Apskaitinės informacijos formavimo procesas

Apskaitinės informacijos formavimo procesas

Išsinagrinėję šią temą, turėtumėte:

Suvokti ir apibrėžti apskaitos vaidmenį ir reikšmę informacinėje sistemoje;

Suvokti ir nustatyti ekonominės ir apskaitinės informacijos vietą valdymo sistemoje;

Žinoti ir palyginti apskaitinės informacijos vartotojus;

Žinoti Bendruosius apskaitos principus ir reikalavimus apskaitinei informacijai, mokėti juos taikyti praktinėje veikloje (sąveikoje su kitom temom);

Suprasti ir įvertinti apskaitininko profesijos naudą įmonėje

1.1. Apskaita, jos vaidmuo ir reikšmė

Apskaita atsirado daugiau, kaip 1 tūkstantmetis pr. Kristų. Tai sąlygojo natūralus žmonių poreikis žinoti, ko ir kiek jie turi, kiek išleidžia bei kokias pajamas uždirba. Tuos, kurie atlikdavo tuos darbus, vadino raštininkais, iždininkais, vėliau – ekonomais, ūkvedžiais, sąskaitininkais. Mūsų laikais – tai buhalteriai, apskaitininkai.

Apskaita – tai procesas, kurio metu registruojama, klasifikuojama, kaupiama ir perduodama finansinė informacija.

Apskaitos proceso esmė

1. Ūkiniai faktai registruojami

	Išoriniai informacijos vartotojai				Vidiniai informacijos vartotojai

Perduodama  Perduodama

informacija  informacija

Finansinė  Valdymo

apskaita  (menedžmento)

apskaita

Buhalterinė apskaita turi tiksliai atspindėti įmonės būklę ir specifinius jos bruožus tam tikru laiko momentu. Informacija apie įmones turi būti pateikta vienoda tvarka, kad jos vartotojai galėtų palyginti investavimo į įvairius objektus privalumus ir trūkumus. Įmonių apskaitos skirtumus pirmiausia sąlygoja tų įmonių nuosavybės įvairovė, nes nuo to priklauso apskaitos sudėtis ir jos pateikimo vartotojams būdas. Apskaita negali būti vienoda net tos pačios nuosavybės formos įmonėje, pvz. gaminančioje šaldytuvus ir įmonėje, teikiančioje juridines paslaugas.

Apskaitai keliami uždaviniai:

• užtikrinti turto apsaugą;
• laikytis ūkinę veiklą reguliuojančių teisės normų;
• teikti informaciją apie įmonės valdymą;
• teikti informaciją išoriniams informacijos vartotojams.

Apskaita yra vadinama verslo kalba, nes ji yra ryšio priemonė, perduodant finansinę informaciją. Ji tiksliai atspindi įmonės būklę ir specifinius jos bruožus tam tikru laiko momentus. Apskaita teikia bazinius duomenis, kuriais suinteresuoti asmenys naudojasi priimdami įvairius sprendimus. Laisvosios rinkos sąlygomis suinteresuoti asmenys gali būti tiek vidiniai, tiek ir išoriniai.

1.2. Apskaitos informacijos vartotojai

	Svarbiausi apskaitos informacijos vartotojai		Įmonės vidiniai

Savininkai (akcininkai)

Stebėtojų taryba arba valdyba

Direktorių taryba

Vadybininkai (menedžeriai)

Įmonės darbuotojai

Išoriniai

Kreditoriai

Tiekėjai

Pirkėjai

Konkurentai

Mokesčių sistemos tvarkytojai

Vertybinių popierių birža

Įvairios valdžios institucijos

Įvairūs kiti vartotojai

Visi šie apskaitos informacijos vartotojai susiję tiesioginiais ryšiais. Tai rodo schema.

Apskaitos informacijos vartotojų ryšiai

1.3. Apskaita ir informacija įmonės valdymo sistemoje

Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Įmonė gali egzistuoti tik gaudama atitinkamą informaciją, nes kitaip ji negalėtų įvertinti savo padėties tarp kitų įmonių.

Informacija – tai tikrovės atspindėjimas tam tikra tvarka ir sistema. Informacija yra tai, kas pateikiama pranešant, teikiant žinių, t.y. informuojant. Tai žinios, pranešimai ar duomenys apie aplinkinį pasaulį ir jame vykstančius procesus. Šios žinios gali būti perduodamos, saugomos ir apdorojamos.

Ekonominio objekto valdymą tiesiogiai atspindi ekonominė informacija, t.y. žinios, susijusios su šalies ūkio, įmonių, firmų, organizacijų, jų padalinių ūkine veikla. Taigi ekonominė informacija atsiranda ir funkcionuoja dėl žmonių ūkinės veiklos. Įmonių darbuotojai ekonominę informaciją naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus. Todėl ta informacija turi būti atitinkamai apdorota ir pateikta suprantama forma.: tai žiniaraščiai, lentelės, grafikai, kuriuose informacija vaizduojama vizualiai: skaičiais, raidėmis arba simboliais.

Apskaitos teikiama informacija sudaro apie 70 – 80 % visos įmonės ekonominės informacijos. Apskaita susistemina, suskaičiuoja, nustato ir apibendrina duomenis.

Apskaitos informacija yra laikomi iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užfiksuoti apskaitos duomenys, kurie naudojami valdymo procese arba, kurie gali būti naudingi valdytojams ateityje.

Apskaitos informacija formuojama iš pradinių duomenų, atmetant nereikšmingus duomenis. Apskaitos informacija turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:

• informacija turi būti vartotojui suprantama, tai yra, ji turi būti perduodama vartotojui suprantama kalba.
• informacija turi būti perduodama iš patikimo šaltinio
• informacija turi būti perduodama laiku ir tiksliam adresatui.
• perduodama informacija turi būti reikalinga vartotojui, o jos kūrimo kaina neturi būti didesnė už teikiamą naudą.

Apskaita atspindi kiekvieną atliktą ūkinę operaciją. Pirminiai duomenys apie atitinkamus ūkinės veiklos faktus, procesus ir operacijas apskaitoje atspindimi ir apibendrinami taip, kad formuotųsi daugybė informacinių rodiklių apie lėšas, jų šaltinius, įmonės įsipareigojimus ir pan. Duomenys apie atitinkamus faktus apskaitoje sisteminami, todėl apibendrintai apibūdina įmonės ūkinę veiklą ir jos rezultatus. Jie yra sutvarkytos informacijos šaltinis. Apskaita teikia informaciją apie materialinius, darbo ir finansinius išteklius įmonėje, apie jos ūkinės veiklos rezultatus. Šia informacija apskaita aprūpina tiek įmonės vadovybę, tiek jos padalinius. Be šios informacijos neįmanoma sėkmingai vadovauti įmonei ir jos padaliniams. Tinkamai parengta ir geros kokybės informacija nulemia kiekvieno struktūrinio padalinio veiklos rezultatus. Informacijos apdorojimo darbų kokybę atspindi rezultatų tikslumas ir jų tikrumas.

Apskaita, būdama informacijos apibendrinimo sistema, užima svarbią vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje. Plėtojantis įmonių ūkinei veiklai, apskaita vis labiau siejasi su informacine valdymo sistema.

Apskaitos vieta įmonės informacinėje valdymo sistemoje

Informacinė apskaitos sistema Informacinė valdymo sistema

Informacinių apskaitos ir valdymo sistemų susiliejimo laipsnis kiekvienoje įmonėje yra skirtingas. Tai priklauso nuo konkrečių jos darbo sąlygų, išorinės aplinkos stabilumo, technologinių procesų ypatybių ir buhalterijos organizacinės struktūros. Susiliedama su informacine valdymo sistema, apskaita parengia informacinę bazę priimti įvairių rūšių valdymo sprendimus.

1.4. Apskaitos rūšys

Apskaita skirstoma į dvi rūšis:

• finansinę
• valdymo (menedžmento)

Finansinė apskaita apima ūkinių operacijų registravimą, analizę, apibendrinimą ir finansinės atskaitomybės parengimą. Svarbiausia jos paskirtis - išoriniams finansinės atskaitomybės vartotojams suteikti žinių apie turtą, kuriuo disponuoja įmonė, nurodyti, kam tas turtas priklauso, informuoti, kokį pelną uždirbo ar kokį nuostolį įmonė patyrė per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį ir kaip savininkai paskirstys uždirbtą pelną. Visa informacija tvarkoma prisilaikant, bendrųjų apskaitos principų.

LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodyta, kad visos įmonės, turinčios juridinio asmens teises, pildo tokias finansinės - atskaitomybės formas:

• balansą
• pelno (nuostolio) ataskaitą 
• pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą
• finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą
• paaiškinamąjį raštą.

Už aplaidų ar apgaulingą finansinės apskaitos vedimą įmonių vadovai ir buhalteriai gali būti nubausti

Pastaba: Nuo 2003 m.01 01 remiantis LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu, keičiasi finansinės atskaitomybės sudėtis. Žiūrėti Priedą Nr. 2.

Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos tvarkantis įmonės viduje, rinkimas grupavimas, įvertinimas ir pateikimas vadybininkams valdžia jos visiškai nereglamentuoja. Pagrindinė valdymo apskaitos paskirtis – teikti įmonės administracijai ir vadybininkams informaciją, kuria vadovaudamiesi jie galėtų taip organizuoti gamybą, kad įmonė efektyviau panaudotų turimus išteklius kuo didesniam pelnui uždirbti. Didžioji šios informacijos dalis yra konfidenciali (slapta ji jokiais atvejais negali būti pateikta išoriniams informacijos vartotojams pvz.: konkurentas, sužinojęs, kur ir už kokią kainą perkame žaliavas, lengvai gali nuvilioti mūsų tiekėją, pasiūlęs jam aukštesnę kainą.

Svarbiausios valdymo apskaitos sritys – technologinio proceso, projektavimas ir tobulinimas, reikalingų medžiagų tiekimo garantavimas, parama sprendžiant įvairius prekybos ir reklamos reikalus.

Šios apskaitos teikiama informacija naudojama dviem pagrindiniams tikslams:

apskaičiuoti gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų savikainą;

planuoti ir kontroliuoti gamybą.

Finansinės ir valdymo apskaitos rūšys sudaro vientisą įmonės apskaitos sistemą. Jos papildo viena kitą, nors ir turi daug skirtumų.

1.5. Apskaitoje naudojami matai

Apskaitoje naudojami natūriniai, darbo ir piniginiai matai.

Natūriniai matai skirti vienarūšių daiktų kiekiui apskaityti – tai ilgio, tūrio, svorio ir t.t.

Apskaita, kuri naudoja natūrinius matus, vadinama kiekine apskaita. Natūriniai matai yra seniausi ūkinės apskaitos matai. Šių matų trūkumas, kad jais negalima apibendrinti skirtingo pobūdžio apskaitos duomenų, pvz. negalima sudėti tūrio ir ploto, svorio ir ilgio matų ir t.t.

Sudėtingiems reiškiniams apskaityti naudojami išvestiniai matai. Jie atspindi kiekybinę charakteristiką, gautą skaičiavimo būdu iš dviejų ar kelių mato vienetų, pvz. elektros energijos matas – kilovatvalandės, transporto darbų – tonkilometriai.

Darbo matai naudojami sunaudoto darbo laiko kiekiui apskaityti. Jie išreiškiami laiko vienetais: darbo dienomis, valandomis, minutėmis. Šie matai naudojami darbo užmokesčiui, darbo našumui, įvykdytoms išdirbio normoms apskaičiuoti ir kitiems rodikliams nustatyti. Darbo matai derinami su natūriniais ir piniginiais matais. Dažniausiai darbo matai naudojami sudarant darbo laiko apskaitos žiniaraštį.

Piniginiai matai (pinigai) apskaitoje atlieka visuotinio ekvivalento vaidmenį. Jais išreiškiami ūkinių reiškinių, procesų ir operacijų apibendrinantys rodikliai. Piniginis matas, kaip apibendrinantis, naudojamas visiems įmonių ūkinės veiklos rodikliams (parduotai produkcijai, produkcijos savikainai, pelnui, rentabilumui ir t.t.) apskaičiuoti. Piniginiai matai naudojami kartu su natūriniais ir darbo matais Apskaita, kuri kartu naudoja piniginius ir natūrinius matus, vadinama kiekine – sumine apskaita.

Matų klasifikavimas pateiktas schemoje.

Matų skirstymas

Natūriniai

1.6. Apskaitos tarnyba įmonėje

Apskaitos informaciją įmonėje tvarko specialistai, kurie renka apdoroja ir analizuoja visą informaciją, susijusią su įmonės veikla. Profesionalai, tvarkantys visą apskaitos sistemą įmonėje, rengiantys, finansinę atskaitomybę, apskaičiuojantys mokesčius ir atliekantys kitas apskaitos funkcijas bei atsakantys už viso šio darbo savalaikį atlikimą bei kokybę, vadinami apskaitininkais arba buhalteriais.

Specialistai, atliekantys pagalbinius apskaitos darbus (pirminių dokumentų tvarkymą, ūkinių operacijų registravimą, duomenų perkėlimą ir kt.) galėtų būti vadinami sąskaitininkais. Apskaitos tarnybų struktūra ir jose dirbančių specialistų skaičius gali būti įvairus. Mažose įmonėse vienas žmogus gali atlikti ne tik sąskaitininko, apskaitininko, bet ir finansininko pareigas. Kartais nedidelės individualios (personalinės) įmonės apskaitą tvarko ne pačios, bet naudojasi specializuotų apskaitos firmų paslaugomis. Didelės įmonės turi sudėtingos struktūros apskaitos tarnybas. Jos apskaičiuoja įmonės turtą bei nuosavybę, visas veiklos sąnaudas bei pajamas, įvertina ir analizuoja įmonės veiklos rezultatus, planuoja ir apskaičiuoja mokesčius, kontroliuoja atsiskaitymus ir atlieka daugelį kitų apskaitos ir analizės darbų. Apskaitininkai ne tik informuoja įmonių savininkus ir vadybininkus apie jų ir kitų darbuotojų veiklos rezultatus, bet ir savaip “kontroliuoja” jų darbą. Apskaitininkai turi teisingai parodyti įmonių ūkinę padėtį. Tai nėra paprasta. Apskaitos informacijos formavimas susijęs su nemažomis išlaidomis – tiek materialinėmis (apskaitos dokumentavimas, kompiuterių naudojimas ir pan.), tiek intelektualinėmis, paaiškėjančiomis pirmiausia per apskaitos darbuotojų darbo užmokestį. Todėl vienas iš svarbiausių apskaitos tarnybos uždavinių – racionalus apskaitos organizavimas. Apskaitininkai turi siekti, kad norimą rezultatą būtų galima gauti kuo greičiau ir su mažiausiomis sąnaudomis. Priešingu atveju apskaita gali tapti beprasmiška dėl didelių išlaidų, kurios užgoš jos teikiamą naudą.

Apskaitininkai privalo būti ne tik profesionalūs, aukštos kvalifikacijos specialistai, bet ir turėti tvirtas moralines nuostatas. Tarptautinės apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra priėmęs ir paskelbęs specialių profesionalių apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamos tokios pagrindinės apskaitininkų profesijos etinės nuostatos:

garbingumas – apskaitininkas privalo būti doras ir sąžiningas.

objektyvumas – apskaitininkas negali vadovautis išankstiniu nusistatymu, šalutiniais veiksniais, kenkiančiais objektyvumui,

profesinė kompetencija – apskaitininkas turi profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas, kurioms atlikti yra tinkamai dalykiškai pasirengęs.

patikimumas ir konfidencialumas – apskaitininkas privalo laikyti paslaptyje informaciją su kuria susipažįsta, išskyrus tuos atvejus, kai paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo pareiga.

profesinis elgesys - apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo atstovaujamą profesiją.

specialiųjų standartų laikymasis – apskaitininkas privalo profesines paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais standartais.

1.7. Apskaitos reglamentavimas ir modeliai

Regula (lot.) – taisyklė. Visose rinkos šalyse yra reglamentuojama finansinė apskaita. Tam, kad teisingai atspindėtų turtą, nuosavybę, veiklos rezultatus, kiekviena įmonė privalo laikytis nustatytų finansinės apskaitos taisyklių.

Pagrindinis buhalterinės apskaitos tvarką reglamentuojantis teisės aktas yra Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas (BAĮ), priimtas 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 ir įsigaliojęs nuo 2001 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu privalo vadovautis visos Lietuvos Respublikos įmonės, nepriklausomai nuo nuosavybės formų.

Jame užfiksuoti šie svarbiausi dalykai:

Įstatymo paskirtis ir taikymas;

Pagrindinės įstatymo sąvokos;

Bendrieji apskaitos tvarkymo reikalavimai;

Reikalavimai apskaitos informacijai;

Piniginis matas;

Apskaitos organizavimas;

Apskaitos dokumentai ir registrai. Klaidų taisymas.

Apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimas;

Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Komercinė paslaptis.

Pastaba: pats BAĮ pateiktas Priede Nr. 1

Praktinės apskaitos vedimo aspektu reikšmingiausias 1993 m. spalio 27 d. L R Vyriausybės priimtas nutarimas Nr.804 “Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės.” Jame ne tik smulkiai aptartas metinės finansinės atskaitomybės turinys bei sukonkretinta jos rengimo ir skelbimo tvarka, bet ir pirmą kartą nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka.

Pirmasis norminis aktas, kuriuo buvo reglamentuotas apskaitos vedimo ir atskaitomybės parengimas laisvosios rinkos sąlygomis, atkurtoje Lietuvos Respublikoje išleistas 1991 m. gruodžio 17 d. L R Vyriausybės nutarimas Nr. 564 “Dėl buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės organizavimo” Juo buvo paskelbta, kad Lietuvos įmonės turi vadovautis Tarptautiniais apskaitos standartais ir Europos Sąjungos direktyvomis.

Tarptautinių apskaitos standartų (TAS nuostatas skelbia komitetas, vienijantis daugelio šalių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių apskaitos standartų komitetą (TASK) 1973 m. birželio 29 d. įkūrė įvairių šalių profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 50 pasaulio valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti tarptautinius apskaitos standartus.

Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį, standartus galima suskirstyti į šias grupes:

metodologiniai standartai

metinės finansinės atskaitomybės turinį ir formas reglamentuojantys standartai

susivienijimų ir jų struktūrinių padalinių bei kontrahentų veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai

pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje standartai

įvairių veiklos rūšių standartai

apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis standartai

standartai, skirti socialinės politikos ir vyriausybinės pagalbos klausimams

finansinių institucijų veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai.

Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos taisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos sąlygas, sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savo interesais, Apskaitininkai ir jų profesinės organizacijos stengiasi savo šalių valdžiai įrodyti, kad buhalterinę apskaitą naudinga tvarkyti pagal šiuos standartus. Taigi, galima daryti išvadą, kad apskaitos standartus kuria, plėtoja ir savo nutarimais skelbia profesionaliųjų apskaitininkų organizacijos ir valdžia. Šie standartai, tai ne vieną kartą visiems laikams priimtos taisyklės. Jie nuolat papildomi ir tobulinami. Kuriant Tarptautinius apskaitos standartus, dalyvauja įvairios verslininkų ir pramoninkų asociacijos, finansininkų draugijos, mokslininkai. apskaitos paslaugas teikiančios įmonės, vyriausybinės institucijos, įmonės, pagaliau tai gali daryti ir kiekvienas potencialus investuotojas. Visi suinteresuotieji, kad viešai skelbiama finansinė atskaitomybė atspindėtų realią įmonių ūkinės veiklos būklę, jų turtą bei nuosavybę.

Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimus Europos Sąjungos valstybėse galioja keletas šių direktyvų, ir Europos sąjunga reikalauja, kad valstybės jos narės šių norminių dokumentų teiginius atspindėtų valstybių Europos Sąjungos narių įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose ir jų laikytųsi. Svarbiausios iš jų, kuriose aptariami visoms valstybėms ir įmonėms svarbūs klausimai, yra įmonių metinės finansinės atskaitomybės parengimas ir paskelbimas:

ketvirtoji, kurioje aptariami svarbiausi turto įkainojimo ir pajamų bei sąnaudų pripažinimo aspektai

septintoji, kurioje nagrinėjami įmonių, rengiančių suvestinę metinę finansinę atskaitomybę apskaitos ir šios atskaitomybės klausimai

aštuntoji, skirta audito organizavimo, atlikimo ir atsakomybės už jį temoms aptarti.

Europos Sąjungos direktyvų reikšmė ypač padidėjo pasirašius Mastrichto sutartį, nes būtina sukurti daugiau ar mažiau vientisą ekonominę erdvę tarp valstybių, kurių apskaitos sistemos skiriasi. Nors Europos Sąjungos direktyvose klausimai nenagrinėjami taip smulkiai kaip Tarptautiniuose apskaitos standartuose (nors jie apima daugiau bendrosios finansinės apskaitos ir atskaitomybės sričių), direktyvų vaidmuo ir reikšmė Europos sąjungos šalių apskaitoje yra didesnė nei standartų. Taip yra todėl, kad TAS yra tik įvairių šalių apskaitininkų intelektualias pajėgas vienijanti ir patarianti organizacija, o Europos sąjunga savo narių, nevykdančių kurių nors norminių aktų (iš jų ir apskaitos direktyvų), atžvilgiu gali imtis ir tam tikrų ekonominio poveikio priemonių.

Oficialiai laikomasi nuostatos, kad tarp tarptautinių apskaitos standartų ir Europos Sąjungos direktyvų nėra esminių prieštaravimų. Tačiau taip elgiamasi tik dėl tarptautinio etiketo. Prieštaravimų būna gana rimtų.

Kaip jau minėta, nors bendroji finansinė apskaita reglamentuojama ir tarptautiniu mastu, tačiau turi tam tikrų nacionalinių skirtumų, kuriuos lemia valstybių dydis, buhalterinio išsilavinimo lygis, nacionalinės tradicijos. Įvairiose valstybėse apskaita vedama nevienodai, nors kartais tie skirtumai būna ir nedideli. Per ilgą laiką susidarė tam tikros valstybių grupės, kuriose apskaita tam tikrais bruožais smarkiai skiriasi nuo apskaitos kitose valstybėse. Susiformavo tam tikri apskaitos modeliai. Aptarsim svarbiausius iš jų:

anglosaksų (dar vadinamas britų – amerikiečių, Didžiosios Britanijos – JAV ir pan.) šalių modeliui būdinga griežta finansinės apskaitos orientacija į savininkų (investuotojų) informacinius poreikius. Šiam modeliui priskiriamų valstybių valdžia nesukonkretina apskaitos vedimo būdo įmonėse, todėl tų įmonių apskaitininkams reikia orientuotis į TAS reikalavimus, o tas reikalauja labai aukštos apskaitininkų kvalifikacijos. Svarbiausiu uždaviniu jie laiko tikslų pelno apskaičiavimą. Svarbiausios valstybės, kurios tvarko apskaitą pagal anglosaksų modelį , yra Australija, Didžioji Britanija, Filipinai, Honkongas, Indija, Izraelis, JAV, Kanada, Kipras, Meksika, Olandija, Pietų Afrikos Respublika ir kt. Didžiausią įtaką šių šalių apskaitos metodikai daro Didžiosios Britanijos ir JAV apskaita. Kai kurie tyrinėtojai šias valstybes dar skirsto į dvi grupes ir jose skiria Didžiosios Britanijos bei JAV modelius.

Kontinentinės Europos modeliui būdinga orientacija į bankų ir kitų finansinių institucijų bendrajai finansinei apskaitai keliamus reikalavimus. Šios šalys įvairiais potvarkiais (dažniausiai gana smulkiai) sukonkretina finansinės apskaitos vedimo tvarką įmonėse. Apskaita gana gerai derinasi su reikalavimais, kuriuos kelia mokesčių, statistikos sistemos. Svarbiausios valstybės, kuriose taikomas kontinentinės Europos modelis, yra Austrija, Belgija, Danija, Egiptas, Ispanija, Italija, Japonija, Norvegija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Vokietija ir kt. Šių šalių apskaitininkai daugiausia orientuojasi į Europos Sąjungos direktyvų keliamus reikalavimus

Apskaitos modelių pasirinkimą lemia ne geografinė padėtis. Pastaruoju metu labai ryški tendencija derinti skirtingus apskaitos modelius taikančių valstybių apskaitos metodiką.

Lietuvos Respublika pasirinko Europos Sąjungos direktyvų reglamentuotą Kontinentinės Europos apskaitos modelį, kuriame yra ir šiuolaikinių anglosaksų šalių modelio elementų..

L R Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodyta, kad “bendrąjį metodinį vadovavimą apskaitai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, atsižvelgdama į Tarptautinius apskaitos standartus ir Europos Sąjungos teisę, atlieka Finansų ministerija”.

Pagrindiniai dokumentai, kuriais remiantis turi būti tvarkoma apskaita, yra Verslo apskaitos standartai, biudžetinėms įmonėms – Biudžetinių įstaigų apskaitos standartai..

Pastaba:

Priede Nr.2 pateiktas “LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas” , priimtas 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. 575, įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.

Priede Nr.3 pateiktas “ LR įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas” priimtas 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. 576 įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.

1.8. Bendrieji apskaitos principai

Rinkos šalyse finansinė apskaita tvarkoma remiantis visuotinai pripažintais principais. Jie paprastai vadinami Bendraisiais apskaitos principais. Tai apskaitos taisyklės, kurių laikantis tvarkoma apskaita visame civilizuotame pasaulyje. Bendrieji apskaitos principai nustato pačius bendriausius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi formuojant finansinės atskaitomybės informaciją Jų svarbą galima palyginti su žmogaus gebėjimu kalbėti kitiems suprantama kalba. Bendriausi apskaitos principai nustatyti Tarptautiniuose apskaitos standartuose ir Europos Sąjungos ketvirtojoje direktyvoje.

Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos konceptualios apskaitos taisyklės. Jie laikomi bendrais dėl dviejų priežasčių:

yra visų bendrai pripažinti

jais vadovaujasi, vesdami apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę, visose srityse (pramonėje, statyboje, žemės ūkyje, prekyboje ar kitur) dirbantys apskaitos darbuotojai.

Bendrieji apskaitos principai – apskaitos sistemos pagrindas

Įmonės finansinė

atskaitomybė

Įmonės apskaitos vedimo taisyklės

Apskaitą reglamentuojantys

šalies įstatymai, normatyviniai aktai

TAS reglamentuojami bendrieji apskaitos

principai :

įmonės tęsiamos veiklos

apskaitos pastovumo ( nuoseklumo )

kaupimo

atsargumo

Kaip matome, pagrindiniai principai yra :

įmonės tęsiamos veiklos

apskaitos pastovumo

pajamų ir sąnaudų kaupimo

Visi kiti apskaitos principai yra laikomi išvestiniais iš šių. Aptarsime svarbiausius BAP, pagal kuriuos turėtų būti vedama finansinė apskaita Lietuvos įmonėse:

pusiausvyros (dvejybiškumo) principas. Tai pats pagrindinis principas, darantis įtaką visai apskaitai, t.y. kiekviena operacija turi būti apskaityta taip, kad būtų išlaikoma pusiausvyra tarp to, ką įmonė turi, ir to, kam įmonė skolinga. Todėl kiekviena operacija turi būti atvaizduota vienos sąskaitos debete ir tuo pat metu – kitos sąskaitos kredite.

įmonės (ekonominio objekto arba ekonominio vieneto) principas. Jis numato, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jo asmeninio turto. Vadinasi, kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas, t.y. atskirtas nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių. Taip yra todėl, nes atskaitomybėje privalo būti užregistruota tik įmonės, o ne jos savininkų ekonominė veikla. Šis principas įgalina apskaitininkus atskirti sandorius, sudaromus asmeniškai, nuo įmonės sandorių. Įmonės principas taikomas visoms verslo organizavimo formoms ir pasireiškia tuo, kad kiekvienos įmonės turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų apskaita atskirta nuo savininkų turto ir įsiskolinimo apskaitos.

įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog kiekviena įmonė gali egzistuoti pakankamai ilgai, kad galėtų įgyvendinti visus numatytus projektus bei įvykdyti visus numatytus įsipareigojimus. Šis principas reikalauja daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką ir artimiausiu metu nebus nutraukta. Pagal šį principą įmonės turimas turtas turi būti įkainotas ne finansinės atskaitomybės parengimo metu susiklosčiusiomis rinkos kainomis, bet faktine to turto įsigijimo savikaina, aišku, parodant ir jo nudėvėtąją dalį. Šis principas suformuoja turto nusidėvėjimo apskaitos pagrindus.

periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai glaudžiai susijęs su periodiškumo principu. Priimta įmonės ūkinę veiklą skirstyti į nustatytus ataskaitinius periodus (laikotarpius) taip, kad būtų galima parengti ūkinės veiklos finansines ataskaitas. Ataskaitos gali būti sudaromos kas mėnesį, ketvirtį, metus ar kitokiu laiko periodu. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis nebūtinai turi sutapti su kalendorinių metų pradžia.

apskaitos pastovumo principas teigia, kad apskaitos metodika turi būti stabili gana ilgą (bent keleto metų) laikotarpį. Pastovi metodika būtina todėl, kad apskaitos informacijos vartotojai dažnai analizuoja įmonės veiklos rodiklius per keletą ataskaitinių laikotarpių. Apskaitos metodikos pakeitimas turėtų įtakos ir įmonės galutiniams veiklos rezultatams. Pastovumo principo taikymas nereiškia, kad apskaitos metodai įmonėje negali būti keičiami. Apskaitos metodika ir technika turi būti nuolat tobulinama. Tačiau juos reikia išsamiai išnagrinėti ir, tik visiškai įsitikinus jų taikymo būtinumu, pradėti naudoti įmonėje. Įmonė Paaiškinamajame rašte papildomai pateikia informaciją apie tai, kaip jos veiklos rezultatus paveikė naujų apskaitos metodų taikymas.

konservatyvumo (apdairumo) principas reikalauja, kad apskaitininkai apdairiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Pagal periodiškumo principą įmonės veikla į laikotarpius skirstoma todėl, kad ją būtų galima realiai įvertinti. Tačiau laisvos rinkos šalyse yra daug metodų atspindėti vieną ir tą patį objektą apskaitoje. Todėl reikalingas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima rinktis vieną ar kitą apskaitos metodą. Konservatyvumo (apdairumo) principas numato, kad , renkantis iš keleto įmonės veiklos apskaitos ir įvertinimo metodų, pirmenybė atiduodama tam, kurį pritaikius įmonės rezultatai bus nepalankiausi. Tokia nuostata pateisinama tuo, kad tiek įmonės valdytojai ar savininkai, tiek potencialūs investitoriai yra apsaugomi nuo perdėto optimizmo vertinant įmonės veiklą bei priimant sprendimus, nuo kurių priklauso ateities rezultatai. Praktiškai taikant atsargumo (apdairumo) principą apskaitoje reikia vadovautis tokiomis nuostatomis:

jei galima taikyti keletą įmonės turto įvertinimo būdų, reikia pasirinkti tą, kuriuo įvertinto turto kaina bus mažiausia.

apskaičiuojant pajamas apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurios tikrai uždirbtos.

apskaičiuojant sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta.

piniginio įkainojimo (mato) principas reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendroje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti ir įkainoti pinigais. Apskaitoje tai galima padaryti, naudojant piniginį matavimo vienetą. Taikant šį principą,

apskaitoje visi įmonės turto, nuosavybės bei veiklos pasikeitimai matuojami pinigais.

pajamų ir sąnaudų kaupimo principas. Šio principo esmė ta, kad ūkiniai faktai fiksuojami tuo metu, kai jie įvyksta. Uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ir išmokėjimo.

Pajamos laikomos uždirbtomis, pardavus produkciją ar prekes (išsiuntus pirkėjui išrašant įteisinamąjį dokumentą – sąskaitą faktūrą, PVM sąskaitą faktūrą) arba atliktus darbus ir kai jos atsiranda iš įmonės finansinės ar investicinės veiklos. Pajamos matuojamos pinigų suma, gauta iš pirkėjų, arba gauto turto ar paslaugų kaina. Remiantis duomenų kaupimo principu, pajamos pripažįstamos ir laikomos uždirbtomis tada, kai prekės parduodamos ar paslaugos atliktos, neatsižvelgiant į tai, ar jos jau apmokėtos, ar dar ne. Įplaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo ar pirkimo faktą įteisinantis dokumentas.

Patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su ataskaitinio laikotarpio uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas neuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamų, vadinamas išlaidomis.

palyginimo principas reikalauja , kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palyginamos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis. . Apskaitoje pripažįstamos ir palyginamos tik to paties laikotarpio pajamos ir sąnaudos. Išlaidos, susijusios su būsimosiomis pajamomis, laikomos turto kūrimo išlaidomis. Palyginimo principo esmė, kad apskaitoje pripažįstamos ir palyginamos tik to paties ataskaitinio laikotarpio

Pajamos – Sąnaudos, Įplaukos – Išlaidos.

Pajamos – tai uždirbti per ataskaitinį laikotarpį pinigai (ar kitas turtas) nepriklausomai nuo jų gavimo. Įplaukos – tai įmonės veikloje gauti pinigai. Išlaidos – tai įmonės veikloje išleisti pinigai, kurie pakeičiami į kitą turtą. Sąnaudos – tai sunaudotas turtas, susijęs su uždirbtomis pajamomis, kitaip tariant – sąnaudomis laikoma tik davusi naudos išlaidų rūšis.

Būtina atminti, kad pajamos – uždirbamos, įplaukos – gaunamos, išlaidos – daromos, o sąnaudos – patiriamos.

Lyginant pajamas su sąnaudomis apskaičiuojamas ataskaitinio laikotarpio įmonės veiklos rezultatas: pelnas arba nuostolis.

Lyginant įplaukas su išlaidomis, nustatomas pinigų ar kito turto sumažėjimas ar padidėjimas ataskaitiniame laikotarpyje.

1.9. Reikalavimai apskaitinei informacijai

Kad nenusižengtume Bendriesiems apskaitos principams, apskaitos duomenys, iš kurių gaunama valdymui naudinga informacija, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jie gali būti fiksuojami ir apdorojami skirtingais būdais. Specifinius reikalavimus apskaitos duomenims apdoroti iškelia ne tik skaičiavimo technikos taikymas, bet ir įmonės dydis, darbuotojų skaičius, apskaitos darbuotojų kvalifikacija, išlaidų, skiriamų apskaitai dydis ir daugelis kitų veiksnių. Svarbiausi esminiai reikalavimai apskaitinei informacijai yra šie;

optimalumo

svarbumo

ažūriškumo

patikimumo

Pirminis reikalavimas, nuo kurio labai priklauso kiti, - informacijos optimalumas. Jo esmė, kad sąnau­dos, susijusios su apskaitos vedimu ir atskaitomybės sudarymu, turi būti bent jau ne didesnės už naudą, kurią tikimasi gauti panaudojus apskaitinę informaciją.

Svarbumo reikalavimas teigia, kad apskaitininkai turi pateikti valdymui tik svarbią, kitaip tariant, reikšmingą konkrečiomis sąlygomis valdytojams informaciją, apsiribodami nuo bereikšmių ar mažai vertingų duomenų.

Ažūriškumas ( pranc.- per dieną..Nepamiršti posakio – daugiau duoda tas, kas laiku duoda.)

Apskaita neturi būti nei greita, nei per lėta. Tai reiškia, kad įrašai apskaitos registruose turi būti atliekami laiku, o informacija vartotojams turi būti pateikiama ne iš anksto nustatytu laiku, bet tuomet., kai ji iš tiesų yra reikalinga .

Patikimumo reikalavimo įgyvendinimas reiškia iš esmės trukdymų pašalinimą iš informacinės sistemos: tai prirašymų išgyvendinimas, sąmoningo apskaitos duomenų klastojimo pašalinimas iš apskaitos, ir pan. Išvada – informacija, kuria pagrįsti valdymo sprendimai, turi būti patikima.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje įrašyta, kad “ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų:

tinkama, objektyvi ir palyginama;

pateikiama laiku;

išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams”.

1.10. Apskaitininko profesijos samprata

Lietuvos įmonėse apskaitos informaciją tvarko specialistai, kurie dažniausiai vadinami buhalteriais.
Žodis “ buhalteris” kilęs iš vokiečių k. Buchhalter – pažodžiui “knygų laikytojas. Tačiau ši reikšmė nevisiškai atitinka šiuolaikinio specialisto, tvarkančio apskaitą ir aktyviai dalyvaujančio plėtojant verslą, įvardijimą. LR Buhalterinės apskaitos pagrandų įstatyme I skirsnio 2 straipsnyje nurodyta , kad “ Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – fizinis asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą”. Tuo tarpu “Buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti”.

Vyr. finansininkas (buhalteris)– tai specialistas, profesionaliai , tvarkantis visą apskaitos sistemą įmonėje, rengiantis finansinę atskaitomybę, sudarantis sąmatas, apskaičiuojantis mokesčius, atliekantis vidinį auditą ir vykdantis kitas apskaitos funkcijas, bei atsakantis už viso šio darbo savalaikiškumą bei kokybę.

Literatūroje dažnai sutinkamas žodis “apskaitininkas” ,kaip sinonimas žodžiui “buhalteris”, nors, kai kurie autoriai teigia, kad tai bendresnis, platesnis pavadinimas nei “buhalteris”. Duodamas ir apibrėžimas,

kad “Apskaitininkas, tai darbuotojas, renkantis, apdorojantis ir tyrinėjantis visą informaciją susijusią su biznio veikla”.

Apskaitininko profesijai keliami ypač dideli reikalavimai, nes jo veikla sąlygojama dviem priešybėm – būtinumu laikytis Bendrųjų apskaitos principų bei Tarptautinių apskaitos standartų ir būtinybe atsižvelgti į įmonės specifiką, kuri taip pat labai stipriai veikia apskaitą. Be to, apskaitininkas visuomet privalo ginti visuomenės interesus. Jis negali parengti ir patvirtinti klaidingos finansinės atskaitomybės, nors šito kartais gali norėti įmonės vadovas ar savininkas.Su tuo susijęs nepriklausomų apskaitininkų statusas. Svarbiausi apskaitininkų veiklos principai:

MOKSLAS – PASITIKĖJIMAS – NEPRIKLAUSOMYBĖ

Šis devizas juosia tarptautinį apskaitininkų herbą. Simbolių herbe paaiškinimas:

SAULĖ – ji turi nušviesti visą įmonių ūkinę veiklą.

SVARSTYKLĖS – apskaitoje išreiškia priežasčių ir

pasekmių pusiausvyrą

BERNULIO KREIVĖ – simbolizuoja apskaitos amžinybę.

Šį herbą sukūrė vienas ryškiausių buhalterinės apskaitos teoretikų Žanas Batistas Diumarše, o 1946m.- mokslininko mirties metais Tarptautinis buhalterių kongresas patvirtino jį tarptautiniu apskaitininkų herbu.

Laisvosios rinkos visuomenė aukštai vertindama apskaitininko profesiją, kelia jai ir labai didelius reikalavimus,- ne tik dalykinius, bet ir moralinius. Tarptautinės apskaitininkų federacijos ETIKOS KOMITETAS yra priėmęs ir paskelbęs specialų Profesionalių apskaitininkų etikos kodeksą. Šį kodeksą aptarėme, kai kalbėjome apie apskaitos tarnybą įmonėje.

1.11. Auditas

Auditas – tai nepriklausomas finansinių ataskaitų tyrimas ir objektyvios nuomonės apie jas reiškimas, remiantis Bendraisiais apskaitos principais ir kitais teisės aktais. Auditas – labai svarbus rinkos ekonomikos elementas. Jis plačiai naudojamas daugelio įmonių ūkinei finansinei veiklai gerinti. Naudojimą lemia rinkos ekonomikos dėsniai. Audito reikšmė ypač svarbi šiose srityse:

auditas yra vienas iš svarbiausių ir patikimiausių ekonominės informacijos šaltinių. Jo teikiama informacija yra tikra, tiksli, objektyvi, patikima, turi didelę įrodomąją galią. Šią informaciją naudoja ne tik išorės, bet ir vidaus vartotojai, ji padeda spręsti konkrečius tikslus ir uždavinius.

auditas turi didelę reikšmę įmonės vidaus kontrolės sistemai stiprinti. Jis padeda kontroliuoti visus ūkinius procesus ir operacijas, visas įmonės ir jos padalinių veiklos sritis. Auditas atskleidžia vidaus kontrolės sistemos silpniausius elementus ir nurodo priemones jiems gerinti.

auditas yra svarbi vidaus rezervų atskleidimų priemonė. Jis parodo, ar įmonė taupiai naudoja turtą, ar laiku vykdo įsipareigojimus, ekonomiškai ūkininkauja. ar griežtai laikosi finansinės drausmės ir pan. Jis padeda įmonėms geriau panaudoti savo galimybes, atskleisti naujus ekonomijos šaltinius visuose įmonės valdymo lygmenyse ir padaliniuose.

auditas yra svarbus įmonės valdymo sistemos elementas. Svarbi jo reikšmė įmonės vadovavimui, priimant valdymo sprendimus, taip pat – stiprinant darbo drausmę, ugdant darbuotojų profesionalumą ir sąžiningumą.

auditas turi didelę reikšmę įmonės veiklos planavimui ir prognozavimui. Jo teikiama informacija gali būti naudinga parengiant ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius planus ir prognozes, nustatant tam tikrus dėsningumus ir tendencijas.

auditas yra objektyvus įrodymų rinkimo, sisteminimo ir įvertinimo procesas. Svarbiausios šio proceso funkcijos: įrodymų rinkimas, metodiškumas ir objektyvumas. Pirmoji funkcija reiškia, kad audito procesas – tai įrodymų rinkimas siekiant patikrinti tvirtinimus, kuriuos pateikė įmonės vadovybė. Antroji, metodiškumas, reiškia, kad audito įrodymams rinkti naudojama apibrėžta ir nustatyta metodika. Taip siekiama užtikrinti, kad darbas bus atliekamas kokybiškai ir bus gautas pakankamas kiekis patikimų įrodymų. Trečioji funkcija, objektyvumas, reiškia, kad auditas turi būti objektyvus, t.y. jis turi objektyviai įvertinti įmonės finansinę būklę, atskleisti teigiamus ir neigiamus veiksmus. Jis turi patvirtinti (arba nepatvirtinti) faktus tokius, kokie jie yra.

ypač svarbi audito reikšmė ekonominių išteklių, kurių nuolat mažėja, racionaliam paskirstymui. Jeigu įmonių finansinė atskaitomybė pateikia klaidingą informaciją, tai ekonominiai ištekliai gali būti paskirstyti ne toms veiklos sritims, kurias būtina plėtoti ir kuriose jie gali būti efektyviai panaudoti.

pažymėtina audito auklėjamoji reikšmė ugdant žmonių objektyvumą, sąžiningumą ir pasitikėjimą. Jo paskirtis – patikrinti finansinę atskaitomybę taip, kad ja pasitikėtų visi finansinės informacijos vartotojai. Jeigu finansinė atskaitomybė pateikiama informacijos vartotojams neaudituota , tai jiems visada gali kilti abejonių dėl kai kurių duomenų patikimumo. Neaudituotose finansinėse ataskaitose visada yra didesnė tikimybė sąmoningų arba nesąmoningų klaidų ar netikslumų.

1.12. Ūkinės veiklos ciklas ir ataskaitinis laikotarpis

Ūkinė veikla įmonėje vyksta ciklais. Vienas ūkinės veiklos ciklas paprastai vyksta tokiais etapais :

pinigų, reikalingų įmonės veiklai, įsigijimas

turto, reikalingo įmonės veiklai, įsigijimas (perkamos ar nuomojamos patalpos, perkamos žaliavos, medžiagos, įrengimai, samdomi darbuotojai ir pan.).

gaminama produkcija, teikiamos paslaugos.

pagamintos produkcijos ,teikiamų paslaugų pardavimas

pinigų gavimas.

Vienas ūkinės veiklos ciklas

Laikas

Būtina sąlyga, kad įmonė dirbtų pelningai, ciklui pasibaigus, ji turi gauti daugiau pinigų, nei buvo jų investavusi į gamybą ciklo pradžioje. Panaudojusi pinigų prieaugį, įmonė gali plėsti savo veiklą.

Teoriškai, įmonėje pasibaigus vienam ciklui, pradedamas kitas ir t.t. Tačiau praktiškai siekiant kuo efektyviau ūkininkauti, vos prasidėjus pirmajam ciklui, vėl perkamos žaliavos, gaminama produkcija ir pradedamas II – asis, po to III – asis ir kiti ciklai.

Ūkinės veiklos ciklai ir ataskaitinis laikotarpis

1 – as ciklas laikas

1 – as ataskaitinis laikotarpis

Taigi, vienu metu vyksta keletas ciklų, tačiau apskaitos požiūriu, įmonės veikla negali tęstis neribotai. Todėl įmonės veikla yra dirbtinai skaidoma į ataskaitinius laikotarpius. Ataskaitinis laikotarpis – tai valdžios organų nustatytas laiko tarpas (vieni metai), kuriam pasibaigus, apskaičiuojamas įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba nuostolis. Tačiau įmonės vadovybei ar savininkams pageidaujant, ataskaitinis laikotarpis gali būti suskaidomas į ketvirčius, mėnesius, dekadas ir pan.

1.13. Kontroliniai klausimai

Kada ir kokios sąlygos sąlygojo apskaitos atsiradimą?

Apibūdinkite apskaitos apibrėžimą.

Kokie uždaviniai keliami apskaitai?

Išvardinkite ir apibūdinkite įmonės vidinius informacijos vartotojus.

Išvardinkite ir apibūdinkite įmonės išorinius informacijos vartotojus.

Kas tai yra informacija, ekonominė informacija, apskaitinė informacija. Kokie joms keliami reikalavimai?

Kokias žinote apskaitos rūšis? Kuo jos skiriasi ir kuo panašios?

Kokie svarbiausi matai naudojami apskaitoje?.

Kokie matai dominuoja finansinėje apskaitoje? Kodėl?

Kokias funkcijas įmonėje atlieka buhalteriai?.

Kas tai yra apskaitos tarnyba įmonėje? Kokiose įmonėse ji būtina?

Koks pagrindinis teisės aktas reglamentuoja apskaitą Lietuvos įmonėse? Išvardinkite pagrindinius jo straipsnius.

Kas tai yra TAS? Į kokias pagrindines grupes juos galima suskirstyti?

Europos Sąjungos direktyvų reikšmė apskaitai. Apibūdinkite pagrindines direktyvas.

Kokius žinote apskaitos modelius? Apibūdinkite juos. Kokį modelį pasirinko Lietuvos Respublika ir kodėl?

Paaiškinkite BAP esmę.

Išvardinkite BAP ir juos paaiškinkite.

Kuo skiriasi pajamų ir įplaukų sąvokas apskaitoje?

Kuo skiriasi sąnaudų ir išlaidų sąvokos apskaitoje?

Išvardinkite ir apibūdinkite pagrindinius reikalavimus apskaitinei informacijai.

Ką vadiname buhalteriais įmonėje, kokias funkcijas jie atlieka?

Kokie svarbiausi apskaitininkų veiklos principai?

Paaiškinkite apskaitininkų nepriklausomybės sampratą.

Kokios pagrindinės nuostatos išdėstytos Profesionalių apskaitininkų etikos kodekse?

Paaiškinkite tarptautinio apskaitininkų herbo simboliką. Kas sukūrė apskaitininkų herbą?

Ką vadiname auditu? Kas gali jį atlikti?

Kas lemia audito reikšmę įmonėje ir kokiose srityse auditas ypač svarbus?

Kas apsprendžia audito būtinumą ir kada jis būtinas?

Išvardinkite pagrindines auditorių vartotojų grupes.

Kokie pagrindiniai audito tikslai?

Kaip suprantate, kas yra audito aplinka įmonėje?

Išvardinkite, kokie ryšiai egzistuoja tarp įmonės vadovybės, darbuotojų ir auditorių.

Kas yra ataskaitinis laikotarpis ir kodėl įmonės veikla skaidoma į ataskaitinius laikotarpius?

Apibūdinkite ūkinės veiklos ciklą.

1.14. Praktinės užduotys

1 Pratimas

Kokios informacijos Jums reikėtų ir kokią Jūs patys sukurtumėte, jeigu dirbtumėte:

įmonės vadybininku;

įmonės vyr. finansininku – buhalteriu;

įmonės direktoriumi.

2 Pratimas

Įmonė nori imti iš banko paskolą. Išvardinkite, kokia informacija apie įmonę domina banko valdytojus ir kodėl.

3 Pratimas

Kuriais iš šių reikalavimų negalima vadovautis formuojant apskaitinę informaciją:

altruizmo

patikimumo

atsargumo

optimalumo.

4 Pratimas

Kurias iš išvardintų savybių reikėtų laikyti apskaitininkų profesijos etinėmis nuostatomis ir kodėl:

optimizmo

profesinės kompetencijos

garbingumo

kuklumo

žmoniškumo

objektyvumo

nuoširdumo

patikimumo ir konfidencialumo

5 Pratimas

Išvardinkite apskaitoje naudojamus matus. Kurie iš jų dominuoja apskaitoje, o kurie – valdymo apskaitoje ir kodėl? Ar negalima būtų apsiriboti apskaitoje vienu kuriuo nors matu? Kodėl taip, arba kodėl ne?