Revoliucijos pradžia

Generalinių luomų veikla

Generaliniai luomai iškilmingai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje Liudvikas XVI pasakė kalb¹, kuri nuvylė trečiojo luomo atstovus. Karalius skundėsi sunkia Prancūzijos finansine padėtimi, liaudies bruzdėjimais, ragino užkirsti keli¹ pavojingoms naujovėms. Jis teigė, kad pagrindinis Generalinių luomų uždavinys - rasti išeitį iš šalį ištikusios finansų krizės. Tačiau Liudvikas XVI nieko neužsiminė apie konstitucij¹ ir esminius valstybės pertvarkymus.

Baigźs kalbėti, karalius užsidėjo skrybėlź, kaip to reikalavo paprotys. Dva­sininkų ir bajorų deputatai, naudodamiesi privilegija, padarė t¹ patį, tačiau, di­delei pastarųjų nuostabai ir pasipiktinimui, trečiojo luomo deputatai, kurie to­liau turėjo klausytis karaliaus vienplaukiai, pasielgė taip pat. Tuomet karalius, siekdamas sumažinti įtamp¹, vėl nusiėmė skrybėlź.

Kitomis dienomis Generaliniai luomai posėdžiavo apsupti paryžiečių mi­nios, kuri ragino deputatus stoti prieš karaliaus valdži¹. Jausdami visuomenės param¹, trečiojo luomo atstovai birželio 17d. pasiskelbė Nacionaliniu susirin­kimu, t.y. aukščiausia šalies valdžia.

Birželio 20 d., karaliaus nurodymu patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tada deputatai susibūrė didelėje salė­je, kurioje paprastai buvo žaidžiama kamuoliu. Advokatas Munjė visiems pa­siūlė prisiekti ir neišsiskirstyti iki tol, kol nebus parengta šalies konstitucija. Deputatai pritardami pakėlė rankas ir pasirašė priesaikos tekst¹.

Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po vis¹ Prancūzij¹. Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta ka­riuomenė, tačiau Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinki­mas liepos 9 d. pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio pagrindinis tikslas buvo parengti ir priimti konstitucij¹.

Politinė krizė ir sukilimas Paryžiuje

Liudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Pa­ryžių ir Versalį vėl buvo pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigia­m¹jį susirinkim¹. Įtamp¹ Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolie­riaus Z. Nekero atleidimas iš užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmi­mai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai kreipėsi pagalbos į miesto varguomenź, kuri buvo pravardžiuojama 'sankiulotais'. Liepos 14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovź, didžiulė minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė-kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir absoliutizmo simbolis. Apsupusi Bastilij¹, minia pradėjo derybas su tvirtovės komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Basti­lij¹ pavyko užimti. Tai nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, nes tvirtovės įgu­l¹ sudarė 82 seni invalidai ir 32 jauni šveicarai. Tačiau šis įvykis turėjo milži­nišk¹ politinź reikšmź - skelbė revoliucijos pradži¹ ir absoliutizmo pabaig¹. Kai vakare hercogas Liankuras karaliui pranešė žini¹ apie Bastilijos paėmi­m¹, Liudvikas XVI pareiškė: 'Bet juk tai maištas'. 'Tai ne maištas, jūsų di­denybe, - tai revoliucija,' - atsakė hercogas. Užėmź Bastilij¹, sukilėliai sugriovė tvirtovź iki pamatų. Kiek vėliau į kiekvien¹ Prancūzijos departa­ment¹ buvo nusiųsta po Bastilijos sienų luit¹. Liepos 14 d. tapo prancūzų na­cionalinė šventė, minima Prancūzijoje ir šiandien.

Liepos 17 d. karalius pripažino visus pasikeitimus, įvykusius po Bastilijos užėmimo. Atvykźs į Paryžių, Liudvikas XVI, norėdamas įtikti susirinkusiai mi­niai, prie rotušės pasirodė su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokarda, pri­segta prie skrybėlės. Šios spalvos revoliucijos pradžioje tapo nacionalinės Prancūzijos vėliavos spalvomis.

Paryžiuje valdži¹ į savo rankas paėmė buržuazija, kuri sudarė miesto savi­valdybź - komun¹. Iš miestiečių buvo suformuota pašauktinė kariuomenė ir pa­vadinta Nacionaline gvardija, kurios vadu tapo markizas de Lafajetas, pasižy­mėjźs Amerikos nepriklausomybės kare.

Revoliucijos plitimas

Paryžiaus įvykiai sukėlė atgarsį visoje šalyje. Miestuose buvo šalinama anks­čiau karaliaus paskirta miestų valdžia, kūrėsi Nacionalinės gvardijos būriai. Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos. Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo tur­tuolių namus.

Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių, spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo surašy­tos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo 'didžiosios baimės' dienos.

Liaudies veiksmai Steigiam¹jį susirinkim¹ privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžiok­lės, teismo bei kai kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešim­tinės, o trečiajam luomui buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje. Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko. Valstiečiai turėjo senjorui mokėti duoklź už naudojim¹si žeme, kuri galėjo būti išpirkta, tačiau išpirkimo s¹lygos valstiečiui buvo nepalankios.

'Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija'. Steigiamojo susirinkimo reformos

1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas 'Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje' suformulavo pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši 'Deklaracija' skelbė luomų lygybź. Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūra­liu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė. 'Deklaracijoje' buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai yra visiems vienodi. Bu­vo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė. 'Deklaracijos' idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu 'Laisvė, lygybė, brolybė', atsiradusiu ne­trukus po jos priėmimo.

Steigiamasis susirinkimas, priėmźs 'Žmogaus ir piliečio teisių deklaracij¹', tźsė šalyje pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas pradėta pardavinėti. Tai išgelbėjo šalį nuo finansinio bankroto. Ši reforma sudavė galing¹ smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų, žydų bei katalikų teisės.

Ankstesnis Prancūzijos suskirstymas į provincijas buvo panaikintas. Dabar šalis buvo suskirstyta į 83 departamentus, pavadintus arčiausiai esančių upių ir kalnų vardais. Buvo panaikintos vidaus muitinės, kuriose buvo renkamas mo­kestis už gabenamus produktus. Miestuose buvo likviduojami viduramžiški amatininkų cechai. Senjoro teism¹ pakeitė prisiekusiųjų teismas - gyventojų išrinkti prisiekusieji sprźsdavo, ar teisiamasis kaltas, ar ne. Vadovaujantis 'Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija', buvo įtvirtinta laisvės ir lygybės dva­sia, panaikinta paveldima bajorystė ir visi aristokratiniai titulai (kunigaikštis, markizas, hercogas, grafas ir kt.), sukurta nauja metrinė matų sistema, turėjusi pakeisti daugelį vietinių senovinių matų.

Karalius ir revoliucija

Liudvikas XVI delsė pripažinti rugpjūčio 4 d. nutarimus bei 'Žmogaus ir pilie­čio teisių deklaracij¹'. Jis pareiškė: 'Aš niekuomet nesutiksiu apiplėšti savo dvasininkijos ir savo bajorijos'. Toks karaliaus elgesys, maisto produktų trūku­mas Paryžiuje kėlė vis didėjantį visuomenės nepasitenkinim¹. Mieste sklido gandai, jog aristokratai supirkinėja grūdus ir juos slepia, siekdami badu išma­rinti liaudį. Nerim¹ kėlė ir į Versalį surinkti ištikimi karaliaus kariuomenės da­liniai. Spalio 1-aj¹, per Versalio rūmuose iškelt¹ puot¹, salėje esant karaliui ir karalienei, karininkai nuo kepurių plėšė trispalves kokardas ir mėtė jas ant grindų. Šiai žiniai pasiekus Paryžių, pasigirdo raginimų žygiuoti į Versalį. Spa­lio 5 d. dešimties tūkstančių minia, kurios didelź dalį sudarė moterys, lydima 20 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių, patraukė į Versalį. Minia, eidama į Ver­salį, šaukė: 'Duonos, duonos!' ir 'Karalių į Paryžių!' Išsigandźs Liudvikas XVI spalio 6 d. patvirtino Steigiamojo susirinkimo nutarimus ir sutiko nedel­siant persikelti į Paryžių. Paskui karališk¹j¹ šeim¹ į Paryžių buvo gabenami ir vežimai su miltais, o minia džiaugsmingai šaukė: 'Nenusiminkite, draugai. Da­bar mums nebestigs duonos - mes vežame jums duonkepį su pačia ir mažuoju pameistriu'.

Kartu su Liudviku XVI į Paryžių persikėlė ir Steigiamasis susirinkimas. Spalio įvykiai parodė, jog karalius prieš ginkluot¹ liaudį yra visiškai bejėgis.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.)

straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali
būti grindžiami tik bendra nauda.

straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus
teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.

straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali
turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos.

5 straipsnis, įstatymas turi teisź drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.

straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius jo kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus,
jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirsti tam keli¹.

straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu,
kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kuri¹ nustato įstatymas.

12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su s¹lyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta.

Klausimai ir užduotys

Kodėl Liudviko XVI kalba Generaliniuose luomuose nuvylė trečiojo luomo
deputatus?

Kodėl po 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamojo susirinkimo nutarimų ir toliau tźsėsi
valstiečių bruzdėjimai?

Kokias reformas, griovusias feodalinź santvark¹, vykdė Steigiamasis
susirinkimas?

Apibūdinkite Liudviko XVI pozicij¹ revoliucijos pradžioje.