BIBLIOTEKININKO PROFESINĖ ETIKA

Profesinė bibliotekininko etika yra dar palyginti naujas dalykas Lietuvoje, nors JAV apie ją rašoma, diskutuojama jau beveik visą šimtmetį. Kalbos apie informacinę visuomenę, naujos paslaugos bibliotekose ir jų kompiuterizavimas, žiniasklaidos priemonių gausa, informacijos įvairovė paskatino ir Lietuvos bibliotekininkus prabilti apie profesinę etiką.

Informacinio bibliotekos fondo ribos išsiplėtė, paskendo virtualiose erdvėse., netikslūs atsakymai į užklausas, informacijos apie klientų poreikius skelbimas gali priversti visuomenę pasijusti nesaugia. Iškreipta informacija tampa beverte, gali atnešti žalos. Tad profesinė bibliotekininko etika, apibrėžianti pagrindines bibliotekininko, kaip visuomenę aptarnaujančio profesionalo, veiklos gaires, tampa tarsi apsaugos skydu, maksimaliai apsaugančiu abi puses: informacijos vartotojas žino, kad bibliotekininkas įsipareigoja jį tinkamai aptarnauti, o bibliotekininkas gali būti tikras, kad visuomenė juo pasitiki.

Bibliotekininko darbe dominuoja intelektualusis pradas, darantis įtaką ir kokybiškam darbinių funkcijų atlikimui. Bibliotekininkystės prestižo didėjimui ir “profesionalėjimui” didelę įtaką daro besiformuojanti informacinė visuomenė.

su ne taip seniai atsiradusiu aukštuoju (akademiniu) bibliotekininkų išsilavinimu, taip pat ir su tuo, kad vis dar yra nemažai bibliotekų, kuriose dirba žmonės be specialaus išsilavinimo. Nemažą įtaką daro ir tai, jog eiliniai piliečiai, dažniausiai neilgai užtrukdami bibliotekoje, akivaizdžiai susiduria su ta jos darbo dalimi, kuri jiems lengvai suprantama, tarsi ir nereikalaujanti specialių žinių.

Bibliotekos prestižas smarkiai padidėjo joje ėmus naudoti kompiuterius. JAV jau 8-ajame dešimtmetyje jie atsirado bibliotekose pirmiausia kaip darbo priemonė patiems bibliotekininkams, o jau vėliau – kaip komunikacijos bei informacijos priemonė tiek bibliotekos darbuotojams, tiek ir jos klientams. Drauge su kompiuterių atsiradimu labai padidėjo ir informacijos kiekis, pasiekiantis bibliotekas.

bibliotekininkystė – socialinė profesija, kurios atstovai tiesiogiai ir netiesiogiai susiduria su klientais, informacija bei technologijomis, kitais profesionalais, dirbančiais informacijos srityje.

Bibliotekininko etinės pareigos turinį sudaro bibliotekininko pareiga ir atsakomybė už savo veiklą prieš skaitytoją, visuomenę, savo profesiją ir kitų profesijų atstovus. Visa bibliotekininko veikla darbo vietoje, taip pat ir tai, ką veikia biblioteka, kaip įstaiga ir institucija, remiasi į šiuos keturis kertinius kampus.

Su skaitytoju bibliotekininkas privalo elgtis pirmiausia – profesionaliai. Skaitytojų poreikiai jam yra svarbesni nei asmeninės nuostatos, įsitikinimai, bet koks spaudimas iš šalies. Pagarba skaitytojo asmenybei nulemia visus bibliotekininko veiksmus bei elgesį.

Pagarba turi turėti grįžtamąjį ryšį su skaitytoju. bendraujant su skaitytojais, atsakant į jų užklausas, tenkinant poreikius, formuojant skaitytojų vertybines orientacijas.

Tai reikalauja ne tik gerų profesinių bet ir psichologijos žinių, geros savitvardos. Nepateisinamas bibliotekininko šiurkštus elgesys su skaitytoju kaip atsakas į neetišką pastarojo elgesį.

Jausdamas pareigą visuomenei bibliotekininkas yra suinteresuotas gerinti aptarnavimo ir informavimo sistemą, kurioje jis dirba arba kurią atstovauja. Greitai didėjant informacijos srautui, bibliotekose naudojant technologijas, visuomenei vis sunkiau susivokti, kur, kada ir kaip galima gauti vieną ar kitą informaciją, kuri garantuotų saugų išlikimą. Bibliotekininkai, kaip informacijos specialistai, turi atlikti didžiulį darbą, įtvirtindami bibliotekos, kaip informacinio saugumo garanto, įvaizdį.

Bibliotekininko socialinė atsakomybė įgauna specifinę raišką šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, kuriame žmogiškasis veiksnys tarsi išnyksta virtualiame pasaulyje. Bibliotekininkas tampa tarpininku tarp visuomenės, technologijų ir informacijos, padėdamas susirasti pastarąją, ją adaptuoti, akcentuodamas kibererdvės  socialinę pusę – gindamas autoriaus teises.

Nemažiau atsakingas jis yra ir už savo profesinį pasirengimą, nuolatinį profesinių žinių tobulinimą. Bibliotekos prestižas didės tik tuo atveju, kai didės visuomenės pagarba bibliotekininkui, kaip savo darbo profesionalui, besilaikančiam profesinių ir etinių standartų.

2.4 Bibliotekininko santykiai su kolegomis ir kitų profesijų atstovais

Visų socialinių profesijų atstovų santykiai turėtų būti pagrįsti kolegialumo ir bendradarbiavimo principais.

Kolegialumą ir bendradarbiavimą apsprendžia ir šiuolaikinės bibliotekininkystės mokslo vystymosi pagrindinė tendencija – specializacija, garantuojanti profesionalumo didėjimą. Darbas skirtingų tipų bibliotekose reikalauja iš bibliotekininkų specializacijos. Kiekvienas darbuotojas tampa atsakingas už atskirą veiklos sritį, tobulinasi joje, ieško specialių žinių (pvz., bibliografai, vadybininkai, skaitytojų aptarnavimo specialistai ir pan.). Tokia daugiaprofilinė bibliotekininkų specializacija plečia jų akiratį, gilina specialias vienos srities žinias, bet neleidžia įsigilinti į bendresnį bibliotekininkystės bei jos santykių su kitomis mokslo, kultūros, švietimo sritimis pobūdį. Tuomet bibliotekos veiklos sėkmė priklauso nuo jungtinės viso kolektyvo narių sėkmės, nuo tam tikros pasiekimų sumos, kuri išreiškia ir visos bibliotekos darbo rezultatus. Bibliotekininkystės sėkmę tokiu atveju užtikrina tik visų bibliotekų sutelktos pastangos, reguliuojamos bendros bibliotekininkų veiklos etikos.

Kiekviena biblioteka pasirenka savo aptarnaujamų skaitytojų grupes, profiliuoja fondus. Naują bendradarbiavimo etapą apsprendė bibliotekų automatizavimas, bendrų kompiuterinių tinklų kūrimas. Į bibliotekų veiklą įtraukiami naujų profesijų atstovai – programuotojai, kompiuterinės technikos specialistai, vadybininkai. Vis dažniau bibliotekoms tenka susidurti su kitomis informacijos tarnybomis, nes didėjant informacijos srautui jau nebeįmanoma net didžiosios jos dalies sukaupti vienoje vietoje.

3. BIBLIOTEKININKŲ PROFESINĖS ETIKOS TRIKDŽIAI

Profesinės etikos laikytis trukdo tiek vidinės, bibliotekoje susiklosčiusios, tiek ir išorinės aplinkybės. Jos trukdo ne tik bibliotekininkams tinkamai atlikti savo pareigą, bet ir žemina bibliotekos, kaip įstaigos ir institucijos, pačios bibliotekininko profesijos prestižą. Trukdžius galima būtų suskirstyti į tris stambias grupes: politinius, profesinius ir asmeninius.

Ne taip staigiai ir akivaizdžiai bibliotekų veiklą veikia politinių tendencijų kaita. Keičiantis ideologijai, pereinant nuo demokratijos prie diktatūros arba atvirkščiai, bibliotekose tenka pažeidinėti etikos normas. Prireikia daugiau laiko pakeisti asmenines nuostatas, pereiti prie naujų bendravimo su skaitytojais, aptarnavimo būdų.

Bibliotekos, kaip institucijos, pagrindines veiklos gaires neigiamai veikia valstybės atstovų, atsakingų už švietimą, kultūrą bei mokslą, abejingumas knygai, informacijai, bibliotekai. Tokiais atvejais prastas bibliotekų finansavimas, jų poreikių nepaisymas suponuoja nekokybišką skaitytojų aptarnavimą, prestižo smukimą. Su valdžios dėmesio stoka susijęs ir valstybinės kultūros, o jos viduje - informacijos ir bibliotekų - politikos nebuvimas, trukdantis apibrėžti bibliotekos vietą tarp kitų kultūros įstaigų, suformuoti tikslingą bibliotekų sistemą, atskirus bibliotekų tinklus bei realią bibliotekų veiklos plėtotę, tinkamą ryšį tarp mokslo ir praktikos ir pan.

Profesiniai trukdžiai pasireiškia dažniau bibliotekos, kaip įstaigos, viduje, nors neprofesionalui ėmus tvarkyti visą bibliotekų sistemą, taip pat gali būti pažeistos bibliotekų veiklos etikos normos. Profesinius trukdžius suponuoja nekompetencija, nepakankamas profesionalų pasirengimas bei nemokėjimas prisitaikyti prie greitai kintančios visuomenės bei naujų darbo sąlygų.

Netinkamas bibliotekos valdymas ir darbo jos viduje organizavimas, netinkamai parinkti kadrai pakerta bibliotekos prestižą. Neetiškas pačių bibliotekos vadovų elgesys skatina neetiškai elgtis ir darbuotojus.

Formuojantis informacinei visuomenei bibliotekose turi keisti ir darbo metodai, atsiranda nemažai papildomų paslaugų, naujos technologijos ne tiek palengvina bibliotekininkų darbą, kiek padidina informacijos, o su juo – ir jos vartotojų skaičių. Tokiais atvejais kai kurie bibliotekų darbuotojai būna linkę radikaliai keisti darbo metodus, atsisakyti senųjų tradicijų. Tačiau kaip kad etikos normos formuojasi laiko bėgyje, taip pat reikia laiko ir jų kaitai. Staigūs pokyčiai darbe reikalauja performuoti asmenines nuostatas, o kol tai įvyksta dažnai nukenčia darbo etika.

Vienas labiausiai pastebimų trukdžių – profesinė darbuotojų nekompetencija, nemokėjimas elgtis su skaitytojais, kolegomis, kitų profesijų atstovais, svetimos profesinės etikos negerbimas.

Dalis bibliotekininkų kasdien asmeniškai susiduria su skaitytojais. Ne visi skaitytojai žino ir gerbia bibliotekininko etiką, bibliotekos vidaus taisykles. Kasdienio gyvenimo moralės nuosmukiai verčia bibliotekininkus pažeidinėti profesinės etikos normas kartais vien tam, kad būtų užtikrintas tinkamas didesnės skaitytojų dalies aptarnavimas, kad jie patys nebūtų įžeidinėjami.