HUMANISTINĖS PSICHOLOGIJOS ASMENYBĖS TEORIJA - ROGERS Carl (1902-1987)

HUMANISTINĖS PSICHOLOGIJOS ASMENYBĖS TEORIJA - ROGERS Carl (1902-1987)

Rogers’o teorijoje pagrindinės asmenybės struktūrinės dalys yra organizmas, patyrimų (fenomenų) laukas ir savźs suvokimas (self).

Organizmas ir bazinė tendencija aktualizuotis. Organizmas - tai visas žmogus, kaip visuma. Jo viena pagrindinių savybių yra jo bazinė tendencija aktualizuotis - palaikyti ir išplėsti save. Tai reiškia, kad organizmas veikia kaip vieninga visuma siekdamas vieno vienintelio pagrindinio tikslo - aktualizacijos - kuri gali paaiškinti bet kokį organizmo elgesį. Be to daroma prielaida, kad ši tendencija aktualizuotis yra prigimtinis organizmo polinkis augti ir brźsti, kuris yra s¹lygotas genetiškai. Organizmas brźsdamas tampa vis labiau diferencijuotas, labiau išsiplėtźs, vis labiau autonomiškas ir vis labiau socializuotas. Augimas apima visus vystymosi aspektus - tiek fizinių organų diferenciacij¹ ir brand¹, tiek psichologinio funkcionavimo išsivystym¹. Iš esmės šis bazinis motyvas apima visus kitus fiziologinius ir psichologinius motyvus, kurie tarnauja tam pačiam tikslui - visas žmogaus gyvenimas yra nukreiptas į tai, kad žmogus darytųsi vis pilnesniu ir tobulesniu organizmu, arba, tiksliau tariant, išvystytų visas savo galimybes (potencialus) užprogramuotus jo prigimtyje taip, kaip iš gilės išsivysto ¹žuolas. Tačiau saviaktualizacijos procesas, nors nulemtas prigimties, retai būna lengvas ir sklandus. Jis nėra automatiškas ir dažnai reikalauja pastangų. Žmogui dažnai tenka dėl jos kovoti ir patirti skausm¹, bet žmogus gali tai įveikti, nes motyvas augti yra itin stiprus: vaikas išmoksta vaikščioti, nors jam vis pasitaiko skaudžiai kristi. Tokia bazinė tendencija aktualizuotis Rogers’o manymu yra būdinga visiems gyviems organizmams. Taigi, ji iš esmės yra biologinė. Žmogaus vystymosi metu ji iš fiziologinės tampa ir psichologinė, apimdama mokym¹si ir patyrim¹.

Rogers’as manė organizmas gali pasirinkti, koks patyrimas gali geriausiai pasitarnauti aktualizacijos tendencijai. Tie patyrimai, kurie skatina augim¹ ir brand¹, yra suvokiami kaip geri ir pageidautini, jų aktyviai siekiama, taigi, jie įgyja teigiam¹ vertź organizmui. Tuo tarpu tų patyrimų, kurie stabdo aktualizacij¹, organizmas stengiasi vengti, taigi, jie įgyja neigiam¹ vertź organizmui. Taigi, organizmas vertina patyrimus pagal tai kiek jie prisideda prie jo augimo ir plėtimosi ir tai turi įtakos organizmo pasirenkamam elgesiui. Be to, Rogers’as mano, kad būtent emocijos padeda atpažinti organizmui, kas yra naudinga jam ir kas žalinga. Taigi, emocijos yra adaptyvaus pobūdžio organizmo reakcija į savo patyrim¹ - arba tam tikra vertė, kuri¹ organizmas suteikia patyrimui. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip pyktis įgalina žmogų įveikti jį frustruojanči¹ kliūtį, baimė - išvengti grėsmės, tuo tarpu atsipalaidavimas labai sveika virškinimui. Tuo pačiu emocijos ir jausmai skatina elgtis organizm¹ taip, kaip jam tuo momentu yra sveikiausia. Be to emocijų intensyvumas priklauso nuo to, kiek tam tikras elgesys yra reikšmingas organizmo palaikymui ir plėtimuisi. Pačios emocijos, kaip organizmo vertės tiek kyla kaip reakcijos į, tiek pačios priklauso organizmo patyrimo laukui.

Patyrimų (fenomenų) laukas. Tai patyrimo prieinamo organizmui visuma. Patyrimo laukas susideda iš viso to, kas patiriama organizmo viduje tam tikru momentu - įvairūs fiziologiniai procesai, sensorinis suvokimas ir motorinė veikla. Iš esmės tie patyrimai ir sudaro žmogaus pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Organizmas veikia būtent šiame suvokime lauke - jis reaguoja į objektyvi¹ realybź taip, kaip j¹ suvokia arba patiria, ir būtent šis patyrimo laukas tėra jam vienintelė tikra realybė. Taigi, žmogus nereaguoja į išorinź stimuliacij¹ ar vidinius pokyčius kaipo tokius, bet reaguoja į juos taip, kaip jis juos patiria. Ir būtent todėl jo elgesys yra apsprźstas ne išorinių ar vidinių s¹lygų tiesiogiai, kiek jo jų suvokimo. Todėl norint prognozuoti žmogaus elgesį, nepakanka vien tik žinoti situacij¹ ir aplinkybes, bet reikia žinoti ir kaip žmogus jas suvokia.. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai vienodose situacijose bei skirtingose situacijose elgiasi vienodai.

Žinoma, žmogus pastoviai tikrina, ar jo patyrimas iš tiesų atitinka pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent tai skatina jį elgtis realistiškai. Ar suvokimas iš tiesų atitinka objektyvi¹ realybź, žmogus patikrina lygindamas tarpusavyje įspūdžius (duomenis) gaunamus iš įvairių sensorinių šaltinių. Žinoma, tam tikra informacijos dalis gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai ir tai gali įtakoti žmogų elgtis nerealistiškai arba net žalingai jam pačiam.

Patyrimo laukas gali būti s¹moningu arba nes¹moningu priklausomai nuo to ar patyrimai, kurie sudaro lauk¹, yra aiškiai žmogaus suvokiami ir simbolizuojami (t.y., verbalizuojami - išreiškiami žodžiais) ar ne. Būtent iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų) ir susideda s¹monė. Rogers’as mano, kad patyrimo laukas potencialiai gali būti įsis¹monintas visas. Todėl iš esmės konkretaus žmogaus patyrimo lauk¹ tegali pažinti tik pats žmogus. Joks pašalinis žmogus, ar psichologas, pretenduojantis objektyviais metodais išnagrinėti žmogaus patyrim¹, negali jo pažinti tiek gerai, kiek pats žmogus. Tačiau dažnai mes neįsis¹moniname viso savo patyrimo pilnai. Didelė dalis patyrimo yra tiesiog ignoruojama, nes ji nėra aktuali mums šiuo momentu, tačiau potencialiai mes j¹ galime įsis¹moninti, kai mums to prireikia, pvz.: mes dažnai neįsis¹moniname kaip ‘jaučiasi’ mūsų kojos, nors atkreipiame į jas dėmesį, kai jos nuvargsta. Tačiau yra ir toks patyrimas, kuris neįsis¹moninamas arba suvokiamas iškreiptu būdu dėl to, kad jis neatitinka mūsų Aš suvokimo (self-concept).

,Aš’ (self) ir Aš suvokimas. Dalis patyrimų lauko palaipsniui išsidiferencijuoja į toki¹ dalį, kuri¹ žmogus vadina ‘Aš’. Praktiškai tai ir yra žmogaus savo buvimo įsis¹moninimas arba savźs suvokimas - patyrimas, kuris išskiria patį žmogų jo patyrimų lauke iš kitų objektų. Šis savźs suvokimas yra ganėtinai fluidiškas - t.y, lankstus ir kintantis, taip pat kaip ir pats patyrimo laukas, nors tai yra gana nuosekli organizuota struktūra, kuri nusako koks žmogus atrodo sau pačiam. Jis atsiranda iš s¹veikos su aplinka, ypač iš tų s¹veikų, kurios turi įvertinimo atspalvį. Vaikas patirdamas pasaulį, pamažu pradeda išskirti save kaip objekt¹ iš aplinkos. Kai jis išskiria save, jis pradeda suprasti, kad kai kurie dalykai priklauso jam, o kai kurie - jo aplinkai. Aplinka tada patiriama santykyje su ‘manimi’ - tad jo aplinkos patyrimas įgauna vertinimo pobūdį - ‘man tai patinka’ arba ‘man tai nepatinka’. Taigi, patyrimui uždedama tam tikra vertė. Tam tikrais atvejais ši vertė uždedama patyrimui yra tiesiogiai paties organizmo, tam tikrais atvejais vertė yra introjektuota (prisiimta) iš kitų žmonių, tačiau pastaruoju atveju ji suvokiama iškreiptu būdu - t.y., taip lyg žmogus vertintų pats savo patyrim¹, o ne pagal kitų uždėt¹ tam patyrimui vertź. Taip atsitinka dėl vaikystėje patiriamo s¹lyginio vertinimo, kuris atsiranda dėl vaiko patiriamo teigiamo vertinimo poreikio.

Teigiamo vertinimo poreikis ir s¹lyginis vertinimas. Atsiradus savźs suvokimui vaikystėje atsiranda ir teigiamo vertinimo (positive regard) poreikis. Rogers’ui nėra tiek svarbu, ar tas poreikis yra įgimtas, ar išmoktas, tačiau vaikystėje visi žmonės patiria jį. Teigiamas vertinimas apima kitų žmonių priėmim¹, meilź ir pritarim¹ vaikui. Be tokio vertinimo vaikas jaučiasi ganėtinai nesaugiai. Vaikui yra itin svarbu jaustis mylimam, ir jis visada elgiasi atsižvelgdamas į kitų rūpestį juo. Tačiau šio teigiamo vertinimo poreikio patenkinimas ne visada sutampa su bazinio motyvo aktualizuotis patenkinimu. Tėvai dažnai nepritaria tam, ko nori vaikas, kaip jis jaučiasi ir pan. Jie smerkia jo impulsus ir tam tikr¹ elgesį, dažnai tuo pačiu smerkdami ir patį vaik¹. Todėl gana greitai vaikas supranta, kad tėvų meilė priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks jis yra. Tokiu atveju vaikas patiria tėvų s¹lyginį vertinim¹. Tai reiškia, kad tėvai vertina vaik¹ ne tokį, koks jis yra pats savaime (kas būtų bes¹lyginis vertinimas), o tik tada kai jis atitinka jų iškeltas s¹lygas (pvz.:, kai jis nedūksta ir yra ‘geras vaikas’). Tokiu atveju vaikas pradeda jaustis vertingu tik tada, kai jis atitinka šias s¹lygas. Tada ir atsiranda konfliktas tarp to, kas yra vertingo jo organizmui ir to, k¹ jis turi padaryti, kad būtų vertinamas tėvų. Tokiu atveju vaikas paprastai renkasi tai, kas yra vertinga jo tėvams. Paprastai tada jis ne tik elgiasi taip, kaip nori jo tėvai, bet ir pradeda save patį vertinti pagal jų kriterijus, t.y, introjektuoja (prisiima) jų vertinimus, pagal kuriuos bando konstruoti atitinkam¹ Aš vaizd¹. Mat vaikas suvokia tėvų nepritarim¹ jo elgesiui kaip jo paties nevertinim¹ ir tada jaučiasi nesaugiai. Tai skatina vaik¹ ne tik elgtis atitinkamai pagal tėvų reikalavimus, tačiau ir pradėti vengti tokių patyrimų, kurie gresia tėvų meilės netekimu (pvz.: pykčio, kuris dažnai yra tėvų smerkiamas). Iš tėvų vertinimų vaikas pradeda formuoti tokį savo vaizd¹ arba save, kokį jį norėtų matyti tėvai. To pasekoje pamažu teigiamo vertinimo poreikis perauga į teigiamo savźs vertinimo (positive self-regard) poreikį. Tai poreikis vertinti save teigiamai, tačiau kriterijus savźs vertinimui yra perimamas iš aplinkinių žmonių, dažniausiai tėvų. Tokiu atveju pradžioje buvź išorinėmis vertinimo s¹lygomis įvairūs tėvų reikalavimai tampa žmogaus introjektuotomis vertės s¹lygomis (conditions of worth).Tada vaikas nesijaučia vertingas jei jis nepatenkina šių vertės s¹lygų ir todėl stengiasi elgtis pagal jas - vengti tam tikro elgesio ir jausmų, nesvarbu kiek naudingi ar malonūs jie jam būtų. Taigi, žmogus daugiau nebėra visiškai laisvas pasirinkti - jis nebeišreiškia savźs pilnai, nes turi pasverti vis¹ savo elgesį pagal šiuos kriterijus. Atitinkamai formuojasi ir jo Aš, kuris pradeda nebeatitikti organizmo patyrimo, nes jis netenkina tėvų iškeltų s¹lygų. Tokiu atveju vaiko (vėliau ir suaugusio žmogaus) Aš patiria grėsmź iš su juo nesuderinamų patyrimų pusės. Tada grėsmingas patyrimas yra išstumiamas iš s¹monės arba patiriamas iškreiptu būdu.

S¹veika tarp organizmo, patyrimo lauko ir Aš. Nekoherentiškumas. Introjektuotos vaikystėje vertės gali įtakoti žmogaus savźs suvokim¹ ir jam suaugus, tuo pačiu įtakodamos ir jo patyrim¹ bei elgesį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris laiko save visiškai nepiktu (vaikystėje jam neleido pykti ant savo mažojo broliuko), subjektyviai visiškai nepatiria pykčio, nors iš tikrųjų pas jį kyla pykčio jausmas, kuris patiriamas kaip pastovūs fiziniai negalavimai. Praktiškai tai yra žmogaus susvetimėjimas su savimi, kada patyrimas vertinamas ne pagal tai, kiek jis prisideda prie organizmo aktualizacijos, bet pagal tai kiek jis patenkina Aš vertės (introjektuotos) s¹lyg¹, ir tuo pagrindu patyrimas yra įsis¹moninamas arba atmetamas. Iš to sektų, kad tam tikra patirties dalis yra įsis¹moninama (t.y., simbolizuojama arba verbalizuojama), dalis yra tiesiog ignoruojama (dėl to, kad mums tuo momentu tai nebūtinai yra aktualu, bet mes galime tai įsis¹moninti bet kuriuo momentu) ir dalis patirties yra iškreipiama arba nuneigiama dėl to, kad ji yra nesuderinama su Aš struktūra (t.y., su savo vaizdu). Tad suvokimas iš tikrųjų yra selektyvus - s¹moningai suvokiamas tik tas patyrimas, kuris atitinka Aš struktūr¹ tuo momentu. Neigti patyrim¹ reiškia falsifikuoti tikrovź sakant, kad kažkas neegzistuoja arba suvokti tai iškreiptu būdu. Taigi, žmogaus savźs vaizdas gali ir neatitikti tikrovės, tačiau tas atitikimas ignoruojamas tam, kad būtų išlaikytas pastovus savo vaizdas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaučiasi es¹s visiškai nevertingas, išstums iš savo s¹monės visk¹, kas prieštarauja tokiam jo savo suvokimui arba perinterpretuos prieštaravimus taip, kad jie atitiktų jo bevertiškumo jausm¹ - jei jis yra paaukštinamas pareigose už ger¹ darb¹, jis gali sakyti ‘viršininkui buvo gaila manźs’. Be to jis net gali prastai atlikti naujas pareigas tam, kad įrodytų visiems ir sau, koks iš tikrųjų jis yra nevertas. Taigi, organizmas turi tendencij¹ elgtis taip, kad jo elgesys atitiktų Aš samprat¹. Tačiau kai kada elgesys yra įtakojamas organizmo patyrimo, kuris nėra įsis¹monintas ir kuris neatitinka žmogaus savźs suvokimo. Tokiais atvejais elgesys yra ‘nuasmeninamas’ - pvz.: visai nepiktu laikantis save žmogus staiga apšaukia kit¹ žmogų. Paprastai tada sakoma ‘Tai buvau ne aš’, ‘Aš nežinau, kas man tada užėjo’, ‘Aš to nenorėjau’ ir pan. Taigi, elgesys yra derinamas tiek pagal Aš struktūr¹, tiek pagal organizmo patyrim¹. Jei Aš struktūra yra lanksti ir atitinka organizmo patyrim¹ (taigi, ir žmogaus realybź) - t.y., visi sensoriniai ir visceraliniai organizmo patyrimai gali būti įsis¹moninami, ir tai neprieštarauja Aš struktūrai - tokiu atveju žmogus yra psichologiškai sveikas, t,y., niekas netrukdo jo bazinei tendencijai aktualizuotis ir brźsti. Psichologinio sutrikimo atveju  mes s¹moningai negalime suvokti daugelio organizmui reikšmingų sensorinių ir visceralinių patyrimų. Tokiu atveju patiriama įtampa ir grėsmė, kuri pasireiškia įvairiais simptomais. Nes bet koks patyrimas, kuris neatitinka Aš struktūros yra suvokiamas kaip grėsmė, ir kuo daugiau yra tokių patyrimų, tuo rigidiškesnis (nelankstesnis) darosi žmogaus Aš tam, kad išlaikytų save. Tai reiškia, kad žmogaus Aš bando gintis nuo grėsmingų patyrimų bandydamas juos išstumti iš s¹monės. Dėl to žmogaus savźs vaizdas darosi vis mažiau atitinkantis organizmo tikrovź, dėl ko reikia vis daugiau gynybų, kad išlaikyti iškreipt¹ Aš vaizd¹. Tuo būdu žmogus, arba jo s¹moningas Aš praranda kontakt¹ - susvetimėja - su savo organizmo patyrimu ir dėl to atsiranda įtampa, kuri patiriama nerimu. To pasekoje žmogus darosi vis labiau ir labiau neprisitaikźs ir vis labiau stabdo savo aktualizacij¹. Tokia žmogaus būsen¹ Rogers’as vadina nekoherentiškumu (incongruence) - t.y., nesuderinamumu tarp to k¹ žmogus patiria (organizmo patyrimo laukas) ir to, k¹ jis įsis¹monina (Aš suvokimas). Jis gali pasireikšti tuo, kad žmogus patiria įtamp¹, yra pasimetźs, nežino ko nori, yra draskomas vidinių prieštaravimų (nors greičiau ne pats abejojimas, kiek nesugebėjimas jį pamatyti ir išsprźsti yra nesveika) arba rimtesniais atvejais jis pasireiškia įvairiais simptomais. Kraštutinio nekoherentiškumo pavyzdys yra psichozė - žmogus kliedi ir jo patiriami kliedesiai ir visiškai atitrūkź nuo realybės, atotrūkis tarp objektyvios realybės ir to, k¹ žmogus patiria, yra toks didelis, kad žmogus nebegali funkcionuoti.

Bes¹lyginis teigimas vertinimas (unconditional positive regard).Pilnai funkcionuojantis žmogus. Rogers’as mano, kad konflikt¹ tarp organizmui naudingo patyrimo ir introjektuojamų verčių galima pašalinti bes¹lyginiu teigiamu žmogaus vertinimu arba priėmimu. Tai yra, tėvai gali stengtis priimti vaik¹ toks, koks jis yra, nors nebūtinai pritarti kai kuriems jo elgesio fragmentams. Tokiu atveju tėvų meilė nepriklauso nuo to, kaip vaikas elgiasi ir jam nekeliamos jokios s¹lygos, kad jis būtų mylimas, o vaikui suteikiama teisė būti visiškai laisvam ir pilnam savo jausmuose, nors ir draudžiami kai kurie jo veiksmai. Tada vaikas nesijaučia nesaugiai, nes jam negresia atstūmimo baimė ir jis gali vystyti savo Aš be jokios grėsmės, t.y., neneigdamas ir neiškreipdamas savo patyrimo.

Tačiau visiškas bes¹lyginis vertinimas sutinkamas gana retai. Todėl Rogers’as bandė atkurti toki¹ bes¹lyginio priėmimo atmosfer¹ savo terapijos metu. Jo nuomone, patyrimas, kuris neatitinka Aš struktūros, gali būti suvoktas tada, kai nėra visiškai jokios grėsmės. T.y., tada, kada kitas žmogus (paprastai Rogers’as terapijos metu) priima visiškai visk¹, k¹ sako kitas žmogus. Toks šiltas priėmimas skatina žmogų ištyrinėto savo neįsis¹monintus jausmus, kurie paprastai gresia jo saugumui. Tada žmogus sugeba asimiliuoti (priimti) šiuos jausmus į Aš struktūr¹, tuo pačiu j¹ pertvarkydamas atitinkamai pagal šiuos jausmus. Paprastai žmogus turi padaryti gana didelius savźs suvokimo pertvarkymus, kad priartėtų prie organizmo realybės. Taip jis įgyja supratimo, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis vengė. Tačiau tada jis tampa psichologiškai sveiku žmogumi (nors tam nebūtinai turi būti einama į terapij¹) - jis yra laisvas pilnai patirti ir išreikšti bet kurį savo jausm¹, nes jie nebegresia jo Aš suvokimui, jis gali pilnai suvokti save ir savo aplink¹, jo patyrimas nėra iškraipomas jokių vertės s¹lygų. Todėl jis yra laisvas išnaudoti vis¹ savo patyrim¹ ir išvystyti visus savo aspektus ir realizuoti visas savo galimybes. Kitais žodžiais tariant jis yra laisvas saviaktualizuotis - tapti pilnai funkcionuojančiu žmogumi.

Pilnai funkcionuojantis žmogus - tai galutinis psichologinio vystymosi tikslas. Jo pirmoji ir pagrindinė savybė būtų ta, kad jis pilnai įsis¹monina vis¹ savo patyrim¹ - jokia jo dalis nėra nuneigiama arba iškreipiama, nėra jokio gynybiškumo, nes nėra jokios grėsmės žmogaus Aš. Žmogus yra atviras viskam - tiek teigiamiems jausmams, kaip dr¹sa ir švelnumas, tiek neigiamiems, kaip baimė ir skausmas. Toks žmogus yra sveikas tuo, kad jis patiria ne tik platų emocijų spektr¹, tačiau ir išgyvena jas giliai ir stipriai. Kita jo savybė yra tai, kad jis sugeba pilnai išgyventi kiekvien¹ savo gyvenimo moment¹. Kiekviena akimirka jam yra nauja ir gaivi (ar potencialiai gali tokia būti). Todėl jokia jo gyvenimo akimirka nėra numatoma ar nuspėjama. Jis greičiau gyvena gyvenim¹, nei stebi jį. Todėl nėra jokio rigidiškumo, sustabarėjimo, s¹lygų, kurios varžytų jo patyrim¹, kuris yra fluidiškas, nuolatos besikeičiantis, unikalus tik šiam momentui. Trečioji tokio žmogaus savybė yra pasitikėjimas savo organizmu. Tai reiškia jausti savo reakcijas, o ne vadovautis vien tik kitų nuomonėmis ar socialinėmis taisyklėmis, ar net tik intelekto sprendimais. Elgtis reikia pagal tai, kaip kad jauti teisingai, nes organizmas veikia daug patikimiau nei intelektas. Žinoma tai nereiškia, kad toks žmogus visiškai ignoruoja savo ar kitų žmonių prot¹. Greičiau tai reiškia, kad proto duomenys ir patyrimas yra suderinami su Aš struktūra. Jie negresia žmogaus Aš ir yra aiškiai suvokiami. Tačiau galutinis sprendimas kaip elgtis konkrečioje situacijoje priklauso nuo visų patyrimo duomenų, nors žmogus dėl visiško suderinamumo tarp savźs ir patyrimo gali ir neįsis¹moninti paties sprendimo proceso ir jis tada atrodys intuityvus - taigi, atrodys labiau pagrįstas jausmu nei protu. Ketvirtoji sveiko žmogaus savybė - tai laisvės jausmas. Jis jaučiasi visiškai laisvas pasirinkti tai, ko jam norisi, jis nejaučia apribojimų. Dėl to jis jaučiasi savo gyvenimo šeimininku, kadangi žino, kad ateitis priklauso nuo jų pačių veiksmų ir nėra s¹lygota aplinkybių, praeities ar kitų žmonių. Svarbu yra tai, kad jie nesijaučia es¹ priversti elgtis vienu vieninteliu būdu. Be to toks žmogus, žinoma, bus ir kūrybiškas, nes yra spontaniškas.

Rogers’as mano, kad tokie būdvardžiai, kaip laimingas,patenkintas neapibūdina save aktualizuojančio žmogaus, nors jis gali kartais jausti tokius jausmus. Daug labiau jam tiktų nusakyti įdomus,jaudinantis,iššaukiantis,prasmingas. Be to svarbu pabrėžti tai, kad Rogers’o nuomone žmogus negali būti aktualizavźsis, o tik besiaktualizuojantis, nes aktualizavźsis reikštų kažkoki¹ galinź būsen¹ ar statinź (nejudri¹) asmenybź. Tuo tarpu tėra galimas tik vystymasis - toks žmogus visada yra procese, pastoviai augantis, siekiantis išpildyti visas savo galimybes.