Juozas Aputis (1936 - gyvas iki dabar)

Juozas Aputis (1936 - gyvas iki dabar)

Juozas Aputis kaip ir Romualdas Granauskas, Radzevičius priklauso 1935ųjų – 1940ųjų rašytojų kartai, kuri į lietuvių literatūr¹ atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgij¹. Juozas Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius rūpesčius dėl senųjų tradicijų ir vertybių likimo. Svarbiausiomis vertybėmis, kurias reikia perduoti jaunajai kartai, jis laiko žmogiškum¹ ir dvasingum¹. Didelź reikšmź kūriniuose turi atmintis. Ji tampa gyvenimo atsvara – vaikystės ir jaunystės išgyvenimuose ieškoma orientyrų kaip gyventi pakitusiame pasaulyje, todėl daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės išgyvenimais. Jo kūrinių siužetinis lygmuo nesudėtingas, atrodo nieko svarbaus neatsitinka, istorijos dažniausiai paprastos, kasdieniškos, tačiau potekstejė juntamas stiprus psichologinis veikėjų išgyvenimas. Svarbių įvykių nėra, juos, kaip ir būdinga lyrinei prozai, pakeičia situacija: išoriškai tarsi nieko svarbaus neatsitinka, tačiau kažkas vyksta žmogaus jausmų pasaulyje, jo s¹monėje. Situacija visada susijusi su pagrindinio veikėjo apm¹stymais, prisiminimais, jausminiu pasaulio įvertinimu. Išoriškai žmogus ramus, jis sėdi, lėtai juda, tačiau ištiesų yra apimtas nerimo. Dažnai griebiasi to darbo, kurį atlikti nebūtina arba jo veiksmai beprasmiški. Tada ir atsiranda s¹sajos su tais dalykais, kurie nematomi ir yra kažkur anapus kasdieniško žmogaus.

Ryškus Juozo Apučio kūrybos bruožas – autobiografiškumas. Jo kalbėjimo būdas, ne viena gyvenimo istorija yra iš vaikystės ir jaunystės kaimo. Ne mažiau svarbus ir kitas bruožas būdingas lyrinei prozai – asociatyvumas, kai pamatytas vaizdas sukelia vaizdus (pvz.: du rausvi žiburiai primena vaikystėje patirt¹ emocinį išgyvenim¹ susidūrus tamsoje su vilku. Novelėje šviečiančios vilko akys).

Juozo Apučio novelėse ryškūs laiko, mirties, gyvenimo prasmės, kelionės motyvai. Kelionė dažnai tampa dvasinio nerimo, dvasinio tobulėjimo simboliu ir yra neišvengiamai susijusi su laiku – kelionė trunka laike, eikvoja jį, todėl dar atsiranda praradimo motyvas. Kai kuriose novelėse kelionė reiškiasi dvejopai: ir reali kelionė į gimt¹sias vietas ir žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties metafora. Labai dažnai keliaus į vaikystės ir jaunystės žemź suteikiančios personažui pačių intensyviausių išgyvenimų.

Juozo Apučio kaip ir B. Radzevičiaus kūryboje ryški namų ir pasaulio opozicija. Namai – tai vaikystės laikas – tėvas, motina, brolis, kaimynai, arklys, karvė, šuo. Buvimas namuose – prasmingas ir jaukus. Pasaulis įkūnija pažinimo troškulį. Jis traukia, vilioja, bet pagaliau tampa priešiškas žmogui, ardo jo fizinź ir dvasinź harmonij¹. Miestas dažnai tapatinamas su susvetimėjusia, agresyvia civilizacija, degradavusia morale, nesulaikomai tekančiu laiku.

Labai svarbi Juozo Apučio novelėse esamo ir prarasto laiko opozicija. Nors kūrinio veiksmo laiaks neilgas, tetrunk¹s valand¹ ar minutes, tačiau jį išplečia prisiminimai. Mintimis grįžtama į prarast¹ laik¹, prarast¹ erdvź, prie pradžios, prie ištakų į vaikystź, gimtuosius namus. Praėjźs laikas ir erdvė idealizuojami, ten žmogus jaučiasi saugus ir turtingas, nes jį supa didinga ir amžina gamta. Inteligentai, kurių problemas iškėlė civilizuoto gyvenimo būdas, savo dvasinių krizių metu, atsiduria tėviškėje.

Juozo Apučio kūriniuose pabrėžiamas žmogaus jautrumas, dvasingumas, teisingumas, s¹žiningumas, labai dažnai novelių įtampos šaltiniu tampa konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutualumo.

Išskirtinis vaidmuo novelėse tenka pasakotojui. Būtent jis, o ne kuris nors kitas personažas yra autoriaus minčių ir požiūrių reiškėjas.

Juozas Aputis išleidźs ne vien¹ novelių rinkinį. Gražiausios sudėtos į rinkinį „Gegužė ant nulūžusio beržo“. Be novelių autorius išleido apysakų knygas „Tiltas per Žalgź“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“, roman¹ „Smėlynuose negalima sustoti“.