GIMTOSIOS KALBOS

Paskirtis

Viso bendrojo ugdymo prasmź siejant su moksleivio asmenybės brendimu, jo poreikiais ir gebėjimais, jo ir visuomenės lūkesčiais, iškyla ypatinga kalbinio bei literatūrinio ugdymo svarba. Itin svarbu suvokti kalb¹ kaip m¹stymo išraišk¹, elgesio ir veiklos s¹lyg¹, lemianči¹ kiekvieno kalbančiojo, klausančiojo, skaitančiojo, rašančiojo saviraišk¹ ir gyvensen¹ apskritai. Kalbos raiškos galimybės patvirtina asmeniui jo s¹monės galimybes ir padeda suprasti būties problemas, kai asmuo kelia kalbos filosofijos klausim¹ „K¹ aš galiu suprasti? “.

Bendriausia gimtosios kalbos kaip dalyko paskirtis – išugdyti asmens komunikacinź ( lingvistinź, literatūrinź, kultūrinź) kompetencij¹, sudaranči¹ prielaidas kiekvieno moksleivio visaverčiam asmeniniam gyvenimui, sėkmingai pažintinei, profesinei bei visuomeninei veiklai. Siekiama išugdyti asmenį, gebantį gimt¹ja kalba perimti praeities (tautos ir pasaulio) kultūros paveld¹, susivokiantį dabarties gyvenime, gebantį aktyviai, kūrybiškai, atsakingai dalyvauti kuriant kultūros vertybes.

Kalbos ugdymas yra glaudžiai susijźs ne tik su asmenybės formavimusi, bet ir su tautinio identiteto raida. Per gimtosios kalbos pamokas mokytojas ugdo pagarb¹ gimtajam žodžiui ir tautos kultūrai, padeda moksleiviui suvokti save kaip tautos kultūros tźsėj¹ ir puoselėtoj¹.

Dalyko tikslai

Siektina, kad moksleiviai

įgytų brandži¹ tautinź ir pilietinź savimonź;

pažintų ir suprastų gimt¹j¹ kalb¹ ir literatūr¹ kaip tautos kultūros dalį, suvoktų jos tradicijas ir gebėtų jas kūrybingai plėtoti;

ugdytųsi komunikacinius gebėjimus vartoti įvairias rašytinės ir sakytinės kalbos formas pagal kalbėjimo ir rašymo situacij¹, tikslus ir adresat¹;

ugdytųsi kalbinį m¹stym¹;

suvoktų kalb¹ kaip nuolat kintantį reiškinį, suprastų svarbiausias kalbos funkcijas, įžvelgtų kalbos ryšį su tautos kultūros tradicijomis;

suvoktų kalbos sistemos pagrindus, ugdytųsi poreikį nuolat tobulinti savo kalb¹, rūpintis ja;

susidarytų gimtosios ir visuotinės literatūros visumos vaizd¹, suvoktų raidos   linkmes;

skaitydami grožinius tekstus išgyventų esmines vertybes, stengtųsi suvokti jų prasmź ir siektų jomis grįsti savo gyvenim¹;

pažintų kūrybines kalbos galimybes, suvoktų estetinź kalbos funkcij¹, puoselėtųsi kalbos individualum¹;

įgytų estetinź literatūrinź nuovok¹, plėstų savo estetinź patirtį, ugdytųsi poreikį skaityti, susidarytų skaitytojo estetinės kultūros pagrindus;

aktyviai domėtųsi šiuolaikiniu literatūriniu ir kultūriniu gyvenimu (įvairūs renginiai, teatras, kinas, spauda, televizija ir pan.);

gebėtų remtis savo lingvistine ir literatūrine kompetencija mokydamiesi kitų dalykų.

Vertybinės nuostatos

Ugdant gimt¹j¹ kalb¹ siekiama:

asmens dvasinės ir moralinės brandos. Kurdamas, skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas įvairaus pobūdžio tekstus, diskutuodamas bei dalydamasis išgyvenimais moksleivis pažįsta bei apm¹sto savo ir kitų dvasinź patirtį, kvestionuoja, keičia, kuria sav¹sias vertybes, skaitydamas grožinius kūrinius įgyja estetinės patirties, o nuolat gilinamas kalbos pažinimas, plėtojami kalbiniai gebėjimai tampa savižinos, savikūros, saviraiškos priemone;

asmens socialinės brandos. Kurdamas įvairios paskirties sakytinės ir rašytinės kalbos tekstus, mokydamasis pasirinkti kalbėjimo tiksl¹, adresat¹ ir paskirtį atitinkančias kalbinės raiškos priemones, skaitydamas ir aptardamas įvairių istorinių periodų ir skirtingų kultūrų tekstus, moksleivis pažįsta individo ir visuomenės ryšių įvairovź. Jis mokosi išklausyti kit¹ žmogų, gerbti jo nuomonź, apginti savo požiūrį, nepažeisdamas kitų ir savo paties orumo. Bendraudamas su kitais, vertina juos ir mokosi iš jų: ugdosi kalb¹, turtina savo literatūrinź patirtį ir suvokia, kad ir kiti mokosi iš jo, todėl jaučia atsakomybź už savo minčių ir pasakymų tikrum¹, tikslum¹;

asmens kultūrinės brandos. Skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas savo tautos ir kitų kultūrų literatūrinį palikim¹, pažindamas kalb¹ kaip socialinį kultūrinį reiškinį, moksleivis suvokia istorinės atminties, tradicijų, gimtosios kalbos vertź, asmeninio dalyvavimo kuriant kultūr¹ prasmź, supranta, kad kiekviena kultūra yra savita ir unikali. Visa tai sudaro prielaidas ugdytis dialogu, atsakomybe, kūrybiškumu grįst¹ santykį su savosios kultūros tradicija, tolerancij¹ kitoms kalboms ir kultūroms, kritišk¹ požiūrį į įvairias kultūros apraiškas, atsparum¹ destruktyviems kultūros reiškiniams.

Didaktinės nuostatos

Gimtosios kalbos ugdymo kryptį keičia nauji didaktinių nuostatų akcentai: ankstesnį orientavim¹si į žinias dabarties pedagogika kreipia gebėjimų, praktinio žinių taikymo, mokymo (mokymosi) motyvų ir ryšių su tikrove stiprinimo link. Kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo metodai priklauso nuo tikslo, temos ir turinio, moksleivių amžiaus ir sugebėjimų, mokytojo asmenybės. .Mokytojas supranta mokymo metodo reikšmź, m¹sto kritiškai ir renkasi tokius metodus, kurie skatina moksleivio savarankiškum¹, kritinį m¹stym¹ ir gebėjim¹ įgyt¹ informacij¹, susidarytas vertybines nuostatas lanksčiai ir kūrybiškai taikyti kalbinėje veikloje. Mokytojas visada yra atviras naujoms idėjoms ir ugdymo kaitai.

1. Interpretacijos nuostata.

Ši nuostata keičia ankstesnį reprodukcinį ugdymo proceso supratim¹. Ir mokytojas, ir moksleivis šiandieninėje mokykloje yra savarankiškos, kūrybiškos asmenybės, gebančios prasmingai remtis įvairiais ugdymo turinio šaltiniais. Siūloma rinktis aktyvius ugdymo būdus, padedančius moksleiviams savarankiškai aiškintis, atrasti, vertinti ir kurti, diskutuoti ginant sav¹jį požiūrį.

2. Komunikacijos nuostata.

Komunikacija priklauso nuo kalbėjimo ar rašymo tikslo, intencijų, adresato ir adresanto, bendravimo būdo ir pranešimo turinio. Ypač svarbi yra kalbinės veiklos rūšių (kalbėjimo, rašymo, skaitymo, klausymo) dermė, kad moksleivių gebėjimai tobulėtų, padėdami lavinti ir harmonizuoti asmenybź. Dėl nepakankamo dėmesio kuriai nors vienai kalbinės veiklos rūšiai (ar jos ignoravimo) nukenčia visos kalbinės veiklos efektyvumas.

3. Sistemiškumo nuostata.

Gilinant moksleivių kalbos pažinim¹, nuolat pabrėžiama, kad kalba egzistuoja kaip ženklų sistema. Siekiama atskleisti sisteminį kalbos vienetų vientisum¹, mokomasi remtis sisteminėmis kalbos sandaros žiniomis, savarankiškai suvokiant ir kuriant įvairius tekstus. Kalbos sistemos pažinimas turėtų padėti moksleiviui aprėpti raiškos priemonių įvairovź ir kūrybiškai rinktis tinkamas. Sistemiškumo nuostata labai svarbi ir interpretuojant literatūros tekstus, kai siekiama aprėpti kūrinio visumos prasmź.

Integracijos nuostata.

Svarbūs yra keli šios nuostatos aspektai.

Kalbos ugdymosi ir asmenybės brendimo integralumas. Humanistinėmis vertybėmis pagrįstas kalbos ugdymo turinys, tinkamai organizuotas ugdymo procesas brandina moksleivio asmenybź, kita vertus, ir moksleivis, kaip visateisis ugdymo proceso dalyvis, daro įtak¹ ir kalbos ugdymo turiniui, ir pačiam ugdymo ir ugdymosi procesui.

Gimtosios kalbos ir literatūros vientisumo suvokimas. Literatūra yra atitinkamai organizuota kalba, kuri¹ reikia mokytis suprasti. Atidus literatūros tekstų skaitymas atskleidžia kalbinės raiškos galimybes, kalbinės žaismės efektyvum¹ ir prasmź. Kita vertus, kalbos pažinimas išplečia kūrinio prasmės suvokimo galimybes.

Gimtosios kalbos ir kitų kalbų ryšys. Gimtosios kalbos mokėjimu ir pažinimu remiamasi mokantis svetimųjų kalbų. Gretinant gimtosios ir kitų kalbų (latvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių) vartosen¹, atkreipiamas dėmesys į fonetines, leksines, morfologines, sintaksines, stilistines gimtosios kalbos ypatybes, atskleidžiamas gimtosios kalbos savitumas.

Ryšiai su kitais dalykais. Kalbos ugdymo s¹sajas su kitais mokomaisiais dalykais lemia bendroji kultūrinė kalbos kompetencija: kalba kuriamas ir perteikiamas visų dalykų turinys. Gimtosios kalbos mokymas ypač sietinas su integruojamosiomis (etninės kultūros, menų, dorinio ugdymo ir kt.) programomis.

5. Bendradarbiavimo nuostata

Mokymasis suvoktinas kaip socialinė veikla, kurios esmė – dalijimasis. Moksleiviai mokosi vieni iš kitų keisdamiesi patirtimi, nuomonėmis, diskutuodami. Jie aptaria kartu, kaip suprato nagrinėjamų šaltinių informacij¹, idėjas, raiškos būdus. Persakydami visa tai savais žodžiais ir klausydamiesi kitų, jie įgyja galimybź pasitikrinti sav¹jį suvokim¹. Moksleiviai supranta, kad įsipareigojimas mokytis kartu su kitais yra asmeniškai vertingas.

6. Individualizavimo nuostata.

Mokymo turinys pateikiamas atsižvelgiant į moksleivių amžiaus ypatybes, į jų kalbos vartojimo motyvus. Geras mokytojas padeda moksleiviams pažinti įvairius mokymosi būdus, pasirinkti tinkamiausius, stengiasi optimizuoti bendravim¹ ir mokym¹si, individualizuodamas ir konkretindamas mokom¹j¹ medžiag¹, įtraukdamas į mokymosi veikl¹ ir individualų gyvenimišk¹jį moksleivių patyrim¹.

Intuicijos ir s¹moningumo nuostata.

Ugdant kalb¹ bei literatūrinź nuovok¹ siekiama išlaikyti tinkam¹ kalbos jausmo, intuityvumo, asmeninio patyrimo ir s¹moningo, logiško kalbos ir literatūros pažinimo santykį. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau jis kalbos mokosi iš pavyzdžio (mokytojo kalbos, literatūros), spontaniškai, intuityviai jausdamas, kas tinka ir kas netinka. Ir tik palaipsniui moksleiviai pajėgia suprasti kalbos logik¹, kalbos sistem¹. Tačiau ir vėliau siektina dermės, nepervertinant ar nevertinant nepakankamai kurio nors iš šių komponentų.

8. Mokymosi mokytis nuostata.

Moksleiviui, kuriam teks gyventi ir dirbti sparčiai kintančiame pasaulyje, būtina išmokti mokytis savarankiškai. Todėl jis skatinamas apm¹styti savo mokym¹si, pažinti save kaip besimokantįjį, suvokti individualius poreikius, susiformuluoti mokymosi tikslus ir planuoti veikl¹ taip, kad šių tikslų pasiektų. Moksleiviai susipažįsta su įvairiomis mokymosi strategijomis, padedančiomis siekti kalbinės komunikacijos tikslų (pavyzdžiui, žino įvairių būdų, kaip planuoti rašinį, kaip išlaikyti dėmesį klausantis teksto, kaip kontroliuoti savo suvokim¹ skaitant, kaip rasti reikiam¹ informacij¹ žodynuose, enciklopedijose, vadovėliuose, elektroniniuose informacijos šaltiniuose). Moksleiviai suvokia, kad jie mokosi nuolat siedami jau turimas žinias su naujomis, supranta žinių ir gebėjimų vertź, numatydami praktines jų taikymo galimybes.

Praktinės veiklos nuostata

Kalbėti mokomasi kalbant, skaityti – skaitant, rašyti – rašant, todėl daugiausia dėmesio skirtina ne izoliuotoms, bet integruotoms, prasmingoms užduotims. Rašymo mokymas sietinas su praktinėmis teksto kūrimo bei redagavimo užduotimis, literatūrinės, estetinės patirties, kritinės nuovokos plėtimas grindžiamas atidžiu grožinių kūrinių bei kitokio pobūdžio tekstų skaitymu ir interpretavimu. Visa mokomoji medžiaga turėtų būti pakankamai kontekstuali ir aktuali.

Ryšiai su kitais dalykais

Gimtosios kalbos išskirtinumas (ji ir atskiras dalykas, ir priemonė mokytis kitų dalykų) lemia, kad visi bendrieji gebėjimai užmezgami, skleidžiami ir tvirtinami įvairiopai ugdant ir apskritai vartojant kalb¹.

Kalbos ugdymui ir literatūriniam lavinimui skiriamų tekstų tematika ir problematika sietina su etikos, etnokultūros, istorijos, dailės ir muzikos raidos, tikybos, filosofijos, psichologijos pagrindų ir kitų dalykų problematika.

Įvairių siejimo galimybių teikia istorinės kultūros epochų apžvalgos, atskleidžiančios literatūros, filosofinės minties, dailės, muzikos ir kitų kultūros sričių raidos ypatumų (ypač stilistinių apraiškų) epochinį „giminiškum¹“. Literatūros, dailės, muzikos kūrinių interpretavim¹ ir analizź sieja bendri kultūros pažinimo tikslai, panašūs būdai.

Kalbos vartosenos ugdymo užduotys (kalbinių situacijų ir tekstų kūrimas) derintinos ir su kitais dalykais: rengiami bendri projektai, numatomos bendros vertinimo procedūros.

Gimtosios kalbos ir kitų kalbų mokym¹si sieja panašūs metodiniai principai, tematikos ir problematikos paralelės. Gimtosios ir užsienio kalbų reiškinių, gramatinių formų, leksikos, fonetikos gretinimas, panašumų ir skirtumų analizė padeda įtvirtinti s¹moning¹ gimtosios kalbos vartojim¹ bei atsparum¹ negatyviai kitų kalbų įtakai. Gimtosios kalbos pažinimu remiamasi mokantis kitų kalbų, o per jų pamokas plėtojami gimtosios kalbos pamokose išsiugdyti komunikaciniai gebėjimai.

Siektina, kad ir per kitų dalykų pamokas (ir gyvenime) būtų laikomasi pagrindinių raštingumo reikalavimų.