AUKŠTAITIJOS NACIONALINIŲ VALGIŲ PATIEKIMAS

AUKŠTAITIJOS NACIONALINIŲ VALGIŲ PATIEKIMAS

Mitybai būdingas tradicijų perimamumas mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, branginame tas tradicijas, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių nacionaliniai valgiai laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės iki XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai.

Maistas - tai galimybė dalintis ar duoti, jis tarsi altruizmo išraiška, tėvų – vaikams, šeimininkų – lankytojams. Tai svarbiausia, ką motina gali duoti savo vaikui. Todėl maistas yra bene geriausias meilės ir saugumo įrodymas. Juos mes dalinamės valgydami su kitais žmonėmis.

Aukštaičių pirkioje susėdus prie stalo šeimininkė ar mergina atneša šaukštus, suėmus į saują, ir apdeda ant stalo krūvoj, kiekvienas atsirenka “savo”, svetimu šaukštu nevalgo. Šaukštai būdavo pagaminti iš klevo, liepos, beržo medienos. Kitam paėmus ne savo šaukštą, jį atsiimdavo ir duodavo kakton, kartais net šaukštas nutrūkdavo ar perskildavo.

Po to atneša duoną, peilį ir deda ant stalo nuo durų, deda taip, kad jeigu kepalas prariektas, tai prariekimas žiūrėtų išilgai stalo; į duris nugręžtas prariekimas – “duona juokiasi”, gali duona “pro duris išeiti”.Vėliau duoną paduodavo šeimininkui, kuris suraiko. Raiko riekėmis skersai kepalo ir dėlioja aplink stalą pagal susėdusius žmones.

Šeimininkė atneša dubenį viralo ir deda ant stalo. Valgo visi iš vieno dubens. Semia visi paeiliui, kiekvienas iš savo krašto. Dubenį suvalgius atneša kitą, o visa kita palieka pietums. Valgydami nesidairo ir nesilaisto. Kad ne taip nuo šaukšto varvėtų – lašėtų, po šaukštu nešdami į burną pakiša kąsnelį duonos ant kurio nulašina susidariusius lašus.

Blynai patiekiami su dažiniu. Blynus su dubeniu pastato viduryje stalo, iš jo visi ima rankomis, sudrasko į mažesnius gabalus ir pirštais dažo į dažinį. Blyną iš dažinio išgriebia pirštais, kuriuos nulaižo. Šakučių nebūdavo arba, kur būdavo, tai tik svečiui.

Bulves duodavo neluptas, tai nusilupdavo kiekvienas už stalo. Bulves taip dažydavo į varškę ar kitokį dažinį pirštais, ar bulves užsikandę užsisrėbdavo šaltibarščiais ar rūgusiu pienu, ar pasukomis (maslionkomis).

Košes kabindavo šaukštais, o seniau prieš 100 metų kabindavo (valgydavo) lopetėlėmis.

Skrylius sudėdavo į dubenį arba sietą ir dažydavo su varške.

Prieskienės – tai užbalintos bulvių ar kruopų sriubos supiltos į dubenį, valgomos šaukštais.

Bulves valgydami dažydavo su garstyčiomis, įvairiais kitais padažais, avižiniu kisieliumi, silkėmis ir kt.

Prieš 70 – 75 metus Kupiškio apylinkėse pradėta dengti stalus staltiesėmis.

Mėsą:kiaulieną ar jautieną, ar avieną dubenyje šeimininkė supjausto, sudrasko į gabalus. Kaulus išnarsto pirštais. Supjaustytą mėsą deda viduryje stalo, į dubenio kraštus įpila druskos, ima mėsą su pirštais ir valgo su duona.

Saldus pienas, rūgpienis ar prėskas (nugriebtas) pienas supilamas į dubenį ir valgomas šaukštais, užkandant duona.

Sviestvarškę tepa ant duonos pirštu ir užgeria saldžiu pienu.

Apsilankius svečiui, paruošiami ir ypatingi valgiai – meilė. Prieš kokius 60 metų Kupiškio apylinkėse svečio meilė buvo sviestas, sūris, pienas arba su lašiniais pakepta kiaušinienė. Retkarčiais jei turėdavo duodavo medaus ar uogienės.

Atvykusi svečią sodiną už stalo, apdengia staltiese. Valgius atneša lėkštėse, parenka gražesnį šaukštą, atriekia duonos ir paprašo valgyti.

Ant Velykų stalo šeimininkės paprastai dėdavo nepjaustytus, ir atpjautus valgius tik tiek, kiek žadama suvalgyti tuo metu.

Lietuvės šeimininkės vaišindavo labai paprastai, bet nuoširdžiai.

Ant lentelės padėdavo duonos kepalą, paguldydavo peilį, atnešdavo dūmais kvepiantį rūkytą kumpį, pastatydavo krienų indelį ir valgyk į sveikatą.

Ant lentelės padėdavo ką tik ištrauktą iš slėgtuvo ilgą ir storą sūrį, medaus indelį pastatydavo ant stalo, iš spintelės ištraukdavo ragaišį ar kvepiančių bandelių, arbatos su vyšnių uogiene.

Iki XX a. pradžios valstiečiai valgė mediniais šaukštais iš bendrų indų. Nuo XX a. pradžios imta valgyti iš atskirų molinių ar emaliuotų dubenėlių.

Maisto patiekimas ir gaminimas yra labai subtilus ir atsakingas dalykas. Turi būti užtikrintas, kad viskas būtų laiku ir gerai paruošta.

Kaip žmogus elgiasi prie stalo, kaip jis valgo, kaip geria – matyti jo išsilavinimas, kultūros, etiketo išmanymas.

Vienas iš svetingumo pasireiškimo būdų – dėmesys svečiui, papročiams, užstalio tradicijoms. Tai pakelia susitikimo nuotaiką ir palieka puikius prisiminimus apie namus, kur viešpatauja nuoširdumas ir palankumas svečiams. Be abejo, tai sustiprina draugiškus santykius, kurie praverčia visose gyvenimo ir veiklos srityse.

Stalo serviravimui vis didesnę įtaką daro minimalizmas, tada svečiams belieka aikčioti, koks skanus maistas, kaip puikiai serviruotas stalas, kokia šilta aplinka.

Šiandien jei nori į sriubai skirtą lėkštę ar dubenį dėti deserto tai ir dėk. Jis tiks ir salotoms, šaltiems patiekalams, užkandėlėms.

Apskritai ant stalo mažėja peilių. Nebeaikčiojama ir nelaikoma blogu tonu, jeigu ant stalo nėra didkepsnio ar žuvies peilio.

Viskas daroma, kad žmogui būtų kuo paprasčiau, nereikėtų sukti galvos, kaip elgtis prie stalo. Žmogus taip pat neturi varžytis serviravimo įmantrybėmis prie stalo, jis neturi jaustis nepatogiai.

Reikia daugiau dėmesio skirti ne patiekalų gausumui, o jų papuošimui bei patiekimui.

Klausimai

Kaip būdavo dedama duona ant stalo?

Kaip buvo valgomas viralas?

Kaip valgomi blynai su dažiniu?

Kaip patiekiama sviestvarškė?