¹. Pagal ši¹ koncepcij¹ įrodinėta, kad pelnas sukuriamas užsienio prekyboje bei teigta, jog vienintelis turto šaltinis yra tik auksas ir sidabras. Merkantilistinis reglamentavimas, išauginźs ir sustiprinźs prekyb¹ bei pramonź, jau atrodė per siauras. XVII a. pradžioje Anglijoje pasigirdo balsų, reikalaujančių laisvės pirmiausia savo tautos pramonei ir prekybai.

Tiesa, prekybos politikoje vis dar vyravo merkantilizmas. Tačiau plėtojantis manufaktūriniam kapitalizmui, atsirado naujų pelno šaltinių. Tiems laikams aukšt¹ išsivystymo lygį Anglijoje pasiekė vilnos apdirbimas, kalnakasyba, laivų statyba, metalurgija. Atsirado ir naujos pramonės šakos – medvilnės ir rašomųjų reikmenų. Kapitalas vis labiau sau pajungė cechinź amatininkystź. Todėl teorija ėmė nebeatitikti praktikos. Prireikė teorijos, kuri pagrįstų kapitalistinio gamybos būdo pranašumus lyginant juos su feodaline gamyba. Ši¹ misij¹ atliko klasikinė ekonominė mokykla. Kitaip nei merkantilistai, mėginź apibendrinti paviršinius ekonominio gyvenimo reiškinius, klasikinės ekonominės mokyklos atstovai jau stengėsi prasiskverbti į ekonominių procesų gilum¹. Jie nagrinėjo feodalizm¹ pakeitusio kapitalistinio gamybos būdo vidinius ekonominius ryšius bei perkėlė tyrimus iš cirkuliacijos sferos į gamybos sfer¹.

2.2.1. W. Petty teorinis indėlis

Klasikinės ekonominės mokyklos pradininku Anglijoje laikomas William’as Petty (1623–1687 m.). Jo ekonominės pažiūros formavosi Anglijoje sparčiai plečiantis kapitalistiniams gamybos santykiams. Audringa jų plėtra skatino spartesnį prekybos bei pinigų cirkuliacijos augim¹ nei kaimyninėje Prancūzijoje. Tai paaiškina, kodėl W. Petty buvo priimtinos merkantilizmo idėjos, todėl kai kurie ekonominės minties tyrinėtojai jį ir priskiria merkantilistų mokyklai. Pagal pramonės plėtotės lygį Anglija aplenkė kitas Europos šalis, o tai sudarė palankiausias s¹lygas teoriškai pagrįsti kapitalizmo ekonominius procesus ir leido W. Petty tapti naujo mokslo – klasikinės politinės ekonomijos – pradininku. K. Marx’o žodžiais tariant, W. Petty – „politinės ekonomijos tėvas […] genialiausias ir originaliausias tyrinėtojas – ekonomistas“

Gyvenimo kelias. W. Petty gimė pietų Anglijos mieste Romsey, neturtingo gelumbės gamintojo Anthony Petty šeimoje. Vaikystėje, mokantis miesto mokykloje, visos disciplinos, ypač lotynų kalba, sekėsi stebinamai lengvai. Būdamas 14 metų, neperėmźs tėvo amato, išėjo iš namų ir pasisamdė Sautamptone į laiv¹ junga. (Kaip pažymi A. Anikin’as, XVII ir XVIII a. Anglijoje išplaukimas į jūr¹ buvo įprastas jaunuolių protestas prieš pilk¹, kasdienišk¹ gyvenim¹; be to, nuo neatmenamų laikų jaunim¹ viliojo nuotykiai ir nepriklausomybė). Jau po metų atsitiktinai dėl lūžusios kojos pagal griežtus to meto įpročius jis artimiausiame krante – Normandijos pakrantėje Prancūzijos šiaurėje – buvo išsodintas iš laivo. Svetimame krašte, dėl to kad mokėjo lotynų kalb¹, jaunasis W. Petty buvo priimtas į Kanų Jėzuitų kolegij¹, kurioje buvo klausytojams užtikrinamas materialinis išlaikymas. Kolegijoje per dvejus metus jis išmoko graikų ir prancūzų kalbų, ir, jo paties žodžiais tariant, „vis¹ paprast¹j¹ aritmetik¹, praktinź geometrij¹ ir astronomij¹, svarbias navigacijos menui []“.

1640 m. baigź koledž¹, W. Petty grįžo į London¹, nepraradźs vilties tźsti studijas. Gyvenimui užsidirbdavo braižydamas jūrų žemėlapius, vėliau tarnavo karo laivyne, kur labai pravertė jo gabumai navigacijai ir kartografijai. Po trejų metų dvidešimtmetis W. Petty išvyko iš Anglijos į Olandij¹ ir Prancūzij¹, kad galėtų studijuoti medicin¹ užsienyje. Pirmieji ketveri mokslo metai prabėgo Leidene, Utrechte, Amsterdame ir Paryžiuje. (Čia jis padėjo filosofui Thomas’ui Hobbes’ui (1588–1679 m.), vėliau tapusiam geru jo draugu, studijuojant anatomij¹). Tačiau moksl¹ teko derinti su įvairiais pašaliniais uždarbiais. Vis dėlto mediko išsilavinim¹ W. Petty įgijo tėvynėje, dar trejus metus mokydamasis Oksfordo universitete.

1650 m. dvidešimt septynerių metų W. Petty buvo suteiktas fizikos daktaro laipsnis ir jis tapo vieno iš Anglijos koledžų Greshamo mieste muzikos profesoriumi (tais laikais žodis muzika apėmė gerokai platesnį kultūrinės veiklos rat¹, nei jis reiškia dabar). Tačiau po metų daugeliui netikėtai jis priėmė siūlym¹ užimti gydytojo prie Anglijos armijos Airijoje vyriausiojo vado pareigas. Nuo to laiko kuklaus mediko gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Parodźs pavydėtin¹ verslum¹, W. Petty skaičiavimais, jis „uždirbo“ 9 tūkst. svarų sterlingų gryno pelno už įprastinź, atrodytų, vyriausybinź rang¹ – jis asmeniškai rengė žemės sklypų planus matavimams ir užkariautos Airijos žemėlapio sudarymui. Kaip paaiškėjo, W. Petty savo vardu apiformino žemės supirkim¹ įvairiuose salos kampeliuose už visus Oliver’io Cromwell’io karininkus ir kareivius, kurie negalėjo ar nenorėjo sulaukti, kol gaus savo žemės sklyp¹.

Prabėgus tik 10 metų, 1661 m., 38 metų nekilmingas gelumbininko sūnus inteligentas – įvairaus rango valdininkas buvo pakeltas į riterius ir užsitarnavo teisź vadintis seru W. Petty. Be to, karaliaus valdžia jam du kartus siūlė pero titul¹, tačiau W. Petty šios karaliaus malonės principingai atsisakė. Taigi jis buvo, galima sakyti, žmogumi, visk¹ gyvenime pasiekusiu savo pastangomis. Jis buvo vienas iš tų gyvybingų žmonių, kurie sėkmės susilaukia beveik visur, ko imasi, ir net nesėkmes paverčia sėkme. Nors toks įvairiapusiškumas turi ir savo neigiamų pusių, W. Petty vardas tapo svarbus ekonomikos mokslo istorijoje.

Juk vėliau turtingo ir praktiško, apdovanoto imliu protu bei aštria intuicija žemės savininko padėtis atsispindėjo naujose veiklos srityse, aprašant savo požiūrį į visuomenės ir valstybės ekonominį gyvenim¹. Pasirodė tokie jo veikalai, kaip Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas (1662 m.), Airijos politinė anatomija (1672 m.), Politinė aritmetika (1676 m.), Įvairios žinios apie pinigus (1682 m.) ir kiti. Juose kaip raudona gija šviečia mintis apie nepakantum¹ merkantilistinėms idėjoms apie protekcionizm¹. Pavyzdžiui, Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pratarmėje jis rašė: „Aš gerai žinau, kad […] reikalai (k¹ aš benorėčiau ar galėčiau pasakyti) eis savo keliu, ir prigimties neapgausi“. Airijos politinėje anatomijoje teigiama: „Kodėl turime uždrausti užsienio prekių, kurių mūsų šalis negali [pigiai] pagaminti, vartojim¹? Juk tada mes galime įdarbinti savo laisv¹ darbo jėg¹ gaminti tokias išvežamas prekes, kurios pirks t¹ patį ir daugiau“.

Kalbant apie W. Petty mokslinź šlovź, pastebėtina, kad j¹ nulėmė ne tik asmeniniai jo nuopelnai, bet ir sėkmė. K. Marx’as nutarė laikyti W. Petty ekonomikos mokslo pradininku. Dėl to prie buržuazinių pagyrų, kurių iniciatoriumi 1857 m. tapo W. Roscher’as, prisidėjo socialistų teigiami atsiliepimai. Tokiu būdu ekonomistai, kurie negalėjo sutarti jokiu kitokiu klausimu (be to, tarp jų buvo nemažai tokių, kurie visiškai nesuprato W. Petty indėlio), nuo to laiko pradėjo kartu jį girti.

Ekonomikos teorija. Kalbant apie W. Petty pirmuosius mokslinius darbus, pastebėtina, kad jie daugiausia buvo skirti pagrįsti ekonominź politik¹, plėtota aktyvaus prekybinio balanso idėja. Šiuose veikaluose W. Petty turt¹ traktavo dar neatsiribojźs nuo merkantilizmo nuostatų. Jis, kaip ir T. Mun’as, tikėjo, kad „perteklius [eksportuojamų prekių] virš to, kas buvo importuota, atneša į namus pinigus“, bei teigė, kad „kiekvienos šalies turt¹ sudaro ta dalis, kuri yra užsienio prekyboje“, o „prekių gamyba ir prekyba, skatinanti aukso, sidabro ir brangenybių kaupim¹ šalyje, yra naudingesnė, nei kitos gamybos bei prekybos rūšys“. Gerovės modeliu W. Petty laikė Olandij¹, nes joje sėjama nedaug javų bei mažai auginama galvijų ir, išvadavus savo rankas nuo „senų patriarchalinių karvių augintojų rinkos“, klesti prekyba ir amatai.

Kaip merkantilistas W. Petty buvo valstybės kišimosi į ekonomik¹ šalininkas, bet visada pabrėždavo, kad šis kišimasis turi būti moksliškai pagrįstas. Jo nuomone, ekonominė plėtra turi įgyvendinti objektyvias tendencijas ir nesipriešinti natūraliai įvykių eigai) bei turi skatinti gamybos plėtr¹, ypač gavybos pramonėje. W. Petty Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pradžioje pateikė įdomi¹ ir pažangi¹ valstybinių išlaidų traktuotź. Jis nurodė, kad reikia mažinti išlaidas didelės kariuomenės, kurios išlaikymas pareikalauja iš vargingos liaudies didelių ir sunkų mokesčių, o tai skurdina šalį, valstybės aparato, karaliaus dvaro, teismų sistemos ir bažnyčios išlaikymui, o didinti socialines išlaidas (švietimui, vargšų prieglaudoms, ligoninėms, senelių ir našlaičių namams).

Nagrinėdamas praktines, konkrečias užduotis pagal merkantilizmo pozicijas, W. Petty savo darbuose daug dėmesio skyrė vykstančių reiškinių aprašymui. Teoriškai tirdamas ekonominius procesus, gilindamasis į reiškinių esmź, mėgindamas juos paaiškinti, jis politinėje ekonomijoje naudojo gamtos mokslų metodus, ekonominėje analizėje plačiai taikė matematik¹. Mėgindamas išsiaiškinti priežastinius ekonominių reiškinių ryšius, politinėje ekonomijoje atvėrė keli¹ mokslinei abstrakcijai (lotyniškai „abstractio“ reiškia atitraukim¹). W. Petty domino ekonominių dėsningumų problemos. Jam buvo labai artima svarbiausia klasikų idėja apie objektyvių, stichiškų dėsnių, nepriklausančių nuo žmonių valios raišk¹ ekonomikoje. Kaip teigė pats W. Petty, jį domino „tik priežastys, kurių pagrindas gamtoje akivaizdus“. Todėl jis pabrėžė tiriamų reiškinių tikslios kiekybinės analizės būtinum¹. W. Petty gerai suprato, kad turtas sukuriamas materialinės gamybos sferoje, o mainų sfera užtikrina jo paskirstym¹. (Tiesa, jis labai tendencingai neigė prekybos ir prekybinį kapital¹ kuriant nacionalinį turt¹ ir pasisakė už tai, kad būtų smarkiai sumažintas pirklių skaičius, nes jų darbo jėga nieko negamina. Pastaruosius W. Petty lygino su „žaidėjais“, užsiėmusiais valstybės „kraujo“ ir „gyvybės syvų“ (kuriais laikė žemės ūkio ir pramonės produkcij¹) paskirstymu).

Pastebėtina, kad visos ar beveik visos W. Petty darbų temas padiktavo jo gyvenamasis laikas ir jo šalies aktualios problemos, tokios, kaip apmokestinimas, pinigai, tarptautinės prekybos politika, ypač pranašumų su olandais pasiekimas, ir t. t. Nors W. Petty ir nebuvo sukūrźs vientisos ekonominių žinių sistemos ar pasiūlźs k¹ nors ypač originalaus, bet daugelį politinės ekonomijos problemų jis sugebėjo apibendrinti labai aukštu teoriniu lygiu. Pirmiausia minėtina, kad W. Petty šimtu metų anksčiau, nei A. Smith’as, aptardamas darb¹ manufaktūroje ir pateikdamas pavyzdį su laikrodžio gamyba, parodė darbo pasiskirstymo svarb¹ kapitalistiniam ūkiui. Jis rašė: „Jei gaminant laikrodį vienas darbininkas pagamins sukimo mechanizm¹, kitas – spyruoklź, dar kitas – išgraviruos ciferblat¹, o trečias – atliks visus likusius darbus, laikrodis bus geresnis ir pigesnis, nei tuomet, jei vis¹ laikrodį pagamintų vienas žmogus“.

Darbo pasidalijimo svarbos išryškinimas tapo pagrindu sukurti darbinės vertės teorij¹, kurios pradininkas buvo W. Petty, sugebėjźs išskirti vertź, kaip savarankišk¹ kategorij¹, ir j¹ giliai paaiškinti. Būtent jis pirmasis Europoje priėjo išvados, kad vertės šaltinis yra darbas Pagrįsti šį teiginį buvo skirtas jo mokymas apie „natūrali¹ kain¹“, kuri¹ jis suprato kaip vertź, kurios dydį lemia žmonių darbo s¹naudos. Įdomu, kad siekdamas didinti šalies turt¹, W. Petty siūlė, nusikaltusiuosius už nedidelius teisėtvarkos pažeidimus užuot įkalinus bausti piniginėmis baudomis, kurios leistų padidinti šalies pajamas, o „neturtingus vagis“ ir padariusiuosius rimtus nusikaltimus atiduoti į „vergovź“, priversti dirbti ir kontroliuoti jų darb¹. Siekdamas to paties tikslo, jis siūlė į visos šalies darbo rinkas įtraukti ir vaikų darb¹. Toks požiūris į darb¹, priešinant merkantilistų nuostatoms, reiškė, kad turtas sukuriamas pirmiausia darbu ir jo rezultatais, t. y. jis paneigė „ypating¹“ pinigų vaidmenį ūkiniame gyvenime. Į pastaruosius jis žvelgė tik kaip į „geriausi¹ prekybos mat¹“, nes tai amžina, negendanti prekė ir jos vertė svyruoja daug mažiau nei kitų prekių. Todėl, W. Petty nuomone, jeigu kokia nors valstybė imasi monetų nuvertinimo, tai rodo jos nuosmukį, negarbing¹ valdovo padėtį, krentantį visuomenės pasitikėjim¹ pinigais.

Nors ir prijausdamas merkantilistams, vis dėlto W. Petty suprato, kad auksas ir sidabras nėra natūralus ir negali būti pastovus pinigų matas, nes kinta jo vertė. Todėl W. Petty svarbiausias klausimas buvo prekės kaina. Bet jis tyrė ne atsitiktines, rinkos kainas, kurias vadino „politinėmis“, o vidutinź arba natūrali¹ kain¹, kuri¹ laikė rinkos kainų vidiniu pagrindu. W. Petty kėlė klausim¹, kas lemia „natūrali¹ kain¹“ mainant bet kuri¹ prekź į auks¹ ar sidabr¹. Jis pateikė tokį atsakym¹: prekės, žmogaus pagamintos per tam tikr¹ laik¹, vertė – jos „tikroji rinkos kaina“– lygi sidabro (ar aukso) kiekio, kurį per t¹ patį laik¹ kitas žmogus gali išgauti, pervežti, nukalti iš jo monetas, vertei – „natūraliai kainai“. W. Petty samprotavo maždaug taip: jei bušelis grūdų mainomas į uncij¹ sidabro, tai ši yra natūrali bušelio grūdų kaina. Ši¹ išvad¹ savo Traktate apie mokesčius ir rinkas W. Petty aiškino tuo, kad grūdų ir sidabro šių kiekių pagaminimui sunaudotas toks pat darbo kiekis. Toliau jis darė išvad¹, kad prekės yra vienodos vertės, nes jose įkūnytas vienodas darbo kiekis. (W. Petty rašė: „Leiskite šimtui vyrų dešimt metų dirbti prie javų, ir tuo pat metu tiek pat vyrų – prie sidabro. Aš esu tikras, kad tikslios pajamos iš sidabro yra lygios visoms pajamoms iš javų“). Darbo rūšių skirtumai neturi reikšmės. Prekės vertź galima išmatuoti darbo laiku, sunaudotu jos gamybai, o vertės dydis priklauso nuo darbo našumo. (W. Petty turėjo omenyje ne prekės ir sidabro vertės lyginim¹, o jų gamybos metu pridėtos vertės lyginim¹, nes lyginti prekź ir pinigus jis siūlė tik atskaičiavus materialines s¹naudas).

Taigi su tam tikra išlyga galima teigti, kad W. Petty klasikinėje politinėje ekonomikoje padėjo darbinės vertės teorijos pagrindus (pats W. Petty niekada nevartojo „prekės vertingumo“ sampratos). Tačiau ši teorija turėjo trūkumų: 1) W. Petty nesugebėjo suprasti vertės ir darbo, sukuriančio ši¹ vertź, prigimties; 2) jis painiojo mainom¹j¹ ir vartojam¹j¹ vertź, abstraktų ir konkretų darb¹, vertź ir vartojimo vertź. 3) W. Petty manė, kad vertź kuria tik tas darbas, kuris sunaudojamas aukso ir sidabro gamyboje, t. y. čia jau akivaizdi merkantilizmo įtaka. Kita vertus, pranašumų priskyrime tik darbui brangiųjų metalų gavybos srityje, nesunku įžvelgti ir politines priežastis. Juk W. Petty tikėjo stipria vyriausybe bei troško sustiprinti Anglij¹ kovojant su užsienio kaimynais. O tam reikėjo skirti daug laiko, darbo ir jėgų. Trumpame moksliniame straipsnyje Verbum Sapienti (1665 m), kuris tapo pasirengimu išmatuoti Anglijos turt¹, jis, atsakydamas tariamam prieštarautojui, kuris klausė, ar šis nenuilstantis darbštumas yra begalinis, teigė, kad tai tźsis tol, kol „mes turėsime daugiau pinigų nei kaimyninės užsienio šalys“.

Vis dėlto, jei pripažįstame, kad pabrėždamas darbo veiksnį nustatant „natūrali¹ kain¹“, W. Petty tiesė keli¹ darbinei vertės teorijai, turime konstatuoti, jog vertindamas darbo vaidmenį jis nebuvo visiškai nuoseklus. Tai rodo ir garsioji W. Petty formulė: Darbas yra turto tėvas ir aktyvusis pradas, o žemė – jo motina, kuri priešintina merkantilisto Lewes’o Roberts’o požiūriui, kad gamtiniai ištekliai, Žemės rutulys yra „visų turtų šaltinis ir motina“, ir kuri¹ galima laikyti vienu iš W. Petty mokymo apie vertės šaltinį variantų. Taigi, kitaip nei merkantilistai W. Petty manė, kad turt¹, tarp jų ir pinigus, sudaro ne tik brangieji metalai bei akmenys, bet ir valstybės žemė, namai, laivai ir net namų apyvokos daiktai. Būtent samprotaudamas šiais klausimais jis išsakė minėt¹jį populiarų ir mūsų dienomis tvirtinim¹. W. Petty teisingai pastebėjo, kad daiktinį turt¹, vartojam¹j¹ vertź darbas sukuria padedamas gamtos, t.y. dalyvaujant gamtos veiksniui. Tačiau, kadangi, kaip minėta, jis neskyrė vartojamosios vertės ir vertės bei abstraktaus ir konkretaus darbo, tai jo formulėje žemė buvo laikoma tokiu pačiu vertės šaltiniu, kaip ir darbas. W. Petty, žemź ir darb¹ vadino „natūraliais standartais ir matais“. Jis net paaiškino, kaip atskirti šių dviejų šaltinių indėlį kaupiant turt¹: lyginant neapdirbtoje žemėje užaugint¹ produkt¹ su analogišku produktu, užaugintu įdirbtoje žemėje, pirm¹jį iš jų galima laikyti grynuoju žemės produktu, o produkcijos prieaugį antruoju atveju – grynuoju darbo produktu. Be to, jis mėgino traktuoti žemź ir darb¹ kaip vienamatį dydį, teigdamas, kad „būtų naudinga rasti natūralų lygybės tarp žemės ir darbo santykį“. Nustatydamas „natūralų paritet¹“, W. Petty pamėgino sulyginti žemės ir darbo vertes, prilygindamas žemės sklyp¹, kuris pateikia „maist¹ suaugusiam vyrui vien¹ dien¹ prasimaitinti“ (su tam tikromis išlygomis), tokio vyro dienos darbui. Taip pat žemės bei darbo sukuriam¹ vertź W. Petty traktavo kaip „vidutinį suaugusio žmogaus išsimaitinim¹“, o tai iš esmės reiškė, kad nustatytas jo darbo užmokestis. Pagal savo darbinės vertės teorij¹, W. Petty išplėtojo mokym¹ apie darbo užmokestį ir rent¹ (arba kapitalizuot¹ rent¹, kaip rašė K. Marx’as).

Darbo užmokestį jis traktavo kaip darbo kain¹. Kadangi W. Petty, kaip ir kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai, dar neoperavo darbo jėgos kategorija, nesugebėjo suprasti darbo užmokesčio esmės, nes nesuvokė, kad darbas, būdamas vertės šaltinis, pats neturi vertės ir kainos. Juk darbas – tai procesas, ir jo negalima parduoti. Darbininkai parduoda kapitalistui ne darb¹, o darbo sugebėjimus, t. y. darbo jėg¹. Tačiau sprźsdamas klausim¹, kam turi būti lygi darbo vertė, arba darbo užmokestis, W. Petty priėjo svarbios išvados, kad darbo užmokestį lemia objektyvūs veiksniai, o ne subjektyvūs įstatymų leidėjų sprendimai. W. Petty nuomone, darbo užmokestį lemia būtini darbuotojų gyvenimui reikmenys (ir nedaugiau), kad šie galėtų „gyventi, dirbti ir daugintis“. W. Petty tvirtino, kad „įstatymu turėtų būti užtikrintos darbininkui tik lėšos išgyvenimui, nes jei jam leistume gauti dvigubai daugiau, jis dirbtų du kartus mažiau, nei galėtų dirbti. Tai visuomenei reikštų tokio pat darbo kiekio praradim¹“. Tiesa, jis klydo, manydamas, kad darbo užmokestis turi užtikrinti tik fiziologinį gyvenimo minimum¹, nors W. Petty laikais darbo jėgos kaina iš tikrųjų buvo artima šiam lygiui. Be to, čia pravartu įsiklausyti į W. Leontief’o pastebėjim¹: „Tai, kad nė vienas darbininkas nesiderėjo dėl realaus darbo užmokesčio – net jeigu taip ir buvo – visiškai nieko neįrodo, nes, derėdamasis dėl užmokesčio pinigine išraiška, darbuotojas gali vadovautis realia pajamų perkam¹ja galia“. Toliau, iš to W. Petty darė išvad¹, kad darbuotojas kaip darbo užmokestį gauna tik dalį savo sukurtos vertės. Likusi vertės dalis yra pridėtinis produktas (renta), kuris tenka savininkui.

Verslininkų ir žemdirbių pajamas W. Petty apibūdino pagal savo unifikuot¹ rentos samprat¹. Žemės renta jis vadino skirtum¹ tarp grūdų vertės ir kaštų jų pagaminimui. W. Petty rašė: „Natūrali žemės renta yra pajamos iš derliaus atėmus maist¹ ir reikalingiausius darbininko produktus“ Iš esmės jis šia samprata pakeitė kit¹ samprat¹ – fermerio peln¹. W. Petty supratimu, pelnas – tai ta produkto dalis, kuri lieka atskaičiavus kaštus, t. y. išlaidas darbo užmokesčiui ir sėklai. Iš esmės jis peln¹ traktavo kaip žemės rent¹. (Prisiminkime, kad XVII a. žemė – vis dar pagrindinis darbo objektas. Todėl W. Petty pelnas pasireiškia vien tik žemės rentos forma. Kaip matysime vėliau, palūkanas jis taip pat kildino iš žemės rentos, teigdamas, kad šis rodiklis turi būti lygus „rentai tokio kiekio žemės, kuris gali būti nupirktas už tuos pačius paskolintus pinigus, su s¹lyga, jog bus užtikrintas visiškas jų visuomeninis saugumas“. Taigi, W. Petty, kaip ir kiti dar nenutolź nuo feodalinės epochos autoriai, pelno nelaikė atskira kategorija, o renta jam buvo lygi visam pridėtiniam produktui. Tačiau kadangi prekės vertė nustatoma pagal sunaudot¹ darb¹, o darbo užmokestis – šios vertės sudedamoji dalis – yra konkretus dydis, tai renta faktiškai pasireiškia kaip darbu sukurtas vertės perteklius, lyginant su darbo užmokesčiu, t. y. kaip pridedamojo darbo produktas. Todėl mokyme apie žemės rent¹ iš esmės kalbama apie pridedamaj¹ vertź. Jis rašė „Tarkime, koks nors žmogus pats augina grūdus tam tikrame žemės sklype. Galima teigti, kad kai šis žmogus išskaičiuos iš gauto derliaus dalį, skirt¹ sėklai bei tai, k¹ jis pats suvalgys ir atiduos kitiems mainais į drabužius bei kitiems būtiniems poreikiams tenkinti reikalingus dalykus, likusi grūdų dalis sudarys natūrali¹ arba tikr¹j¹ žemės rent¹ tais metais []“. Kitaip nei merkantilistai, W. Petty mažai dėmesio skyrė prekybiniam pelnui ir parodė, kad turtas auga dėl pridėtinio darbo, kuris įkūnijamas kaip pridėtinis produktas, nagrinėtu atveju sutampantis su žemės renta. Taigi W. Petty rent¹ traktuoja trejopai: 1) kaip žemdirbio gryn¹jį produkt¹, 2) kaip visuotinź pridedamosios vertės form¹, ir 3) kaip pači¹ žemės rent¹. Darytina išvada, kad apibūdindamas rent¹ kaip produkto perteklių, lygindamas su s¹naudomis jam gauti, W. Petty faktiškai pateikė visai nauj¹ turto kilmės paaiškinim¹, tapusį kertiniu akmeniu klasikinės politinės ekonomijos teorijos rūmui.

W. Petty pirmasis 150 metų anksčiau už D. Ricardo ėmė naudoti diferencinės rentos samprat¹, kuri¹, K. Marx’o nuomone, jis atskleidė net geriau, nei A. Smith’as. Knygoje Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas gana aiškiai apibūdinta natūralaus derlingumo renta ir renta dėl geografinės padėties, t. y. diferencinė renta. W. Petty nuomone, diferencinė renta yra žemės ūkyje gaunama dėl skirtingo žemės sklypų derlingumo bei skirtingos jų geografinės padėties rinkos atžvilgiu. W. Petty diferencinź rent¹ kildino ne iš žemės kaip tokios, o iš darbo, nes skirtinguose sklypuose darbas yra skirtingo našumo.

Apibūdinźs rent¹ kaip gryn¹sias pajamas iš žemės, W. Petty kėlė klausim¹ dėl žemės kainos. Žemės pardavimas faktiškai buvo traktuojamas kaip teisės gauti rent¹ pardavimas. Todėl, jo nuomone, žemės vertė, ar kaina, yra tam tikro metinių rentų skaičiaus, prilygstančio maždaug trijų kartų atstovų (senelio (50 metų), tėvo (28 metų) ir sūnaus (7 metų)) bendro gyvenimo trukmei (t. y. tuo metu Anglijoje maždaug 21 metams) suma, arba, kitaip tariant, kapitalizuota žemės renta. Taigi W. Petty žemės kaina buvo lygi kasmetinei rentai padaugintai iš 21 metų. Bet W. Petty gerai suprato, kad metinių rentų, lemiančių žemės vertź, kiekis gali keistis. Todėl kartais žemės kainos skaičiavimui jis naudojo ir kitokį metų skaičių, šiuos nukrypimus aiškindamas nuosavybės žemei teisių garantavimo dydžiu.

Nors W. Petty peln¹ tapatino su renta, bet vis dėlto vienai pelno rūšiai – skolinamo kapitalo procentams (palūkanoms) – skyrė ypating¹ reikšmź. Jis teigė, kad procentas yra pajamos, gaunamos iš žemės rentos, ir vadino jį pinigine renta. W. Petty procent¹ (palūkanas) lygino nuomos mokesčiui bei, kaip ir merkantilistas Nicholas Barbon’as, pasisakė prieš jo reguliavim¹ įstatymais, o k¹ jau kalbėti apie lupikavimo užraudim¹ įstatymais. (Kitaip nei kitas merkantilistas Thomas Culpeper’is, kuris 1661 m. savo traktate rekomendavo fiksuoti palyginti žem¹ maksimali¹ procento norm¹). W. Petty samprotavo maždaug taip: kapitalo savininkas gali įsigyti tam tikr¹ žemės sklyp¹, atnešantį jam garantuotas kasmetines pajamas kaip žemės rent¹. Vadinasi, paskolintas kapitalas jo savininkui turi užtikrinti kasmetines pajamas, bent jau lygias metinės rentos, gaunamos iš šio žemės sklypo, dydžiui. Žemiau palūkanų norma negali kristi. O kai investicijų patikimumu abejojama, savaime suprantama, kad palūkanos bus didelės, o nedidelės palūkanų normos rodo, kad gamyba klesti. Toks procento traktavimas buvo savaip logiškas, nes rent¹ W. Petty laikė kapitalistinių pajamų (pridedamosios vertės) visuotine forma, o procent¹ atitinkamai kildino iš rentos kaip antrinź form¹, neturinči¹ jokios įtakos žemės kainai. Kita vertus, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, W. Petty sukurta procento teorija mus vėl sugr¹žino į scholastik¹ (tai nėra labai netikėta, prisiminus, kad jis mokėsi jėzuitų mokykloje Kanuose). Viena vertus, yra jo pasisakymas, kad užsienio valiuta – tai „vietinis procentas“. Tai leidžia daryti prielaid¹, nors jis to ir neišsakė labai aiškiai, kad jis būtų sugebėjźs priimti formuluotź, pagal kuri¹ procentas – tai „mainai, ištźsti laiko aspektu“ (exchange over time). Šį apibrėžim¹ nagrinėjo, bet jo nepriėmė daktarai – scholastai. Kita vertus, W. Petty aiškiai tvirtino, kad „procentas – tai kompensacija už susilaikym¹ nuo savų pinigų naudojimo per sutart¹ laik¹, neatsižvelgiant į tai, kiek jie šiuo laikotarpiu buvo jums reikalingi“. Ši nuostata (ypač įvertinant tai, kad W. Petty nepritarė procentų gavimui už pinigus, kuriuos paskolos davėjas gali panaudoti bet kuriuo metu) paprasčiausiai yra vėlyvosios scholastikos doktrina. Be to, ir minėti W. Petty įvairūs ne visada sėkmingi samprotavimai apie procento ir žemės rentos ryšį taip pat primena scholastiškus argumentus.

Savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas W. Petty pažymėjo, kad susiduriama su „giliu paslapčių, susijusių su pinigais, vandenynu“. Jį daugiausia domino trys pinigų problemos aspektai labai susijź su to meto Anglijos pinigų sistema: monetų gadinimas, išleidžiant įstatymus vykdomas monetų vertės pakeitimas ir pinigų kiekio, reikalingo apyvartai, nustatymas. Nors W. Petty požiūris į pinigus, bent jau ankstyvuosiuose darbuose, buvo merkantilistinis, bet kalbėdamas apie pastar¹jį aspekt¹, kur jis pasistūmėjo gerokai toliau už savo amžininkus, W. Petty akivaizdžiai kritikavo merkantilistus: jo žodžiais tariant, neprotinga stengtis didinti pinigų kiekio šalyje, jei tai neskatina visų turto rūšių augimo, nes, kaip jis pažymėjo savo Verbum Sapienti, „pinigai savaime nereiškia turto“, jie tėra „politinio kūno lašiniai, ir jei šiame kūne jų per daug, tada šis nėra vikrus, o jei pernelyg mažai, šis kūnas suserga“. Plėtodamas ši¹ mintį, W. Petty atkreipė dėmesį, kad drausti išvežti pinigus beprasmiška ir nenaudinga. Jo žodžiais tariant, tokia valstybės užmačia tolygi draudimui į šalį įvežti importines prekes. Visa tai neišvengiamai išvirs į prekių, nupirktų užsienyje už pinigus pažeidžiant įstatym¹, kainų kilim¹. Be to, jo nuomone, prekybininkui pasiseks suderėti daug didesnius sandėrius, kai turės ne tik prekių, bet ir grynųjų pinigų. Juk „pirklys turės prie savźs daugiau vertybių ar pinigų, atsižvelgiant į tai, kaip už vienus ar kitus galės įsigyti daugiau prekių“. 1682 m. konkrečia dingstimi – kilus ginčams dėl Anglijos monetos perkalimo – W. Petty parašė nedidelė veikal¹, pavadint¹ Įvairios žinios apie pinigus. Tai 32 klausimai ir trumpi atsakymai. Pažymėtina, kad šis kūrinys – tartum plieninis mokslinės pinigų teorijos karkasas, laikančioji konstrukcija, kuri¹ tereikėjo užpildyti kitomis medžiagomis – patikslinimais, detalėmis, iliustracijomis, įrengti pertvaras tarp skyrių ir problemų. W. Petty beveik visai teisingai suprato, kad pinigų kiekis (M), būtinas apyvartai tam tikru laiko momentu, yra lygus prekių kainų sumos (PT) ir pinigų apyvartos vidutinio skaičiaus (V) santykiui. (Tai vėliau buvo įtvirtinta kiekybinėje pinigų teorijoje, kurios svarbiausius teiginius savo veikaluose Pinigai ir Prekybos balansas suformulavo škotų filosofas ir ekonomistas D. Hume’as (1711–1776 m.). Teiginį, kad metaliniai pinigai nuvertėja, kai jų kiekis labai išauga, D. Hume’as grindė vadinam¹ja kainų revoliucija: bendras kainų lygis smarkiai pakilo, t. y. pinigai nuvertėjo, kai iš europiečių atrastos Amerikos plūstelėjo aukso ir sidabro). Apskritai, mėgindamas atsakyti į minėtus praktinius klausimus, W. Petty tam tikra prasme beveik suvokė pinigų esmź ir funkcij¹. Tiesa, pinigų, kaip visuotinio ekvivalento, esmź jis suvokė dar gana miglotai. Tačiau m¹stydamas apie brangiųjų metalų vertės nustatym¹ pagal savo darbinės vertės teorij¹, jis žengė toli į priekį. Be to, W. Petty nedviprasmiškai pasisakė prieš bimetalizm¹, nurodė, kad varinių ir alavinių monetų, naudojamų kaip smulkūs pinigai, skaičius privalo būti ribojamas, bei teigė, kad visaverčius auksinius ir sidabrinius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti jų atitikmenys – banko išleidžiami popieriniai pinigai, 50 proc. padengti auksu. Savo trumpame veikale Įvairios žinios apie pinigus (kurį K. Marx’as pelnytai pavadino mažu šedevru) jis kėlė klausim¹: „Kaip mes galime pataisyti padėtį, jei turime per mažai pinigų?“ Pamename, kaip į šį klausim¹ atsakydavo jo amžininkai-merkantilistai. Studijų metais Olandijoje gyvenusio ir gerai išmaniusio tos šalies bankų sistem¹ W. Petty atsakymas visiškai kitoks: „Mes turime sukurti bank¹, kuris, kaip tiksliai apskaičiuota, beveik padvigubins mūsų metalinių pinigų efektyvum¹“. Panašių idėjų laikėsi ir Ch. D’Avenant’as. Jis teigė, kad popieriniai pinigai gali atlikti cirkuliuojančių mokėjimo priemonių funkcijas ne blogiau, o gal net ir geriau nei auksas ir sidabras, taip pat juos naudojant prekybos skatinimui. Įsteigti bank¹, leisiantį banknotus kaip šaltinį kreditams vyriausybei patarė ir D. North’as. Pats W. Petty ne kart¹ pritarė centrinio banko įsteigimui, bet Anglijos Bankas (kaip privati akcinė bendrovė) buvo sukurtas tik po W. Petty mirties, 1694 metais.

Pagrindinis valstybės ekonominis svertas – mokesčiai. Mokesčių klausimas W. Petty buvo labai svarbus ir, lyginant su to laiko Anglijos merkantilistų darbais, jo darbai išsiskyrė aiškiu šios problemos suvokimu. Sutikdamas su T. Mun’u, būdinga jam vaizdinga kalba W. Petty savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas, kuris, ko gero, buvo vienas pirmųjų veikalų, parašytų specialiai šiai temai, teigė: „mokėti mokesčius taip pat neišvengiama, kaip ir valgyti“. W. Petty veikaluose dominuoja mintis, kad pagrindinė visuomeninė mokesčių funkcija yra skatinti kapitalizmo plėtr¹ šalyje. Mokesčiai reikalingi tam, kad būtų paimami pinigai iš tų, kas juos leidžia pertekliniam vartojimui (neproduktyvių klasių), ir perduodami tiems, kurie pajėgūs juos skirti naudingiems tikslams (apdirbti žemei, žvejybai, kalnakasybos verslui, įrengti manufaktūras). Tai yra, visa mokesčių sistema turi būti nukreipta skatinti produktyvi¹ gamyb¹, tame tarpe netaikant jokio akcizo mokesčio išvežamoms ūkio prekėms ir apmokestinant įvežamas prekes. Eksporto apmokestinimas priimtinas tik tada, jei šalis turi natūrali¹ monopolij¹, kaip Anglija alavo gavybos srityje. Tačiau ši mokesčių prievolė turi būti sureguliuota taip, kad eksportuotojui būtų paliktas pagrįstas pelnas, o prekės kaina išliktų mažesnė, negu įvežant prekź iš kur nors kitur. O importuojamų prekių muitus turėtų lemti šios aplinkybės: importuojamos prekės vartotojui turi būti brangesnės, negu užaugintos ar pagamintos šalies viduje. Ypač apmokestinamos turėtų būti prabangos prekės. Nebaigtos gaminti prekės, įrankiai ir gamyboje naudojamos medžiagos turėtų būti apmokestinamos nedideliais mokesčiais.

W. Petty nuomone, mokesčių dydis turi būti toks, kad, viena vertus, jie užkirstų keli¹ „pertekliniam“ vartojimui ir neleistų vartoti daugiau, nei būtina, o kita vertus – neleistų žmonėms atsidurti tokioje būklėje, kad jiems beliktų griebtis ginklo ir kovoti su per dideliais mokesčiais. Nenor¹ mokėti mokesčius jis aiškino ir gyventojų įtarimais, kad per daug piktnaudžiaujama mokesčių sistema (žmonėms dažnai atrodo, kad karalius iš gyventojų surinktus pinigus išdalija savo numylėtiniams, nors pats W. Petty manė, kad tai kyla iš pavydo, nes karaliaus palankumas dažnai yra nepastovus ir apgaulingas), piktinimusi per dideliu valdžios išlaidumu (žmonės dažnai mano, kad surinkti pinigai bus panaudoti didingiems renginiams bei pasilinksminimams, triumfo arkoms ir pan.) bei įsitikinimu, kad apmokestinimas yra neteisingas (žmonės yra labai nepakantūs, mokėdami didesnius mokesčius nei jų kaimynai (turima galvoje kitos šalys – Aut. pastaba)). Be to „vulgarūs protai“ piktavališkai nemoka mokesčių ir todėl priverčia valstybź taikyti griežtas priemones. Pastarosios pritaikytos vargingam asmeniui irgi leidžia „išpūsti“ lengvabūdžių žmonių nepasitenkinim¹ valstybe. Taip pat valstybė, tiksliai nežinodama gyventojų skaičiaus, jų amatų ir turto, apmokestina tuos pačius objektus dvigubai ir sukelia žmonių priešiškum¹, kai galima būtų imti vien¹ mokestį. Antra vertus, tai gali priklausyti nuo vertimo mokėti mokesčius nepalankiu metu, kai gyventojai stokoja pinigų. Juk nežinodama gyventojų turto, valstybė nesiorientuoja, koki¹ dalį turto (mokesčių) galėtų paimti, o nežinodama krašto amatų, negali žinoti, kokiu metu laiku geriausia paimti savo dalį. Pinigų stygius iš tiesų yra svarbi mokesčių nemokėjimo priežastis. Visi mokesčiai mokami pinigais, bet, pavyzdžiui, fermeriai duon¹, gyvulius gali paversti pinigais tik už daugelio mylių ir tik po to sumokėti karaliui mokesčius.

Remdamasis Olandijos patirtimi, W. Petty teigė, kad mokesčius rinkti turi specialūs pareigūnai, kurie vykdytų vien tik šias pareigas. Labai dideli muitai gali skatinti verstis kontrabanda ir kyšininkavimu. Todėl geru jų pakaitalu galėtų būti krovinių gabenimo mokestis, kurį lengva surinkti, o apmokestinamas objektas yra visų matomas.

Kalbėdamas apie apmokestinimo formas, W. Petty pasisakė prieš visų žemių rentos apmokestinim¹, nes, esant neapibrėžto laiko nuomos sutarčiai, apmokestinimas savaime gali būti perkeltas vartotojui. Teising¹ (tinkam¹) mokestį rentai, jo nuomone, galima taikyti tik žinant tiksli¹ rentos vertź. W. Petty buvo ir prieš asmens mokestį kaip neteising¹, nes neatsižvelgiama į šį mokestį mokančio asmens turtingum¹ – tokius pat mokesčius moka žmonės, kurių galimybės nelygios. Nors jis taip pat pažymėjo, kad tokius mokesčius lengva surinkti, tačiau pirmenybź teikė netiesioginiams (akcizo) mokesčiams, mokamiems kartu su kaina perkant vartojimo prekes, pirmiausia prabangos dalykus, kurie, jo nuomone, nėra gyvybiškai būtini. Šia prasme W. Petty buvo Olandijos mokesčių sistemos, kurioje jie „apmokestina ne pagal tai, kiek žmogus gavo [] bet visada pagal tai, kiek žmogus išleido“, šalininkas. Taigi siūlymo apmokestinti vartojimo išlaidas, o ne pajamas, vėlesniais laikais sulaukusio tokių žymių ekonomistų kaip J. S. Mill’is, A. Marshall’as, A. C. Pigou, I. Fisher’is ir N. Kaldor’as palaikymo, pirmtakas yra W. Petty (bei T. Hobbes’as, apie tai 1651 m. rašźs savo politiniame-filosofiniame veikale Leviathanas). Akcizų, kaip tinkamiausio fiskalinio instrumento, privalumais W. Petty nurodė, kad „tai yra lengviausias, aiškiausias, labiausiai tinkamas būdas pagrįsti tam tikras pajamas“ ir tai, jog tada „kiekvienas žmogus turi mokėti už tai, kuo jis mėgaujasi“. Ir „jei žemė nebus dirbama, bet mokesčiai reguliariai renkami, tai paskatins taupum¹“

Kalbėdamas apie specialius mokesčius, leisiančius padidinti pinigų kiekį šalyje, W. Petty siūlė įvesti gimimo ir mirties mokesčius, loterijų mokesčius, taip pat mokesčius žydams ir svetimšaliams. Beje, jis perspėjo, kad šalyse, kuriose yra gyventojų stygius, mokestis užsieniečiams nerekomenduojamas. O specialų mokestį žydams W. Petty grindė tuo, kad šie sudaro pelningus sandėrius prekybos srityje ir sugalvoja, kaip išvengti mokesčių. Jis ypač priešinosi paveldėtos žemės apmokestinimui, nes neįmanoma patikrinti jo nešališkumo ir teisingumo, be to, iškyla apgavysčių, s¹mokslo ir priespaudos grėsmė. Apibūdindamas loterijų mokestį kaip tinkam¹ fiskalinź priemonź, W. Petty teigė, kad „tai mokestis, skirtas nelaimingiems arogantiškiems kvailiams – žmonėms, kurie labai gerai mano apie savo laimź“ Tačiau jis pažymėjo, kad loterijas turi prižiūrėti valstybė, o iš jų gaunamos lėšos taupiai naudojamos. Siekdamas papildyti šalies ižd¹, W. Petty siūlė apmokestinti net heterodoksinių religijų šalininkus už minties laisvź. Savo ruožtu, atsakomybė už pasauliečių pasitraukim¹ iš vyraujančios religijos turėjo būti palikta dvasininkams, smarkiai apmokestinant jų atlyginimus, taigi ši¹ jų grupź taip pat vertinant kaip heterodoksinź. Bedieviams minėta tikėjimo tiesų išpažinimo tolerancijos nuostata negaliojo – jie turėjo būti pristatyti prie sunkaus darbo Kita vertus, „dešimtinės mokestis“, kurį renka dvasininkai iš savo valdomų žemių, W. Petty nuomone, yra tinkamas mokestis remti dvasininkij¹, atitinka teisingo mokesčio reikalavimus ir turi būti mokamas natūraliai.

W. Petty nepatikliai žvelgė į labdar¹, pavienių žmonių grupių rėmim¹ valstybės mastu – čia jis įžvelgė piktnaudžiavimo pavojų. Kita vertus, pinigus, išleistus rėmimui, jis nelaikė visiškai prarastais, nes galiausiai jie patenka į rankas tiems, kurie užsiima naudingais verslais

W. Petty nuomone, švietimo sistem¹ turi valdyti ir kontroliuoti valstybė. Visų bendras tikslas turi būti skirti lavinti žmogišk¹sias galias ir įgūdžius, ypač darbinius. Pabrėždamas pastarųjų svarb¹, W. Petty net teigė, kad jei tam tikra gamyba tampa laikinai nepelninga, ji neturi būti nutraukta, nes toje srityje dirbantys žmonės dėl nieko neveikimo gali prarasti savo darbo įgūdžius.

2.2.2. W. Petty politinės aritmetikos idėjos

W. Petty novatoriška dvasia, originalumas ir mokslinis įžvalgumas labai ryškiai atsiskleidė jo veikale Politinė aritmetika, parašytame XVII a. aštuntajame dešimtmetyje (maždaug tarp 1671 m. ir 1676 m.), bet išleistame tik po jo mirties, 1690 metais jo sūnaus lordo Šelberno, pratarmėje nurodant, kad išleisti velionio jo tėvo knyg¹ anksčiau buvo neįmanoma, nes „šio veikalo doktrinos užgaudavo Prancūzij¹“. (Iki tol Politinė aritmetika buvo platinama rankraštiniais nuorašais). Nuo šios knygos, kurios reikšmź ir pačios politinės ekonomijos esmź puikiai atskleidė vienas talentingiausių jo mokinių, garsaus poeto sūnus Ch. D’Avenant’as, sakydamas, kad „Politine ekonomija mes laikome men¹ naudojant skaičius samprotauti apie dalykus, susijusius su valstybės valdymu [] Pats savaime tai, be abejo, labai senas menas [] [bet Petty] pirmasis davė jam pavadinim¹ ir sukūrė jo taisykles bei metodus“, savo metrik¹ rašyti pradėjo socialinė statistika ir ekonometrija, o pačios žinios, kaip XVII a. pabaigoje pažymėjo stiprėjantį gamtos mokslų poveikį visų rūšių tyrimams pabrėžźs D. North’as, tapo „dideliu mastu matematinės“. Tačiau, kaip pažymi J. A. Schumpeter’is, W. Petty nebuvo lozungo „Tegul faktai kalba patys už save“ auka. Jis pirmiausia ir galiausiai buvo teoretikas. Tiesa, W. Petty priskirtinas tiems teoretikams, kuriems mokslas – tai išmatavimas. Šie mokslininkai kuria analitinius instrumentus, juos naudodami apdoroja skaitinius faktus ir visa širdimi ignoruoja visus kitus faktus. Jų apibendrinimai yra bendras skaitmeninių duomenų ir samprotavimų vaisius. Naudodamasis skurdžiais ir su dideliais laiko pertrūkiais statistiniais duomenimis, W. Petty pademonstravo milžinišk¹ išradingum¹, stengdamasis kiekybiškai įvertinti konkrečius savo laiko ūkinius reiškinius. Jis ne tik naudojo skaitmeninius duomenis kaip aprašom¹j¹ medžiag¹, bet ir išplėtojo statistinį tyrimo metod¹, naudodamas jį visuomeninio gyvenimo dėsningumams išaiškinti. W. Petty darbai turėjo didelį poveikį ekonominės statistikos formavimuisi. Jis pirmasis pamėgino įvertinti nacionalinio turto ir nacionalinių pajamų (nors ir nesivargindamas pateikti jų apibrėžim¹) dydį, Anglijos turt¹ įvertindamas bendra 250 mln. svarų sterlingų suma (ir prie to siūlė pridėti pačių gyventojų piniginį įvertinim¹ – 417 mln. svarų sterlingų). Šia prasme galima sakyti, kad šiuolaikinė nacionalinių pajamų analizė prasideda nuo W. Petty darbų, nors apskritai jos plėtr¹ geriau analizuoti pradedant nuo F. Quesnay darbų. (Pastebėtina, kad W. Petty pasiūlytas ir naudotas atskirų materialių objektų grupių piniginio įvertinimo sumavimo metodas kapitalistinių šalių nacionalinio turto statistikoje vyravo iki pat XX a. septintojo dešimtmečio, kol amerikiečių ekonomistas ir statistikas R. Goldsmith’as iškėlė vadinamosios „nepertraukiamos inventorizacijos“ idėj¹, pinigų apyvartos greitį, demografinius rodiklius). Tiesa, kaip pažymi A. Anikin’as, paties W. Petty apskaičiavimai turėjo esminių trūkumų. Jis nacionalines pajamas skaičiuodavo kaip gyventojų vartojimo išlaidų sum¹, kitaip tariant, manė, kad kaupiam¹j¹ pajamų dalį – kapitalo įdėjimus pastatams, įrenginiams, žemių pagerinimui ir t. t. – galima ignoruoti. Tačiau ši prielaida XVII a. buvo realistinė, nes kaupimo norma buvo labai maža ir šalies materialinis turtas augo lėtai. Be to, W. Petty netikslum¹ netrukus ištaisė jo politinės aritmetikos sekėjai, ypač Gregory King’as (1648–1712 m.), XVII a. pabaigoje nepaprastai išsamiai ir nuodugniai apskaičiavźs Anglijos nacionalines pajamas.

Neretai reiškinių ir procesų kiekybinį įvertinim¹ W. Petty atlikdavo visiškai neturėdamas būtinų statistinių duomenų, t. y. netiesioginiais metodais. Tačiau tai nesutrukdė jam išsakyti daug įdomių minčių apie statistinių stebėjimų organizavim¹. Taip pat W. Petty mėgino sukurti gyventojų surašymo program¹. Bet demografinės statistikos klausimai jį domino tik tiek, kiek gyventojų skaičius ir jų pasiskirstymas pagal veiklos šakas lemia šalies ekonominź padėtį ir valstybės karinź gali¹. Juk jis teigė, kad šalis, kurioje daug gyventojų, yra daug turtingesnė nei retai apgyvendinta. W. Petty darbuose galima rasti vis¹ ekonominių rodiklių netiesioginio apskaičiavimo metodų sistem¹. Ypač vertingi perteklinio gyventojų skaičiaus nustatymo metodai, leidź jam apskaičiuoti visuomenės poreikį įvairių profesijų atstovams, tarp jų ir medicininiam personalui. Taip pat pagal šiuos metodus buvo apskaičiuota, kiek studentų turi mokytis įvairių specialybių dviejuose Anglijos universitetuose. Be to, jis apskaičiavo, kiek yra nevisai užimtų žmonių, ir įrodė, kad jeigu visi galintys dirbti turėtų darbo ir dirbtų, tai sukauptas šalyje kapitalas būtų penkis kartus didesnis. Kaip pastebėjo H. W. Spiegel’is, galima teigti, kad tai, k¹ būtų galima laikyti pagrindine W. Petty gausumo ekonomikos teorijos idėja – didelio ir sparčiau augančio gyventojų skaičiaus pranašumai – atsikartojo amerikiečio Benjamin’o Franklin’o (1706–1790 m.), būnant Europoje artimai draugavusio su F. Quesnay, J. Turgot, A. Smith’u, D. Hume’u, E. Burke, ekonominėje mintyje, bei buvo visiškai priešinga T. Malthus’o požiūriui. W. Petty plačiai naudojo vidutinių dydžių kategorij¹. Pavyzdžiui, vertź jis nustatydavo pagal vidutinėmis darbo s¹naudas, rent¹ vaizdavo kaip vidutinź per penkerius metus ir t. t. Statistinis metodas W. Petty padėjo grįsti ir politekonomines išvadas. Norėdami paneigti šias išvadas, jo oponentai buvo priversti naudoti statistinź metodologij¹. Paskleisdamas statistinius metodus tuo metu egzistavusiose ekonomikos šakose, W. Petty glaudžiai susiejo kokybinius ir kiekybinius ekonominių reiškinių tyrimo aspektus. Tai buvo didelis W. Petty indėlis į ekonomikos moksl¹. Tiesa, demografinės statistikos kūrėjo garbe jam, ko gero, tenka dalytis su savo bičiuliu John’u Grount’u (1620–1674 m.), 1662 m. Londone išleidusiu nedidelź kukli¹ knygelź, pavadint¹ Natūralūs ir politiniai mirtingumo biuletenių stebėjimai, susijź su valdymu, religija, prekyba, oru, ligomis ir kitais minėto miesto pakitimais. Knygelė sukėlė nemaž¹ susidomėjim¹ ir per kelet¹ metų buvo išleista penkiais leidimais; beje antrojo leidimo prireikė tais pačiais metais. Faktiškai tai buvo pirmasis mėginimas remiantis tuometiniais skurdžiais statistiniais duomenimis rimtai išnagrinėti labai svarbias problemas pagrįstai jaudinančias žmones: mirtingumo ir gimstamumo, lyčių santykio ir vidutinės gyvenimo trukmės, gyventojų migracijos ir svarbiausių mirties priežasčių problemas.

Tačiau, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, dauguma ekonomistų labai greitai pamiršo W. Petty metod¹. Tiesa, jie neužmiršo W. Petty vardo ir net atsiminė pavienius jo požiūrius, susijusius su įvairiomis praktinėmis problemomis, o taip pat kai kurias jo teorijas, tilpusias į paprastus lozungus. Bet W. Petty metodo esmė, kuri galėjo įkvėpti ekonomistus naujai tyrimų krypčiai, nuvyto škotų profesoriaus rankose ir buvo praktiškai prarasta daugeliui ekonomistų ištisiems 250 metų. A. Smith’as užėmė, kaip jam būdinga, saugi¹ pozicij¹, pareikšdamas, kad nelabai tiki politine aritmetika (žr. Tautų turtas, ketvirta knyga, 5-tas skyrius).

Vis dėlto impulsas, kurį gavo gyventojų skaičiaus natūralaus kitimo statistika, o tuo pačiu ir visa statistika, nebuvo prarastas. Todėl, įvertindami ir kitas W. Petty idėjas, dr¹siai galime teigti, kad jam teko svarbus vaidmuo ekonominės minties istorijoje. Jis padėjo pagrindus darbinei vertės teorijai, pirmasis prakalbo apie pridedam¹j¹ vertź, tiesa, siedamas j¹ tik su žemės renta. W. Petty šalininkai J. Grant’as, Charles D’Avenant’as (1656–1714 m.), William’as Fletwood’as (1656–1723 m.), minėtasis G. King’as beveik suformavo ekonominės minties mokykl¹, sukūrė tai, k¹ jie vadino „politine aritmetika“ ir prisidėjo, kad bent Anglijoje būtų perimti iš W. Petty kiekybiniai metodai. Pavyzdžiui, Ch. D’Avenant’as, dar 1699 m. išspausdinźs pirm¹j¹ „empirinź“ paklausos kreivź, panašiai kaip W. Petty, naudojo statistinź medžiag¹ daugiausia skaičiuodamas savotiškus ekonominius biudžetus. Pagrindinis jo tyrimų tikslas buvo nustatyti ryšį tarp nacionalinių pajamų ir nacionalinių išlaidų. Kai kurias svarbiausias savo idėjas jis „pasiskolino“ iš G. King’o, kuris pirmasis pamėgino išreikšti neelastingos paklausos poveikį kainoms. Šis „įvertinimas“ buvo išreikštas kaip pastebėjimas, kad 10 proc. neigiamas nuokrypis nuo normalaus derliaus padidins grūdų kain¹ 30 proc., o 20 proc. neigiamas nuokrypis lems 80 proc. kainų augim¹, ir t. t. G. King’o gana logiškame šios problemos formulavime, skaičiavimai buvo grindžiami standartine prielaida, kad s¹lygos atitinka normalias. W. Petty iškeltas mokslines idėjas toliau sėkmingai plėtojo žymiausi klasikinės politinės ekonomijos mokyklos atstovai – Adam’as Smith’as ir David’as Ricardo.

Galima teigti, kad per tris šimtus metų pasaulis labai pasikeitė. Daug kas iš W. Petty palikimo pasiliko jo gyventame laike. Ekonomikos mokslas, prie kurio ištakų jis stovėjo, plėtojosi ir įgavo visiškai nauj¹ kokybź. Vis dėlto, kaip pažymi E. M. Maiburd’as, W. Petty kūriniai net ir šiandien žadina mintį ir džiugina širdį, o jis pats pradeda nuostabi¹ Anglijos ekonominės minties milžinų gret¹, kuri nuo to laiko pradėjo rikiuotis ekonomikos moksle.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite Anglijos ekonominź padėtį XVII a. ir nurodykite Anglijos ekonomikos pirmavimo, lyginant su kitomis šalimis, priežastis.

2. Apibūdinkite klasikinės politinės ekonomijos atsiradimo istorines s¹lygas.

3. Apibūdinkite W. Petty teorijos bruožus ir pagrindinius ekonominius teiginius.

4. Koks buvo W. Petty požiūris į merkantilizm¹?

5. Kokia W. Petty suformuluotos darbinės vertės teorijos esmė?

6. Kas W. Petty nuomone, lemia „natūralios kainos“ dydį?

7. Kuo remdamasis W. Petty teigė, kad darbininkų darbo užmokesčio lygis turi būti minimalus?

8. Kodėl W. Petty neigiamai žvelgė į prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmenį kuriant nacionalinį turt¹?

9. Apibūdinkite D. Hume’o požiūrį į pinigus.

10. Apibūdinkite W. Petty Politinės aritmetikos reikšmź ekonomikos teorijai.

LITERATŪRA

Petty W. The Economic Writings of Sir William Petty, 2 vols. S. H. Hull (ed.). – New York: A. M. Kelley, 1963.

. Verbum sapienti –

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 60-69.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 52-81.

Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. – Kaunas: Technologija, 2005. – P. 12-13.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 73-77.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 17-20.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 98-113.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 209-215.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 35-37.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 122-135.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 70-74.

Roncaglia A. Petty: The Origins of Political Economy. – Cardiff: University College Cardiff Press, 1985.

Thomson H. F. The Scotish Enlightenment and Political Economy. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 231-237.

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С.

. I / – Москва: Изд-во МГУ

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

C

Аникин А. В., Аникин В. А. Уильям Петти. –