Intelektinės nuosavybės samprata: teorinis ir praktinis aspektai

Intelektinės nuosavybės samprata: teorinis ir praktinis aspektai

Stiprėjant pasauliniam bendradarbiavimui, žmogaus intelektinė veikla ir su ja susijusios problemos mėginamos sprźsti tarptautiniais susitarimais, įprasminamais konvencijomis ir įstatymais. Vadinasi, mums svarbu ne tiek teoriniai (konceptualūs), kiek praktiniai intelektinės nuosavybės sampratos apibūdinimai, leidžiantys įžvelgti aiškius tiek intelektinės nuosavybės politikos, tiek ir kūrinių autorizavimo teisinius pagrindus. Kokias pirmines santykių ir veiklos nuostatas jie įprasmina, jei bandydami visa tai nuosekliai aprašyti žvelgtume į juos šios srities specialistų akimis? Intelektinės nuosavybės sampratos problem¹ galime pradėti nagrinėti, pavyzdžiui, nuo verslo srities terminijos. J¹ vartojant, intelektinė nuosavybė – tai idėja, planas, rašinys ar kitoks objektyvia forma išreikštas kūrinys, priklausantis individui arba organizacijai kaip fiziniam arba juridiniam asmeniui – intelektinės nuosavybės teisių savininkui, be kurio leidimo kūrinys negali būti atgaminamas, dauginamas ar parduodamas. Plači¹ja teisine prasme, arba, kitaip tariant, visuomenės aspektu, intelektinė nuosavybė aiškinama kaip specifinė nuosavybės rūšis, kuri¹ sudaro visuomeniniai santykiai, kylantys dėl intelektinės veiklos mokslo, gamybos, literatūros ir meno srityje ir reguliuojami autorinės, išradimų, patentinės, mokslinių atradimų teisės, t. p. pramoninių pavyzdžių, prekių ženklų, firmų (įmonių) pavadinimų, komercinių ženklų, padorios konkurencijos apsaugos teisės. Šį apibrėžim¹ detalizuoja asmens aspekt¹ pabrėžiantis plačiai paplitźs apibūdinimas, jog intelektinė nuosavybė yra išskirtinė asmens teisė į jo kūrybinės veiklos rezultat¹ – intelektinį turt¹. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų, kurių turinį sudaro savininko absoliučių ir išimtinių teisių visuma, pagrindu. Tiek tarptautinių ir nacionalinių įstatymų lygmeniu, tiek teisės moksle pripažįstama, kad intelektinės nuosavybės teisė iš esmės siejama su nematerialiu turtu – kūrinio idėjos turiniu ir jo atskleidimo verbaline arba kitokia forma (tai apibūdina paties kūrinio esmź), o ne su materialiu objektu – daiktu, kuriame išreikštas minėtos idėjos turinys. Vis dėlto kad būtų įmanoma taikyti intelektinės nuosavybės termin¹, kūrinys turi būti išreikštas objektyvia forma.

Nors intelektinis turtas yra nematerialus, vis dėlto visuomenės procesuose mes su juo elgiamės kaip su materialiu turtu pripažindami, kad jis turi dvasinź ir ekonominź vertź, jį galima parduoti ar pirkti, padovanoti ar paveldėti, teikti panaudai ar pasiskolinti. Tačiau svarbiausia yra tai, kad turtas visada turi savo savinink¹, o šis faktas leidžia kalbėti apie turto savininko nuosavybės teisź. Principinis teisės į nuosavybź juridinio turinio pagrindas – tradicinė turto savininko teisių triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Ši¹ valdymo, naudojimo ir disponavimo turtu teisių triad¹ reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnis. Valdyti turt¹ reiškia išimtinź teisź turėti jį savo žinioje, daryti jam fizinį arba ūkinį poveikį. Teisė naudoti turt¹ reiškia turto savininko teisź eksploatuoti jį savo nuožiūra, pritaikyti jo savybes saviems poreikiams tenkinti ir gauti iš to dvasinź arba materialinź naud¹. Savininko teisė disponuoti turtu reiškia jo teisź savo nuožiūra nustatyti turto teisinź padėtį ir būklź. Tai yra turto savininko teisė uždrausti ar leisti kitiems asmenims naudotis jo kūriniu suteikiant, perduodant ar parduodant kitiems asmenims savo teises į materialiuosius turto objektus. Disponuodamas intelektiniu turtu, pavyzdžiui, programa kaip kūriniu, jo savininkas gali savo nuožiūra nustatyti teisines s¹lygas, apibrėžiančias savo ir kitų galimybes valdyti arba naudoti materialųjį turt¹.

1992 m. Lietuvos Respublika buvo priimta į Pasaulinź intelektinės nuosavybės organizacij¹ (WIPO). Šis žingsnis suponuoja mūsų šalies tarptautinį įsipareigojim¹ pripažinti Stokholme dar 1967 m. pasirašytos šios organizacijos įkūrimo konvencijos bendr¹jį intelektinės nuosavybės apibrėžim¹. Jis dar detaliau atskleidžia šios idėjos esmź: Intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ar mokslo kūriniais, artistų kūrybine veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos programomis, išradimais visose žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramonės pavyzdžiais, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, komerciniais žymėjimais, apsauga nuo nes¹žiningos konkurencijos, taip pat kitas teises, susijusias su intelektualine veikla gamyboje, moksle, literatūroje ir mene.

Pagal šį apibrėžim¹ intelektinė nuosavybė apima dvi teisines sritis – autorinės ir pramoninės nuosavybės teisź . Autorinė teisė yra teisė į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, tarp jų ir į kūrinių atlikim¹, kompiuterių programas ir duomenų bazes. Pramoninė teisė siejama su išradimais, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, pramoniniu dizainu bei apsauga nuo nes¹žiningos konkurencijos.

Taigi apibendrindami anksčiau apžvelgtų apibrėžimų analizź galime teigti, jog intelektinė nuosavybė suprantama kaip: 1) objektyvia forma išreikštas kūrinys arba materializuota idėja, 2) nematerialus turtas, 3) visuomeninius kūrybinius santykius apimanti specifinė nuosavybės rūšis, 3) išskirtinė asmens teisė į jo kūrybinės veiklos rezultat¹ – intelektinį turt¹, 4) turto savininko absoliučių ir išimtinių teisių visuma, susijusi su autorinės ir pramoninės nuosavybės teise. Būtų galima ir toliau vardyti nustatant, pavyzdžiui, konceptualius ryšius tarp jų ir pateikiant išsami¹ klasifikacij¹. Tačiau to mums daryti visiškai nebūtina, nes čia svarbu pabrėžti, kad intelektinės nuosavybės sampratos

Aktai, reglamentuojantys intelektinės nuosavybės teises Lietuvoje

Intelektinės nuosavybės, kaip ir kitų teisių, apsauga visuomenėje reguliuojama tarptautinės teisės aktais bei susitarimais, bendrosiomis teisės normomis ir specialiais įstatymais. Pagrindiniai universalūs tarptautinės teisės aktai žmogaus teisių, kartu ir intelektinės nuosavybės teisių, klausimu yra šie: 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1966 m. gruodžio 16 d. priimtas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Pastarasis dokumentas apibrėžia valstybių įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje, numato jų kontrolės mechanizm¹.

Bendrosios teisės šaltiniai mūsų šalyje yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos nuosavybės pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas.

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina nuosavybės apskritai, taip pat ir intelektinės nuosavybės, santykių reguliavimo nuostatas:

• Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
• Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

Jau minėtas Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau – Įstatymas arba Autorių teisių įstatymas) taip pat ir Lietuvos Respublikos patentų įstatymas – tai pagrindiniai dokumentai, priskirtini prie specialiųjų mūsų šalyje galiojančių teisės aktų, tiesiogiai reglamentuojančių intelektinės nuosavybės santykius, susijusius su mums rūpimomis kūrinių autorizavimo problemomis.

 Autorių teisių samprata: praktinis aspektas

Vakarų šalyse tiek rengiant įstatymus, tiek ir užtikrinant jų įgyvendinim¹ vadovaujamasi dviem pagrindinėmis autorių teisių koncepcijomis – anglosaksišk¹j¹ ir kontinentine. Vadovaujantis anglosaksišk¹ja autorių teisių koncepcija, galiojančia Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijos, teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama nuosavybės idėjai ir su ja susijusiai ekonominei kūrinio vertei. Dėl to autorių teisės suprantamos kaip ekonominź kūrinio vertź ginančios intelektinės nuosavybės teisės. Ši koncepcija leidžia kūrinio pirmajam savininkui laisvai disponuoti tiek kūriniu, tiek ir teisėmis į jį, įskaitant ir teisź visas savo autorines ekonomines teises atiduoti kūrinio naudotojui (pvz., leidyklai).

Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, galioja vadinamoji droit d’auteur autorių teisių koncepcija. Ja vadovaujantis sureikšminamas ne tik ekonominis, bet ir moralinis arba dvasinis autoriaus kaip kūrėjo teisių aspektas. Dėl to išskiriamos autoriaus asmeninės neturtinės ir išimtinės turtinės teisės į kūrinį. Didžiojoje Britanijoje derinant įstatymus su Europos Bendrija nuo 1988 m. taip pat teisiškai jau pripažįstamos ir moralinės – asmeninės neturtinės teisės. Jos įtrauktos ir į daugelio Šiaurės Amerikos valstijų įstatymus.

Pagal mūsų šalyje galiojantį Autorių teisių įstatym¹ kūrinio autorius ar kitas autorių teisių subjektas taip pat disponuoja dvejopomis autorinėmis teisėmis: asmeninėmis neturtinėmis ir išimtinėmis turtinėmis. Įstatymas gina ne tik autorių neturtines bei turtines teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teises), bet ir su jomis susijusias gretutines ir sui generis teises. Gretutinės teisės yra atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teisės, o sui generis teisės apima duomenų bazių gamintojų teises. Įstatymas taip pat nustato autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinim¹, kolektyvinį administravim¹ ir gynim¹ bei sui generis teisių įgyvendinim¹ ir gynim¹.

Įstatyme autorių tesės sudaro gretutinių ir sui generis teisių pagrind¹, kuris reiškia, kad pastarosios plėtojamos nepažeidžiant asmeninių neturtinių ir išimtinių turtinių autorių teisių. Asmeninės neturtinės teisės atspindi neatimamas autoriaus laisves, o išimtinės turtinės teisės – autoriaus veiksmų atlikimo su kūriniu laisves ir jų apribojimus, taip pat ir autoriaus teisėtas galimybes leisti arba uždrausti kitiems naudotis jo kūriniu tam tikrais būdais.

Asmeninės neturtinės autorių teisės visų pirma yra neatsiejamos nuo paties autoriaus. Tai reiškia, kad jos negali būti perduodamos kitiems asmenims arba paveldimos (pagal įstatym¹ arba testament¹) ir kad jos saugomos neterminuotai; po autoriaus mirties jas saugo autoriaus įpėdiniai arba šalies Vyriausybės įgaliota institucija.

Vienas iš esminių autorių turtinių teisių sampratos elementų yra tas, kad šios teisės, skirtingai nei asmeninės neturtinės teisės, gali būti perduodamos kitiems pagal sutartį, paveldėjimo tvarka arba kita įstatymų nustatyta tvarka. Šis perdavimas gali būti visiškas arba dalinis, atlygintinas arba neatlygintinas. Taigi nors autorių teisių savininkas siejamas su nedaloma kūrinio visuma, tačiau turtinių teisių perdavimas nebūtinai turi atitikti „viskas arba nieko“ princip¹, nes įmanoma parduoti, perduoti ar suteikti kitiems neatlygintinai visas minėtas įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas autorių turtines teises arba tik dalį iš jų. Autorine sutartimi turtinės teisės perduodamos jų perėmėjui, o licencine sutartimi suteikiamos licenciatui.

 Kūrinių autorizavimo teisiniai modeliai

Racionalioji įžvalga leidžia įsitikinti, kad, sprendžiant kūrinių autorizavimo problem¹ Lietuvoje intelektinės nuosavybės santykiai turi būti plėtojami vadovaujantis penkiais pagrindiniais teisiniais kūrinių autorizavimo modeliais. Kaip minėta, juos mums leidžia apibrėžti Autorių teisių įstatymo antrojo skyriaus antrame skirsnyje nurodytos s¹lygos, kas yra autorių teisių subjektai. Kadangi šios s¹lygos kartu nustato ir turtinių teisių perėmėjų kategorijas, jas galime traktuoti kaip atskirus intelektinės nuosavybės teisių modelius. Jais yra:
1. Kūrėjo teisių modelis, kai kūrinių neturtinės ir turtinės nuosavybės teisės atitenka jų kūrėjams. Šios kategorijos pagrindas – įstatymo nuostatos, jog autorių teisių subjektai yra kūrinį sukūrź fiziniai asmenys – autorius arba bendraautoriai.

2. Vadovo teisių modelis. Jis grindžiamas teisine nuostata, jog turtinės autorių teisės į kolektyvinį kūrinį priklauso fiziniam arba juridiniam asmeniui, kurio iniciatyva ir kuriam vadovaujant kūrinys buvo sukurtas.

3. Darbdavio arba institucinis teisių modelis. Jis grindžiamas teisinėmis nuostatomis, jog turtinės autorių teisės į kūrinį, kurį sukūrė darbuotojas, atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, išskyrus kompiuterių programas, penkeriems metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje; o esant toms pačioms s¹lygoms, autorių turtinės teisės į kompiuterių programas visiškai pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje.

4. Gamintojo teisių modelis. Jis grindžiamas bent jau dviem teisinėmis nuostatomis. Pirmoji iš jų yra ta, kad audiovizualinio kūrinio autoriai (režisierius, scenarijaus autorius, kt.), išskyrus muzikos kūrinių specialiai tam sukurtų ar įtrauktų į audiovizualinį kūrinį autorius, sudarydami su audiovizualinio kūrinio gamintoju audiovizualinio kūrinio sukūrimo (pastatymo) sutartį, taip pat anksčiau sukurtų kūrinių autoriai, suteikdami teisź perdirbti savo kūrinius ar įtraukti juos į audiovizualinį kūrinį, kartu perduoda prodiuseriui autorių turtines teises, taip pat teisź subtitruoti ar dubliuoti audiovizualinį kūrinį, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Antrasis gamintojo teisių modelio pagrindas – leidybos sutarties raštu nuostata, įpareigojanti, jog autorius ar kitas autorių teisių subjektas perduoda ar suteikia leidėjui už sutartyje nustatyt¹ autorinį atlyginim¹ teisź atgaminti spausdinimo ar kitokiu būdu literatūros, meno ar mokslo kūrinį pagaminant pagrįstiems visuomenės poreikiams patenkinti pakankam¹ egzempliorių kiekį ir teisź juos platinti.

5. Kompleksiškos sutarties modelis, grindžiamas Autorių teisių įstatymo imperatyvu intelektinius santykius plėtoti vadovaujantis susitarimo ir raštiškų sutarčių nuostata.

Akivaizdu, kad išvardyti keturi pirmieji modeliai atspindi kūrinių autorizavimo teisinių galimybių alternatyvas. Taip pat aišku, jog įstatymas sudaro s¹lygas intelektinius santykius plėtoti remiantis sutartimis, grindžiamomis ne tik minėtais keturiais pirmaisiais modeliais, bet ir konkrečiomis sutarties šalims priimtinomis s¹lygomis. Tai dar vienas – penktasis kūrinių autorizavimo modelis. Norėdami suprasti, kurį iš jų ir kada gali būti tikslinga taikyti aukštosios mokyklos kontekste, turime įsigilinti į konkrečias mokslinių, ypač edukacinės paskirties, darbų kūrybos s¹lygas, įvertinti, kiek jos skatina interesų dermź, būtin¹ transcenduoti pirmoje dalyje aptartos aukštojo mokslo institucinės misijos įgyvendinimo proceso paradoksalum¹. Toliau ir pabandykime tai aptarti analizuodami kelet¹ monokūrybinių ir multikūrybinių darbų autorizavimo atvejų.

EUROPOS PARLAMENTO IR EUROPOS S„JUNGOS TARYBOS DIREKTYVA

dėl duomenų bazių teisinės apsaugos

96/9/EB

1996 m. kovo 11 d.

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS S„JUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 57 straipsnio 2 dalį, 66 ir 100a straipsnius,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlym¹[1],

atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonź[2],

laikydamiesi Sutarties[3] 189b straipsnyje nustatytos tvarkos,

kadangi šiuo metu galiojantys teisės aktai nepakankamai gerai apsaugo visų valstybių narių duomenų bazes; kadangi ten, kur tokia apsauga yra, ji skiriasi pagal savybes;

kadangi tokie valstybių narių teisės aktuose numatyti duomenų bazių teisinės apsaugos skirtumai trukdo normaliam vidaus rinkos funkcionavimui, kai kalbama apie duomenų bazes ir ypač apie fizinių ir juridinių asmenų laisvź naudojantis operatyviosiomis (on-line) duomenų bazėmis teikti prekes ir paslaugas, remiantis visoje Bendrijoje suderintomis teisinėmis priemonėmis; kadangi tokie skirtumai gali dar labiau išryškėti, šioje srityje valstybėms narėms priėmus naujus teisės aktus, o tokia tendencija vis labiau pastebima tarptautiniu mastu;

kadangi būtina pašalinti vidaus rinkai normaliai funkcionuoti trukdančius ir neleisti atsirasti naujiems skirtumams, tačiau kadangi neigiamai vidaus rinkos neveikiančių arba informacijos rinkai Bendrijoje formuotis netrukdančių skirtumų šalinti ir trukdyti jų atsiradimui nereikia;

kadangi pagal įstatymų arba precedentų teisź duomenų bazių autorių teisių apsauga įvairiomis formomis egzistuoja valstybėse narėse, ir kadangi dėl apsaugos apimties ir s¹lygų valstybių narių teisės aktuose skirtumų nesuderintos intelektinės nuosavybės teisės gali trukdyti laisvam prekių arba paslaugų judėjimui Bendrijoje;

kadangi autorių teisė išliks kaip tam tikra išskirtinė teisė autoriams, kurie sukūrė duomenų bazes;

vis tik kadangi nesant suderintos nes¹žiningos konkurencijos įstatymų arba precedentų teisės sistemos, būtinos kitos papildomos priemonės, kad būtų išvengta neteisėto duomenų bazės perkėlimo ir (arba) panaudojimo;

kadangi duomenų bazės kūrimas reikalauja didelių žmogiškų, techninių ir finansinių šaltinių investavimo, tačiau kadangi kai jas galima kopijuoti arba jomis naudotis kitokiu būdu, panaudojus tik maž¹ dalį savarankiškam jų kūrimui skirtos sumos;

kadangi neteisėtas duomenų bazės perkėlimas ir (arba) panaudojimas gali turėti rimtų ekonominių ir techninių pasekmių;

kadangi duomenų bazės yra gyvybiškai svarbus įrankis kuriant Bendrijos informacijos rink¹; kadangi šio įrankio gali prisireikti ir kitose srityse;

kadangi vis labiau Bendrijoje ir visame pasaulyje didėjantis kasmet gaunamos ir apdorojamos informacijos kiekis visose prekybos ir pramonės srityse įrodo būtinybź visoms valstybėms narėms investuoti į pažangias informacijos apdorojimo sistemas;

kadangi šiuo metu investicijų į duomenų bazes lygis tarp valstybių narių ir tarp Bendrijos bei didžiausių duomenų bazių gamintojų trečiųjų šalių labai skiriasi;

kadangi Bendrijoje tokios investicijos į modernias informacijos saugojimo ir apdorojimo sistemas yra įmanomos tik įvedus patikim¹ ir vienod¹ duomenų bazių autorių teisių apsaugos teisinź sistem¹;

kadangi šia direktyva ginami darbų, duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, kitaip dar vadinami ,,sankaupomis”, kurie tvarkomi, saugomi ir naudojami elektroninėmis, elektromagnetinėmis, elektrovaizdinėmis ir panašiomis apdorojimo priemonėmis;

kadangi šia direktyva reglamentuojama apsauga turi apimti taip pat ir neelektroniniu būdu sukurtas duomenų bazes;

kadangi kriterijai, taikomi norint nustatyti, ar tam tikra duomenų bazė turėtų būti saugoma autorių teisių, turėtų būti apibrėžti atsižvelgus į tai, ar bazės duomenys buvo parinkti ir išdėstyti pagal paties autoriaus sukurt¹ sistem¹; kadangi tokia apsauga turėtų apimti ir duomenų bazės struktūr¹;

kadangi tik duomenų bazės autoriaus darbo originalumas turėtų būti laikomas kriterijumi, nustatančiu, ar duomenų bazź turėtų ginti autorių teisių apsaugos teisės aktai, ypač atsisakant estetinių ar kokybinių kriterijų;

kadangi terminas ,,duomenų bazė” pagal apibrėžim¹ turėtų apimti literatūros, meno, muzikos arba kitokių kūrinių, arba kitokios medžiagos rinkinius, pavyzdžiui, tekstų, garsų, vaizdų, skaičių, faktų ir duomenų; kadangi šis terminas turėtų apimti ir pavienių darbų, duomenų ar kitokios sistemingai arba metodiškai sutvarkytos ir individualiai prieinamos medžiagos rinkinius; kadangi tai rodo, kad garso arba vaizdo įrašų, kinematografinių, literatūrinių ir muzikinių kūrinių apsaugos ši direktyva nereglamentuoja;

kadangi ši direktyva leidžia autoriams laisvai apsisprźsti, ar jie leis įtraukti jų darbus į duomenų bazes arba kaip jie leis tai padaryti, ir ypač ar toks leidimas yra išimtinis; kadangi duomenų bazių apsauga sui generis teise nepažeidžia kitiems bazės duomenims galiojančių teisių ir kadangi ypač tais atvejais, kai autorius arba atitinkamos teisės savininkas leidžia įtraukti kelet¹ savo darbų ar kitokių temų į duomenų bazź pagal neišimtinź sutartį, trečioji šalis gali pasinaudoti šiais darbais ar temomis, gavusi privalom¹ autoriaus arba atitinkamos teisės savininko leidim¹, kuriam netaikoma duomenų bazės sudarytojo sui generis teisė, kuri neleistų jai to daryti, bet tik tuo atveju, jei tie darbai ar temos nebus perkeliami iš duomenų bazės arba panaudojami pagal suteikt¹ leidim¹;

kadangi paprastai kelių muzikinių įrašų rinkinys kompaktinėje plokštelėje (CD) nepriklauso šios direktyvos taikymo sričiai tiek dėl to, kad toks rinkinys neatitinka autorių teisių apsaugos reikalavimų, tiek dėl to, kad investicija į jį nėra tokia didelė, kad ja vertėtų domėtis sui generis teisių požiūriu;

kadangi šia direktyva reglamentuojam¹ apsaug¹ galima taikyti medžiagai, kurios reikia, kad galėtų funkcionuoti ir teikti informacij¹ tam tikros duomenų bazės, pavyzdžiui, aiškinamieji žodynai ir indeksavimo sistemos;

kadangi šioje direktyvoje numatyta apsauga taikytina duomenų bazėms, kuriose darbai, duomenys ar kitokia medžiaga yra sistemingai arba metodiškai išdėstyta; kadangi nebūtina, kad minėta medžiaga fizine prasme būtų tvarkingai saugoma;

kadangi elektroninės duomenų bazės pagal ši¹ direktyv¹ gali apimti ir CD-ROM, ir CD-i diskus;

kadangi terminas ,,duomenų bazė” nevartotinas kalbant apie kompiuterines programas, naudojamas duomenų bazėms kurti ir tvarkyti, kurios reglamentuojamos 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyva 91/250/EEB dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos[4];

kadangi duomenų bazių nuoma ir skolinimas autorinių teisių ir gretutinių teisių srityje yra reglamentuojami tik 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje ;

kadangi autorių teisių termin¹ jau reglamentuoja 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo, [6];

kadangi į duomenų bazź įtrauktus autorių teisių saugomus darbus ir tam tikrų teisių saugomas temas taip pat gina ir atitinkamos išskirtinės teisės, ir jie negali būti įtraukiami į duomenų bazź arba iš jos pašalinami be teisių savininko arba jo teisių perėmėjo leidimo;

kadangi įtrauktų į duomenų bazź darbų autorinei teisei ir tam tikrai temoms taikomai teisei jokiu būdu neturi įtakos tai, kad galioja atskira teisė parinkti ir išdėstyti tuos darbus ir temas duomenų bazėje;

kadangi duomenų bazź sudariusio fizinio asmens neturtinės teisės priklauso autoriui, kuris jomis naudojasi pagal valstybių narių įstatymus ir Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos nuostatas; kadangi minėtų neturtinių teisių ši direktyva nereglamentuoja;

kadangi susitarimus dėl samdomų darbuotojų sukurtų duomenų bazių sudaro pačios valstybės narės; kadangi dėl šios priežasties šia direktyva nedraudžiama valstybėms narėms savo teisės aktais nustatyti, kad duomenų bazź pagal savo pareigas arba darbdavio nurodymus sukūrus samdomam darbuotojui, visomis su tokia duomenų baze susijusiomis turtinėmis teisėmis naudojasi darbdavys, nebent sutartyje būtų numatyta kitaip;

kadangi autoriaus išimtinės teisės turi apimti teisź sprźsti, kokiu būdu ir kokių asmenų jo kūrinys gali būti naudojamas, ir ypač kontroliuoti savo darbų platinim¹ neįgaliotiems asmenims;

kadangi duomenų bazių autorinių teisių apsauga numato duomenų bazių platinim¹ ne tik dauginimo būdu;

kadangi valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų nacionalinės nuostatos dėl tokių veiksmų bent didži¹ja dalimi atitiktų šioje direktyvoje numatytus reikalavimus;

kadangi platinimo teisių išnaudojimo problema neaktuali paslaugų sferoje paplitusių operatyviųjų (on-line) duomenų bazių atveju; kadangi tas pats taikytina tokios duomenų bazės materialiajam variantui, kurį teisių savininko leistas pasidaro pats naudotojas; kadangi priešingai tokioms intelektinės nuosavybės materialiosios išraiškos priemonėms kaip CD-ROM ir CD-i, kurios tampa prekėmis, kiekviena operatyvi¹ja (on-line) duomenų baze naudojantis suteikta paslauga suprantama kaip veiksmas, kuriam pagal autorinių teisių nuostatas būtinas leidimas;

kadangi, nepaisant to, teisių savininkui nusprendus suteikti naudotojui teisź naudotis duomenų baze pagal operatyvi¹j¹ (on-line) sistem¹ ar kitokiomis platinimo priemonėmis, teisėtas naudotojas privalo turėti galimybź prieiti prie duomenų bazės ir ja naudotis sutartyje su teisių savininku nurodytais tikslais ir būdais, netgi jei kitu atveju tokie veiksmai būtų uždrausti;

kadangi būtina sudaryti draudžiamų veiksmų išimčių s¹raš¹, atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos reglamentuojamos autorių teisės apima tik duomenų parinkim¹ ir išdėstym¹ bazėje; kadangi valstybėms narėms atskirais atvejais turėtų būti suteikta galimybė numatyti tokias išimtis; tačiau kadangi besinaudodamos tokia galimybe valstybės narės turi remtis Berno konvencija ir taikyti išimtis tik duomenų bazės struktūrai; kadangi būtina skirti duomenų bazės asmeninio naudojimo išimtis nuo duomenų bazės dauginimo asmeniniam naudojimui išimčių, susijusių su valstybių narių nacionaliniais teisės aktais dėl mokesčių tuščioms laikmenoms ir įrašymo įrengimams;

kadangi terminas ,,moksliniai tyrimai” šioje direktyvoje vartojamas ir gamtos, ir humanitarinių mokslų atvejais;

kadangi Berno konvencijos 10 straipsnio 1 dalies ši direktyva nekeičia;

kadangi dėl dažnėjančio skaitmeninių įrašų technologijų panaudojimo didėja rizika, kad bazės duomenys elektroniniu būdu bus dauginami ir tvarkomi be jos sudarytojo leidimo, ir gauta duomenų bazė bus identiška pirmajai, nors tokie veiksmai ir nelaikomi duomenų bazių struktūrinio išdėstymo autorinių teisių pažeidimu;

kadangi šia direktyva siekiama apginti ne tik bazės duomenų originalaus parinkimo arba išdėstymo autorių teises, bet ir duomenų bazių sudarytojus nuo medžiagai gauti ir surinkti skirtų finansinių ir profesinių investicijų rezultatų pasisavinimo ir apsaugoti vis¹ duomenų bazź arba jos dalis nuo tam tikrų naudotojo arba konkurento veiksmų;

kadangi sui generis teise siekiama užtikrinti investicijų, įdėtų bazės duomenims gauti, patikrinti ir pateikti, apsaug¹ per ribot¹ tokios teisės galiojimo laikotarpį; kadangi šias investicijas gali sudaryti finansų ir (arba) laiko, pastangų ir energijos s¹naudos;

kadangi sui generis teise siekiama suteikti duomenų bazės sudarytojui galimybź neleisti neteisėtai perkelti bazės duomenis arba jų dalį ir (arba) juos panaudoti; kadangi būtent duomenų bazės sudarytojas imasi iniciatyvos ir surizikuoja investuoti; kadangi šios nuostatos ir ypač sudarytojo apibrėžimas negalioja subrangovams;

kadangi ypatinga teisė neleisti neteisėtai perkelti bazės duomenis arba jų dalį ir (arba) juos panaudoti yra siejama su naudotojo veiksmais, peržengiančiais jam suteiktų teisių ribas ir todėl darančiais žal¹ investicijoms; kadangi teisė uždrausti neteisėtai perkelti bazės duomenis arba jų dalį ir (arba) juos panaudoti siejama ne tik su piratinės konkuruojančios produkcijos gamyba, tačiau ir su bet kuriuo naudotoju, kuris savo veiksmais daro didelź žal¹ (kokybine ir kiekybine prasme) investicijoms;

kadangi, persiunčiant duomenis operatyvi¹ja (on-line) sistema, teisė uždrausti panaudoti bazės duomenis, kuria naudojasi duomenų gavėjas, tokios teisės savininkui pritarus, yra iki galo neišnaudota išraiškos atžvilgiu;

kadangi dėl bazės duomenų išdėstymo ekrane prireikus juos visus arba jų dalį laikinai arba visam laikui perkelti į kit¹ laikmen¹, būtina gauti teisės savininko leidim¹;

kadangi teisė uždrausti neteisėtai perkelti ir (arba) panaudoti duomenų bazes nereiškia, kad autorinės teisės galioja paprastiems faktams ar duomenims;

kadangi teisė neleisti neteisėtai perkelti iš duomenų bazės visus arba didži¹j¹ dalį darbų, duomenų ar medžiagų ir (arba) juos panaudoti neturėtų skatinti naujos teisės į pačius darbus, duomenis ar medžiag¹ sukūrimo;

kadangi konkurencijos tarp informacijos prekių ir paslaugų teikėjų labui sui generis teisės pagrindu kuriama apsauga neturi skatinti piktnaudžiavimo palankesne padėtimi, ypač kuriant ir platinant naujas prekes ir paslaugas, turinčias intelektinź, dokumentinź, techninź, ekonominź arba komercinź pridėtinź vertź; kadangi todėl šios direktyvos nuostatos nepažeidžia nuostatos taikyti Bendrijos arba nacionalines konkurencijos taisykles;

kadangi šios direktyvos tikslas suteikti tinkamo ir vienodo lygio duomenų bazių apsaug¹, kaip priemonź, užtikrinanči¹ atlyginim¹ duomenų bazės sudarytojui, skiriasi nuo 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo[7] tikslo garantuoti laisv¹ asmeninių duomenų judėjim¹ pagal bendr¹sias taisykles, priimtas ginti pamatines teises, ypač teisź į privataus gyvenimo neliečiamum¹, kuri yra pripažinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje; kadangi šios direktyvos nuostatos nepažeidžia kitų teisės aktų dėl duomenų apsaugos;

kadangi, nepaisant teisės neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visus arba didži¹j¹ dalį bazės duomenų turėtų būti numatyta, kad duomenų bazės sudarytojas arba teisių savininkas negali trukdyti teisėtam naudotojui perkelti neesmines duomenų bazės dalis ir jomis naudotis; tačiau kadangi toks naudotojas negali be pateisinamos priežasties pažeisti sui generis teisių, autorių arba panašių teisių savininko teisėtų interesų duomenų bazės darbų ir temų atžvilgiu;

kadangi valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė numatyti teisės neleisti neteisėtai perkelti bazės duomenis arba didži¹j¹ jų dalį ir (arba) juos panaudoti išimtis, jeigu duomenys perkeliami asmeniniam naudojimui, mokymo ar mokslinių tyrimų iliustracijoms, arba jeigu duomenų perkėlimas ir (arba) panaudojimas vykdomas visuomenės saugumo tikslais arba atliekant administracines arba teismines procedūras; kadangi šios operacijos neturi pažeisti duomenų bazės sudarytojo išimtinių teisių tvarkyti duomenų bazź, ir šių operacijų tikslas neturi būti komercinis;

kadangi valstybės narės, pasinaudojusios teise leisti teisėtam duomenų bazės naudotojui perkelti didesnź duomenų bazės dalį mokymo ar mokslinių tyrimų iliustracijoms, gali išduoti leidimus tik tam tikros kategorijos mokymo arba mokslinių tyrimų institucijoms;

kadangi toms valstybėms narėms, kurios turi specifines nuostatas dėl teisės, panašios į šioje direktyvoje apibrėžt¹ sui generis teisź, taikymo, naujajai teisei turėtų būti leista palikti šiose nuostatose numatytas nusistovėjusias išimtis;

kadangi įrodyti, kad duomenų bazė negali būti užbaigta anksčiau negu numatyt¹ dien¹, yra jos sudarytojo pareiga;

kadangi įrodyti tam tikrų kriterijų, leidžiančių teigti, kad pakankamai didelis bazės duomenų keitimas turi būti laikomas pakankamai didele nauja investicija, yra tokios investicijos pagrindu atnaujintos duomenų bazės sudarytojo pareiga;

kadangi pakankamai didelė nauja investicija, kuriai nustatomas naujas apsaugos terminas, gali apimti esminį bazės duomenų turinio patikrinim¹;

kadangi teisė neleisti neteisėtai perkelti bazės duomenis ir (arba) juos panaudoti turi galioti duomenų bazėms, kurių sudarytojai yra trečiųjų šalių piliečiai arba gyventojai, ir tokioms bazėms, kurias, kaip apibrėžta Sutartyje, sukūrė ne valstybėse narėse registruoti juridiniai asmenys, tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalys teikia pakankamo lygio apsaug¹ duomenų bazėms, sudarytoms valstybių narių piliečių arba asmenų, turinčių nuolatinź gyvenam¹j¹ viet¹ Bendrijos teritorijoje;

kadangi be priemonių, numatytų valstybių narių teisės aktuose dėl autorių ar kitokių teisių pažeidimo, valstybės narės privalo numatyti atitinkamas priemones dėl neteisėto bazės duomenų perkėlimo ir (arba) jų panaudojimo;

kadangi be šia direktyva garantuojamos duomenų bazių struktūros apsaugos autorių teisių dėka ir jų apsaugos nuo neteisėto perkėlimo ir (arba) panaudojimo sui generis teisės dėka vis dar galioja ir kitos valstybių narių teisės aktų nuostatos dėl duomenų bazių prekių ir paslaugų tiekimo;

kadangi ši direktyva nepažeidžia jokių taisyklių, pripažintų valstybių narių teisės aktuose dėl garso ir vaizdo programų transliavimo, galiojimo kitoms duomenų bazėms, kurias sudaro garsinė ir vaizdo medžiaga, taikymo;

kadangi keletas valstybių narių šiuo metu taiko autorių teisių apsaugos priemones šioje direktyvoje numatytų tinkamumo kriterijų neatitinkančioms duomenų bazėms; kadangi, net jeigu duomenų bazės atitinka tinkamumo būti saugomai pagal ši¹ direktyv¹ nuo neteisėto duomenų bazės perkėlimo ir (arba) panaudojimo kriterijus, apsaugos laikas, numatytas tokiai teisei taikyti, yra žymiai trumpesnis, palyginus su laiku, kurį jiems garantuoja šiuo metu galiojančios nacionalinės priemonės; kadangi suvienodinus kriterijus, pagal kuriuos bus atrenkamos duomenų bazės autorių teisių apsaugai taikyti, apsaugos laikas, šiuo metu galiojantis autorių teisių savininkams, gali ir nesutrumpėti; kadangi šiai problemai sprźsti turėtų būti numatytos laikinosios išimtys; kadangi šios išimtys turi galioti tik aptariamų valstybių narių teritorijoje,

PRIĖMĖ ŠI„ DIREKTYV„:

I SKYRIUS

TAIKYMO SRITIS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1. Ši direktyva taikoma duomenų bazių bet kokio pobūdžio teisinei apsaugai.

2. Šioje direktyvoje terminas ,,duomenų bazė” reiškia pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos rinkinius.

3. Šia direktyva reglamentuojama apsauga netaikoma kompiuterinėms programoms, naudojamoms elektroniniu būdu pasiekiamų duomenų bazių sudarymui arba tvarkymui.

2 straipsnis

Taikymo srities apribojimai

Ši direktyva neturi pažeisti Bendrijos nuostatų dėl:

a)   teisinės kompiuterinių programų apsaugos;

b)   nuomos teisės, skolinimo teisės ir kitų su autorių teisėmis susijusių teisių intelektinės nuosavybės srityje;

c)   autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos termino.

II SKYRIUS

AUTORIŲ TEISĖS

3 straipsnis

Apsaugos objektas

1. Pagal ši¹ direktyv¹ duomenų bazės, kurios pagal duomenų parinkim¹ ir išdėstym¹, yra autoriaus intelektinės veiklos rezultatas, yra saugomos autorių teisių. Kad būtų pripažintos tinkamomis tokiai apsaugai, jokių papildomų atrankos kriterijų nereikia.

2. Šia direktyva nustatyta duomenų bazių autorių teisių apsauga netaikoma patiems duomenims ir nepažeidžia jokių kitų su jais susijusių teisių.

4 straipsnis

Duomenų bazių autorystė

1. Duomenų bazės autoriumi laikomas j¹ sukūrźs fizinis asmuo arba fizinių asmenų grupė arba, jei tokia galimybė numatyta valstybių narių įstatymuose, juridinis asmuo, įstatymų prilygintas teisių savininkui.

2. Jeigu valstybės narės įstatymai pripažįsta kolektyvinį darb¹, turtinės teisės priklauso autoriaus teises turinčiam asmeniui.

3. Jeigu duomenų bazź kūrė visa fizinių asmenų grupė, išimtinės teisės taip pat priklauso visai grupei.

5 straipsnis

Apriboti veiksmai

Autorinių teisių saugomos duomenų bazės atžvilgiu, duomenų bazės autorius turi išskirtinź teisź pats arba per įgaliot¹ asmenį:

a)   laikinai arba nuolat bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia forma dauginti vis¹ duomenų bazź arba jos dalį;

b)   versti, taisyti, tvarkyti ir kitaip keisti duomenų bazź;

c)   bet kokia forma platinti visuomenei duomenų bazes arba jų kopijas. Pačiam teisės savininkui arba su jo leidimu kart¹ pardavus duomenų bazės kopij¹ Bendrijoje prarandama teisė kontroliuoti tokios kopijos perpardavim¹ Bendrijos teritorijoje;

d)   informuoti apie duomenų bazź, j¹ rodyti ir demonstruoti visuomenei;

e)   bet kokiu būdu dauginti, platinti po b punkte nurodytų veiksmų gautus rezultatus, apie juos informuoti visuomenź, juos jai rodyti ar demonstruoti.

6 straipsnis

Apribotų veiksmų išimtys

1. Jeigu teisėtas duomenų bazės arba jos kopijos naudotojas atlieka bet kuriuos 5 straipsnyje išvardytus veiksmus, būtinus bazės duomenims pasiekti ir jais naudotis, jam duomenų bazės autoriaus leidimas nebūtinas. Jeigu teisėtas naudotojas turi leidim¹ naudotis tik duomenų bazės dalimi, ši nuostata taip pat taikoma tik atitinkamai duomenų bazės daliai.

2. Valstybės narės turi galimybź numatyti 5 straipsnyje išvardytų teisių išimtis tokiais atvejais:

a)   jeigu neelektroninė duomenų bazė dauginama asmeniniais tikslais;

b)   jeigu duomenų bazė naudojama tik mokymo ir mokslinių tyrimų iliustracijoms, tiksliai nurodant informacijos šaltinį ir įrodžius nekomercinį siekiamų tikslų pobūdį;

c)   jeigu duomenų bazė naudojama visuomenės saugumo labui arba administracinėms ir teisminėms procedūroms;

d)   jeigu galioja kitos nacionaliniuose įstatymuose numatytos nusistovėjusios autorinių teisių išimtys, nepažeidžiant a, b ir c punktų.

3. Remiantis Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, šis straipsnis negali būti interpretuojamas taip, kad jo taikymas nepagrįstai pažeistų teisėtus teisių savininko interesus arba neleistų normaliai naudotis duomenų baze.

III SKYRIUS

SUI GENERIS TEISĖ

7 straipsnis

Apsaugos objektas

1. Valstybės narės numato duomenų bazės, pasižyminčios pakankamai didelėmis jos duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo kokybinėmis ir (arba) kiekybinėmis investicijomis, sudarytojui teisź neleisti perkelti ir (arba) panaudoti vis¹ tokių duomenų bazź arba pakankamai didelź jos dalį, kokybiškai ir (arba) kiekybiškai j¹ įvertinus.

2. Šiame skyriuje:

a)   ,,perkėlimas” - tai nuolatinis arba laikinas visų bazės duomenų arba pakankamai didelės jo dalies transformavimas į kit¹ lygmenį bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia forma;

b)   ,,panaudojimas” - tai bazės duomenų arba pakankamai didelės jų dalies pateikimas visuomenei platinant kopijas, nuomojant, operatyviosios (on-line) sistemos pagrindu arba kitais informacijos perdavimo būdais. Pačiam teisės savininkui arba su jo leidimu kart¹ pardavus duomenų bazės kopij¹ Bendrijoje, prarandama teisė kontroliuoti kopijos perpardavim¹ Bendrijos teritorijoje;

Viešas skolinimas nelaikomas nei perkėlimu, nei viešu skelbimu.

3. Pirmoje šio straipsnio dalyje minima teisė gali būti perduota, perleista arba suteikta pagal licencij¹.

4. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė taikoma neatsižvelgiant į duomenų bazės tinkamum¹ būti apsaugotai autorių ar kitomis teisėmis. Be to, ji taikoma, neatsižvelgiant į tokios bazės duomenų tinkamum¹ būti apsaugotiems autorių ar kitomis teisėmis. Duomenų bazių apsauga pagal šio straipsnio 1 dalyje numatyt¹ teisź nepažeidžia patiems duomenims arba jų turiniui galiojančių teisių.

5. Pasikartojantis ir sistemingas duomenų bazės nedidelių dalių perkėlimas ir (arba) panaudojimas, reikalaujantis veiksmų, kurie nebūdingi normaliam duomenų bazių naudojimui arba kurie nepagrįstai pažeidžia teisėtus duomenų bazės sudarytojo interesus, nėra leidžiamas.

8 straipsnis

Teisėtų naudotojų teisės ir pareigos

1. Bet kuriuo būdu viešai platinamos duomenų bazės sudarytojas negali sutrukdyti jos teisėtiems naudotojams perkelti ir (arba) viešai platinti jos nedideles kokybiškai ir kiekybiškai įvertintas dalis bet kokiu tikslu. Jeigu teisėtas naudotojas yra įgaliotas perkelti ir (arba) viešinti tik tam tikr¹ duomenų bazės dalį, ši straipsnio dalis galioja tik tai daliai.

2. Bet kokiu būdu viešai platinamos duomenų bazės teisėtas naudotojas negali imtis veiksmų, kurie prieštarauja normaliam duomenų bazių naudojimui ir nepagrįstai pažeidžia teisėtus duomenų bazės sudarytojo interesus.

3. Bet kokiu būdu viešai platinamos duomenų bazės teisėtas naudotojas negali kenkti autorių ar kitų teisių savininko duomenų bazėje esantiems darbams arba temoms.

9 straipsnis

sui generis teisės išimtys

Valstybės narės gali nustatyti, kad bet kokiu būdu viešai platinamos duomenų bazės teisėtas naudotojas gali be sudarytojo leidimo perkelti arba viešai platinti didelź jos dalį:

a)   asmeniniais tikslais perkelti neelektroninių bazių duomenis;

b)   perkelti bazės duomenis tik mokymo ir mokslinių tyrimų iliustracijoms, tiksliai nurodźs informacijos šaltinį ir įrodźs nekomercinį siekiamų tikslų pobūdį;

c)   perkelti ir (arba) viešai platinti bazės duomenis visuomenės saugumo tikslais arba administracinėms ar teisminėms procedūroms.

10 straipsnis

Apsaugos terminas

1. 7 straipsnyje numatyta teisė įsigalioja nuo dienos, kai duomenų bazė baigiama kurti. Šios teisės galiojimas baigiasi po penkiolikos metų, skaičiuojant nuo kitų po duomenų bazės sukūrimo metų sausio 1 d.

2. Jeigu duomenų bazė pradedama platinti bet kokiu būdu dar nepasibaigus šio straipsnio 1 dalyje numatytam galiojimo laikotarpiui, tokios teisės garantuojama apsauga galioja penkiolika metų, skaičiuojant nuo kitų metų po datos, kai duomenų bazė pirm¹ kart¹ buvo pateikta visuomenei, sausio 1 d.

3. Bet kokie pakankamai dideli duomenų bazės pakeitimai, įvertinti kokybiškai ir kiekybiškai, įskaitant pakeitimus atsiradusius dažnai pildant, trinant ir taisant medžiag¹, dėl kurių duomenų bazź būtų galima laikyti pakankamai didele nauja investicija, įvertinta kokybiškai ir kiekybiškai, suteikia teisź duomenų bazei, atsiradusiai dėl tokios investicijos, nustatyti tik jai vienai skirt¹ apsaugos termin¹.

11 straipsnis

Apsaugos, suteikiamos pagal sui generis teisź, gavėjai

1. 7 straipsnyje numatyta teisė taikoma duomenų bazei, kurios sudarytojai arba teisių savininkai yra valstybės narės piliečiai arba asmenys, turintys nuolatinź gyvenam¹j¹ viet¹ Bendrijos teritorijoje.

2. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma bendrovėms ir įmonėms, įkurtoms pagal valstybių narių įstatymus ir turinčioms savo registruot¹ buveinź, centrinź administracij¹ arba pagrindinź verslo viet¹ Bendrijos teritorijoje. Tačiau, tais atvejais, kai tokia bendrovė arba įmonė Bendrijos teritorijoje turi tik registruot¹ buveinź, jos veikla turi būti nuolat susijusi su valstybių narių ekonomika.

3. Susitarimus dėl 7 straipsnyje numatytos teisės taikymo trečiosiose šalyse sudarytoms, bet šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išdėstytų kriterijų neatitinkančioms duomenų bazėms, Komisijos siūlymu sudaro Taryba. Tokiu būdu praplėstos duomenų bazių bet kokio pobūdžio apsaugos terminas neviršija 10 straipsnyje numatyto termino.

IV SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

12 straipsnis

Teisių gynimo priemonės

Pažeidus šia direktyva nustatytas teises, valstybės narės numato tinkamas teisių gynimo priemones.

13 straipsnis

Tolesnis kitų teisinių nuostatų taikymas

Ši direktyva nepažeidžia nuostatų, ypač nuostatų dėl autorių teisių ir gretutinių teisių, arba bet kokių kitų teisių ar įsipareigojimų dėl duomenų, darbų ir kitos į duomenų bazes įtrauktos medžiagos, dėl teisių į patent¹, prekės ženklų, pramoninių pavyzdžių teisių, dėl nacionalinių vertybių apsaugos, įstatymų dėl konkurencij¹ ribojančių veiksmų ir nes¹žiningos konkurencijos, komercinių paslapčių, saugumo, slaptumo, duomenų apsaugos ir privataus gyvenimo neliečiamumo, dėl galimybės naudotis valstybės dokumentais ir sutarčių teisės.

14 straipsnis

Pavėluotas prašymas

1. Šia direktyva reglamentuojama apsauga autorių teisėmis skiriama ir duomenų bazėms, sudarytoms prieš 16 straipsnio 1 dalyje nurodyt¹ dien¹, jeigu iki tos dienos jos patenkina šioje direktyvoje numatytus reikalavimus duomenų bazių apsaugai autorių teisėmis gauti.

2. Tačiau, jeigu duomenų bazė, valstybėje narėje saugoma autorių teisių susitarimais, bet šios direktyvos paskelbimo dien¹ neatitinka 3 straipsnio 1 dalyje pateiktų apsaugos autorių teisėmis tinkamumo kriterijų, nepaisant šio straipsnio 1 dalies, šioje direktyvoje nenumatyta trumpinti pagal minėtus susitarimus galiojantį tos valstybės narės teikiamos apsaugos laik¹.

3. Turint omenyje 7 straipsnyje numatyt¹ teisź, pagal šios direktyvos nuostatas teikiama apsauga taip pat skiriama duomenų bazėms, kurios buvo užbaigtos ne anksčiau kaip penkiolika metų prieš 16 straipsnio 1 dalyje minim¹ dat¹ ir kurios iki tos datos patenkino 7 straipsnyje numatytus reikalavimus.

4. Pagal šio straipsnio 1 ir 3 dalis teikiama apsauga nepažeidžia jokių veiksmų ir teisių, atitinkamai įvykdytų ir įgytų prieš tose dalyse minim¹ dat¹.

5. Jeigu duomenų bazė buvo sudaryta ne seniau kaip penkiolika metų prieš 16 straipsnio 1 dalyje minim¹ dat¹, jos apsaugos terminas pagal 7 straipsnyje numatyt¹ teisź baigiasi metų, einančių po penkiolikos metų termino nuo duomenų bazės sudarymo, sausio 1 d. .

15 straipsnis

Kai kurių nuostatų galiojimas

Bet kokia 6 straipsnio 1 daliai ir 8 straipsniui prieštaraujanti sutarties nuostata laikoma negaliojančia.

16 straipsnis

Baigiamosios nuostatos

1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigaliojź iki 1998 m. sausio 1 d., įgyvendina ši¹ direktyv¹.

Valstybės narės, priimdamos šias nuostatas, daro jose nuorod¹ į ši¹ direktyv¹, arba tokia nuoroda daroma nuostatas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvark¹ nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų vidaus teisės nuostatų tekstus.

3. Ne vėliau kaip trečiųjų po 1 dalyje minimos datos metų pabaigoje, o vėliau kas trejus metus, Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai bei Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ataskait¹ apie šios direktyvos taikym¹, kurioje, remdamasi specifine valstybių narių suteikta informacija, be kita ko, ji aptaria sui generis teisės taikym¹, įskaitant 8 ir 9 straipsnius, ir ypač patikrina, ar šios teisės taikymas sudarė s¹lygas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ar kitaip trukdyti laisvai konkurencijai. Tokios aplinkybės pateisintų atitinkamų priemonių, įskaitant priverstinį licencijavim¹, įvedim¹. Prireikus, Komisija, atsižvelgusi į pokyčius duomenų bazių srityje, teikia pasiūlymus dėl šios direktyvos patikslinimo.

17 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre, 1996 m. kovo 11d.

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas  Pirmininkas

K. Hansch L. Dini

Išvados

Naujos informacinės technologijos suteikia ne tik milžiniškas naujas galimybes gauti ir skleisti informacij¹, bet taip pat kelia visiškai naujus uždavinius teisinio reguliavimo ir visų pirma žmogaus teisių apsaugos srityje. Naujųjų informacinių technologijų teisinis regu­liavimas neturi atsilikti nuo visuomeninių ir ekonominių santykių plėtros. Šiandieninėje Lietu­voje keliami daugiau techniniai ir technologiniai prioritetai, o žmogaus teisių ir ypač nepil­namečių apsaugos nuo žalingos informacijos klausimai yra užmirštami.

Naujų informacinių technologijų teisinis reguliavimas gali skatinti arba lėtinti tech­nologinį progres¹. Kad teisinis reguliavimas nepakenktų naujų technologijų plėtrai, būtina panaikinti bet kokius monopolinius įstatymus, autorių teisių apsaug¹ derinti su naujų infor­macinių technologijų plėtra, t. y., esant autorių teisių pažeidimų faktams būtina diferencijuoti nelegalių kompiuterinių programų platintojų ir vartotojų atsakomybź, kadangi labai svarbu, kad kaip galima daugiau žmonių galėtų naudotis naujomis informacinėmis technologijomis.

Būtina naujų informacinių technologijų būdu platinam¹ informacij¹ įstatymiškai pri­lyginti viešajai informacijai ir kartu įteisinti internet¹ kaip visuomenės informavimo priemonź.