Politinės srovės ir socialinės XIX a. teorijos

Liberalizmo susiformavimo prielaidos

Kartu su kapitalizmo užuomazgomis XVIII a. pr. Europos valstybėse ėmė for­muotis nauji visuomenės sluoksniai, pirmiausia buržuazija, darbininkai. Tačiau iki pat XVIII a. pab. beveik visose Senojo žemyno šalyse vyraujanti valstybės valdymo forma buvo absoliutizmas. Karalius, bajorija ir aukštieji dvasininkai sudarė politinio, karinio ir iš dalies kultūrinio visuomenės elito branduolį. Šie visuomenės sluoksniai naudojosi įvairiomis privilegijomis. Kitos žmonių gru­pės teisiškai ir politiškai buvo žemesnėje pakopoje nei vadovaujantis elitas. To­kia padėtis ypač nepatiko miestų gyventojams: amatininkams, pirkliams, manu­faktūrų savininkams, kurie, net praturtėjź, negalėjo įtakoti šalies valdymo, kreipti jį sau naudingesne linkme.

Dėl šių priežasčių, XVIII a. antroje pusėje prieš esam¹ politi­nź santvark¹ prasidėjo idėjinis politinis judėjimas. Taip iš pro­testo išsivystė nauja politinė srovė, nauja ideologija - libera­lizmas. Šios ideologijos pradininkai iškėlė idėj¹, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Vadinasi, ir jų teisės vals­tybėje turi būti lygios. O kad visų piliečių teisės būtų ga­rantuotos, reikia priimti įstatymus, kurių vykdym¹ pri­žiūrėtų valstybinės valdžios institucijos, pavyzdžiui, policija ir teismai.

Liberalizmo atstovai teigė, kad, norint teisingai sutvarkyti valstybź, nepakanka vien proto. Tam dar reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas (lot. 'libertas' - 'laisvė'). Iš šio žodžio ir kilo liberalizmo pavadinimas. Bet laisvas žmogus neturi riboti kito žmogaus laisvės, todėl jų santykius nustato teisė. Kad pilietis būtų laisvas, jis turi turėti individuali¹ nuosavybź. Tik turėdamas savo nuosavybź pilietis gali niekam netrukdant realizuoti savo sugebėjimus, laisvai dirbti, prekiauti ir konkuruoti su kitais pilie­čiais. Valstybės uždavinys - apginti privači¹ nuosa­vybź.

Liberalizmo šalininkai kovojo prieš aukštesniuosius luomus bei jų privilegi­jas. Liberalai teigė, jog negalima vieniems žmonėms sudaryti geresnių s¹lygų nei kitiems. Visų piliečių galimybės turi būti lygios.

Konservatizmo raida

Konservatyvumas - labai senas žmonijos reiškinys. Jau pats lotyniškas žodis 'conservare', iš kurio šis pavadinimas kilo, reiškia 'išlaikyti, išsaugoti tai, kas buvo anksčiau'. Kaip ideologija, konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos tiek sukrėtė senojo režimo politinź, ekonominź, socialinź tvark¹, kad žmonės, norėjź išlikti ištikimi seno­sioms tradicijoms, buvo priversti susiorganizuoti ir savo judėjimui bei idėjoms suteikti politinź form¹. Ilgainiui susiformavo kai kurie pagrindiniai konservatizmo principai: tradicijų išsaugojimas, pagarba autoritetui, religingumas, lais­vė, susieta su atsakomybe, prigimtinė žmonių nelygybė.

Pasaulio, teigė konservatoriai, negalima pagrįsti protu. Tik tikėjimas yra vi­sos egzistencijos pagrindas. Etika, moralė ir net politika priklausė nuo religin­gumo. Konservatoriai bijojo, kad sumažėjus žmonių tikėjimui pasaulis gali pradėti moraliai griūti. XIX a. konservatoriai manė, kad pilietis turi paklusti autoritetui, t.y. žmonėms, užimantiems visuomenėje aukštesnes arba ypatingas pozicijas - valdininkui, mokytojui, motinai, tėvui, meistrui. Pagarba autoritetui turėjo užkirsti keli¹ chaosui.

Konservatoriai nebuvo nusiteikź prieš laisvź. Tačiau jie teigė, kad negali bū­ti absoliučios laisvės, ji yra neatsiejama nuo atsakomybės, todėl kiekvienas pi­lietis, nors ir būdamas laisvas, turi paklusti esamai tvarkai, vykdyti visas parei­gas. Konservatoriai nesutiko su teiginiu, kad visi žmonės yra lygūs. Jau nuo pat gimimo jie yra skirtingi: skiriasi išvaizda, protiniais sugebėjimais. Jei nebus laikomasi gamtos nulemtos nelygybės, visuomenėje kils susipriešinimas.

Konservatizmas XIX a. ne kart¹ buvo virtźs reakcija. Pavyzdžiui, nugalėjus Napoleon¹, 1815 m. Vienos kongrese buvo stengiamasi sunaikinti visas revo­liucijos pertvark¹s ir gr¹žinti sen¹j¹ tvark¹.

Socializmo kilmė ir susiformavimas

Socializmo ideologijos susiformavim¹ XIX a. paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūrźs platus darbininkų sluoksnis iškėlė labai svarbi¹ socialinź problem¹ - kaip panaikinti dar­bininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurd¹. Iki šių dienų socializ­mo teorija, kurios pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, yra viena reikšmingiausių žmonijos poli­tinių idėjų.

Viena svarbiausių socialistų idėjų -žmonių lygybė. J¹ gynė ir liberalai, bet jie manė, kad skirtumai tarp piliečių, ypač gamtos nulemti, yra neišvengiami. Tuo tarpu socialistai teigė, kad visi žmo­nės turi naudotis ne tik lygiomis galimybėmis, bet ir gauti vienod¹ išsilavinim¹, aprūpinim¹, vienodas gyvenimo s¹lygas. Bet kaip visa tai garantuoti? Kiekvienas individas, tvirtino socialistai, turi stengtis kuo daugiau dirbti kolektyvui, visuomenei, tuomet ir visuomenė arba valstybė galės padėti visiems jos nariams.

Nuo šio reikalavimo neatsiejamas buvo ir visų visuomenės narių solidarumo reikalavimas. Socialistai manė: jeigu darbininkai bus solidarūs, vieningi, kartu kovos už savo teises, sukels revoliucijas, tai šias problemas bus galima išsprźs­ti. Vienijant darbininkus tokiai kovai, dar XIX a. pr. pradėtos kurti profesinės s¹jungos, o XIX a. antroje pusėje susikūrė ir pirmosios socialistų partijos.

Socialistai abejojo liberalų iškeltu laisvės šūkiu. Jei darbininkas yra visiškai priklausomas nuo darbdavio, ar jis gali būti laisvas? - klausė jie. Vadinasi, to­kia liberalų siūloma laisvė yra tik turtingiesiems, tik buržua. Socialistai, prie­šingai, teigė, kad laisvź žmogui garantuoti pajėgi tik valstybė, kuri gali ir pri­valo panaikinti turtinź žmonių nelygybź, užtikrinti visiems lygias teises.

Priešingai nei liberalai, pagrindine visos nelygybės priežastimi socialistai laikė privači¹ nuosavybź. Jų nuomone, ji sudarė s¹lygas išnaudoti darbininkus. Norėdami panaikinti šias išnaudojimo priežastis, socialistai reikalavo naciona­lizuoti vis¹ pramonź ir visk¹ paversti valstybės nuosavybe. Šitai užtikrinti, tei­gė socialistai, įmanoma sukūrus respublik¹, panaikinus monarchijas ir įvedus parlamentinź demokratinź santvark¹.

Reformizmas

Susiformavusi socializmo politinė teorija suskilo į kelet¹ srovių. Viena didžiau­sių - K. Markso ir F. Engelso šalininkai, pasivadinź marksistais, buvo įsitikinź, kad socializm¹ įgyvendinti įmanoma tik revoliucijomis ir kitais ginkluotos ko­vos būdais.

Populiaresnės nei marksistų tapo reformistinės idėjos, kitaip dar vadinamos revizionizmu. Jo pradininkas buvo socialdemokratas Eduardas Bernšteinas XIX a. pab. jis parašė nemažai straipsnių apie socializmo proble­mas. Juose E. Bernšteinas pabrėžė, kad yra visai ne taip, kaip prognozavo K. Marksas ir F. Engelsas, socialiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo tiek, kad kiltų revoliucija. Priešingai, pasiturinčių žmonių padaugėjo, išnaudo­jimas sumažėjo. Darbininkai, organizuotai kovodami, pasiekė nemažai laimėji­mų. E. Bernšteino nuomone, socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo pranašumus, organizuoti, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybź. Taigi E. Bern­šteinas peržiūrėjo visas socializmo teorijas, numačiusias vien tik revoliucinės kovos keli¹. Todėl ir ši socializmo srovė buvo pavadinta revizionizmu. Bet pa­ties socializmo E. Bernšteinas ir jo šalininkai neatsisakė. Jų nuomone, kapita­lizmas yra atgyvenusi santvarka ir anksčiau ar vėliau j¹ pakeis socializmas, ku­ris bus pasiektas reformomis, demokratizuojant valstybź.

Revizionistų srovė XIX a. pab.-XX a. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vaka­rų Europos partijose. E. Bernšteino idėjas toliau išplėtojo Karlas Kautskis. Jis teigė, kad kapitalizmas jau praeities santvarka ir jį greitai pakeis socializmas.

Anarchizmas

Pramonės revoliucijos metu, labai paaštrėjus socialiniams santykiams, be so­cialistinių idėjų susiformavo dar viena teorija - anarchizmas.

Pirmasis politinis straipsnis, kuriame buvo išdėstytos anarchistinės idėjos, buvo parašytas 1793 m. Anglijoje. Jo autorius - Finansų ministerijos tarnauto­jas, buvźs dvasininkas Viljamas Godvinas (1756-1836). Jis buvo įsitikinźs, kad didžiausia žmonijos nelaisvė - netolygus turto pasiskirstymas. Išeitis tėra viena - visiems žmonėms turtas turi būti padalytas po lygiai, ir jie visi turi gyventi laisvėje, nevaržomi valstybės, kuri prieštarauja laisvai žmogaus prigimčiai. Pa­naikinus valstybź, jos institucijas, žmonės turėtų susijungti į bendrijas, panašiai kaip tikintieji jungiasi į parapijas, ir gyventi nevaržydami vienas kito laisvės, o jų veiksmus turėtų riboti tik moralinės normos.

Anarchistinės idėjos labai paplito Rusijoje. Carinės Rusijos atsilikimas, iš­likusios pusiau feodalinės struktūros sudarė s¹lygas plisti anarchistinėms idė­joms. Vienu garsiausių anarchistų, šios politinės srovės ideologų tapo Mi­chailas Bakuninas (1814-1876). Jis buvo kilźs iš senos kilmingos šeimos, bu­vo karininkas, atsisakźs karinės karjeros, į Vakarų Europ¹ išvyko studijuoti filosofijos. Už dalyvavim¹ 1848-1849 m. revoliucijoje buvo nuteistas, gr¹­žintas į Rusij¹, o iš čia ištremtas į Sibir¹. Iš tremties M. Bakuninas pabėgo ir per Japonij¹, Amerik¹ vėl atvyko į Europ¹. 1870 m. aktyviai įsitraukė į revo­liucij¹ Prancūzijoje.

M. Bakuninas reikalavo sukelti ginkluot¹ revoliucij¹, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Žmonės turėjo gyventi laisvėje, jungtis į įvai­rias bendrijas. Visi fabrikai bei kitos gamybos priemonės turėjo būti perduotos valdyti žmonių grupėms arba komunoms. M. Bakuninas kritikavo marksistus teigdamas, kad suvalstybinus nuosavybź žmogaus laisvė bus dar labiau apribo­ta, nes valstybė vis labiau stiprės ir įsigalės.