Civilinio proceso teisės principai

1. Civilinio proceso teisės principų samprata. Civilinio proceso teisės principų reikšmė

Civilinio proceso teisės principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos atitinkamose teisės normose, suformuluotos teismų praktikos ar teisės doktrinos; jos išreiškia civilinio proceso esmź ir yra visos teisės šakos plėtros pagrindas. Šiuos principus nulemia civilinio proceso paskirtis ir tikslai:

• teisingai ir minimaliomis laiko ir finansinėmis s¹naudomis išsprźsti teisinį konflikt¹;
• kad teismo procesas būtų s¹žiningas, patogus tiek teismui, tiek šalims ir visai visuomenei;
• užtikrinti racionalų teisingumo sistemos funkcionavim¹;

Civilinio proceso teisės principų funkcijos:

1. Reglamentavimo. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius procesinius teisinius santykius, turi paisyti CPK ir teismų praktikos įtvirtintų principų, kurių daugelis, tokie kaip teisingumo ir teisinės valstybės principai, nustatyti Konstitucijoje. Jie gali būti reikšmingi ir sprendžiant įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo klausim¹.

2. Interpretavimo. Principai padeda suvokti konkrečių teisės normų turinį, teismams jas aiškinant bylų nagrinėjimo procese. Ypač svarbus yra teisės normų aiškinimas remiantis sisteminiu metodu, taip pat remiantis pagrindinėmis civilinio proceso idėjomis ir tikslais.

Kolizijų šalinimo. Pasireiškia keliais aspektais:

a) esant konkrečios teisės normos ir civilinio proceso principo kolizijai, teisės norma turi būti aiškinama taip, kad būtų pašalintas šis prieštaravimas, arba principas taikomas tiesiogiai;

b) esant kelių CPK normų kolizijai prioritetas teikiamas tai normai, kuri geriau atitinka civilinio proceso teisės principo esmź;

c) jei prieštarauja du principai, būtina argumentuoti, kodėl pirmenybė teikiama vienam iš jų;

4. Teisės spragų užpildymo. Nesant teisės normos, reglamentuojančios tam tikr¹ santykį, teismas taiko įstatymo ar teisės analogij¹. Teisės analogija – bylos sprendimas remiantis bendraisiais teisės principais, kai nėra galimybės taikyti įstatymo analogij¹.

Teisinio argumentavimo. Principai gali tapti šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, pvz. apskundžiant žemesnės instancijos teismo sprendim¹ aukštesnei instancijai remiantis tuo, kad pažeisti civilinio proceso teisės principai.

2. Civilinio proceso teisės principų sistema ir tarpusavio ryšys

Civilinio proceso principai sudaro bendr¹ sistem¹, ir nors yra savarankiški, tačiau tarpusavyje susijź. Pažeidus vien¹ dažnai pažeidžiamas ir kitas principas. Be to, konkretaus principo turinys s¹veikauja su kitais principais ir negali būti aiškinamas atsietai nuo jų. Tačiau principai nėra absoliutūs:

įstatymai numato tam tikras principų taikymo išimtis. Taip siekiama visų principų darnos;

civilinio proceso principai pirmiausia taikomi s¹žiningiems proceso dalyviams, t.y. nepiktnaudžiaujantiems procesu;

galima tam tikra principų konkurencija ar net priešybė. Tada būtina vadovautis principų subordinacijos kriterijais (konstituciniai principai turi prioritet¹ prieš kitus CP principus) bei remtis protingumo ir teisingumo, asmenų lygiateisiškumo kriterijais. Būtina pasirinkti proceso šalių teisių apsaug¹ labiausiai užtikrinantį principų derinimo būd¹. Konstitucinis Teismas pabrėžia būtinybź siekti principų suderinimo ir pusiausvyros. Taigi jei byloje kyla dviejų ar daugiau principų kolizija, būtina papildoma argumentacija, kodėl taikomas kuris nors principas, nes kitu atveju teismo sprendimas nebus teisėtas ir pagrįstas.

Principų įtvirtinimas nėra statiškas reiškinys, jų s¹rašas nėra baigtinis, o ir turinys kai kurių principų nuolat kinta, atsiranda naujų.

3 Civilinio proceso teisės principų klasifikavimas

I. Principai, kaip pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo idėjos, gali būti faktiniai ir teisiniai. Faktinis principas teisiniu tampa tada, kai jo turinys įtvirtinamas konkrečia teisės norma.

II. Pagal principų įtvirtinimo išorinź form¹:

įtvirtinti Konstitucijoje;

įtvirtinti kituose įstatymuose;

Ši klasifikacija reikšminga teisės normų taikymui, nes konstituciniai principai turi viršenybź prieš kitus principus.

III. Pagal civilinio proceso teisės principų įtvirtinimo teisės normose vidinź struktūr¹:

teisės normos įvardija tik principo pavadinim¹, o esmź nusako kitos teisės normos;

teisės normos įtvirtina tik trump¹ principo turinio apibūdinim¹, o jį konkretizuoja teisės normų visuma ir teisės teorija;

konkretaus principo buvimas nustatomas tik analizuojant teisės normų visum¹;

normos-principai;

teisės normos neįtvirtina elgesio taisyklės, tačiau atskleidžia tam tikr¹ princip¹ (pvz. teisingum¹ vykdo tik teismai);

IV. Pagal principų veikimo sfer¹:

bendrieji (pagrindiniai) – bendri visai teisės sistemai (teisingumo, subjektinių teisių santykiškumo, socialinio kompromiso, pareigos atlyginti žal¹, lygiateisiškumo, teisės į teisminź gynyb¹, teisėtumo);

tarpšakiniai – veikiantys keliose teisės šakose (teisingum¹ vykdo tik teismas – CPT, BPT, APT; sutarčių reikia laikytis – CPT, CT; niekas negali būti teisėjas savo byloje – CPT, BPT, APT; įrodinėjimo naštos – CPT, APT ir t.t)

šakiniai - veikiantys vienoje teisės šakoje (neatitinkantis įstatymų sandoris negalioja – CT; nekaltumo prezumpcija – BT; viena bausmė už vien¹ nusikaltim¹ – BT; kooperacijos ir proceso koncentracijos – CPT; dispozityvumo – CPT)

institutų – veikiantys viename teisės institute (nuosavybė neliečiama – CT; rašytinio proceso principas (pvz. kasacijoje) – CPT; įrodymų leistinumo ir s¹sajumo – CPT);

V. Pagal civilinio proceso teisės principų taikymo sritį ir subjektus:

Principai, nustatantys šalių procesinź padėtį civiliniame procese (teisė būti išklausytam, draudimas piktnaudžiauti procesu);

Nustatantys teismo procesinź padėtį ir vaidmenį civiliniame procese (teisėjų nepriklausomumas, teisingum¹ vykdo tik teismas);

Nustatantys įrodinėjimo proceso tvark¹ (laisvas įrodymų vertinimas, rungimosi principas);

Nustatantys bylos nagrinėjimo tvark¹ (proceso viešumas, valstybinė proceso kalba, proceso operatyvumas);

Ši klasifikacija padeda suprasti valstybėje vyraujantį civilinio proceso modelį (inkvizicinis ar rungtyniškas), taip pat, ar jis civilizuotas, ar užtikrina žmogaus teisių apsaug¹.

4. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys

4.1. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas

1950 m. Žmogaus teisių konvencija nustato, kad asmuo turi teisź, kad jo byl¹ per kiek įmanoma trumpesnį laik¹ viešumo s¹lygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatym¹ įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Toki¹ teisź įtvirtina ir LR Konstitucijos 30 str. Šis straipsnis taip pat įtvirtina asmens, kurio teisės ir laisvės pažeistos, teisź kreiptis į teism¹, tačiau teismine tvarka gali būti ginamos ne tik subjektinės teisės, bet ir įstatymo saugomi teisėti interesai. Teisminis teisių ir laisvių gynimas turi tik jam būdingus visuotinai pripažintus demokratinius principus (lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kt.), o teismo sprendimo vykdym¹ garantuoja valstybė.

Keletas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo aspektų:

I. Kiekvienas civilinis ginčas turi būti sprendžiamas teisme.

Teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija ir įstatymo leidėjo pareiga – įtvirtinti galimybź visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo sprźsti teisme. Net jei teisės aktai tam tikrų ginčų sprendim¹ priskiria kitų institucijų kompetencijai, turi būti garantuota galimybė šių institucijų sprendimus skųsti teismui. O CPK nustato, kad kilus abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo, ginčas nagrinėjamas teisme. Tai patvirtina teisės į teisminź gynyb¹ universalum¹. Šios teisės ribojimu nereikėtų laikyti įstatymuose įtvirtintos kai kurių ginčų privalomos ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos. Tai tik siekis operatyviai išsprźsti konflikt¹, sutaupyti šalių laik¹ ir lėšas. AT įtvirtina tris kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar ikiteisminė ginčų sprendimo procedūra racionali:

tokia tvarka yra nustatyta įstatymu;

būdas nėra pernelyg biurokratiškas ar sudėtingas;

šalis, nepatenkinta ikiteisminės institucijos sprendimu, visada turi turėti teisź kreiptis į teism¹;

CPK nustato, kad atsisakymas teisės kreiptis į teism¹ negalioja, nesukelia teisinių padarinių. Beje, principo ribojimu nelaikomas ginčo perdavimas sprźsti arbitražu, nes arbitražas yra alternatyvus teismo procesui ginčo sprendimo būdas.

Tačiau teismas nagrinėja ne visus socialinius konfliktus, o tik ginčus dėl teisės, ir tik suinteresuoto byla asmens kreipimusi. Teisminiu ginču turi būti siekiama materialinės ar moralinės naudos, interesas turi egzistuoti, būti teisėtas ir realus. O siekis vien tik “patampyti” šalį po teismus yra piktnaudžiavimas teise. CPK taip pat numato šalių skatinim¹ sprźsti ginč¹ taikiai (žyminio mokesčio sumažinimas šalims susitaikius, smulkiems ginčams ribojimas teisės į apeliacij¹ ir kt.)

II. Asmens teisė į teisminź gynyb¹ apima ne tik civilinės bylos iškėlim¹ teisme.

Taip pat ir kitus aspektus:

• teisź į s¹žining¹ bylos nagrinėjim¹;
• teisź, kad byl¹ nagrinėtų nepriklausomas, kvalifikuotas ir s¹žiningas teisėjas;
• teisź būti išklausytam;
• kreipimosi į teism¹ tvarkos paprastum¹;
• operatyvų ginčo sprendim¹;
• valstybės teikiamos visiškos ar dalinės teisinės pagalbos garantijas;
• įstatymų stabilum¹ ir t.t.

Taigi teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas turi būti ne formalus, bet realus. Konkrečiai šį princip¹ detalizuoja tam tikros civilinio proceso normos:

• numatymas minimalių ieškinio formos ir turinio reikalavimų (CPK 111, 135); baigtinis s¹rašas atvejų, kai atsisakoma priimti ieškinį; ieškinį nebūtinai turi surašyti teisininkas (CPK 137); ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio dalyk¹ ir pagrind¹, o ne įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstum¹;
• įstatymai nustato atvejus, kada asmenys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiami nuo žyminio mokesčio;
• priimtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas suteikia galimybź gauti nemokam¹ teisinź pagalb¹ neturtingiems asmenims;
• CPK suteikia galimybź pareikšti ieškinį dėl kitų asmenų interesų (viešasis interesas), įtvirtintos supaprastintos procedūros, keliami didesni reikalavimai šalių atstovams teisme;
• Teismų įstatymas kelia didesnius teisėjų kvalifikacijos ir moralinių savybių reikalavimus, įtvirtina teisėjų atrankos sistem¹;
• LR Apylinkių teismų steigimo įstatymu įsteigta daug pirmos instancijos teismų siekiant operatyviai ginti pažeistas teises.

III. Byl¹ gali nagrinėti tik įstatymo įsteigtas teismas.

Teismų sistem¹ įtvirtina Konstitucijos 111 str. Teismų sudarym¹ ir kompetencij¹ nustato LR Teismų įstatymas. Teismų sistem¹ sudaro bendrosios kompetencijos (LAT, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai) ir specializuoti teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai).

Teisės kreiptis į teism¹ teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas nėra absoliutus, būna ir šio principo ribojimo atvejų (pvz. tam tikri ginčai nepriklauso teismo kompetencijai; nemažas žyminis mokestis ir pan.).

4.2. Teisingum¹ Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas

Teisingumo vykdymas yra išimtinė teismų funkcija, lemianti šios valstybės valdžios viet¹ valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų status¹. Teisingumas suprantamas dviem prasmėmis:

Formali¹ja teisine prasme teisingumas – tai materialiosios teisės normų įgyvendinimas, vienai iš valstybės valdžių – teismams – sprendžiant ginčus dėl teisės. Priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas yra visuotinai privalomas, įgyja res iudicata gali¹ ir neginčijamas kitose institucijose ar pakartotinai teisme. Kitų ginčų sprendimo institucijų veikla sprendžiant ginčus nėra teisingumo vykdymas. Teisingum¹ gali vykdyti tik nepriklausomas teismas. Nepriklausomumui užtikrinti yra nustatomas teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumas, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, įtvirtinama teisminės valdžios savivalda, finansinis ir materialinis techninis aprūpinimas.

Prigimtine prasme teisingumas – tai moralinė kategorija, kuria vertinamas žmogaus elgesys įvairiomis situacijomis realiame gyvenime. Teisėjas privalo vadovautis visuomenės pripažintomis moralinėmis vertybėmis, kadangi jam tenka taikyti ir abstrakčias normas (“neprotingai didelės netesybos”, “s¹žiningas įgijėjas” ir pan.), taip pat sprźsti tam tikrus teismo diskrecijai paliktus klausimus (“neturtinės žalos dydžio nustatymas”). Teismas turi ieškoti abiejų šalių interesų pusiausvyros. Pagal teisingumo princip¹, esant visoms vienodoms s¹lygoms, pirmiausia turi būti ginamos s¹žiningos šalies teisės. Teisėjas neturi pamiršti, kad, be įstatymo raidės, egzistuoja ir įstatymo dvasia, prasmė, logika, paskirtis. Taigi antroji teisingumo principo pusė – moralinė, prigimtinė: sprźsti bylas, vertinti faktus, aiškinti ir takyti teisź ar užpildyti jos spragas remiantis teisingumo idėja. Neteisingos normos taikymas reikštų teisingum¹ tik formali¹ja prasme, tačiau moraline prigimtine prasme sprendimas bus neteisingas. Būdai tokiai padėčiai išvengti:

• kūrybiškai aiškinti teisės normas;
• tiesiogiai taikyti Konstitucij¹;
• kreiptis į Konstitucinį Teism¹ dėl tokios normos atitikties Konstitucijai ir įstatymams;
• kreiptis į administracinį teism¹ su prašymu patikrinti, ar aktas atitinka įstatym¹ (kai tai nepriklauso KT kompetencijai) ar Vyriausybės teisės norminį akt¹.

Nors tiesioginis  Konstitucijos taikymas yra įteisintas, tačiau tada kyla nemažai problemų. Kai teismas pagrįstai suabejoja konkrečioje byloje taikytino įstatymo konstitucingumu ir byl¹ išsprendžia taikydamas Konstitucijos normas tiesiogiai, tada galbūt prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas lieka galioti kitiems asmenims. Be to, įstatymų konstitucingumo tikrinimas – Konstitucinio Teismo galioje, taigi teismas, kilus abejonei, turėtų kreiptis ten. LAT išaiškino, kad tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai, taip pat esant kolizijų ar prieštaravimų.

Taigi Konstitucijos 109 str. reikalauja, kad teismas, sprźsdamas bylas, siektų, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi. Nors teismo sprendimas ir būtų su techninėmis klaidomis, tačiau materialinės teisės požiūriu teisingas, tokio sprendimo naikinimas prieštarautų įstatymų leidėjo, siekiančio užtikrinti teismo sprendimų ir jais nustatytų teisinių santykių stabilum¹, ketinimams. Taip pat negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

Vienintelė teisėjų ir teismo nepriklausomumo riba – įstatymas. Nesant įstatymo, teismas byl¹ turi išsprźsti vadovaudamasis įstatymo ar teisės analogija. Teismas taip pat turi remtis LAT precedentais, esant pagrindui – remtis papročiu ar net užsienio valstybių teisės normomis. Taikant įstatym¹, pirmiausia būtina išsiaiškinti teisės normos turinį ir prasmź, nes tik retais atvejais norma yra visiškai aiški. Įstatymo klausymas ir teisingumo vykdymas apima ir pareig¹ aiškinti prieštaringas teisės normas.

Kai susiduriama su teisės ir moralės santykio dilema, yra keleriopi sprendimo būdai:

• prigimtinės tesės doktrina teigia, jog teisėjo paskirtis yra aiškinant pozityvi¹j¹ teisź rasti moralinį jos pagrind¹;
• teisinio pozityvizmo atstovai neigia moralinź teisės prigimtį ir teisź sutapatina su įstatymu;
• teisinio realizmo atstovai, pripažindami, jog teisės norma galioja tik taikoma teismų ir kitų valstybės institucijų, teisės ir moralės santykio problemos nekelia.

Akivaizdu, jog teisės normos nėra vienintelis visuomeninių santykių reguliatorius, todėl teisingumo vykdymas negali būti tapatinamas su teisės normų taikymu, tai turi būti kūrybiškas procesas.

4.3 Teisės į teising¹ (s¹žining¹, tinkam¹) teismo proces¹

Šį princip¹ tiesiogiai įtvirtina 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., kuriame nustatyta kiekvieno asmens teisė, kad jo byl¹ per kiek įmanoma trumpesnį laik¹ viešumo s¹lygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucijos 109, 117 str; Teismų įst. 5str, cpk atskleidžiamas šio principo turinys: valstybė, garantuodama asmens teisź kreiptis į teism¹, turi užtikrinti, kad teismo procesas vyktų s¹žiningai, greitai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalių teisės..

Šį princip¹ atskleidžia šie aspektai:

Šalių ginč¹ turi sprźsti nešališkas ir nepriklausomas teisėjas (jei teisėjas yra vienaip ar kitaip suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali jos nagrinėti, taip pat negali t¹ byl¹ sprźsti pakartotinai);

Teismas turi būti sudarytas pagal įstatym¹ (Neteisėta teismo sudėtis – bes¹lygiškas pagrindas sprendimui panaikinti, arba proceso atnaujinimo pagrindas. Teismo sudėtį nustato Teismų įst. 36 str. Aukštesnių teismo instancijų teisėjai neturi teisės dalyvauti nagrinėjant bylas, kurias jis nagrinėjo žemesnės instancijos teisme. CPK įtvirtina teisėjo nušalinimo pagrindus: 64-66 str., šį klausim¹ sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, civ. Bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas, nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo pareiškimo dienos.);

Aukšta teisėjų kvalifikacija;

4) Gimtosios kalbos vartojimo proceso dalyviams užtikrinimas ir vertėjo dalyvavimas;

5) Viešas bylos nagrinėjimas;

6) Turi būti išklausytos abi šalys ( Šio principo galima nepaisyti tik kai kita šalis piktnaudžiauja procesu ir nevyksta į teismo posėdį ar atsisako priimti teismo pranešimus apie atliekamus proceso veiksmus);

7) Teismas byl¹ turi išsprźsti per kiek įmanoma trumpesnį laik¹;

8) Teismo sprendimas turi būti motyvuotas (Motyvų nebuvimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismų sprendimų motyvavimas yra svarbus tiek platesniu- vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisės normas formavimo, tiek siauresniu- teisingumo vykdymo konkrečiose bylose aspektu, kadangi būtent teismo motyvai leidžia leidžia asmenims pagrįstai numanyti, kokį sprendim¹ turėtų priimti teismas.);

9) Civ procese turi būti užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas (nei viena iš šalių negali būti labiau privilegijuota, adekvačios procesinės priemonės turi būti taikomos abiem šalim.);

Kiekviena šalis turi būti laiku informuota apie teismo posėdį, kitų procesinių veiksmų atlikim¹ bei kitos šalies veiksmus. (Procesas turi būti žodinis, kiekviena šalis turi teisź išdėstyti pozicij¹ žodžiu);

Teisė turėti atstov¹ ir galimybė vesti byl¹ per atstov¹;

Teisė apskųsti teismo sprendim¹ (civ procesas bus s¹žiningas, jei bus bent viena instancinė pakopa ir bent viena galimybė peržiūrėti teismo sprendim¹);

Valstybės garantija, kad teismo sprendimas bus įvykdytas;

Neturtingai šaliai valstybė turi garantuoti teisź į nemokam¹ teisinź pagalb¹, taip pat galimybź atleisti nuo žyminio mokesčio už procesinius dokumentus ar kitų bylinėjimosi išlaidų.

4.4 Teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas

Šis principas yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos s¹lyga. Tai vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Šis principas suprantama dvejopai:

Vidinis nepriklausomumas: t.y teisėjų asmeninis nepriklausomumas- jis neturi būti įtakojamas nei vienos iš šalių, jų atstovų, teismo pirmininkų ir pan. Teisėjo procesinis nešališkumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo s¹lyga. Tai pasiekiama nušalinimo institutu, taip pat atskirosios nuomonės institutu. Būti nepriklausomu teisėj¹ įpareigoja būti ir priesaika. Teismas negali pats inicijuoti proceso, nesvarbu kokioje instancijoje byla būtų nagrinėjama. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t.y jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinanči¹ bet koki¹ su tuo susijusi¹ abejonź.

Išorinis teisėjų nepriklausomumas: t.y teismų sistemos funkcinis arba institucinis nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Tik būdama savarankiška teisminė valdžia gali vykdyti savo funkcijas. Teisėjas neprivalo jokiai valstybės institucijai ar pareigūnams pasiaiškinti dėl savo nagrinėjamų bylų , neprivalo nagrinėjamų bylų pateikti kam nors susipažinti, išskyrus atvejus, numatytus proceso įst.

Išorinio teisėjų nepriklausomumo formos:

a) dalykinis nepriklausomumas- teisėjų atžvilgiu draudžiamas bet koks kišimasis į teisingumo vykdymo proces¹.

b) Asmeninis nepriklausomumas-teisėjui būtina užtikrinti atitinkamas darbo s¹lyga. Šios garantijos skirstomos:

Teisėjų korpuso formavimo tvarka;

Teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantijos;

Teisėjų profesinės karjeros garantijos;

Teisėjų asmens neliečiamumo garantijos;

Teisėjų socialinio pobūdžio garantijos.

Taigi šį princip¹ sudaro:

Teismo kaip valdžios institucijos savarankiškumas;

Teismo kompetencijos nustatymas tik įstatymu;

Visuotinė ginčų dėl teisės priklausomybė teismams;

Teismo teisė pačiam sprźsti savo kompetencijos klausimus;

Draudimas kištis į bylų nagrinėjimo proces¹;

Bes¹lygiškas teismo sprendimų privalomumas;

Teisėjų įgaliojimai turi būti adekvatūs jiems suteiktų teisių ir pareigų įgyvendinimui ir pagarbos teismui užtikrinimui;

Aukšta teisėjų kvalifikacija;

Teisėjo įgaliojimų nepertraukiamumas;

Ir k.t.

4.5 Teismo proceso viešumo principas

Šio principo tikslas- apsaugoti besibylinėjančius asmenis nuo slapto teisingumo vykdymo, kurio negalėtų stebėti visuomenė. Išimtis- teismo posėdis gali būti uždaras siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptum¹.

Viešas bylos nagrinėjimas reikšmingas dėl to, kad:

a) skatina teisėjus laikytis įstatymų;

b) skatina dalyvaujančius byloje elgtis atsakingai ir sakyti ties¹;

c) drausmina kitus proceso dalyvius;

d) užtikrina visuomenės teisinį švietim¹;

e) sudaro s¹lygas plėtoti teisės doktrin¹.

Teismo proceso viešumas taikomas:

Teismo posėdžiams (CPK 9 str.)

Teismo sprendimo paskelbimui (sprendimas skelbiamas viešai, su juo galima susipažinti kaip su sudėtine civilinės bylos medžiagos dalimi; išimtis- įvaikinimo bylose nesikalbama revoliucinė teismo sprendimo dalis);

Bylos medžiagai.

Teismo proceso viešumas suprantamas dvejopai:

Siaur¹ja prasme- tai dalyvaujančio byloje asmens teisė asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti bylos nagrinėjime bei susipažinti su bylos medžiaga.

Plači¹ja prasme- visuomenės teisės dalyvauti jame, gauti ir skelbti informacij¹ apie byl¹.

Šis principas galioja ir apeliacinės instancijos, ir kasaciniame teisme.

Civilinio proceso tvarka paprastai nagrinėjami privataus pobūdžio ginčai, todėl privataus gyvenimo neliečiamumas reikalauja viešumo principų išimčių.

Viešumo principo ribojimai:

uždaras teismo posėdis- siekiant apsaugoti asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptum¹. Dėl neviešo nagrinėjimo teismas turi priimti motyvuot¹ nutartį.

techninių priemonių naudojimo ribojimas- teismas teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti įvairias technines priemones gali naudoti be apribojimų. Visiems kitiems naudoti technines priemones draudžiama.

bylos medžiagos viešumo ribojimas (CPK 10 str.)- negalima susipažinti su bylos medžiaga nedalyvavusiems asmenims, jei teismo posėdis buvo uždaras, taip pat jei teismo posėdis buvo viešas, tačiau teismas nusprendžia, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra ne vieša.

Rašytinis procesas.

4.6. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas

Tai yra demokratinės visuomenės principas. Šio principo turinį sudaro šie elementai:

Teismas negali priimti sprendimo neišklausźs abiejų šalių;

Abiems pusėms turi būti garantuojamos vienodos tiesos įrodinėjimo priemonės: kas neleidžiama ieškovui, tas turi būti neleidžiama ir atsakovui, ir atvirkščiai.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje dalyvaujančių asmenų teisinio lygiateisiškumo esmė- asmenų lygybė teismui, bet ne ginč¹ sprendžiančio teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų lygybė. Civiliniame procese galiojant rungimosi principui vienodomis s¹lygomis tarpusavyje bylinėtis gali tik lygiateisės šalys. Teismas abiems šalims vienodai turi padėti įgyvendinti procesines teises, vienodai reikalauti vykdyti pareigas. Aplinkybė, kad ieškovo ieškinys buvo atmestas, negali būti vertinama kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas, jeigu ieškinys atmestas, kaip nepagrįstas. Lygiateisiškumas turi būti ne formalus, bet realus.

Taigi šis principas- vienas iš tinkamo teismo proceso požymių. Lygiateisiškumas civiliniame procese reiškia, kad bylos teismuose turi būti nagrinėjamos pagal vienodas taisykles ir be diskriminacijos, teismas neturi būti suinteresuotas ieškovo ar atsakovo laimėjimu byloje. Valstybė turi garantuoti tokį proceso modelį, kad byl¹ laimėtų teisioji šalis, šalys turi turėti vienodas galimybes įrodinėti savo ties¹.

4.7. Teismo proceso kalbos principas

Teismo procesas LT vyksta lietuvių kalba, o asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose naudojantis vertėjo paslaugomis. Teisė turėti vertėj¹ atsiranda tiek visiškai nemokant lietuvių kalbos, tiek j¹ mokant nepakankamai. Jeigu bylos šalimi esantis asmuo nemoka lietuvių kalbos, tačiau neatvyksta į teismo posėdį ir teismas byl¹ nagrinėja teismo posėdyje nedalyvaujant vertėjui, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas aptariamas principas, jeigu kiti dalyvavusieji teisme moka kalb¹. Aptariamo principo turinį sudaro ne tik užtikrinimas lietuvių kalbos nemokantiems asmenims teisės dalyvauti teismo procesiniuose veiksmuose naudojantis vertėjo paslaugomis, bet ir teismo pareig¹  užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siunčiamus teismo procesinius dokumentus išversti į anglų ar kit¹ kalb¹.

Šis principas turi tam tikras veikimo ribas. Tai reiškia, kad teise pasinaudoti nemokama valstybės garantuojama vertėjo pagalba galima tik procesiniu veiksmus atliekant teisme arba teismui procesinius veiksmus atliekant ne teismo patalpose. Valstybės s¹skaita į anglų ar kit¹ kalb¹ išverčiami tik ir dalyvaujantiems byloje asmenims siunčiami tik teismo procesiniai dokumentai.

4.8. Žodiškumo principas

Civilinis procesas istoriškai klostėsi kaip žodinis, o atsiradus raštui tapo rašytiniu. Toks modelis Europoje gyvavo maždaug iki XVIII a., nuo XVIII a. pradžios pamažu pereita prie žodinio principo.

Kadangi į žodinį proces¹ būtina iškviesti visus dalyvaujančius byloje asmenis ir kitus dalyvius, jų išklausymas užima daug laiko, bylos atidedamos dėl neatvyko ir t.t, todėl nuo XX a. šeštojo dešimtmečio žodinis principas imtas riboti – rašytinis procesas taikomas nagrinėjant smulkius ginčus, nesudėtingose bylose, kasacijoje, nustatomos supaprastintos procedūros, atliekamos rašytinio proceso tvarka.

Žodiškumo principo esmė ta, įrodymai tiriami žodžiu, šalių kalbos, pasirengimas bylai ir pats teisminis nagrinėjimas vyksta žodžiu. Teismo sprendimo pagrindas gali būti tik medžiaga, kuri buvo pateikta ir ištirta žodžiu. Nagrinėdamas byl¹ žodžiu teismas gali geriau suvokti šalių reikalavimus ir ištirti bylos aplinkybes, lengviau šalis sutaikyti, be to taip įgyvendinamas viešumo principas. Kita vertus, žodiniame procese sunku fiksuoti kiekvieno asmens kalb¹, tam sugaištama daug laiko.

Tuo tarpu rašytiniame procese šalys detaliau apsvarstyti kitos šalies argumentus, nereikia atidėlioti bylos nagrinėjimo kuriam nors iš byloje dalyvaujančių asmenų neatvykus.

Taigi, tiek žodinis, tiek rašytinis procesai turi privalumų ir trūkumų, todėl dažnai pritariama mišriam procesui. 

Lietuvos civilinio proceso teisėje žodinis procesas reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, prašymus ir t.t teikia žodžiu, įrodymai, taip pat ir rašytiniai įrodymai, ekspertų išvados, daiktiniai įrodymai tiriami, aptariami ir analizuojami žodžiu. Teismo pavedimo tvarka surinktų įrodymų turinys turi būti paskelbtas balsu perskaitant dokumentus, apklausos protokolus. Teismas negali riboti dalyvaujančių byloje asmenų kalbos trukmės.

Žodinis principas galioja tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Šio principo taikymas pirmosios instancijos teisme galimas tik teismo posėdyje, taigi ne tik trečiojoje, bet ir antrojoje civilinio proceso stadijoje. Tačiau tiek pirmojoje, tiek apeliacijoje yra žodiškumo principo išimčių, kai bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka:

Ginčuose dėl nedidelių sumų (iki 1000 lt) jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (CPK 441 str.);

Žodiškumo principas negalioja dokumentiniame procese (CPK 424 str.) ;

Apeliacinėje instancijoje byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jei to prašo apeliantas ir tokiam prašymui atsiliepimuose neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 322 str.);

4) Atskirieji skundai taip pat visada nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, jei pats teismas nutaria skund¹ nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 336 str.);

5) Bylos kasacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija ar plenarinė sesija konkrečioje byloje nenutaria kitaip (CPK 356 str. 1 ir 2 d);

Jeigu byloje, kuri turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kuriam nors iš dalyvaujančių byloje asmenų nepranešama apie bylos nagrinėjim¹ ir priimamas teismo sprendimas, tai toks teismo sprendimas nedalyvavusio byloje asmens reikalavimu naikinamas dėl absoliutaus negaliojimo.

4.9. betarpiškumo principas

Įtvirtintas CPK 14 str. Šio principo turinys:

Teisėjas privalo asmeniškai ir tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus Cpk numatytus atvejus– apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kt. įrodymus. Jeigu bylos nagrinėjimo metu pasikeičia teismo sudėtis, naujas teisėjas turi pradėti byl¹ nagrinėti iš pradžių, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja bylos nagrinėjimui toliau nuo procesinio veiksmo, kurį atlikus byla buvo atidėta.

Šis principas taip pat reiškia, kad bylos šalims turi būti sudarytos s¹lygos asmeniškai ar per atstov¹ su visais byloje esančiais įrodymais.

Tesimo sprendim¹ teismas gali pagrįsti tik ištirtais teismo posėdyje įrodymais

Teismas privalo tirti kiekvien¹ byloje priimt¹ įrodym¹ ir išklausyti byloje dalyvaujančių asmenų argumentus apie to įrodymo s¹sajum¹, leistinum¹, patikimum¹ ir įrodom¹j¹ reikšmź. Teismas sprendime, nutartyje gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Ši taisyklė galioja ir apeliacinės instancijos teisme.

Priimdamas sprendim¹ teismas negali sprźsti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų klausimo (CPK 14 str. 3 d., 266 str). Teismas, tiesiogiai tirdamas įrodymus ir jų pagrindu priimdamas teismo sprendim¹, nagrinėja konkrečių šalių ginč¹ dėl teisės, todėl negali analizuoti neįtrauktų į bylos nagrinėjim¹ asmenų teisių ir pareigų klausimo.

Šio draudimo pažeidimas - absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p), taip pat proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. l d. 7 p), nes šiais atvejais, kai sprendimas paveikia į byl¹ neįtrauktų asmenų teisės, proceso atnaujinimas yra vienintelė šių asmenų galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus.

4. Dalyvaujantys byloje asmenys baigiamosiose kalbose taip pat gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje (CPK 14 str. 4 d., 253 str. 4 d.). Tačiau jei baigiamųjų kalbų metu paaiškėja, kad reikšmingos bylos aplinkybės nenustatytos, neištirti tam tikri įrodymai, teismas nutartimi gali bylos nagrinėjim¹ iš esmės atnaujinti (CPK 256 str).

Šis principas turi būti taikomas ir apeliacijoje, ir kasacijoje, ypač apeliacijoje, kai žodiniame procese iš naujo tiriami visi byloje esantys įrodymai.

Teismų praktikoje išryškėjo problema, kad neretai aukštesniosios instancijos teismuose su byla susipažįsta tik teisėjas, kuris byloje paskirtas pranešėju. Pagal įstatym¹ su byla tiesiogiai turį susipažinti visi teisėjai, tačiau dažnai pranešėjas kitus kolegijos narius tik supažindina su byla. Suprantama galimybź kiekvienam teisėjų kolegijos nariui ne tik parengti teismo posėdžiui bylas, kuriose jis paskirtas pranešėju, bet ir detaliai susipažinti su kitomis civilinėmis bylomis, kurioms išnagrinėti jis paskirtas teisėjų kolegijos nariu, riboja didžiuliai darbo krūviai. Tai būtų įmanoma padidinus teisėjų skaičių apeliacinės instancijos teismuose arba žymiai padidinus teismų personalo, turinčio teisinį išsilavinim¹, skaičių (teisėjų padėjėjų, teisės patarėjų, teismų praktikos analizės darbuotojų ir pan.). Deja, šios problemos sprendim¹ riboja valstybės finansinės galimybės. Asmeniškai nesusipažinusiam su byla teisėjui sunku priimti nešališk¹ ir savarankišk¹ sprendim¹, kartu pažeidžiamas ir betarpiškumo principas, nes teisėjas prieš priimdamas sprendim¹ nėra tiesiogiai susipažinźs su visais bylos dokumentais. Betarpiškumo principas iš esmės reiškia poreikį, kad kiekvienas byl¹ nagrinėjantis teisėjas ne tik susipažintų su visomis bylos aplinkybėmis, byloje esančiais įrodymais, dalyvautų įrodymų tyrime, bet ir tiesiogiai bendraudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, kitais proceso dalyviais pajustų ginčo šalių tarpusavio santykių dvasi¹, ginčo ištakas, priežastis ir eig¹. Sprendim¹ teismas turi priimti tik išaiškinźs visas reikšmingas bylos aplinkybes, remdamasis įstatymais ir vidiniu įsitikinimu, pagrįstu žmogiškuoju tarp šalių susiklosčiusių santykių vertinimu, visuomenės puoselėjamomis vertybėmis.

4.10. Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas įtvirtintas CPK 16 straipsnyje. Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo principas reiškia, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti kitų bylų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 16 str. l d.). CPK 235 str. 3 d. nustato, kad teismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus atvejus, kai skelbiama pertrauka, kuri negali būti ilgesnė kaip penkios dienos.

Šis principas teisinėje literatūroje dar vadinamas civilines bylos nagrinėjimo vientisumo ar susitelkimo (angį. concentration) principu. Kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus, be pertraukos, jos nagrinėjimo metu negali būti nagrinėjamos kitos bylos. Pradėti nagrinėti kit¹ byl¹ galima tik priėmus teismo sprendim¹ ar nutraukus byl¹, palikus pareiškim¹ nenagrinėt¹, ši¹ byl¹ sustabdžius, j¹ atidėjus arba padarius pertrauk¹. Pagrindinė tokio teisinio reguliavimo priežastis ta, kad tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes įmanoma detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėt¹, pagrįst¹ ir teising¹ sprendim¹.

CPK 16 str. 2 d. įtvirtina civilinės bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo garantij¹ — teisėjų sudėties nekintamum¹.

Teisėjų sudėties nekintamumo principas reikalauja, kad jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis (dėl ligos, komandiruotės, atostogų, mirties ir kitų priežasčių), bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir ji turi būti pradėta nagrinėti iš pradžių, nebent dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų tźsiama nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus byla buvo atidėta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog CPK 16 straipsnyje įtvirtinto principo pažeidim¹ galima konstatuoti tik jei teisėjo pakeitimas vyksta tuo metu, kai jau tiriami įrodymai, taigi CPK 16 str. nuostata „bylos nagrinėjimo metas' suprantamas kaip teisminis nagrinėjimas.

2002 m. CPK naujovė - atsarginio teisėjo institutas (CPK 16 str. 3 d.). Šis institutas padėtų išvengti atvejų, kuomet: dėl tam tikros priežasties pasitraukus vienam iš kolegijos teisėjų bylai turi būti pradėta nagrinėti nuo pradžios. Atsarginis teisėjas dalyvautų bylos nagrinėjime nuo pradžios, todėl jam pakeitus teisėjų kolegijos narį byla būtų nagrinėjama toliau, nepažeidžiant betarpiškumo ir nepertraukiamumo principų ir neužtźsiant proceso. Tai aktualu sudėtingose, ilgai trunkančiose bylose, kur daug dalyvaujančių byloje asmenų.

Tiesa, praktikoje šios įstatymo nuostatos teismai dar nėra taikź, nes matyt, nebuvo poreikio.

4.11. Rungimosi principas

CPK 12 str. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178str).

Visas bylos aplinkybes turi įrodyti šalys, o teismas tik įvertina bylos faktus pagal pateiktus įrodymus ir negali
aiškintis aplinkybių, kurių nė viena iš šalių nenurodo. Šalių teisės lygios, todėl teismas turi būti nešališkas ir privalo abiem šalims užtikrinti vienodas galimybes įrodinėti ties¹.

Rungimosi principas pasireiškia ginčo šalių procesiniu santykiu, kai viena šalis, pareiškianti reikalavimus, yra „aktyvi', o kita, turinti apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, - „pasyvi', nors gintis nuo ieškinio ir būti aktyvus, žinoma, gali ir atsakovas (pavyzdžiui, pareikšdamas priešieškinį).

Rungimosi principas taikomas visose civilinio proceso stadijose. Ieškovas jau ieškinyje (civilinės bylos iškėlimo stadija) turi nurodyti ne tik reikalavim¹, bet ir jį pagrindžiančias aplinkybes bei įrodymus, patvirtinančius tas aplinkybes (CPK 111, 135 straipsniai). Tai galioja ir atsakovo atsikirtimams bei priešieškiniui (CPK 142, 143 straipsniai). Pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje šalys turi pateikti teismui visus turinčius reikšmės bylai įrodymus ir paaiškinimus bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 225,226 straipsniai).

Pabrėžtina, kad rungimosi principas taikomas tik faktiniam bylos aspektui (ieškinio, atsikirtimų, priešieškinio faktiniam pagrindui), iš šalių nėra reikalaujama nurodyti, koks įstatymas turi būti taikomas, nes tai yra teismo prerogatyva - nustatyti, teisingai išaiškinti ir taikyti teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius.

Pabrėžtina, kad šiuo atveju išimtis yra užsienio valstybės teisės taikymas, kai tai numato šalių susitarimas. Pagal CPK 808 str. 2 dalį užsienio teisės taikymas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šalis, prašanti taikyti užsienio valstybės teisź, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindas, taip pat nurodyti užsienio teisės turinį, taikymo praktik¹ ir doktrin¹. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių arba įstatymų numatytais atvejais užsienio teisź taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia ir teisės, ir fakto kausimus, jis gali konstatuoti egzistuojant kitokias faktines bylos aplinkybes, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas, išimtiniais atvejais gali tirti naujus įrodymus, taigi rungimosi principas plačiai įgyvendinamas ir apeliaciniame procese.

Kadangi proceso atnaujinimas byloje reiškia pakartotinį bylos, kurioje yra įsiteisėjźs teismo sprendimas, nagrinėjim¹, bendrosios rungimosi principo taisyklės taikomos ir proceso atnaujinimo stadijoje.

Nors kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų netiria, o nagrinėja tik teisės klausimus, tačiau išdėstydamos teisinius kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus šalys rungiasi ir kasaciniame procese. Rungimosi principas, galiojantis ir kasaciniame procese, reikalauja, kad šalis ne tik įvardytų įrodinėjimo dalyk¹, t.y. nurodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavim¹ ar reikalavimus, bet ir šias aplinkybes įrodytų. Taigi kasatorius turi nurodyti ne tik konkretų savo kasacinio skundo pagrind¹, bet ir įrodymus, patvirtinančius kasaciniame skunde išdėstytus teisinius teiginius. Kadangi kasaciniame procese nagrinėjami ir sprendžiami tik teisės klausimai, kasacinio skundo pagrindu gali būti tik argumentai, susijź su materialinės ar proceso teisės normų netinkamu aiškinimu ar taikymu.

Be to, rungimosi principas taikomas ir vykdymo procese. Pavyzdžiui, tiek išieškojimo iš skolininko turto ir turtinių teisių, tiek nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų vykdymo metu išieškotojas ir skolininkas gali dalyvauti priverstinio vykdymo veiksmuose, reikšti prašymus, nušalinti antstolį, vertėj¹ ekspert¹, ginčyti turto priklausomybź ir jo įkainojim¹, skųsti antstolio veiksmus ir teismo nutartis ir t.t.

Rungimosi principo turinį atskleidžia šie aspektai, sutinkami ir teismų praktikoje.

Įrodinėjimo dalyk¹ civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teismas negali peržengti ieškinio ribų t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, bei įrodymais, kurių byloje nėra

Teismas turi sprźsti byl¹ vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus nurodymus ir jų pateiktus įrodymus;

Teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, Vadinasi, visas bylos aplinkybes nurodyti ir įrodyti turi ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertina įrodymus ir konstatuoja tam tikras bylos aplinkybes, taip pat teisiškai kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius santykius;

Teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva;

Rungimosi principas nėra absoliutus. 2002 m. CPK įtvirtintas socialinio civilinio proceso modelis ir visų pirma kooperacijos principas (CPK 8 str.) labiausiai paveikė rungimosi principo turinį, 2002 m. CPK įtvirtino rungimosi ir teisėjo vadovavimo procesui principų pusiausvyr¹, todėl kiekvienas iš paminėtų rungimosi principo aspektų turi išimčių:

Rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas turi teisź tik įstatymų numatytais atvejais

Darbo bylose

Ypatingos teisenos bylose

Šeimos bylose

Paveldėjimo procedūrų taikymo

Bylose dėl teismo leidimų išdavimo

Ir kt.

Tai paaiškinama viešojo intereso gynimu ir tam tikrų bylų pobūdžiu.

Teisinas gali kontroliuoti šalių procesinius veikslius, taikyti jiems sankcijas, nurodyti įrodinėjimo proceso trūkumus.

Teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomų įrodymų, nustatydamas termin¹ jiems pateikti.

Priėmźs pareiškim¹, teismas pareiškim¹ padavusio asmens prašymu ar savo iniciatyva gali skirti asmens, kurį prašoma paskelbti mirusiu, turto laikin¹jį administratorių.

CPK numatytais atvejais teismas gali peržengti ieškinio, taip pat apeliacinio ar kasacinio skundo ribas. Šeimos bylose teismas turi teisź viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendim¹ dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susijź su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

Tiek ieškinio, tiek apeliacinio ar kasacinio skundo ribų peržengim¹ įstatymas sieja su viešuoju interesu, kuris yra vertinamojo pobūdžio kategorija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismui reikia sprźsti, ar, be privataus intereso, byloje egzistuoja dar ir viešasis interesas. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas negali nereaguoti į pirmosios instancijos teismo padaryt¹ aiškų ar šiurkštų teisės pažeidim¹, nors nė viena šalis to pažeidimo ir nenurodo. Teismas turi teisź peržengti apeliacinio skundo ribas, kai pirmosios instancijos teismas pažeidžia materialiosios teisės normas, jeigu toks pažeidimas prieštarauja viešajam interesui (CPK 332 str. 2 d.). Viešojo intereso buvimas laikytinas tuo atveju, kai tarp šalių atsiradź teisiniai santykiai vienaip ar kitaip gali veikti kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus.

CPK numatytais atvejais teismas gali taikyti alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būd¹. Pvz., šeimos bylose taikant įstatymuose numatyt¹ alternatyvų vaiko teisių ar teisėtų interesų gynimo būd¹, ginčuose dėl darbo santykių – alternatyvų darbuotojo teisų ir teisėtų interesų gynimo būd¹.

Teismas gali, tam tikrais atvejais ir privalo, inicijuoti civilinės bylos iškėlim¹, savo iniciatyva įtraukti atsakov¹ į byl¹.

Jeigu teismas, nagrinėdamas byl¹ pagal darbuotojo ieškinį, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, tai turi teisź savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antr¹jį atsakov¹.

Teismas, priėmźs sprendim¹ pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, jeigu šis asmuo yra gydymo, auklėjimo ar globos ir rūpybos institucijoje, privalo savo iniciatyva nustatyti šiam asmeniui glob¹ ar rūpyb¹

4.12. Dispozityvumo principas

Dispozityvumo principas įtvirtintas CPK 13 straipsnyje. Atsižvelgdami į šio principo turinį, šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostat¹, turi teisź laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ir privatinės teisės reguliuojamų santykių kilź ginčai (CPK l str. l d.). Privatinei teisei būdingas šalių autonomijos (dispozityvumo) principas, leidžiantis joms įstatymo ribose pasirinkti savo elgesio modelį. Savo teisių įgyvendinimo šalys privalo rūpintis pačios, todėl tik pats teisių turėtojas,gali nusprźsti, ar teises ginti, ar ne bei kokios gynybos reikalauti (pavyzdžiui, pasirinkti vien¹ ar kelis teisės gynimo būdus, prašyti priteisti tik pagrindinź skol¹ ar reikšti ir papildomus reikalavimus dėl netesybų, palūkanų, nuostolių priteisimo ir t.t.).

Dispozityvumo principas - vienas fundamentaliausių civilinio proceso teisės principų, nes tik šalys turi turėti teisź apibrėžti ginčo dalyk¹ ir taip daryti įtak¹ proceso eigai.

Dispozityvumo (kaip ir rungimosi) principas būdingas visoms civilinio proceso stadijoms, jis įgyvendinamas nuo pat kreipimosi į teism¹ momento, iškėlus byl¹ - pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje ir byl¹ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vykdymo procese ir atnaujinus proces¹, taip pat apeliacijoje ir kasacijoje, kur bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia atitinkamai apeliacinis arba kasacinis skundas.

Iškėlus civilinź byl¹, pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje šalys turi apsisprźsti galutinai - kokius reikalavimus ir atsikirtimus reikš, kokiomis aplinkybėmis bei įrodymais juos grįs (rungimosi principo aspektas); atitinkamai jos gali pakeisti ieškinio dalyk¹ arba pagrind¹, padidinti arba sumažinti reikalavimus, teikti papildomus įrodymus, gali to ir nedaryti (dispozityvumo principo aspektas). Tačiau jeigu šalis nevykdys įstatyme nustatytos pareigos rungtis, neįrodys įrodinėjimo dalyk¹ sudarančių aplinkybių, nepasinaudos galimybe pateikti papildomų įrodymų, teismo priimtas sprendimas jai gali būti nepalankus. Teismo procesinis sprendimas, neatitinkantis šalies lūkesčių, gali būti priimtas dėl skirtingų priežasčių. Vienu atveju tai gali atsitikti dėl tos priežasties, kad šalis procese buvo pasyvi, nerūpestinga ir neišnaudojo visų įstatymo suteiktų procesinių galimybių, pavyzdžiui laiku nepakeitė ieškinio dalyko ar pagrindo, nepadidino reikalavimų, nepateikė įrodymų, susijusių su byla, reikšmingų bylai, kuriuos turėjo bei galėjo pateikti, neskundė teismo sprendimo ir t.t. Taigi šiuo atveju šalis gali pralaimėti teisinį ginč¹ ne dėl to, kad ji yra iš principo neteisi ginčo teisinio santykio šalis, o dėl to, kad įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neišnaudojo visų įstatymo jai suteiktų procesinių galimybių savo tiesai įrodyti, t.y. nepasinaudojo dispozityvumo principo teikiamomis garantijomis.

Teismas privalo išaiškinti abiem šalims jų procesines teises ir pareigas, patikslinti pareig¹ įrodinėti, pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų tam tikroms aplinkybėms nustatyti, išaiškinti galimybź pasirūpinti teisine pagalba byloje ir pan. Jei viena šalis pasyvi, tai negali būti kompensuojama teismo iniciatyva padėti vienai iš šalių. Panašūs teismo procesiniai veiksmai gali būti traktuojami kaip teismo šališkumas vienos iš šalių atžvilgiu.

Dispozityvumo principo turinį atskleidžia šie pagrindiniai aspektai:
1. Civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva. Teismas to savo iniciatyva padaryti negali, taip pat to padaryti niekas negali priversti ieškovo. Be to, suinteresuotam asmeniui yra garantuojama teise pasirinkti savo teisių gynimo būd¹.

Bylos nagrinėjimo dalyk¹ nustato šalys; teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, negali priteisti ieškovui to, ko jis neprašė, taip pat teismas negali pagrįsti sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė.

Šalys turi teisź baigti byl¹ taikos sutartimi; ieškovas turi teisź atsisakyti ieškinio, atsiimti ieškinį, o atsakovas - pripažinti ieškinį.

Ieškovas gali padidinti arba sumažinti savo reikalavimus, pakeisti ieškinio dalyk¹ ar pagrind¹.

Šalys turi teisź apskųsti teismo sprendim¹, bet gali šia teise ir nesinaudoti (CPK 305 str.).

6. Šalys gali vesti byl¹ pačios ar per atstovus.

7. Šalys gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis

8. Vykdymo procesas paprastai pradedamas išieškotojo iniciatyva (CPK 641,646,650,586, 595 straipsniai).

Taigi šalių dispozityvumas reiškia, kad jos gali disponuoti:

ginčo objektu: keisti ieškinio dalyk¹, pagrind¹, atsisakyti ieškinio ir kt. (materialusis dispozityvumo principo aspektas);

procesinėmis priemonėmis: skųsti teismo sprendim¹, vesti byl¹ per atstov¹ ir kt. (procesinis dispozityvumo principo aspektas).

Materialioji teisė numato šias dispozityvumo principo išimtis:

Materialiojoje teisėje draudžiama savo teises įgyvendinti tokiais būdais ir priemonėmis, kurie pažeistų kitų asmenų teises ar darytų jiems žal¹, draudžiama piktnaudžiauti teise.

Įstatymo imperatyviai sureguliuotų klausimų šalys negali pakeisti savo susitarimu (pvz., santuokos sudarymo s¹lygų, tėvų pareigos vaikams ir t.t)

Materialioji teisė reguliuoja ne vien tik privataus pobūdžio teisinius santykius, bet ir santykius, kurie vienaip ar kitaip veikia kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus, todėl tokie santykiai nėra grynai privatus šalių reikalas (pavyzdžiui, monogamijos principo laikymasis, vaikų išlaikymo ir auklėjimo pareigos, neveiksnaus asmens teisių atstovavimas).

Atsižvelgiant į dispozityvumo principo išimtis materialiojoje teisėje, sprźsdamas tarp šalių kilusį ginč¹ teismas turi paisyti imperatyvių materialiosios teisės normų. Tai lemia ir dispozityvumo principo civiliniame procese galiojimo ribas:

Teismas gali netvirtinti šalių taikos sutarties, nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio, jeigu tie veiksniai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Teismui nėra privalomas šalies faktų pripažinimas

Įstatymo numatytais atvejais teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas

Procesinis įstatymas kai kurias dalyvaujančiųjų byloje asmenų procesines teises apriboja laiko atžvilgiu, nustatydamas galimybź tas teises įgyvendinti iki tam tikros proceso stadijos pabaigos arba iki bylos tam tikros procesinės padėties; pavyzdžiui, pagal bendr¹ taisyklź ieškovas teise pakeisti ieškinio elementus gali pasinaudoti iki pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos pabaigos. Apeliantas teise keisti apeliacinio skundo dalyk¹ ir pagrind¹ gali pasinaudoti tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos.

Pagal dispozityvumo ir imperatyvumo santykį skiriamos trys civilinių bylų kategorijos:

1) visiškai privačios bylos - iš privatinių teisinių santykių kilusios bylos, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo
materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama ir kurių nagrinėjimas bei sprendimas nesusijźs su viešojo intereso ap-
sauga. Šios bylos dar vadinamos dispozityviosiomis (pavyzdžiui, ginčai dėl paskolos sutarties, dovanojimo sutarties tarp
privačių asmenų ir pan.);

2) bylos, susijusios su viešojo intereso apsauga - tai bylos, kylančios iš šeimos, darbo, viešosios teisės reguliuojamų teisinių
santykių, susijusios su žmogaus teisių gynimu, asmens teisinio statuso nustatymu, nes¹žininga konkurencija, bankroto ir
restruktūrizavimo bylos ir pan. Tai - nedispozityviosios bylos. Materialiųjų teisinių santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai disponuoti savo teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėti tokios laisvės ir civiliniame procese (pavyzdžiui, ginčai, susijź su vaiko teisių apsauga, vartotojų teisėmis, konkurencija ir pan.)

3) mišrios bylos, kuriose vieni reikalavimai yra dispozityvūs, kiti - nedispozityvūs. Jose išreikštas ir privatus, ir viešasis interesas, todėl dispozityvumo ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo konkrečios bylos pobūdžio.

Antai teismas neturi jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutartį jeigu materialiojoje teisėje šių šalių teisės nevaržomos ir tai nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių bei interesų, tačiau teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles, nes tai reikštų materialiosios teisės pažeidim¹, kurio įteisinti teismas negali.

4.1 Teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas

Šis principas reiškia, kad sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjas (teisėjai), kuris nagrinėjo konkreči¹ byl¹. Sprendimų priėmimo metu teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu.

Šio principo turinį sudaro šie aspektai:

Išnagrinėjus byl¹ iš esmės, ištyrus visas bylos aplinkybes ir įrodymus, baigźs nagrinėti byl¹, teismas išeina priimti sprendim¹ į sprendimų priėmimo kambarį. Sprendimų priėmimo kambaryje svarstant sprendimo priėmimo klausim¹ gali būti tik byl¹ nagrinėjź teisėjai (teisėjas).

Pasitarimo metu teisėjams taip pat draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis.

Teisėjai negali skelbti nuomonių, pareikštų besitariant sprendimų priėmimo kambaryje. Nesutinkantis su kitų kolegijos teisėjų nuomone teisėjas gali išdėstyti atskir¹j¹ nuomonź, kuri neskelbiama viešai, bet teismo procesiniame sprendime nurodoma, jog byloje yra pareikšta teisėjo atskiroji nuomonė, kuri taip pat pridedama prie bylos.

Pagal šiuo metu galiojantį CPK teismo sprendimui panaikinti nepakanka vien teisėjų pasitarimo slaptumo principo pažeidimo, o būtina ir įrodyti, kad šio principo pažeidimas nulėmė neteising¹ bylos išnagrinėjim¹ ar tam galėjo turėti įtakos.

Aptariamo principo turiniui turėjo įtakos 2002m. CPK nustatyta papildoma bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo pricipo išimtis – teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas. Galima atidėti tik išimtinais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingum¹ ir mast¹. Tačiau atidėjus sprendimo priėmim¹ teisėjams kyla pagunda konsultuotis su kitais teisėjais. Tai riboja ir konsultacij¹ pateikusio aukštesniojo teismo teisėjo galimybes vėliau dalyvauti tokios bylos nagrinėjime, o jei visgi dalyvauja- jis negali išlikti visiškai nešališkas.

4.14. Teisės būti išklausytam principas

Tiesiogiai CPK teisės būti išklausytam principas neįvardijamas. Šio principo turinį sudaro:

. Teismas sprendim¹ turi priimti tik atidžiai išklausźs abi ginčo šalis. Teismo sprendimas visada bus naikinamas tik tais atvejais, kai šaliai nepranešta apie teismo posėdį, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta jai nedalyvaujant ir šalis tuo grindžia apeliacinį skund¹.

. Teismas privalo reaguoti į visus šalių argumentus, juos aptarti ir įvertinti teismo sprendime.

Įstatymas detaliai reglamentuoja teismo šaukimų ir pranešimų įteikimo tvark¹.

. Įstatymas draudžia teismui riboti šalių kalbų trukmź.

. Nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, teismas turi vadovautis protingumo kriterijais ir nustatyti tokį termin¹, kuris leistų abiem šalims tinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis.

. Teisė apskųsti teismo sprendim¹. Šalims turi būti pateikta informacija apie jų teisź paduoti apeliacinį skund¹ bei kaip ta teise naudotis (pvz.: teismo sprendime nurodant termin¹, per kurį turi būti paduotas apeliacinis skundas; išsiunčiant asmenims, nedalyvavusiems byl¹ nagrinėjant teismo posėdyje, taip pat rašytinio proceso atvejais, teismo priimtų procesinių dokumentų nuorašus).

Šis principas nėra absoliutus. Reikalauja, kad byla būtų nagrinėjama, judėtų į priekį, nebūtų vilkinamas jos nagrinėjimas. CPK numatytos pasyvumo pasekmės – sprendimo už akių priėmimas, jei šalis į teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir neprašo nagrinėti byl¹ jai nesant; jei nepateikia atsiliepimo į ieškinį, kitų paruošiamųjų dokumentų, LAT išaiškino, kad taip pat be pateisinamos priežasties per nustatyt¹ termin¹ nepateikus dublikato (tripliko), jei kita proceso šalis to prašo ir k.t. Priimant sprendim¹ už akių tiriami ir vertinami abiejų šalių pateikti įrodymai.

Teisės būti išklausytam principas nereikalauja, kad šalis visada būtų išklausyta asmeniškai. Leidžiama byl¹ vesti šaliai pačiai arba per atstov¹, išskyrus kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavim¹ teismo posėdyje būtinu. Dėl svarbių priežasčių neatvykus proceso šalies atstovui teismas privalo posėdį atidėti.

4.15. Teisėjo vadovavimo procesui principas

Teisėjo vadovavimo procesui princip¹ galima aiškinti dviem prasmėmis:

Materiali¹ja prasme – atskleidžia kokiu mastu teisėjas, o ne šalys turi teisź disponuoti ginčo objektu, rinkti naujus įrodymus, peržengti reikalavimų ribas ir t.t. Tai būdinga inkviziciniam (tardomajam) CP modeliui. Šiais laikais nė viena valstybė nepripažįsta, kad teisėjas turi vadovauti procesui materiali¹ja prasme.

Formali¹ja (procesine) prasme – teisėjas, nepažeisdamas dispozityvumo, neutralumo, lygiateisiškumo principų, kontroliuoja šalių procesinius veiksmus, kad byla judėtų į priekį.

Įgyvendindamas šį princip¹ teismas gali:

nustatyti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems proceso dalyviams terminus procesiniams veiksmams atlikti;

skirti savo iniciatyva ekspertizź, atlikti vietos apžiūr¹, įpareigoti šalis pateikti įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas skirti savo iniciatyva ekspertizź gali, o jei tai būtina tinkamam bylos išnagrinėjimui – privalo, nedispozityviose ir dispozityviose bylose. Tačiau iškviesti būtinus liudytojus teisėjas gali savo iniciatyva tik nedispozityviose bylose;

pateikti šalims klausimus, siekdamas patikslinti tikruosius reikalavimus ar prašymus;

pagrįsti sprendim¹ teisės normomis, kuriomis šalys nesiremia. Teismas, parinkdamas taikytin¹ teisės norm¹, yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės (LAT išaiškinimas);

kontroliuoti įrodymų s¹sajum¹ ir leistinum¹;

vadovauti įrodymų tyrimui;

užtikrinti tvark¹ teismo posėdžio metu;

stebėti ir kontroliuoti šalių baigiamųjų kalbų eig¹;

taikyti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems civilinio proceso dalyviams sankcijas;

sprźsti bylos nagrinėjimo, sustabdymo, atidėjimo, nutraukimo, pareiškimo palikimo nenagrinėtu klausimus;

išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas (išskyrus kai šalys ar tretieji asmenys veda byl¹ per advokat¹), pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu.

Teismo teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva CPK yra apribota tik atitinkamų kategorijų byloms – darbo, šeimos, teisinių santykių, ir bylomis, kurios nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, kad būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, imtis priemonių šalims sutaikyti.

4.16. Laisvo įrodymų vertinimo principas

Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (jei pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvad¹, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu kad neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais).Galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinim¹ skirta teismo kompetencijai, atsižvelgiant į vis¹ byloje esanči¹ faktinź medžiag¹. Išimtis yra įrodymai, kuriems didesnź įrodom¹j¹ gali¹ suteikia įstatymas – oficialieji rašytiniai įrodymai. Tokių įrodymų požymiai yra:

1) išduoti įstatyme numatytų subjektų (valstybės, savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų);

2) jei įstatyme numatyti dokument¹ išdavź subjektai neviršijo savo kompetencijos;

3) jei dokumentas atitinka teisės aktuose nustatytus formos reikalavimus.

Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, kol jos paneigiamos kitų byloje esančių, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymų. Vertindamas vienodos teisinės galios įrodymus teisėjas yra saistomas įstatymo, turi laikytis įrodymų leistinumo, s¹sajumo, bei kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 176-223str.)

4.17. Draudimo piktnaudžiauti procesu principas

Piktnaudžiavimas teise laikomas subjektinės teisės įgyvendinimas pažeidžiant nustatytas ribas, t.y. imperatyvias įstatymo normas, pagrindinių CT principų pažeidim¹.

Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis – tai piktnaudžiavimas procesu, t.y. teisės kreiptis į teism¹ ar teisės gintis nuo pareikšto ieškinio panaudojimas priešingai jos paskirčiai.

Piktnaudžiavimas procesu gali pasireikšti įvairiomis formomis:

1. Aiškiai nepagrįsto ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) pareiškimas – kai jis pateikiamas ne siekiant apginti pažeist¹ teisź, o sukelti atsakovui rūpesčių. Viena iš reakcijos i tai formų yra atsisakymas ginti asmens reikalavimus;
2. Vengimas atvykti į teism¹. Iš privatinių teisinių santykių kilusiuose ginčuose vengimas atvykti į teism¹ bus laikomas piktnaudžiavimu procesine teise ar šalies nes¹žiningumu tik tada, kai teismas šalies dalyvavim¹ teismo posėdyje pripažįsta būtinu arba kai tai numato įstatymai. Apie nedalyvavim¹ teismo posėdyje turi informuoti teism¹;
3. Teismo nurodymų nevykdymas – už tai gali būti skiriama bauda, priimamas sprendimas už akių ir kt.
4. Bylos vilkinimas. Tai atliekama piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis, aplaidžiai, nerūpestingai vykdant procesines pareigas.
5. Atsisakymas priimti teismo šaukim¹ ar kit¹ procesinį dokument¹. Pagal CPK 124str. 2d. atsisakymas priimti šaukim¹ ar ieškinio nuoraš¹ yra prilyginamas jų įteikimui. LAT išaiškino, jog draudimas juridinio asmens darbuotojams paimti pašto pateikt¹ korespondencij¹ yra vertinamas kaip nes¹žiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, nes apelianto pareiga yra pasirūpinti, kad jo nurodytu adresu būtų kam įteikti korespondencij¹. Jis privalo domėtis pareiškimų nagrinėjimu teisme.
6. Aiškiai nepagrįsto nušalinimo teisėjui pareiškimas. Reikalaujama motyvuoti teisėjo nušalinim¹. Nepagrįstu nušalinimu laikoma ne tik kai melagingai motyvuoja, išgalvotomis aplinkybėmis, bet ir kai nušalinimas nepagrįstas jokiomis aplinkybėmis ar įrodymais. Tuo piktnaudžiaujant teismas gali atsisakyti leisti įgyvendinti teisź, taikyti procesines sankcijas. Teisėjo nušalinimo pagrindai yra: 1) jei pirmiau nagrinėjant byla jis dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžio sekretorius; 2) jis yra šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų giminaitis; 3) jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, arba yra kt. aplinkybių abejoti teisėjo nešališkumu; 4) nagrinėjant byl¹ kolegialiai, teismo sudėtyje yra asmenų, susijusių giminystės ryšiais.

Pareiga s¹žiningai naudotis procesinėmis teisėmis kartu reiškia pareig¹ rūpintis proceso skatinimu, tačiau jos nevykdymas neturi būti tapatinamas su piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis faktu. Nes piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis galima tik tyčia, o šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu gali būti nevykdoma ir dėl neatsargumo.

Neigiami procesiniai padariniai, nevykdant ar netinkamai vykdant pareig¹ rūpintis proceso skatinimu:

1) sprendimo už akių priėmimas;

2) atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus;

3) ieškinio palikim¹ nenagrinėto ir kt.

Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padariniai: (95str.)

Teismas gali įpareigoti šalį, kuri nes¹žiningai pareiškė nepagrįst¹ ieškinį, atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Gali būti atlyginami tik tie realūs nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo tiesioginė pasekmė. Neatvykusiam į teismo posėdį ieškovui – ieškinį palikti nenagrinėt¹ arba skirti baud¹ jei negalima priimti sprendimo už akių; neatvykstančiam atsakovui skirti tokiu atveju baud¹ ar atvesdinti į teismo posėdį. Šiame str. numatytos pasekmės gali būti taikomos ne tik šalims, bet ir kitiems proceso dalyviams – tretiesiems asmenims ir neįtrauktiems į bylos nagrinėjim¹ asmenims, nes¹žiningai paduodantiems nepagrįst¹ ieškinį (skund¹).

4.18. Proceso koncentracijos (operatyvumo) principas

Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas, toks asmuo turi teisź, kad byla per kiek įmanoma trumpesnį laik¹ viešumo s¹lygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatym¹ įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Tai lemia aktyvaus teisėjo poreikį.

Proceso koncentracijos principo s¹veika su kitais principais:

Rungimosi principo turinį paveikė kooperacijos tarp teismo ir šalių idėja bei teismo pareiga rūpintis kuo greitesne proceso eiga. Kooperacijos principas viena iš koncentracijos principo sudedamųjų dalių.

Žodinio bylos nagrinėjimo principo turiniui įtaka pasireiškia tuo, kad žodinio proceso privalumais laikomas paprastumas, aiškumas, pritaikomumas. Rašytiniame – teismo sprendimo pagrindu gali būti tik tai, kas pateikta raštu. Geriausias variantas yra šių dviejų principų derinimas, žodinź form¹ jame laikant vyraujančia.

Koncentracijos principas apima tiek proceso operatyvum¹, tiek jo ekonomiškum¹. Šio principo pagrindinė idėja – subjektinės teisės turi būti apgintos kiek įmanoma operatyviau, su kuo mažesniais valstybės ir dalyvaujančių byloje asmenų kaštais. Tai priemonė civilinio proceso uždaviniams įgyvendinti. Teismas ir šalys turi siekti, kad byla būtų išsprźsta iš esmės jau per pirm¹jį teismo posėdį.

Proceso koncentracijos turi būti siekiama dviem formomis:

Įgyvendinant procesinės medžiagos koncentracij¹: naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimas; baigiamųjų kalbų turinys; ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimas ir kt.

Įgyvendinant procesinių veiksmų koncentracij¹: bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas; procesinių dokumentų įteikimas; bylos nagrinėjimo atidėjimas; apelianto teisė prašyti rašytinio proceso ir kt.

Koncentracijos principas įgyvendinamas šiomis procesinėmis priemonėmis:

1) nustatyta teismo ir šalių pareiga užkirsti keli¹ proceso vilkinimui ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename teismo posėdyje;

2) vietoje konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų įtvirtinta bendra teismo pareiga užtikrinti kuo greitesnį bylos išsprendim¹ siekiant, kad nebūtų vilkinama byla;

3) nustatyti procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti (pvz.: CPK 137, 268, 269, 307); trumpas teismo nutarties apskundimo terminas yra ne tik proceso koncentruotumo principo išraiška, reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims operatyviai įgyvendinti jų teises, kartu įpareigoja ir teism¹ sudaryti prielaidas tinkamam byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliacij¹ realizavimui.

4) Bylos nagrinėjimas žodžiu derinamas su rašytiniu procesu;

5) teismuose sudaroma bylų nagrinėjimo eilė;

6) nuostata, kad atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo;

7) apribota ieškinio elementų keitimo, įrodymų pateikimo bei priešieškinio pareiškimo galimybė civilinio proceso eigoje (galima tik pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, nes vėliau jie priimami tik išimtiniais atvejais); nustatyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus;

8) įvestos dvi pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme formos – paruošiamųjų dokumentų būdu ir parengiamojo teismo posėdžio būdu;

9) įvestas teismo sprendimo už akių institutas;

10) nustatyta teismo posėdžio pirmininko pareiga užtikrinti, kad byla būtų greičiau išnagrinėta;

11) teismui suteikta papildomų teisių įrodinėjimo procese;

12) nustatytos griežtos sankcijos dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems proceso dalyviams už piktnaudžiavim¹ procesu;

13) įvestos naujos supaprastintos proceso formos – dokumentinis procesas, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, ginčo dėl nedidelių sumų priteisimo ypatumai;

14) apribota apeliacinės instancijos teismo teisė gr¹žinti byl¹ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas protingo termino s¹vok¹, nurodė kriterijus į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant ar terminas yra protingas:

• Bylos sudėtingumas;
• Pareiškėjo elgesys;
• Kompetentingų institucijų elgesys;
• Pareiškėjo interesų esmė.

Europos Tarybos Ministrų komitetas siūlo tokia priemones teisingumo sistemos funkcionavimui pagerinti:

paprastai teismo procesus turi sudaryti ne daugiau kaip du teismo posėdžiai, kurių pirmasis galėtų būti preliminarus arba parengtinis, o antrojo metu turėtų būti pateikiami įrodymai, išklausomi argumentai ir, jeigu įmanoma, priimamas sprendimas.

Kai šalis pradeda aiškiai nepakankamai pagrįst¹ teisminį proces¹, teismas turi turėti teisź išnagrinėti byl¹ supaprastinta tvarka, paskirti šiai šaliai baud¹ arba priteisti nuostolių kitai šaliai atlyginim¹.

Teismas turi atlikti aktyvų vaidmenį užtikrinant greit¹ proceso eig¹, garantuojant šalių teises.

4) Teismas bent jau pirmojoje instancijoje turi turėti galios, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, priimti sprendim¹, ar teisminis nagrinėjimas turi vykti raštu ar žodžiu, išskyrus atvejus, kuriuos apibrėžia įstatymas.

5) Jei įstatymas nenumato kitaip, šalių pretenzijos, apribojimai ar argumentai ir įrodymai turi būti pateikti kiek įmanoma ankstesniame teisminio nagrinėjimo etape (prieš pasibaigiant parengtiniam etapui).

6) Sprendimas turi būti priimtas teisminio nagrinėjimo pabaigoje arba kiek galima greičiau po jo pabaigos.

7) Reikia imtis priemonių sulaikančių nuo piktnaudžiavimo apeliacijos teise.

8) Turi būti sukurtos specialios taisyklės, leidžiančios pagreitinti sprźsti ginčus.

9) Turi būti prieinamos modernios technikos priemonės.

Dauguma šių nuostatų yra ir naujame CPK. Įvestos dvi pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos – paruošiamųjų procesinių dokumentų būdu (kai abi šalys yra atstovaujamos advokatų) ir šaukiant parengiam¹jį teismo posėdį. Apelianto parašymu byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

4.19. Proceso ekonomiškumo principas

Šio principo atsiradim¹ lėmė koncentracijos principas. Ekonomiškumo principas reiškia teismo pareig¹ rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima ekonomiškiau. Įgyvendinus šį princip¹ civiliniame procese gali būti pasiekti šie uždaviniai:

1. Ekonominė nauda visai valstybei. (Viešas interesas, aktualus visai visuomenei). Racionaliai naudojant valstybės lėšas teismų sistemos funkcionavimui mažėja teisingumo vykdymo kaštai.
2. Mažinamos šalių bylinėjimosi išlaidos, taupomas laikas. (Privatus interesas).

Vien tai, kad apeliacinio teismo nutartyje detaliai nėra argumentuotas atsakymas į kiekvien¹ apeliacinio skundo motyv¹, nėra pagrindas panaikinti teismo sprendim¹. Pagrindinė priemonė greitam ir ekonomiškam procesui užtikrinti – aktyvus teisėjas. Ekonomiškumui užtikrinti numatytos priemonės neturi peržengti tam tikros teisingumo vykdymo išlaidų taupymo ribos, negali kentėti pati teisingumo vykdymo kokybė.

4.20. Kooperacijos principas

Kooperacijos principas (CPK 8str) – aktyvus ginčo šalių ir byl¹ nagrinėjančio teismo bendradarbiavimas, siekiant kuo greičiau išsprźsti ginč¹ ir byloje priimti teising¹ sprendim¹ (tai pareiga ne tik įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstum¹, bet ir pareiga laikytis procesinės tvarkos).

Principo turinį sudaro:

1. šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga (dalyvaujantys byloje asmenys privalo s¹žiningai naudotis joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai)
2. teismo bendradarbiavimo su šalimis ir kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis pareiga (teismas privalo siekti, kad būtų užkirstas kelias proceso vilkinimui, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu)
3. principas reikalauja ir bendradarbiavimo tarp šalių

Principo turinį sudaro šie teismo įgaliojimai:

1. nustato terminus tam tikriems procesinėms veiksmams atlikti
2. gali savo iniciatyva skirti ekspertizź, atlikti vietos apžiūr¹, įpareigoti šalis pateikti įrodymus, patikslinti šalių pareig¹ įrodinėti, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylos teisingam išsprendimui
3. įst.numatytais atvejai įrodymus renka savo iniciatyva
4. gali užduoti klausimus, siekdamas patikslinti ir išsiaiškinti tikruosius reikalavimus, prašymus, reikalauti pasiaiškinimų
5. pagrindžia teismo sprendim¹ TN, kuriomis nesiremia šalys
6. kontroliuoja įrodymų s¹sajum¹ ir leistinum¹
7. vadovauja įrodymų tyrimui
8. užtikrina tvark¹ teismo posėdyje
9. kontroliuoja dalyvaujančių byloje asmenų baigiamųjų kalbų eig¹
10. gali taikyti proceso dalyvims sankcijas
11. sprendžia bylos nagrinėjimo, sustabdymo, nurtaukimo, pareiškimo palikimo nenagrinėto klausimus
12. išaiškina proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas
13. gali psiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti atstovavimu

4.21. Teismo sprendimo privalumumo principas

Teismo sprendimo privalumumo principas (CPK 18str) – įsiteisėjźs teismo sprendimas, nurartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi v-bės ar sav-bės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje LR teritorijoje. Šis principas – būtina teismo ir teisėjų nepriklausomumo garantija. Privalomumo savybź sprendimas įgija nuo įsiteisėjimo momento. Turi būti siekiama įvykdyti sprendim¹ kuo ekonomiškiau, kad būtų išvengta skolininko turto ekonominės vertės praradimo, kad būtų užkirstas kelias nebūtiniems skolininko nuostoliams, o išieškotojo reikalavimai būtų visiškai patenkinti. Įsiteisėjusio teismo sprendimo s¹vybės:

1. teismo sprendimo res iudicata galia
2. teismo sprendimo prejudicinė galia
3. teismo sprendimo privalomumas

Įsiteisėjźs teismo sprendimas – precedentas – teismo sprendimas yra teisės šaltinis. LAT nutartis: teisės išaiškinimai yra privalomi žemesniems teismams nagrinėjant byl¹ iš naujo.

4.22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (vgtp) principas

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (vgtp) principas (CPK 20str)

VGTP institucijos:

1. LR Vyriausybė, nustato VGTP politik¹
2. LR Teisingumo ministerija, įgyvendina VGTP politik¹
3. savivaldybių institucijos, kurios organizuoja ir (ar) teikia pirminź pagalb¹
4. VGTP tarnybos – v-bės biudžetinės įstaigos, įsteigtos Teisingumo ministerijos, kurių veiklos teritorijas atitinka apygardos teismų teritorijas – užtikrina antrinź teisinź pagalb¹
5. LT advokatūra, kuri koordinuojaadvokatų teikiam¹ antrinź pagalb¹

Pirminė teisinė pagalba – teikiama teisinė informacja, konsultacijos ir dok-tų, skirtų v-bės ir sav-bių institucijoms, išskyrus procesinius dok-tus, rengimas. Apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl takaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengim¹. Turi teisź gauti visi LR piliečiai, kt.ES valstybių narių piliečiai ir kt.asmenys teisėtai gyvenantys LR ir ES šalyse. Organizuoja ir(ar) teikia savivaldybių institucijos. Suteikiama iš karto, kai tik asmuo kreipiasi. Jei neįmanoma, jam turi būti pranešta apie priėmimo laik¹ (ne vėliau 5d.). pagalbos trukmė ne ilgesnė kaip 1valanda. Pagalba neteikiama, jei: pareiškėjo reikalavimai visiškai nepagrįsti, jam tuo pačiu kl.jau buvo suteikta pagalba, pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių ar teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatym¹.

Antrinė teisinė pagalba – dok-tų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo proces¹, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokia tvark¹ nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Turi teisź gauti LR ir ES piliečiai ir teisėtai gyvenantys LR ir ES teritorijoje asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija LR Vyr-bės nustatyto lygio teisinei pagalbai gauti. Pagalb¹ organizuoja Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio VGTP tarnybos. Pagalba neteikiama, jei: reikalavimai akivaizdžiai nepargįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus, pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, gali gauti teisinź pagalb¹ nesinaudodamas VGTP, kreipiasi ne dėl savo teisių ir kt.

4.2 Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, s¹žiningumo ir protingumo kriterijais principas

Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, s¹žiningumo ir protingumo kriterijais principas (CK 1.5str, CPK 3str.)

Teisingumas – universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinź žmogaus nuostat¹ ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. Teismas, sprźsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi.

Protingumas – bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir s¹žiningai. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl pasiteisinti nežin¹s ar netinkamai juos suvoki¹s.

S¹žiningumas – vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ( toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus) ir subjektyvųjį (nusako asmens psihikos būklź konkrečioje situacijoje). S¹žiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus ir pan.