INDIVIDUALIOJI PSICHOLOGIJA - ADLER Alfred (1870-1937)

MENKAVERTIŠKUMO (inferiority) JAUSMAS. Menkavertiškumo jausmas - būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį s¹lygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis. Greičiau menkavertiškumo jausmas yra visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti vis¹ elgesį. Visas žmogaus augimas ir vystymasis atsiranda dėl bandymo kompensuoti savo menkavertiškumo jausm¹ - žmogus vis¹ savo gyvenim¹ yra motyvuojamas poreikio įveikti menkavertiškumo jausm¹ ir pasiekti aukštesnį išsivystymo lygį.

Šis procesas prasideda kūdikystėje. Kūdikis yra mažas, bejėgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų. Adleris mano, kad vaikas suvokia santykinai didesnź savo tėvų jėg¹ ir gali¹, ir supranta, kaip beviltiška yra priešintis šiai jėgai. Dėl to pas kūdikį atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos didelius ir stiprius žmones. Toks pradinis menkavertiškumo jausmas apima kiekvien¹ kūdikį, tačiau jis nėra genetiškai s¹lygotas. Greičiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui - bejėgiškumas ir priklausomybė nuo suaugusių, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neįmanoma išvengti, tačiau jis yra būtinas, nes suteikia motyvacij¹ augti, siekti, progresuoti. Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi - nes motyvuoja mus sprźsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleks¹. Jis s¹lygoja nesugebėjim¹ sprźsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis. Menkavertiškumo kompleksas gali išsivystyti trejais būdais: per organų menkavertiškum¹, per gadinim¹, per nesirūpinim¹.

Organų menkavertiškumas davė pagrind¹ pradinei Adlerio teorijai. Adleris manė, kad defektyvūs (silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystym¹si per žmogaus pastangas kompensuoti defekt¹ ar silpnum¹. Pvz.: fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Istorijoje žinoma daugybė tokių pavyzdžių: miknius Demostenas, tapźs oratoriumi ir pan. Taip organų menkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų. Bet jis taip pat gali išsivystyti ir į menkavertiškumo kompleks¹, jei pastangos kompensuoti jį yra nesėkmingos.

Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleks¹. Sugadintas vaikas yra tas, kuris namie visada yra dėmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas, kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi nusileisti jam. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centras, sukelia jam stiprų šok¹, su kuriuo vaikas nėra pasiruošźs susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio jausmo ir yra ypač nekantrus su kitais. Jis nėra išmokźs laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nėra išmokźs įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitų žmonių. Tad jei jis susiduria su kliūtimis, jis mano, kad tai yra jo nesugebėjimas, ir tai luošina jį. Taip išsivysto menkavertiškumo jausmas.

Vaikas, kuriuo nesirūpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo. Tokiu atveju vaikui vystosi bevertiškumo ar net pykčio jausmas ir jis linkźs žiūrėti į kiekvien¹ kit¹ žmogų su nepasitikėjimu.

Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti poreikį įrodyti savo tobulum¹ ir tai gali jį paskatinti pasiekti itin daug. Bet kuriuo atveju žmogus bus itin pasipūtźs, kraštutinai išdidus, egocentriškas ir linkźs nuvertinti kitus.

Taigi, menkavertiškumo jausmas yra gyvybiškai svarbus asmenybės formavimuisi. Jis būtinas augimui ir vystymuisi, tačiau taip pat gali ir žaloti asmenybės vystym¹si.

PRANAŠUMO SIEKIMAS (striving for superiority). Menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti aukščiausiojo tikslo - pranašumo (superiority). Pats pranašumas čia nėra suprantamas tradicine prasme - jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų siekia būti geresniu už kit¹. Taipogi tai nėra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdėtas savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimas (kas būtų pranašumo kompleksas). Pranašumas - tai greičiau tobulumas (perfection), o jo siekimas - tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, k¹ mes darome , yra nukreipta į tobulumo siekim¹, kuris mus motyvuoja visada. Iš esmės Adleris remiasi Darvino evoliucijos idėja, sakydamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant j¹. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikym¹ ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis. Šis pranašumo siekis turi būti įgimtas, nes kitaip jokia gyvybės forma nesugebėtų išsilaikyti.

Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti k¹ nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idėjos, kad mes turime galutinį tiksl¹, link kurio judame - šalininkas. Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs - t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai įtakoja mūsų suvokimo ir elgesio būd¹ ir todėl yra realūs mums patiems. Pati bendriausia tokia idėja yra tobulumo idėja, kuri¹ geriausiai iliustruoja Dievo s¹voka - tai iš esmės konkreti tobulumo tikslo formuluotė.

Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augim¹ nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei. Adleris laikė žmones socialinėmis būtybėmis ir manė, kad jie siekia tobulumo ne tik kaip individai, bet ir kaip visuomenės nariai.

GYVENIMO STILIUS. Nors visi žmonės teturi vienintelį galutinį tiksl¹ - pranašumo siekim¹, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrind¹ padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškum¹ įgyja tik jam būding¹ elgesio būd¹. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi. Viskas, k¹ žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių s¹veikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavźs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka.. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja ši¹ įtak¹, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui. Tai reiškia, kad žmoguje veikia kūrybinės savasties galia, kuri ir nulemia tai, kad žmogus yra toks, koks jis nori būti, koks tinkamiausias gyvenimo stilius yra prie šių aplinkybių ir sugebėjimų.

Nors gyvenimo stilius yra unikalus, tačiau jo sampratai pailiustruoti Adleris pateikė bendr¹ klasifikacij¹, į kuri¹, vienok, konkretaus žmogaus nesutalpinsi:

dominavimo gyvenimo stilius - tai žmonės linkź į dominavimo ir valdymo pozicij¹, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkź siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltėliai, despotai. Mažiau pikti tampa alkoholikais, narkomanais ir savižudžiais - tokiu savo elgesiu jie netiesiogiai puola kitus žmones;

gavimo gyvenimo stilius - itin paplitźs, būdingas žmonėms, kurie tikisi visk¹ gauti iš kitų žmonių ir taip darosi priklausomi nuo jų;

vengimo stilius - būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis. Išvengdamas problemų toks žmogus išvengia ir bet kokio pralaimėjimo galimybės;

Visi šie trys tipai nėra pasiruošź susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis. Visiems trims tipams trūksta socialinio intereso.

socialiai naudingas gyvenimo stilius- būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius. Toks žmogus įveikia gyvenimo problemas, tuo pačiu vystydamas socialinį interes¹.

SOCIALINIS INTERESAS. Didžiai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikym¹ (gyvenimo stiliaus  dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas. Žmogus turi s¹veikauti su visuomene ir prisidėti prie jos tam, kad realizuotų tiek savo, tiek jos tikslus.

Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situacij¹, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų - iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interes¹. Toliau vis¹ gyvenim¹ jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio. Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interes¹ arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystym¹si. Motina turi mokyti vaik¹ bendradarbiavimo, draugystės ir dr¹sos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijźs su kitais, jis turi dr¹sos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugźs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat. Žmonės neturintys socialinio jausmo tampa socialiai nepageidautinais žmonėmis - neurotikais, nusikaltėliais ir despotais.

GIMIMO EILIŠKUMO ĮTAKA. Gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaik¹, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines s¹lygas. Adleris išskyrė tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje - pirmasis vaikas, antrasis vaikas ir paskutinis vaikas - turinčias ganėtinai skirting¹ poveikį gyvenimo stiliui.

Pirmasis vaikas. Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje - paprastai tėvai yra labai laimingi dėl pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Todėl jis gauna piln¹ ir nedalom¹ tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas gyvena laiming¹ ir saugų gyvenim¹ tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šok¹. Daugiau nebėra joks pastovaus dėmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio, taigi, jis ‘nukarūnuojamas’. Dabar vaikas dažnai turi tyliai laukti, kol bus pamaitintas naujagimis ar nedūkti , kol anas miega.

Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnź pozicij¹, tačiau jo kova pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių - niekas nebegrįš į pradinź būsen¹, kaip jis besistengtų. Tačiau vaikas bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas - daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Žinoma, tėvai tik baudžia už tokį elgesį ir jie yra galingesni. Tokį tėvų elgesį šis vaikas interpretuoja kaip tik dar vien¹ įrodym¹ jo bėdos ir jis lengvai gali pradėti nekźsti naujo vaiko, nes jis ir yra problemos priežastis.

Žinoma, jo reakcija priklausys ir nuo tėvų auklėjimo - ypatingai didelį šok¹ jaus itin lepinti vaikai. Be to reakcija priklauso ir nuo pirmojo vaiko amžiaus - 8-metis reaguos į nauj¹jį broliuk¹ mažiau skausmingai nei 2-metis. Tačiau visi šie įvykiai palieka pėdsak¹ vėlesniame žmogaus gyvenime. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrź jėgos poveikį, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jėg¹ prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka patirti ir tėvų jėg¹ nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi. Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jaučiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kart¹ prarasti visas pozicijas. Adlerio nuomone, daugelis iškrypėlių, nusikaltėlių ir neurotikų buvo pirmieji vaikai.

Antrasis vaikas. Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kuri¹ patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antr¹jį vaik¹. Tačiau antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystym¹si ir dažnai jis vystosi daug greičiau nei pirmasis vaikas - jis turi pralenkti pirm¹jį. Nepatyrźs valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas į ateitį. Antrasis vaikas yra linkźs varžytis ir ambicingas.

Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausm¹, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti. Tokiu atveju gyvenimo stilius bus kitoks.

Jauniausias vaikas. Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarūnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Todėl tokie dažnai gali daug pasiekti bet kokiame darbe kai suauga.

Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystėje. Nepripratźs siekti ir kovoti, pripratźs prie kitų rūpesčio, jis sunkiai susidoros su suaugusio žmogaus problemomis.

Vienintelis vaikas. Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo - bent jau ne vaikystėje. Jis vis¹ laik¹ yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subrźsta gana anksti. Tačiau jis patiria šok¹, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribų - pvz.: mokykloje - jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošźs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio. Jei jo sugebėjimai nesukelia pakankamai pripažinimo ir dėmesio, jis patiria aštrų nusivylim¹.

Nagrinėdamas gimimo eiliškum¹ Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės. Greičiau tai tėra tik tikimybė, kad esant tokiai pozicijai gali susiformuoti maždaug tok gyvenimo stilius.